TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ Spausdinti
Parašė S. Suž.   

Tauta ir tautinė ištikimybė nesiriša tokiu saitu, kad nebūtų galima jo nutraukti. Savajai tautai galima pasidaryti neištikimu net ir gyvenant su tautos dauguma, o juo labiau — nuo jos nutolus ir atsidūrus tremtyje. Vienu ir antru atveju lemia asmeninis apsisprendimas, grindžiamas laisvos valios veiksmu. Gi laisvoji valia paprastai įtaigojama įvairių motyvų bei gyvenamosios aplinkos. Užtat ištikimybe savo tautai arba "ne-nutautimas yra žmogiškos valios triumfas prieš aplinką" — teigia dr. Juozas Girnius naujoje savo knygoje, kurioje svarsto ištikimybės pareigą savajai tautai.
*

Aplinka, kurioje dabar gyvename, ir bus autorių paskatinusi šią knygą parašyti, nes tiktai svetima aplinka labiausiai lenkia palikti savo tautą ir dėtis su kita. "Tik nutautimo tikrovė aktualiai iškelia tautinės ištikimybės rūpestį" (280). O tasai rūpestis savo ruožtu mezgasi su visos tautos egzistencija, kadangi "tautos likimas sprendžiamas ne tiktai krašte, bet ir visur, kur yra jos vaikų" (145).

Lietuvių tautos vaikų dabar yra kone visam pasaulyje. Paskutinis karas su skaudžiom savo pasekmėm tukstančius lietuvių išbarstė po svetimus kraštus. Daugiausia jų susitelkė šiauriniame Amerikos žemyne, kur iš anksčiau būta didelės mūsų tautiečių gausos. Ir autorių bėglio kelias atvedė į šį kraštą, pavadinamą kartais "tautų lydymo katilu". Negalėjo jis čia nepastebėti, kaip nauja aplinka yra veikusi ir veikia dabar, įtaigodama tautines ištikimybės klausimą spręsti grynai subjektyviniu požiūriu. Asmeninio išsilaikymo svetur rūpestis gundė ir tebegundo "daugiau rūpintis rytdiena negu savimi pačiais giliąja prasme" (305). Tuo tarpu "kaip atskiram žmogui, taip ir tautai kyla uždavinys vertingai egzistuoti, o ne tik paprastai laike trukti" (83). Vadinasi, kyla klausimas, kiek ištikimybė savo tautai turi vertės žmogiškajai egzistencijai ?
*
Nėra atsitiktinis dalykas, kad dr. Juozas Girnius savo žvilgį, nukreipė į šią egzistencinę problemą — žmogiškosios būties ryšį su savo tauta, kuriai "priklausoma pačia savo būtimi" (139). Dar eidamas augštuo-sius mokslus Lietuvoje ir užsienyje, autorius nuo pat pradžios buvo nusikreipęs į egzistencinę filosofiją. Licenciato darbu nagrinėjo Heideg-gerio egzistencializmą, o daktaro disertacijai buvo pasirinkęs Jasperso egzistencialinę metafiziką. Disertacijos lietuviška santrauka buvo atspausta Aiduose ir išleista atskirai, vardu Laisvė ir Būtis (1953).

Toje naujausioje filosofijos pakraipoje dr. Juozą Girnių ypač domino žmogiškosios būties metafizinė bei moralinė problematika. Jis yra rašęs tarp kitko tokiais klausimais, kaip žmogiškoji kančios prasmė (1940), žmogaus prasmes žemėje poezija (1951), žmogus be Dievo. Pastarasis stambus veikalas, premijuotas Aidų žurnalo (1957), šiemet turėtų būti atspaustas. Nedidelėm brošiūrom dar Vokietijoje išleista Lietuviškojo charakterio problema (1947) ir Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje (1947).

Rašydamas apie tuos mūsų uždavinius, dr. Juozas Girnius jau tada pabrėžė ištikimybės savo tautai pareigą. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad naujuoju veikalu autoriui terūpėjo anuos savo metmenis išplėsti. Pagrindinis akstinas naujam veikalui atsirasti buvo jautrus autoriaus reagavimas į tą tikrovę, kurioje yra atsidūrusi dalis lietuvių tautos. Naujoje aplinkoje nevienam darosi vis sunkiau neapsilenkti su tom normom, kurių privalu laikytis, jei kas nenori dar virsti savo tautos atplaiša. Norėdamas tas normas priminti, dr. Juozas Girnius savo knygai davė ir atitinkamą pobūdį: "Mūsų santykį su tauta svarstėme norminiu žvilgiu, rūpindamiesi, kaip privalu laikytis svetur atsidūrus... Mūsų uždavinys buvo ne sociologinė analizė, kaip nutautimas mumyse vyksta, o moralinis nušvietimas, kam mus įpareigoja ištikimybė tautai" (281).
Kas yra tauta, dr. Juozas Girnius dėsto tik pirmoje savo knygos dalyje, kuri apima ne daugiau kaip trečdalį viso teksto. Aptariama bendruomenė ir organizacija; tauta ir valstybė; tauta ir kultūra; tauta ir asmuo; patriotizmas, nacionalizmas ir kosmopolitizmas. Svarstymai yra patrauklūs, gilios minties ir stiprios įtaigos, tačiau juose nerandame naujo, ko nebūtų filosofinėje lietuvių literatūroje nagrinėta. Tuos pačius klausimus kondensuotai sprendė Stasys Šalkauskis (Kultūros filosofijos metmens 1926, Visuomeninis auklėjimas 1932, Lietuvių tauta ir jos ugdymas 1933), gi plačiai ir su gausiom vokiečių bei prancūzų autorių citatom nagrinėjo Antanas Maceina savo disertacijoje (Tautinis auklėjimas 1934). šiame stambiam veikale paliesti beveik visi klausimai, kuriuos svarsto ir dr. J. Girnius; tiktai jisai savo mintis kaupia daugiau apie moralinius ištikimybės tautai pagrindus ir tai riša ypačiai su būtimi svetur, šiuo atžvilgiu dr. Juozo Girniaus veikalas yra ir naujas ir reikšmingas, kaip tremties filosofo žodis, išmąstytas ir išgyventas naujoje aplinkoje, atsiskyrus nuo lietuvių tautos kamieno gimtoje žemėje. Tik pirmoje knygos dalyje daugiau teoretiškai svarsto, kas yra tautinė bendruomenė, tautinė valstybė Ir tautinė kultūra.
*

Tauta, anot dr. Juozo Girniaus, "susikuria, suvokdama pati save ir norėdama būti tuo, kas ji yra" (92). Bet kas iš tikrųjų ji yra? Turbūt, daugiau suvokiama, negu galima aptarti. Aptarčiai dėliojant krūvon žymes, kurios tautą turėtų apibūdinti, viena arba antra iš jų ima ir iškrinta: pvz. kalba, rasė, teritorija. Tuos ir kitus tautos "elementus" autorius suveržia svetimženkliais, norėdamas pabrėžti, kad ne tiek reikšmingi tie sandai, kiek tam tikra vienybė.

Vienybės pagrindu autorius laiko bendruomenę, skirtiną nuo organizacijos. Bendruomenę sudaro žmonių grupė, atsirėmusi savo prigimtimi; organizaciją — susitarimu. "Jei kuri grupė visų pirma remiasi vidine pačių žmonių vienybe, jai teikiame bendruomenės vardą. . . jei kurią grupę visų pirma formaliai sieja išorinis tikslas, ją vadiname organizacija" (35). šia prasme "tauta yra bendruomeninio pobūdžio grupė ... prigimtinė arba savaiminė bendruomenė" (37). Tai yra "prigimties dalykas", kai tuo tarpu "valstybė —sutarties dalykas" (39). Nors "valstybes taip pat atitinka žmogaus visuomeninę prigimtį", tačiau valstybę kuria "ne savaime prigimtis, o pats žmogus" (39). Tad valstybė priklauso prie organizacinio pobūdžio grupių. "Valstybes sukūrimu tauta įgyja organizacinę lytį" (52). Tai yra "organizacija, kuri įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti tautinę kultūrą" (58).

Tautinė kultūra yra tasai saitas, kuris sumezga visus ryšius, "kurie sieja tautą" (79) : bendra kilmė, kalba, gyvenimo būdas, istorinis likimas. Kultūra juos sulydo vienybėn tokiu būdu, kad atsiranda "vidinė tautos vienybė" (79), reikalinga tautai išsilaikyti, o dar labiau — išlaikyti politinį savarankumą. Dr. Juozas Girnius čia teisingai pastebi, kad senojoje Lietuvos valstybėje nesukūrus "pajėgios tautines kultūros ... ilgainiui ne tik praradome nepriklausomybę, bet atsidūrėme ir prieš pačios tautines gyvybes išblėsimo grėsmę" (79).

"Kurdama savo kultūrą, tauta vykdo ir savo pašaukimą" (83); savo nariams teikia daugiau galimybių ir žadina jų kūrybinį nusiteikimą, užtikrina laisvę reikštis visa savo individualybe, prisideda prie atskirų tautų kultūrinių laimėjimų (84-86). "Šiuo atžvilgiu ir mažosios tautos gali lygiomis atsistoti šalia didžiųjų" (86) arba net jas pranokti, "čia yra pagrindas, kodėl ir mažosios tautos turi lygią teisę laisvai gyventi, kaip ir didžiosios" (87). Tai reiškia, kad jos taip pat turi lygią ir prigimtą teisę būti nepriklausomos, nes tiktai politine laisve apsaugo tautinę kultūrą. Tad "laisva tauta nepriklausomoje valstybėje .. . yra mūsų idealas" (59). Tą patį kiek kitais žodžiais yra išreiškęs vokietis W. Saueris (1933): "Idealas, kurį sveika tauta ir drauge kiekvienas jos narys nešioja savo širdyje, yra stipri tautine valstybe". Dr. Juozas Girnius tą idealą gina.
*
Tautinę valstybę gindamas, dr. Juozas Girnius nesutaria su Jacques Maritainu, žymiuoju prancūzų filosofu, kataliku, kuris tautinę valstybę laiko mitu, pakenkusiu ir tautai ir valstybei. Atskirų tautų siekimas turėti savo atskirą valstybę yra atvedęs į netvarką, kuri reiškiasi "totaliniu pamišimu mūsų amžiaus antidemokratinėje reakcijoje" (cit. J. G. 48). Gindamas demokratiją ir žmogaus laisvę, Jacques Maritainas mano, kad tvarką ir laisvę žmonėm tegali ir turi duoti valstybė, ne tauta. Tauta esanti glaudžiau susieta su biologiniu, gamtiniu pradu (kilme), nesąmoningais instinktais ir paveldėjimo varžtais. Valstybė — tai proto, sąmoningos valios ir moralines jėgos išdava. Tai organizacija, kuri turinti augštesnį principą, negu bendruomene, ir dėl to ne tauta tampa valstybe, bet "valstybe padaro, kad tauta pradeda egzistuoti" (56). Tačiau ir valstybe nėra sau tikslas: valstybe yra žmogui. Tuo principu Jacques Maritainas gina prigimtąją teisę į laisvę tiek atskiram asmeniui, tiek ir skirtingom tautinėm bendruomenėm. Bet jom neatrodo būtina turėti atskiras savo valstybes. Bendroje valstybėje turi būti užtikrinta pagarba ir prigimtines teises visiem, kad "drauge spontaniškai siektų susilieti į vienintelę augš-tesnę ir sudėtingesnę tautybę" (55).

Tokią Jacques Maritaino išvadą dr. Juozas Girnius laiko "palaiminimu to, ką savaime vykdo valstybės, savo valdžion apjungusios svetimas tautas" (55). Nėra abejones, kad Jacques Maritainas tokios prievartos neužgiria, bet jisai siūlo patiem žmonėm prisiversti ir įsipareigoti lydytis į augštesnę bei sudėtingesnę tautinę bendruomenę. Dr. J. G. laiko tai pasikėsinimu ne tik į tautų "laisvę, bet ir į jų tautinę gyvybę" (55). Jeigu "airiai būtų stengęsi įsilieti į 'augštesnę britų bendruomenę', o ne kovoję už tautinę bei valstybinę nepriklausomybę, šiandien jie bebūtų istorijos objektas" (58).

Šiuo pavyzdžiu kliudydamas istoriją, dr. Juozas Girnius užkliudo esminį klausimą: gera ar prasta, kad tautos istorijoje žūva? Autoriaus mintimi, su tautos žuvimu prarandama "vertybe ir kitoms tautoms bei apskritai žmonijai", nes "visuotine kultūra remiasi atskirų tautų laimėjimais" (85-86). Tuo tarpu iš Jacques Maritaino minčių plaukia išvada, kad tautų susiliejimas tarnauja tobulesnei žmogiškajai bendruomenei: atskirų tautų vietoje iškyla vieningesnė ir pastovesne valstybine tvarka. Viena ar kita pažiūra gali lemti asmeninį apsisprendimą: savo tautos laikytis, ar tam augštesniam labui su kitomis liedintis?

Klausimas išsispręstų lengviau, jei būtų galima įrodyti, kad istorijos vyksmas mus lenkia į betautę bendruomenę kaip augštesnį gėrį. Tačiau negalima to įrodyti nei filosofiškai nei kitu būdu. žinome tik iš Apreiškimo, kad žmonija prasidėjo ne iš tautos, bet ne Apreiškimas nesako, kad istorijos vyksmas, išmargėjęs tautomis, užsibaigs betaute žmonių mase. Taigi net ir krikščionių tikėjimu atsirėmus, kai jis skelbia visuotinį žmonių broliškumą, negalima teigti, kad tos broliškos bendruomenės tegalima pasiekti per tautų lavonus.

Jacques Maritainas, be abejo, tautų mirties įsakmiai neskelbia, bet norėtų apriboti jų laisvę pastovesnes tvarkos siekimui, prikišdamas tautinėm valstybėm nesantaikos, totalinio nacionalizmo ir kitų neigiamų apraiškų kaltę. Čia jis turi galvoje aistraus nacionalizmo patirtį Europoje: tautines kovas valstybių viduje ir tautinių valstybių sukeliamus konfliktus. Tačiau dr. Juozas Girnius pastebi, kad "nėra pagrindo nacionalizmo kalčių paversti kaltinimu apskritai tautinei valstybei... Valstybė virsta totalistine tada, kai ji remiasi ne visa tauta, o viena atskira grupe .. . Partinis absoliutizmas yra valstybės totalizmo pagrindas" (54). Ši negerove iš tikrųjų prasiveržia ne iš tautos būties ar jos laisves savoje valstybėje, bet iš atskirų asmenų nusiteikimų ir jų santykių su sava bei svetima tauta. Apžvelgdamas tą asmens santykį su tauta, dr. Juozas Girnius veda į moralines normas, pagal kurias toliau svarsto tautines ištikimybes klausimus.

*
Tautinei ištikimybei principiškai pagrįsti yra reikšmingi ypač du knygos skirsniai: tauta kaip moralinė bendruomene ir patriotizmas, nacionalizmas bei kosmopolitizmas. Jei kam rodytųsi nepriimtinos čia dėstomos autoriaus tezės, tada turėtų atkristi ir visas tolimesnis tautines ištikimybės nagrinėjimas. Jis pagrinde remiasi autoriaus teigimu, kad tai, "kas yra žmogiškai vertingas, tas lygiai visur ir visada žmogui privaloma" (103). Bet ar sava tauta yra tokia vertybe, kad būtų nusikalstama, tos vertybes nepripažįstant arba pakeičiant kita?
Autorius prie šio klausimo prieina iš vertybių sąvokos. Jo mintimi, pareikšta ir kita proga, "vertybės galioja nepriklausomai nuo to, kad tikrovė paprastai jas išduoda" (LE VIII 363). Taigi, gali būti išduodama ir sava bei svetima tauta, nors dėl to tautos nenustoja savo objektyvaus vertingumo. Savo tautos atžvilgiu žmogus gali daugiau vertinti asmeninį labą, negu pačią tautą; tai egoistas, kuris "viską matuoja tik materialine nauda" (105). Kitam gali rodytis, kad tauta yra "keičiamas dalykas ir tuo pačiu negalįs būti pilnai vertinamas nepakeičiama vertybe" (106) ; tai nutautėlis, kuris lengvai išsižada, kas yra sava. Pagaliau žmonių pažiūros gali būti kosmopolitines; tokie žmones "nejaučia tautos sayito vertingumo" (107). Bet tai yra grynai asmeniški nusiteikimai tautos atžvilgiu. Asmuo gi gali ir nevertinti to, kas tikrai yra vertinga ir žmogiška.

Tačiau tauta nėra tokios kategorijos vertybė, kaip pvz. tiesa ar gėris, ir dėl to objektyviai gali būti nelaikoma nusikaltimu žmogiškumui, Jei kas savąją tautą pakeičia kita. "Nutautimu nusikalstama ne apskritai žmogui, — pastebi ir dr. Juozas Girnius, — o savo tautai ir sau pačiam" (146). Gi kas laikosi savo tautos, tai jo "tarnyba tautai tuo pačiu yra tarnyba (ir) žmonijai" (122). Bet reikia pastebėti, kad tiek nusikaltimas savo tautai, tiek ir tautos tarnyba žmonijai, yra tokie reliatyvūs dalykai, kad ne kiekvienas gali būti įtikintas, jog jis elgiasi negerai, kitaip galvodamas ir darydamas. Autorius tai supranta ir nurodo, kad tie dalykai priklauso meilės sričiai, dėl to: "kada klausiama, kodėl reikia mylėti savo tautą, laukiama įrodymo ten, kur jo principiškai negali būti" (104), nes "Meilė nėra nei įrodoma, nei įsakoma" (99).

"Principiškai privalu asmeniui mylėti savo tautą dėl to, kad jis yra navosios tautos vaikas" (100) ir taip pat dėl to, kad tauta "yra vertybių nešėja ir kūrėja" (98). Bet tai nėra įrodymai, o tiktai nurodymai, kuo žmogus turėtų vadovautis, kad liktų ištikimas savo tautai. Galima į žmogų apeliuoti, veikti auklėjimu bei į-tikinėjimu, bet negalima priversti, nes moralinės srities normos nėra prievartinės. Jos "nevaldo žmogaus nu ta pačia prievartine būtinybe, su kuria galutiniai dėsniai valdo gamtinę tikrovę" (LE VIII 363) — gerai žino dr. Juozas Girnius.
Tam tikros "prievartinės būtinybes" gali būti savam krašte ir savo Inutos masėje, tačiau nejaučiamos,
inelkiančios į dvasią iš mažens, priimamos laisva valia ir jausmais, \ irstančios sąmoningu apsisprendimu. Didžiajai daugumai tautos nė nekyla tautinės ištikimybės klausimai. Jie iškyla tiktai už savo krašto ribų, tautinėse bendruomenėse svetur (125-202). Tautinės ištikimybės pagrindai (205-275), Rezistencinis tikSjimas kaip tautinės ištikimybės lela (279-311).

Pirmuose dviejuose skyriuose svarstomas emigranto ryšys su savo limta ir išsilaikymo galimybės savoje bendruomenėje. Antrame aptariamos konkrečios priemonės išlaikyti jaunajai kartai ištikimai sa-VO tautai. Dėstymas, sakytume, daugiau publicistinis, paremtas aforiz-Miij tezėm, kaip antai: "Palikti kraštą dar nereiškia palikti savo tautą" (139), "Nutautimas, kaip nusikaltimas be kaltės jausmo" (145), "Nutautimas yra aplinkos triumfas prieš individą" (155), "Gyventi lietuviu — tai gyventi visais lietuviškosios kultūros laimėjimais" (235), "Vesti lietuviškąją kultūrą į pasaulį" (243), "Aplinka išplėšia vaikus ten, kur patys tėvai juos parduoda" (265) etc. Šie teigimai yra paremiami konkrečiais pavyzdžiais. Bet jie gali padėti tik tiem, kurių ištikimybė savo tautai dar nėra išklibinta. Jie čia ras sustiprinimo, tarsi savo tautos "evangelijoje", kaip dr. Juozo Girniaus šis veikalas jau nebe vieno pavadintas. Kitiem sukels abejonių kai kurie kategoriški ir suabsoliutinti teigimai. Bet gal tai pravers susimąstyti, kai lietuvių tauta veda "būties ar žūties kovą" (215). Šia prasme ir mišrios vedybos yra pralaimėjimas, nors būtų teisinamasi, kad asmeninė meilė stovi pirmoje žmogaus laimės vietoje. Bet jeigu yra privalu individuali meilė derinti su meile savo artimo, ar nėra taip pat privalu ir ar negalima suderinti ir su tautos meile?

Autorius savo knygą baigia tokiu meilės sąlygojimu: "Nėra meilės be ištikimybės, nes mylėti — tai sutapti su tuo, kas mylima" (284).
Jaustis svetur sutapus su savo tauta, ją mylėti ir už ją kovoti, be abejo, reikia daugiau idealizmo, negu savam krašte, tačiau be idealizmo niekada nebuvo ir "nėra žmogiškos didybės" (303). Autorius, išreikšdamas savo tikėjimą "Lietuvos istoriniu amžinumu" (309), kreipiasi į lietuvius, skatindamas mažoje savo bendruomenėje svetur būti didingais ir likti ištikimais savo tautai.
Knygos stilius grakštus, lengvas, įtaigus, bet vietomis ir priekaištus, kai autorius atsistoja teisėjo rolėje. Citatų mažai vartoja, nors išnašose ir nurodo stambesnius veikalus vienu ar kitu klausimu. Daug lakių ir gilios minties sakinių nebe vienu atveju gerai tiks citatom, šūkiam ir aforizmam.

Juozas Girnius. TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ. Išleido "Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti". Chicago 1961, 320 p. Dvigubo įvado žodį pridėjo dr. Vyt. Vardys ir St. Barzdukas. Aplankas Sigito Ramanausko).
S. Suž.