MAIRONIS MUZIKOS GARSUOSE Spausdinti
Parašė J. ŽILEVIČIUS   
Maironio rankraščio faksimilė, šis eilėraštis buvo jdėtas į penktąją "Pavasario balsų" laidą, išėjusią pirm. pasaulinio karo metu. Visas šios laidos rankraštis drauge su "Mūsų vargų" poemos rankraščiais yra pranciškonų vienuolyne Brooklyne, N. Y.


Kaunas rusų laikais buvo tvirtovės miestas su daugybe kariuomenės, įvairių uniformuotų civilių valdininkų. Buvo ir gubernatūros įstaiga. Kur pažvelgsi — visur rusai. Nebuvo nei lietuviškų vaidinimų, nei spaudos, nei susirinkimų, nei chorų. Vien tik vienoje kitoje bažnyčioje lietuviškas pamokslas, lietuviška giesmelė. O šiaip skambėjo lenkų kalba.

Tokiame tad Kaune 1892 metais susitiko du būsimieji mūsų meno didžiūnai: poetas Maironis ir muzikas Naujalis. Poetas nuo mažens augo grynai lietuviškame kaime ir dabar savo eilėmis žadino tautą. Muzikas, nors ir lietuvis, vaikystės dienas leido Raudondvary, prie lenko grafo Tiškevičiaus dvaro, lenkiškoje aplinkoje; tėvas buvo zakristijonas, tad sūnus vargiai vaikystėje galėjo lietuviškai kalbėti. Ūgterėjusį grafas pasiuntė jį Varšuvos konservą tori j on mokytis muzikos. Ten jis vedė lenkę (vėliau laisvai lietuviškai kalbėjusią). Visą laiką buvo apsuptas lenkų kalbos, draugų ir papročių.

Baigęs konservatoriją, 1890 m. Naujalis pradėjo vargoninkauti Vabalninke. Čia būtų pirmas artimesnis jo susitikimas su lietuviais, kaimo žmonėmis, vadovaujant chorui. Po metų kunigaikštis B. Oginskis pasikvietė Rietąvan, čia vėl pateko lenkiškon dvaro aplinkon; po pusės metų pradėjo Kauno katedroje vargonininkauti. Čia jiedu ir susitiko.

Tais laikais Kauno seminarijoje lietuviškai dar tik pašnibždom tebuvo galima kalbėtis. J. Naujaliui pareigas atliekant irgi daugiausia teko griebtis lenkų kalbos. Tad kyla klausimas: kas J. Naujalį paskatino įsijungti lietuviškų muzikos dirvonų arti? Jis Vabalninke parašė pirmą savo didesnį kūrinį chorui "Mišios prieš sostą Tavo" ir greit po to antrą vyrų chorui patriotinį kūrinį Maironio žodžiams "Jau slaviškos šalys iš miego pakilo". Šis kūrinys Petrapilio Dvasinės Akademijos studentų buvo dainuotas 1892 metais, o Maironiui atsikėlus Kaunan — seminarijos klierikų čia tais pat metais. Maironis, būdamas Petrapilio Akademijoje inspektorium ir Kauno seminarijos rektorium, davė progos lietuviams reikštis: leista organizuotis, dainuoti ir giedoti lietuviškai. Lyg nujausdamas, Maironis parengė dirvą, kad pagal jo poeziją chorams parašytos kompozicijos rastų atlikėjų.

Maironio dainai "Kur lygūs laukai" dail. Adomo Varno piešta freska Raseinių gimnazijoje.

Taigi, minėtą klausimą išaiškinti tegalėtų šios aplinkybės: 1). Maironio dažnas susitikimas su J. Naujaliu; 2). menišką J. Naujalio sielą veikė Maironio lyrika, kurią gal buvo anksčiau kur nors matęs ir 3) sukurtus vyrų chorui kūrinius seminarijos klierikai tuoj galėjo atlikti; J. Naujalis čia buvo mokytojas, o jaunam kūrėjui ši aplinkybė teikė moralinį pasitenkinimą ir pasididžiavimą. Bet bene viena iš svarbiausių priežasčių bus buvus gyvas, įtakingas ir nuolatinis Maironio raginimas: "Prašau tai dainelei parašyti muziką". Drauge Maironis įteikdavo eilėraštį. Panašiai Maironis ir vėliau kreipdavosi į kitus kompozitorius, ragindavo, tiesiog prašydavo su atsidėjimu, pakartotinai. Nekartą tai teko ir man pačiam girdėti, kai dažnai susitikdavau su Maironiu. Sudėjus visa krūvon, Maironis ir bus padaręs J. Naujalį lietuviu, kuris daugiausia už kitus sukūrė Maironio tekstams — net per 25 įvairius veikalus.

Įvairūs Kompositoriai

Maironio tekstams muziką kūrė sekantieji kompozitoriai:
VI. Adomavičius, D. Andrulis, A. Aleksis, Pr. Ambrazas, A. Bičiulis, K. Banaitis, Sesuo M. Bernarda (pertvarkė), J. Bertulis (ir pertvarkė), kun. VI. Budreckas (ir pertv.), Br. Budriū-nas, P. Čiurlionis, J. Gauba, Kl. Griauzdė (pertv.), Al. Kačanauskas, Algis Kačanauskas (pertv.), K. Kaveckas, E. Kiškis (pertv.), K. Motgabis, J. Naujalis, St. Navickas (ir pertv.), C. Sasnauskas, P. Sarpalius (pertv.), kun. K. Senkus (pertv), J. Sinius, J. Stankūnas, St. Šimkus, Algis Šimkus, J. Tallat-Kelpša, J. Zdanius (pertv.), J. Žilevičius (pertv.).
Viso 35 autoriai. Be abejo, yra iki šiol ir neišėjusių su savo kūriniais viešumon. Jų tarpe 14 pertvarkytojų, kurie originalus pertvarkė kitokiam naudojimui. Viso sukurta ir išspausdinta 83 veikalai. Dar jų yra ir rankraščiuose. Pertvarkymų tik keli teišspausdinti.
Daugiausia parašė J. Naujalis: 16 mišriam chorui, 6 lygiems balsams (jų tarpe 1 rankraštis), pertvarkytų iš mišraus choro dainų, 2 solo ir 1 duetą — viso 25. Toliau eina Č. Sasnauskas su 8 kūriniais, Al. Kačanauskas — 7, J. Tallat-Kelpša — 6, kiti po mažiau. Daugiausia kompozicijoms paimtos šios eilės: "Mano gimtinė" —7 kūriniai ir "Kur bėga Šešupė" — 5. Šie eilėraščiai po tris kompozicijas: "Pirmyn į kovą", "Burtai", "Eina garsas", "Vasaros naktys" ir k. Eilėraščiui "Nesek sau rožės prie kasų" muziką rašė trys kompozitoriai — ir visi duetus.

Maironio poezija J. Naujalio muzikoje

Maironio eilėraščiai daugiausia paplito, kai J. Naujalis 1905 m. išleido "8 tautiškos dainos" mišriam ir vyrų chorui. Nuo tada prasidėjo į-vairūs vieši parengimai su chorų dainomis buvo klausytojų maloniai sutikti. Nors seminarijos klierikai seniai dainavo tas dainas savo tarpe, o vienas kitas klierikas ar vargonininkas, lankęs J. Naujalio kursus, parsiveždavo nusirašęs kokią dainą chorui, bet visa tai buvo uždarai, tik savųjų tarpe padainuojama. Choristai ypatingai stengdavosi šalia tekstų išmokti melodiją, kad grįžę kaiman galėtų saviems padainuoti. Tame rinkiny Maironio buvo ne liaudies stilium sukurtos dainos, bet naujos. Jos apdainuodavo Lietuvos grožį, žadindavo lietuvio sieloje tautinį susipratimą, pasididžiavimą, kad jis turi garbingą praeitį. Vakaruose buvo dainuojama "Lietuva brangi mano tėvyne", "Miškas ūžia", "Sunku gyventi", "Už Raseinių, ant Dubysos" ir kt. Tai pačios populiariosios spaudą atgavus Maironio eilėraščiams sukurtos J. Naujalio dainos.

Žiūrint iš perspektyvos, tarp J. Naujalio melodijos ir Maironio poezijos nebuvo glaudaus ryšio. Maironio poezija buvo žadinančio pobūdžio, kiaurai lietuviškos dvasios. Tuo tarpu melodijos buvo apvilktos lenkiška dvasia, pigių romantinių dainelių stiliaus, miesčioniškų meilės dainelių polėkio, nemažai St. Moniuškos mažųjų dainų įtakos. J. Naujalio negalima kaltinti. Tais laikais lietuviškumo liaudies melodijose nieks nebandė jieškoti ir nebuvo kam. (Č. Sasnauskas, St. Šimkus pradėjo pagal liaudies melodijas kurti, bet buvo tai tik pirmieji bandymai). Jei buvo melodija, jaunimas uoliai jų mokėsi ir nuoširdžiai dainuodavo. Deklamuoti eilėraščius jau buvo nusibodę. Pirmasis M.K. Čiurlionis "Lietuvoje" 1910 m. apibūdino lietuvių liaudies melodijų savybes. Tarp kitko, jis prisiminė ir apie J. Naujalio lenkišką melodijų vin-giavimą, ypatingai užbaigiant kadencijas. Visos tuo laiku J. Naujalio parašytos melodijos yra vieno trafareto. Be minėtų, čia priklauso ir "Eina garsas", A. Baranausko žodžiams "Giedu dainelę" ir kt. (Šia proga prisimintina, kad kai kada spaudoje rašoma: "M. dainas šiuo ir paskesnių metu harmonizavo Č. Sasnauskas, J. Naujalis, A. Kačanauskas". —Liet. Encikl. XVII. 116 p. Dainų tekstų harmonizuoti negalima, sukuriamos tik melodijos, paskui jos harmonizuojamos arba sukuriama dainoms muzika, pvz., melodeklamacija).

J. Naujalis paskui išleido patvarkytų ir sukurtų vien mišriam chorui "15 tautiškų dainų", kur buvo ir Maironio poezijos (ji minėta pirmiau). Per šventes vakarėliuose Maironio dainos vis plačiau aidėdavo lietuvio sieloje, pranašaudamos Lietuvai auštančią dieną. J. Naujalis savo melodijomis Maironį padarė artimesnį ir suprantamesnį plačiosioms masėms. J. Naujalis, sukomponavęs Maironio poezijai nemažiau kaip 25 įvairios nuotaikos kūrinių, nedvejoja-mai prisidėjo prie Maironio išpopuliarinimo. Prie to prisidėjo, kaip matėme pirmiau, ir kitų kompozitorių būrys. Nors tos anksčiau įvardytos dainos anais laikais buvo mėgstamiausios, šiandien koncertuose jos nebedainuojamos, retai besigirdi ir didesnieji, sudėtingesnieji kūriniai. Bet jiedu, Maironis savo poezija, o Juozas Naujalis sukurtąja jai muzika, drauge keliavo per visą Lietuvą, neaplenkdami ir esančių už Lietuvos sienų. Todėl abu pasidarė lietuviuose populiarūs, tų laikų pirmūnai-vadovai.

Maironio dainai "Už Raseinių ant Dubysos" dail. A. Varno piešta freska Raseinių gimnazijoje.

Č. Sasnausko kompozicijos "Kur bėga Šešupė" ir "Jau slavai sukilo"

Susipažinę su trumpomis dainoms taikytomis kompozicijomis, pažiūrėkime į sudėtingesnius kitų kompozitorių kūrinius.
Č. Sasnauskas parašė mišriam chorui dviejų varijantų "Kur bėga Šešupė". Atspausdino "Žinyčioje" 1902 m. 4-5 nr.; "Lietuviška Muzika" dvylikos numerių serijoje 1909-1910 m. (Č. Sasnausko leistoje) buvo išspausdintas (1 nr.) patobulintas ir antrasis varijantas, daugiau išplėstas, būtent toks, kokį dabar vartoja. M. Gustaitis "Lietuvos" 18 nr. 1926 m. taip rašo apie šių kompozicijų istoriją:
"Tuo laiku (1900 m. — J. Ž.) jau buvo gyvo reikalo kurti tautos himną. A. Barono "Nu Lietuva, nu Dauguva", nors dėl karšto patriotizmo labai dar mėgstama iškilmėse giedoti, tačiau atsižvelgus į pereinamojo charakterio turinį, kuriame, tiesa, gražiai ir trumpai suimta visa, kuo Lietuva anuomet sirgo, visi jos sielvartai patetinga'i iškelti, betgi buvo jaučiama, jog visuomenei kartą iš tų ligų pagijus, toji giesmė nustos gyvosios reikšmės ir turės užleisti vietą kitai, pastovesnei tautos minčių reiškėjai.

"V. Kudirkos "Lietuva, tėvynė mūsų" Sasnauskui netiko: esanti sudurstyta iš lenkų ir rusų melodijų, o pirmykštė jos harmonizacija visai nevykusi. . . Tam reikalui Sasnauskas parašo Maironio žodžiams "Kur bėga Šešupė" dvi harmonizuotas melodijas: vieną liaudžiai lengvesnę, labai tautišką, bet liūdną ir nedrąsią; antrą —sudėtingesnę, prasidedančią tuo pačiu motyvu, kaip "Petys gi į petį" iš himno "Jau slavai sukilo" . . . Kompozitorius manė, kad visuomenė pasirinksianti katrą iš jų himnu. Patariau jiedvi išspausdinti kuriame laikraštyje, nes tuo būdu galės pasiekti platesnę visuomenę ir tikslą. Autorius sutiko ir, sugrįžęs į Petrapilį (buvo kalbėtasi Romoje — J.2.), giesmes atsiuntė. Netrukus iš Romos pasiunčiau jas į Tilžės "Žinyčią"; ten jos ir buvo atspausdintos. Visiems gerai žinoma, kaip netrukus tiedvi giesmės paplito skersai ir išilgai po visą Lietuvą: nebuvo choro, kurs jų nebūtų giedojęs, miesto ir kaimo, kur jos nebūtų skambėjusios. Tai populiariausios to laiko giesmės, ir dabar nenustojusios savo vertės, nes tikrasis menas nemiršta . . . Jos buvo kiek pataisytos ir 1907 m. "Šaltinio" I nr. atspausdintos . . .

"Dėl antrosios "Kur bėga Šešupė" pažymėtina, kad ją Didžiojo Lietuvos Seimo (1905 m.) metu giedojo choras. Pavyko kuo puikiausiai, padarė didelio įspūdžio, ypač finalas "Apsaugok, Augščiausias, tą mylimą šalį": maldingi žodžiai ir muzikos crescendo bangavimas žavėte žavė-jo . .."

Antrasis varijantas buvo Petrapily su choru išpildytas 1899 m. XI. 13 d. Nors tiems patiems žodžiams buvo sukūrę taip pat J. Naujalis ir Al. Kačanauskas, bet tai neliko taip giliai lietuvių sieloje, kaip Č. Sasnausko. Lietuvoje šalia himno ta kompozicija buvo giedama tautiniuose minėjimuose. Tremty atsidūrę lietuviai giedodavo bažnyčiose ir susirinkimuose. Chorų ansambliai Vokietijoje be jos neapseida-vo. JAV visuose tautiniuose parengimuose šalia himno buvo giedamas pirmasis ir paskutinis posmai bažnyčiose, ypatingai pradedant Vytauto Didžiojo metais. Taip yra likę ir dabar. Daugely bažnyčių tautinių minėjimų proga, sumai užsibaigus, atgiedama visiems bažnyčioje dalyviams sustojus, jei negiedama himno. Atvykę tremtiniai į JAV net daugely vietų savo susirinkimus pradeda ir baigia "Kur bėga Šešupė" pirmu ir paskutiniu posmu. Tokiu būdu Maironis su Č. Sasnausku yra gyvi lietuvių sielos guodėjai, lietuvybės balzamas.

J. Naujalis sukūrė 1892 m. "Jau slaviškos šalys iš miego pakilo" vyrų chorui (nuorašas yra Liet. Muzikologijos archyve). Tas kūrinys pasiliko užmiršty. Nebuvo spausdintas. Pertaisytam Maironio tekstui į himną. "Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto" Č. Sasnauskas parašė trejopai: solo balsui su fortepijonu, vyrų chorui su fortepijonu ir mišriam chorui su simfoniniu orkestru. Maironis šaukė prikelti Lietuvą:
Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rasto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
Sustoję į darbą už mylimą šalį,
Prikelkime Lietuvą mūsų!


Kompozitorius sukūrė labai karingą ir kupiną ryžto melodiją, apvilkdamas rūsčia ir aštria harmonija, klausytojus žadinančia nenuleisti rankų, klausyti poeto balso griežtai pasipriešinti prieš erelį, neleidžiantį nei žodžio, nei rašto. Veikalas pradedamas pagal autoriaus pažymėjimą "drąsiai", o antroje dalyje išsivysto į maršą, du sykius kartojant po kiekvieno posmo priedainį "Petys gi į petį" . . . Šioje dalyje yra kulminacinis himno punktas, kuris nepaprastai veikdavo koncertuose klausytojus, ypatingai vyrų chorui dainuojant. Šis kūrinys yra ir šiandien labai aktualus patriotinei dvasiai kelti. Keista, kad mūsų pajėgieji ansambliai mažai dainuoja šį žavingą kūrinį. Čia abu autoriai sutartinai virsta senovės milžinais, šaukiančiais tautą: "Prikelkime Lietuvą mūsų!"

Šis kūrinys buvo Č. Sasnausko išleistas serijoje "Lietuviška Muzika" 1909-1910 m. Petrapily. M.K. Čiurlionis apie šį himną "Vilty" 1909 m. 48 nr. tarp kito pasakė: "Himnas — pasiekia savo augštybę — yra tikras himnas. Lengvame, rimtame ritme iškyla plati melodija, harmonizuota puikiai ir stipriai, ir nuo pradžios iki galo iškilmingo stiliaus. Yra tai, be abejojimo, tikro įkvėpimo veikalas, ir visa širdimi linkiu, kad išsiplatintų Lietuvoje, kad visų būtų giedamas ir atjaučiamas". Ten pat 39 nr. St. Šimkus sakė: "Melodija pati paprasčiausia, rodos, girdėta kiekviename lietuviškame sodžiuje, Sasnausko himne virsta kažkokiu milžinišku unisonu".
Kodėl autorius taip vykusiai sukūrė? Dėl to, kad Maironio tekstas ugningas, o muzika programinė, vaizduojanti žodžių kovingą prasmę.

Užmigo Žemė

Pažiūrėkime ir į grynos programinės muzikos veikalus, Č. Sasnausko parašytus Maironio žodžiams "Užmigo žemė", mišriam chorui a capella ir balsui solo su fortepijonu. Išleisti serijoje "Lietuviška Muzika".
Kun. M. Gustaitis "Vilties" 1909 m. 79 nr. rašė: "Šiame vaikale "Užmigo žemė" ypač dailu ir žavi klausytojo širdį, kad puikiems elegijos žodžiams lygiai jautri atsiliepia melodija ir tikrai pritinka žodžių prasmei. Jau iš įžanginės preliudijos jauti gilų nusiminimą, kurį imitacija, lyg kokiu sapnu, dar sustiprina, ir lauki tatai veik žodžiais išreiškiant. Tačiau, štai netikėtai išgirsti važiuojančio pašto netikėtą ragutį, kuris tarsi žadina-kelia žemę iš miego, bet veltui, jo aidas nyksta tuštumoje, keliauja žeme, nutyla. Tada įsitikinęs budrus artistas ima liūdnai giedoti "Užmigo žemė", ir tai pasitvirtina trejopu to motto pakartojimu, melodijos sparnus vis žemyn lenkdamas. Paskui, atsikvošėjęs, dainininkas pakelia akis į dangų ir pastebėjęs-, kad ne jis vienas budi ir jaučia, kad ir "dangaus negęsta akys sidabrinės", susiramina, savo širdies troškimus palygina su neužmingančiomis dangaus žvaigždėmis ir drąsiau gieda: "Neužmigdys naktis žvaigždės, nenuramins širdies troškimų". Dėl ko gi taip? Atsako vėl tinkama melodija, pereinančia į naują tonaciją: "Dvasia ko jieško, kas atspės, kad skęsta ji tarp atminimų!" Su paskutiniais šiais žodžiais ir artisto ramybė s,kęsta atminimų bangose; jisai žino, kad, aušrai užtekėjus, žvaigždės užges — "neras tik atilsio širdis", todėl tiems žodžiams melodija ir harmonija pilna nusiminimų. Čia basui kas syk chromatiškai krintant žemyn, kiti harmonijos balsai tokiu pat būdu veržiasi augš-tyn; visa tai forte moduliuojama per įvairias tonacijas, iki pagaliau užsibaigia Fis-dur fortissimo.

"Kaip po audros nurimsta gamta, taip po stipriausių jausmų įtempimo jaunai krūtinei vėl švystelia vilties spindulėlis, ramiai išreikštas viešpataujančioje motyvo pakartojimu, kuris kelis kartus imituoja paties akomponia-mento interliudijoje.
"Tačiau anot A. Mickevičiaus žodžių:
Mintie! Tavo gilybėj hydra atminimų
Miega, kuomet nelaimių audros žmogų
spaudžia,
O kad širdis nurimus, nagus jon suleidžia.

(Krymo Sonetai).
"Jautrioji širdis, tų pačių atsiminimų skaudžiama, baigia savo giesmę begaliniu nusiminimu: "Užmigo žemė", "Neras tik atilsio širdis:

Maironis po pirmojo pasaulinio karo apie 1922 m,

viltis nežvelgs į jos gilybes, Neras tik atilsio širdis" . ..
Iš recenzento žodžių matėme, kaip kompozitorius pagal Maironio poeziją muzikinėmis kombinacijomis pavaizduoja žodžių ir sakinių reikšmę, panašiai kaip tapytojas piešia spalvomis paveikslą. Tai gilus dviejų didžių meniškų sielų susitikimas, vienas iš giliausių M'airono žodžiams sukurtųjų intymiai muzikinių darbų. Tas pats pasakytina ir apie chorinį veikalą, tik jis, nenaudodamas fortepijono palydo, kitomis chore galimomis priemonėmis atsiskleidžia.

Kiti muzikos kūriniai

Vienas iš didžiausių kūrinių Maironio žodžiams yra parašytas K. Kavecko dideliam stipriam chorui a capella, kur reikalinga vyrų ir moterų pilnų chorų. Tai dvidešimt puslapių baladė "Jūratė ir Kastytis" su greta po gaidomis įrašytu rusišku vertimu (vertėja M. Za-machovskaja). Išspausdinta K. Kavecko kūrinių rinkinyje "Vilniuje žydi liepos", Vilniuje 1961m.

Veikalas homofoninis-polifoninis, nelengvas atlikti, nors nėra harmoninių apsunkinimų, — jis paprastas, tik sunkumą sudaro imitacinės slinktys, reikalaujančios iš choro didelės įtampos. Laisvai vartojama balsų apimtis, intervaliniai vingiavimai, kaip ritme, taip ir jų išskirstymo planavime. Panaudojama vietomis, kur reikalinga vaizduoti bangos, ir programinės muzikos būdai. Jaučiami liaudies melodijų aidai,— jie pažįstami kažkur girdėti. Forma periodų kartojimuose gana griežta ir tuo būdu vienu-mon apjungia kelių daliu skirtingas slinktis ir dramatizmo momentus. Kūrinys, gerai atliktas, darys klausytojams įspūdį.

Tame pačiame rinkinyje yra K. Kavecko sukurtas antras, trumpesnis veikalas mišriam chorui su fortepijonu, 14 puslapių "Nuo Birutės kalno" (vertėja K. Arseneva). Veikalas harmonijos žvilgsniu daug sudėtingesnis, moduliacijos, įvairios harmoninės kombinacijos sunkina išspręsti chorui duotąjį uždavinį. Pats veikalas įspūdingas, triukšmingas, greitos slinkties, klausytojam turi užimponuoti. Reikalingas geras ir balsingas choras, lengvai padalinamas į skambias, išlygintas grupes, — tokių padalinimų nevengiama, ir jie duoda savotiškus efektus. Pritarimas, matyti, taikytas savo apimtimi ir būdo sudėtingumu orkestrui, tik čia jis duodamas fortepijonui paruoštas. Tokių didelių muzikinių ir taip sudėtingų dalykų iki šiol Maironio tekstams nebuvo sukurta, — gal kas turi ką nors panašaus rankrašty.
Be minėtų veikalų, lengva forma ir harmonija yra sukūrę visa eilė kompozitorių: —
"Ten kur Nemunas banguoja" rašė net 7 autoriai, tarpe jų St. Šimkus, J. Sinius, Naujalis, A. Kačanauskas ir kt. Šiose Maironio eilėse nepaprastai lengvai plaukia ritmas, skambūs turiningi žodžiai iš karto duoda muzikinę apybraižą, ir todėl visas eilėraštis patrauklus kompozitoriams. Ypatingai St. Šimkaus ir A. Kačanaus-ko kompozicijos plačiai dainuojamos solistų koncertuose ir dabar.
Al. Kačanauskas 1910 m. davė dvi kompozicijas iš libreto "Kur išganymas": solo su fort. Milvydo ariją "O kaip miela išgirsti", o už antrąją — Pranciškono ariosą "Už klystančius žmones" net paskirta Liet. Mokslo Dr-jos antra premija. Bet šiedu veikalai mažai kur girdimi.
J. Bertulis parašė melodeklamacijas fortepijonui palydint "Miškas ūžia", "Mano gimtinė". Taip pat solo balsui pagal J. Naujalio "Lietuva brangi" su smuiku ir fortepijonu. Tam pačiam sąstatui J. Naujalis davė "Oi neverk, motušėle". J. Gaidelis pagal Maironio baladę "Čičinskas" parašė 3 aktų baletą ir simfoninę poemą pagal baladę "Jūratę ir Kastytį" J. Tallat-Kelpša patvarkė operiškai libreto "Nelaimingos Dangutės vestuvės". Maironis nepilnai sutiko su šiuo patvarkymu, parašė — kai ką papildydamas ir pakeisdamas — kitaip. Bet pradžiai kompozitorius davė "Oželi barzdotas" dviem balsams su fortepijonu.

Dramos veikalams statytiems Kauno teatre — "Kęstučio mirtis", "Vytautas pas kryžiuočius" ir "Didysis Vytautas Karalius" — kompozitoriai yra sukūrę muzikinį apipavidalinimą, net simfoniniam orkestrui.

Giesmių Maironis parašė mažai, bet "Marija, Marija", J. Naujalio ir Č. Sasnausko kompozicijos, plačiai Lietuvoje skambėjo. Č. Sasnauskas parašė anksčiau už J. Naujalį, ir buvo išspausdinta "Žiburio" 1913 m. 5 nr. Prieškario laikais geresnių chorų jau buvo giedama Lietuvoje. J. Naujalis parašė per karą, gyvendamas Vilniuje 1915 m. Jo kompozicija spausdinta antrojo "Giesmynėlio" laidoje 1920 m., jau nepriklausomoje Lietuvoje. Mažesnieji chorai bažnytkaimiuose ją giedojo. Dėl savo lengvo būdo, liaudiškos dvasios buvo gana paplitusi. Iškilmingais atvejais buvo giedama Č. Sasnausko, o Karo Muziejaus bokšto varpų buvo kasdien skambinama, mechaniškai paruoštu aparatu. Tremty atsidūrę lietuviai be jos neapsieidavo jokiame susibūrime, nežiūrint, kad ji savo nuotaika, melodija ir harmonija buvo svetima lietuvio dvasiai ir sunkesnė už J. Naujalio. Amerikoj dažnai ir ne bažnytinių susirinkimų proga ji giedama iki šiol, nekalbant apie bažnyčioje per pamaldas, arba kai kur sekmadieniais po sumos.

Lietuviu Meno Kūrėju Draugijos valdyba Kaune 1920 m. Iš k. į d.: Maironis, K. Binkis, J. Naujalis, B. Sruoga, A. Sutkus, F. Kirša, S*. Šilingas.

Vytauto Didžiojo metais jungtinių chorų iškilmingai buvo giedama, sudarydama didelį įspūdį tūkstantinėms minioms, susirinkusioms į šv. Patricko katedrą New Yorke, o taip pat ir Bostone, kur kardinolas O'Connell laikė pamaldas. Ta proga jis ta giesme labai pasigėrėjo pareikšdamas: "Jei bent vieną tokią iškilmingą giesmę airiai turėtų, būtų laimingi". Kardinolas buvo parašęs nemažai giesmių ir, kaip didelis muzikos mėgėjas, apie bažnytines giesmes nusimanė. J. Naujalio sukurtoji, nors ir labai meniška, giliai tikybinės nuotaikos, pasiliko užmaršty.

Maironio poezijos yra ir plokštelėse. Štai čia jų nors ir nevisas sąrašas, o tik Columbia Co.:
1. Vasaros Naktys — L. Sipavičiūtė, 2. Eina garsas ir Mano gimtinė — J. Butėnas, 3. Kad širdį tau skausmas — R. Juška ir kt.
Mūsieji kompozitoriai sudarė, remdamiesi Maironio kūryba, nepaprastai įdomią poezijos-muzikos grandinę, pradedant kareiviams skirtomis dainomis ("Kur lygūs laukai", "Tu girele, tu žalioji" ir kt.), solo su fortep. Toliau eina trio (balsas, smuikas, fortep.), mišriam chorui, lygių balsų chorui, solo su mišriu choru ("Brolybės daina" — J. Gruodžio, "Vasaros naktys"— Al. Kačanausko), simfoninė poema, 2 baletai ir dramoms simfoniniai įtarpai, melodeklamacijos, giesmės. Tai apima per 100 kūrinių. Tai milžiniškas Maironio įnašas lietuviškoje poezijos-muzikos srityje. Maironis savo poezija davė progos kompozitoriams reikštis, o šie savo įvairia kūryba dar daugiau kėlė Maironio vardą mūsų tautoje. Jei ne kompozitoriai, šiandien Maironis nebūtų taip gyvas mūsų tarpe, kaip jis yra, o daugelis kompozitorių nebūtų turėję progos taip pasireikšti, ypatingai šiandien taip artimais mums kūriniais: "Marija, Marija", "Kur bėga Šešupė" — Č. Sasnauskas, "Jaunimo giesmė"
— J. Naujalis ir kai kuriais paskesniais: "Mano gimtinė" — St. Šimkus ir Al. Kačanauskas, "Jau slavai sukilo" — Č. Sasnauskas, "Burtai" — J. Gruodis ir eilė kitų. Tokį milžiną, sugebėjusį šią grandinę nukalti, kol kas teturime tik vieną
— MAIRONĮ!