Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
INJEKCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aloyzas Baronas   
Kaiminystėje, už žalios gyvatvorės, namely prie gatvėtakio, gyveno žilaplaukė, mažaūgė moteris. Kai mes atsikėlėm į tą antraeilį rajoną, ji buvo viena iš tų kaimynių, kuri pirma mus užkalbino. Ankstyvą pavasarį ji atnešė mano žmonai rožių daigų. Paaiškinus, kokios jos spalvos, pridėjo, kad nors romantiški laikai praėjo, bet rožės vis žydi ir tebėra reikšmingos, džiuginančios ligi ašarų. Jos daržely buvo apsčiai gėlių ir, žiūrėdamas į senutę, nesuprasdavau, kaip ji, tokia aristokratė, nuolat ravėjo lysves. Kartais atvažiavęs jos žentas nupjaudavo žolę ir pavasariais išimdavo, o rudenį sudėdavo žieminius langus, bet šiaip ji gyveno viena. Senė kilusi iš bajorų šeimos, įvairių revoliucijų atvyta į šį kraštą, išaugino dukrą ir numarino vyrą. Ją visi kaimynai vadino teta Nina. Vargas ir kietas darbas nebuvo atėmęs jai išdidumo bruožų ir judesių, ir tai mane erzino. Žmonės kartais pakviesdavo prižiūrėti vaikų ir, reikia pasakyti, aš jos nemėgdavau. Man atrodė, kad ji prisispyrusi žiūri į žmogaus vidų. Jos pilkų akių žvilgsnis iš balto ir raukšlėto, tačiau nepraradusio inteligentiškumo veido, mane dažnai varžydavo. Mėgau rašyti ir grįžęs iš banko visą laiką kaldavau mašinėle politinius straipsnius. Puikiai žinojau tarptautinę padėtį, ir Nina kartais ateidavo ko nors paklausti. Džiaugiausi, kad senė nemoka paskaityti mano straipsnių, nes visada jaučiau menkavertiškumo antpuolį. Abejojimas savim pačiu buvo viena mano būdo neigiamybių. Teta Nina buvo sutverta salonui, bet ji ir savo darže išliko nepraradusi orumo, ji nepavirto boba, kokių mano kaiminystėje buvo apsčiai.

Vieną rūškanotą rytą mano automobilį užkliudė sunkvežimis. Apibraižė veidą, galvoje padarė porą praskėlimų ir sulaužė ranką. Negalėdamas dirbti, dažnai vaikščiodavau po savo kambarį, retkarčiais sustodamas ties langu, pro kurį buvo matyti tetos Ninos daržas. Buvo pikta, negalėjau dirbti įstaigoj, tačiau ir būdamas namie nieko negalėjau rašyti. Vaikščiojau irzlūs ir nepatenkintas, mąstydamas, kad jei sužeidimas būtų kitokio pobūdžio, galėčiau bent rašyti. Tetos Ninos darželyje žydėjo rudenio gėlės. Jų buvo daug. Šaltoje rasoje išmaudyti jų lapai ir žiedai spindėjo nerūdijančio plieno atšvaitam rudenio bekrintančioj saulėj. Žalia gyvatvorė įgavo rudų lapų, o nuogi žagarėliai kėlė savo sukraipytus liemenėlius į dangų, lyg skųsdamiesi. Nina apkasinėjo gėlių lysvę. Ramiai ir lėtai, senom drebančiom rankom kilnodama nulaužtu kotu kastuvą. Ji pajuto mane stebint ir pakėlė galvą. Aš atidariau langą:
— Va, jei nebūtų sužeista ranka, padėčiau kasti, — pasakiau, žinodamas, kad kvailai meluoju ir kad niekada nepadėčiau, kaip ir praeityje. — Ir šiaip nieko negaliu dirbti, — pridėjau, lyg teisindamasis.
— Nėra ko tuo rūpintis, — pasakė teta Nina. — Man iš čia reikia garsiai šaukti, ateik į kiemą, pasakysiu, kodėl nereikia rūpintis. Gal net džiaugtis reikia, — pridėjo ji, bent aš taip maniau, nes paskutinių žodžių nenugirdau. Mažas vėjas šlamėjo jurginų besiskleidžiančiose galvelėse, kurios netrukus turėjo užsidegti įvairiaspalvėm liepsnom.

Išėjau į kiemą. Prie vartų stovėjo pasenusi kriaušė, o augštai jos šakose kabojo vilioją vaisiai. Nebuvo kam jų skinti, ir kai nukrisdavo, juos išmesdavo drauge su nukritusiais lapais. Aš atsisėdau ant nedažyto suoliuko prie nedažyto stalo. Ant išmestos senos vieniškos kėdės sėdėjo Nina ir žiūrėjo į mane. Pykau, kam išėjau į lauką, ir mintyse jieškojau, ko nusitverti, kad galėčiau eiti šalin. Vėjas šlamėjo lėtai ir lygiai, šlamėjimas buvo graudulingas, lyg at-nešąs ką nors iš toli, iš prarastų vaikystės metų. Lyg atnešąs išdžiūvusio upelio ūžesį, nukirstų medžių ošimą ir laidotuvių procesijos litanijos graudumą. Buvo kažkokia sentimentali ir graudulio pilna pavakarė.

— Va, dabar daug geriau. Žmogus susižeidi ir nebijai, kad kraujas užsinuodytų. Įleido adatą — ir ramu, o mūsų sodininkas mirė, kai aš dar maža buvau, įsidūręs pirštą betręšdamas gėles. Jums, turbūt, irgi leido adatų, — žiūrėjo ji į mane pilkomis akimis

Valandėlę nusigręžęs, aš įbedžiau akis į kriaušės viršūnę, kur susikabinę lingavo penkios kriaušės, lyg ratelį žaisdamos. — Man irgi leido gal dvidešimtį adatų, kai buvo išsiplėtusios kojoje venos. Nepasakyčiau, kad labai malonu, — kalbėjo Nina, — skauda, bet reikia. Ir kai žmogų nelaimė ištinka, reikia skausmą priimti kaip injekciją. Vaiką neši pas daktarą, jis šaukia, nes nenori jokių dūrių, žino, kad skaudės, o nesupranta, kad reikia to skausmo, jei nori paskui nesirgti. Ir nelaimė gal yra Dievo kaip daktaro injekcija, kad žmogus pasveiktų.

Žvilgterėjau į savo sugipsuotą ranką. Kokia čia gali būti Dievo injekcija, suraukiau kaktą, bet teta Nina, lyg nepastebėjusi, tarė:
— Sakiau, kad seniau buvo blogiau. Nebuvo tokių vaistų ir tokių adatų, o žmonės sirgo. Tiesa, žmonės buvo geresni. Visi taip kalba apie praeitį, bet juk tikrai seniau nebuvo tiek skyrybų. Žinoma, pasitaikydavo, apie tai ir Tolstojus "Anoj Kareninoj" rašo. Kai aš dar buvau maža mergaitė, šalia mūsų gyvenęs dvarininkas norėjo skirtis. Abu buvo jauni, turėjo dvejų metų berniuką ir dvarų bent keletą, bet nebegalėjo sugyventi. Bent jiems taip atrodė, kad negali. Mano tėvas bandė taikinti, bet vyras nutarė palikti žmoną ir vaiką ir persikraustyti į kitą dvarą. Buvo prieš pat Kalėdas. Už lango laukė pakinkytos rogės, ir vyras tarė savo žmonai:
— Išeinu, galėsi mokytis viena gyventi.
— Geriau vienai, negu su tavimi, — atsakė žmona.
Berniukas jau miegojo. Jam abu tėvai buvo geri, ir jis sapnuodamas sučepsėdavo lūputėm. Tėvas priėjo ir pažiūrėjo į lovelę. Žmonės sako, kad maži vaikai yra panašūs į angelus, bet jie yra patys angelai. Argi kada matei tokį mažiuką, kuris tau nepatiktų. Taigi, tėvas priėjo prie lovelės ir valandėlę žiūrėjo. Jam buvo gaila to puikaus berniuko, ir jis pasilenkė prie lovelės, norėdamas taip tylom atsisveikinti. Bet tėvui pasirodė, kad berniukas neįprastai alsuoja, ir jis pakėlė jį ant rankų. Prisiglaudęs jautė, kaip kurkia jo maži plautukai.
— Vaikas serga, — pasakė vyras žmonai, — nes tu jo nežiūri.
— Žiūriu daugiau už tave, — atkirto žmona ir paėmė berniuką. Galvytė buvo karšta, akytės ašarotos ir migla apneštos. Vaikas turėjo karščio.
— Matai, mažiukas serga. Ir kas čia atsitiko. Rodos, buvo sveikutis, — susirūpino žmona, ir jos pyktis dingo tą pačią minutę. Dabar ji nebebuvo savo teises ginanti žmona, bet kovojanti už savo vaiką motina. Ji tarė vyrui:
— Važiuok daktaro.
Vyrui pasirodė, kad dėl vaiko ligos kalta žmona, kad ji specialiai apsargdino tokį vakarą, kada jis turi išvykti. Jo rankos virpėjo, ir jis norėjo pradėti keikti, tačiau berniuko veidas buvo toks nekaltas ir toks išvargęs, lyg prašąs pasigailėjimo, kad vyras sukando lūpas.
— Gerai, važiuoju, — tarė vis dar piktai ir užtrenkė duris.
Kieme stovėjo trejetas ir prunkštė. Buvo šalta. Žalvarinės pakinktų dalys gražiai šarmojo. Giedriai šalo, ir mėnesienoje buvo matyti, kaip iš arklių šnervių kilo garas. Daktaras buvo toli ir vežikas susiraukė, kai pasakė, kur važiuoja.
— Važiuok greit, — tegu arkliai apšyla, — pasakė vyras.

Vežikas, kaip ir visada, buvo išgėręs ir linksmai lupo arklius. Rogės lėkė pasikeldamos nuo žemės, tačiau vyras dabar matė prašantį pagalbos savo vaiko veidelį ir girdėjo jo plaučių ūžimą, ir jam atrodė, kad važiuoja labai lėtai. Jis išgėrusį vežiką pasodino į savo vietą, pats paėmė vadeles ir ėmė plakti arklius. Su kiekvienu smūgiu jis vis labiau pyko ant žmonos. Kirsdamas botagu įsivaizdavo, kad lupa savo žmoną, ir jam nuo to net buvo geriau. Ji buvo nesugyvenama, irzli, o dabar štai dar susargdino vaiką. Giedriam danguj spindėjo mėnulis. Blizgėjo sniegas ir pokšėjo tvoros. Pakelėj paliesti medžiai apiberdavo šerkšnu. Arkliai garavo ir šarmojo. Vežikas kažką sapnavo ir protarpiais keikė. Vyras nejautė šalčio, jis buvo sušilęs nuo pykčio, skubėjimo ir plakimo.

Buvo vidurnaktis, kai pasiekė gydytoją. Pas jį paliko pervargusius arklius ir vežiką, o pats su daktaru jo arkliais parskubėjo namo. Tu esi matęs kada nors filme, kaip vieni plėšikai vejasi kitus. Tai, va, taip važiavo dvarininkas su daktaru. Vijo arklius, bet juk ir dvarininką gaudė plėšikas. Berniuko tykojo mirtis. Taigi čia jau buvo lenktynės ne dėl paprastos garbės ar medalio. Paryčiui parvažiavo. Prie lovos išsigandusi sėdėjo žmona, gretimam kambary ant kėdės snaudė tarnaitė.
Berniukas karščiavo, daktaras klausė, leido adatas ir nurodinėjo ką daryti. Žmona ir vyras buvo išvargę, pikti ir irzlūs, tačiau tas pyktis nebuvo toks akivaizdus. Jie murmėjo kas sau ir nebuvo galima suprasti, ar jie pyko ant nelaimės ar vienas ant kito. Daktaras atsigulė, o prie lovelės sėdėjo abu išvargę tėvai ir žiūrėjo į prakaituotą veidelį. Ir ūmai vyrui prisiminė toks pat prakaituotas žmonos veidas po gimdymo, ir jis pajuto jai gailesčio:
— Eik, pamiegok, — pasakė.
— O juk tu išvažiuosi, — vis dar jautė pareigą pykti žmona.
— Argi galiu tau palikti prižiūrėti vaiką, — atkirto vyras, ir vėl abu prie lovos snaudė ir įsispyrę žiūrėjo į besiblaškančio vaiko veidą.
Kitą dieną grįžo miegūstas vežikas. Iš arklių buvo matyti, kad jų niekas nevijo. Daktaras išvažiavo už paros, o tėvai abu pakaitom sėdėjo prie lovos ketvertą dienų, ir kai berniukas nusišypsojo, prasišvietė abiejų tėvų veidai. Paskui jie stebėjo, kaip berniukas baigė sveikti, ir vyras negalėjo jo palikti. Ir šis bendras linksmumas ir bendra kančia tėvus vėl suartino. Jie gyveno toliau, paskui sulaukė dar poros berniukų. Taigi va, kur Dievo injekcija buvo. Skaudėjo, kai berniukas sirgo, bet šeima išgijo.

Teta Nina patylėjo. Aš žiūrėjau į siūruojančias gėles ir nenukritusias kriaušes. Ir į gyvatvorės nuogas ir suskeldėjusias šakutes. Nina vėl tarė:
— Manai tu: iš kur aš visa taip gerai atsimenu ir taip gerai žinau? Juk taip galėjo atsitikti man, mano seseriai ar broliui. Ne, o jei tu susižeidei ranką, negali žinoti, kokia čia injekcija.
Klausiamai pakėliau galvą. Gana inteligentiškas Ninos veidas buvo tokios pat išvaizdos, kaip ir visada. Jame nebuvo paniekos, bet buvo, ko aš nemėgau ir vengiau. Ji ramiai pasakė:
— Va, taip vis rašydavai ir rašydavai. Dabar negali rašyti. Ir tai gal gerai, nes dabar gali visa gerai išmąstyti.
Ką aš senei galėjau atsakyti? Mąstyti visada reikia. Ir būčiau įtaręs ją kokiu nors mano straipsnių niekinimu, būčiau jieškojęs kokio asmeniškumo priežasčių, bet ji nė vieno mano straipsnio nebuvo skaičiusi. Ji tik girdėjo mano mašinėlę tarškant, ir tai gal ją erzindavo. Bet aš jos negalėjau įtarti, kaip negalėjau ginčytis, kad galvoti nereikia.
— Mąstyti visada verta, — pasakiau, — ačiū, pasikalbėjom.

Teta Nina pasilenkė ties jurgino spalvotais lapeliais, aš ėjau iš kiemo ir valandėlę kvailai žiūrėjau į besisupančias kriaušes, vis galvodamas, ar tikrai nelaimė yra Dievo injekcija, o mes šaukiam kaip vaikai, bijodami skausmo ir nenorėdami pagyti.
Dar kartą žvilgterėjau į tetą Niną. Ji rišo vieną margaspalvį jurginą prie kuolelio. Šlamėjo rudens lapai ir kažkokiais šuorais, ligi nusipurty-mo, bėgo gyslomis kraujas. Nenorėjau sutikti su Nina ir, nuo savo namų slenksčio žiūrėdamas į saulėlydžio nudažytus debesis, mąsčiau apie kančią ir prasmę. Ranka buvo užrišta, ir nieko daugiau negalėjau veikti, kaip mąstyti įtemptai ir intensyviai. Gal tai ir buvo kančios prasmė.
Viršum kriaušės, begalinėje erdvėje, įsižiebė vieniša žvaigždė, o darželyje puošnias galvas lingavo jurginai.

K. Žoromskis - Uola vandeny (V. Valaičio nuotr.)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai