ARTURAS H. COMPTONAS —AMERIKOS MOKSLININKAS IR MĄSTYTOJAS

Parašė Jonas Rugis

Š. m. kovo 15 d. Berkeley, Kalifornijoje, mirė Arturas H. Comptonas, vienas iš didžiųjų šio meto mokslininkų, moderniojo mokslo kūrėjų ir atominių paslapčių aiškintojų. A.H. Comptonas gimė 1892 m. Woosteryje, Ohio, mokslininkų šeimoje. Jo tėvas buvo Woosterio kolegijos prezidentas, kaip ir jo du dėdės. Jau pačioje jaunystėje Comptonas pasižymėjo nepaprastais gabumais. Dar būdamas mokiniu, jis rašė straipsnius mokslinėm temom ir išrado bei užpatentavo giroskopinį stabilizatorių lėktuvams. Studentavo jis Woosterio kolegijoje, o daktaro laipsni iš fizikos gavo Princetono universitete. Kelis metus dėstęs fiziką Vašingtono universitete, St. Louis mieste, jis persikėlė į Čikagos universitetą ir čia buvo fizikos departamento pirmininku ir fizikos mokslų dekanu nuo 1923 iki 1945 m.. Per karą jis Čikagos universitete vadovavo grupei garsių mokslininkų, dirbusių prie vadinamojo "Metallurgical Atomic Project" ir įvykdžiusių pirmą atominę reakciją 1942 m. gruodžio 2 d. Nuo 1945 m. iki 1953 m. Comptonas buvo Vašingtono universiteto kancleris St. Louis mieste. Tada jis atsisakė šių augštųjų pareigų, pareikšdamas nora dirbti filosofijos srityje ir palikdamas tame pačiame universitete. Šiais metais jis buvo pakviestas į Kalifornijos universitetą Berkeley eilei paskaitų apie žmogaus, visuomenes ir mokslo tarpusavį ryšį ir čia mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Artūro Comptono nuopelnai mokslo srityje yra labai dideli. Dar 1923 m. jam pavyko atrasti vadinamąjį Comptono efektą, įrodantį egzistavimą fotonų, t.y. šviesos elementarinių dalelių. Tuo būdu jis įrodė, kad Einšteino fotoelektrinių apraiškų aiškinimas, paskelbtas dar 1905 m., buvo teisingas ir kad šviesos spindulių sklidimas erdvėse turi tikrai dvilypį pobūdį — bangavimų ir korpuskuliarinį. 1926 m. jis su savo bendradarbiu R.L. Doan surado būdą visai tiksliai išmatuoti X-spindulių bangų ilgį (apie vieną dešimtmilijoninę dalį mlm.). Tai savo ruožtu įgalino patikslinti dydį tokio pagrindinio mokslui vieneto, kaip kad elektrono įkrovimas. Jis taip pat sudarė formulę, pateikiančią ilgius bangų, lydinčių elementarines medžiagos daleles ir moksle vadinamų Comptono bangų ilgiais. Jis tyrinėjo ir atominės energijos paslaptis ir kosminius spindulius ir žymiai prisidėjo savo darbais, aiškinant atominės energijos paslaptis. Tų darbų svarbumas darosi aiškus, jei prisiminsime, kad atominės energijos panaudojimas priklauso nuo tikslaus pažinimo ir supratimo jėgų, veikiančių atomų gelmėse. Jo darbai padėjo ir japonų mokslininkui Hideki Yukava paskelbti 1945 m. jo garsiąją mezonų hipotezę. Už nuopelnus mokslo srityje Comptonas susilaukė daugelio atžymėji-mų, o 1927 m. jis gavo Nobelio premiją iš fizikos. Comptonas buvo ne tik genialus mokslininkas, bet ir gilus mąstytojas. Jis plačiai domėjosi klausimais, liečiančiais mokslo darbo tikslą ir reikšmę žmonijai, žmogaus uždavinius žemėje ir jo tikslą, mokslo ryšius su religija ir pan. Nuo 1953 m. jis atsisakė administracinio darbo, norėdamas visą savo laiką ir žinias atiduoti tų klausimų aiškinimui. Jis buvo didelis eruditas ir giliai tikintis krikščionis, žinomas jo išsireiškimas, kad jis jaučiasi laimingas, dirbdamas mokslo darbą tais laikais, kai mokslas ne tik nekliudo jam tikėti į Dievą ir pomirtinį gyvenimą, bet dar sustiprina jo tikėjimą. Savo idėjas jis paskelbė eilėje straipsnių, keliose knygose ir eilėje paskaitų. Dar 1935 m. jis paruošė knygą "The Freedom of Man", kurioje, pasiremdamas savo žiniom ir moksliniu patyrimu, moderniojo mokslo šviesoje išnagrinėjo žmogaus laisvos valios klausimą, prieidamas prie išvados, kad žmogus turi laisvą valią ir neša atsakomybę už savus veiksmus. 1940 m. išėjo jo antra knyga — "The Human Meaning of Science", apie mokslo reikšmę žmonijos gyvenime. Be to, jis parašė eilę straipsnių, iš kurių noriu paminėti "Science and Man's Freedom". Jame jis pamini, kad dar XII amžiuje arabai, stebėdami, kuria linkme eina mokslas, pasipriešino mokslo pažangai arabų pasaulyje, numatydami, kad mokslas gali sunaikinti žmonėse tikėjimą į Dievą, paversdamas ne tik žmogų, bet ir patį Dievą kažkokiais automatais. Ko bijojo arabai, tą j-vykdė determinizmas. Tai vaizdžiai parodė garsus Laplace'o pareiškimas Napoleonui 1812 m., kad mokslui Dievo hipotezė nereikalinga: kadangi visa kas iš anksto yra nustatyta, atpuola ir žmogaus laisvos valios klausimas. Comptonas išvedžioja, kad modernus mokslas daro žmogų daug laisvesnį, o jo laisva valia nėra gamtos dėsnių paveržta ir tuo būdu žmogus nėra laisvas nuo atsakomybės už savo veiksmus. 1940 m. Comptonas pirmas kalbėjo Garvin paskaitų cikle "Man's Destiny in Eternity". Jo paskaita "A Modern Concept of God" yra jam būdinga, kaip mokslininkui ir mąstytojui. Jis su visu mokslininKO tikslumu ir atsargumu eina prie savo išvadų. Pradžioje jis pareiškė, kad niekad nebuvo taip aišku kaip dabar, kad pasaulis nepasidarė patsai iš savęs. Yra gamtoje veikiančios jėgos, kurių žmogus negali kontroliuoti ir kurios išvystė gyvenimą žemėje tiek, kad joje galėjo atsirasti žmogus. Mokslas stengiasi suprasti tų jėgų veikimą ir surasti vadina,-muosius gamtos dėsnius. Mokslas domisi jėgų veikimu. Bet jei yra veikimas, tai yra ir veikėjas. Kaip tą veikėją pavadinsime — gamta, kosmosu ar Dievu — yra jau vardo parinkimo klausimas. Teologai domisi pačiu veikėju, vadindami jį Dievu; mokslas domisi veikimu, dėsniais, kurie jį saisto. Ir Comptonas tvirtina, kad jo mokslinė mintis leidžia jam galvoti ne tik apie veikimą, bet ir apie patį Veikėją ir net verčia jį tai daryti. Ir ne jis vienas tarp mokslininkų tai daro, bet ir daugelis kitų galvoja apie tą pasaulio Tvarkytoją, vadindami jį ar tai Dievu, ar Didžiuoju Veikėju, ar Didžiuoju Matematiku ar pan. šių laikų mokslas neleidžia mokslininkui pasisakyti taip, kaip pasisakė Lap-lace'as. Mokslas neturi jokio pagrindo įeiti į konfliktą su religija. Priešingai, jei žmogaus sutvėrimas yra augščiausias pasaulio Sutvėrėjo tikslas, tai ar gali būti žmogui kilnesnis gyvenimo tikslas, kaip kad pažinti jį supantį pasaulį ir bendradarbiauti su jo Kūrėju. Arturas Comptonas gražiai atstovavo Amerikos mokslui toje grupėje didžiųjų mokslininkų - mąstytojų kaip Einšteinas, Eddingtonas, Schoedingeris, Bohras, Heizenbergas ir kiti, kurie skelbė ir skelbia kilnias moderniojo mokslo pažiūras apie mokslo tikslus ir jo reikšmę žmonijai ir apie žmogaus gyvenimo prasmę. Jonas Rugis Bibliografija: 1) A.H. Compton. The Freedom of Man. Yale University Press. New Haven. 1935. 2) A.H. Compton. The Human Meaning of Science. The University of North Carolina Press. Chapel Hill. 1940. 3.)A.H. Compton. Science and Man's Freedom. The Atlantic. Vol. 200. Nr. 4. Oct. 1957.4) A. Compton, J. Maritain, Man's Destiny in Eternity. The Garvin Lectures H. Hart, R. Niebuhr, W. Hocking and others. The Beacon Press. Boston. 1951.