MIRÉ LIETUVOS JOBAS Spausdinti
Parašė PR. GAIDAMAVIČIUS   
A. a. arkivyskupą T. Matulionį palydint

Jau antrą kartą pasklido žinios apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio mirtį. Pirmąjį kartą jo mirtį paskelbė "Tides" agentūra 1948 m., matyt, gavusi žinių iš Sov. Sąjungos. Dabar vėl išgirstame, kad arkivyskupas T. Matulionis mirė Lietuvoje rugpjūčio 20 d. Žinia atėjusi iš Vatikano. Jei pirmoji žinia buvo sutikta su rezervais, tai šiuo atveju ir abejingieji neabejoja. Keista tiktai, kad tokio vyro mirties paskelbimas buvo pernelyg kuklus — tartum užgeso dar vienas pėstininkas pakelėje , o žygis tęsiamas toliau. . . Didžioji spauda neprabilo savąja artilerija. Ji, tiesa, paminėjo trumpose informacijose kaip eilinį įvykį, kai kurie paskelbė platesnius straipsnius, bet toli gražu neatskleidė tos Jobo dramos, kuri šiandieną ne vaidinama, o pergyvenama Lietuvoje. Svetimiesiems gal ir sunku įsijausti, susidomėti — jie turi sau artimesnių problemų, bet ir iš mūsų pačių pusės dar nepadaryta tiek, kad Lietuvos drama būtų suprantama vakariečių masėms. Vergai supranta laisvę, bet laisvieji nesupranta vergijos.

Su apgailestavimu reikia konstatuoti ir tylos sąmokslą ne tik okupuotoje Lietuvos spaudoje, bet ir laisvojoje. Tiktai katalikiškos minties periodikoje pasirodė straipsniai, įvertiną arkiv. Matulionio asmenį, jo kančią ir jo herojiškai atkaklią kovą su fizine ir dvasine vergija. Nekatalikiškoji lietuvių išeivių spauda nesusidomėjo ne tik kankinio asmenybe, jo moraline didybe, bet ir jo tautine kova. Ar tai stoka jautrumo, ar tai atbukimas moralinėms vertybėms, ar pagaliau ignoravimas?

Pirmieji ir paskutinieji arkiv. T. Matulionio gyvenimo žingsniai buvo padaryti Lietuvoje, o ilgokas laikotarpis atiteko Latvijai ir Rusijai. Pirmieji jo žingsniai palietė Kudoriškio kaimą, Aluntos valsčiuje, kur ir dabar tebėra jo giminių. Kiek šiuo metu galima išgirsti, visos apylinkės gyventojai sakydavę apie jaunąjį Matulionį, kad jis "labai švintas" (tarmiškai). Niekas nesistebėjo, kai jis įstojo kunigų semina-rijon Petrapily, baigęs Daugpilio gimnaziją, bet nustebo išgirdę, kad jis iš seminarijos išstojo . . . Vėliau paaiškėjo, kad tas išstojimas nebuvo lengvapėdiškumo padiktuotas. Kunigystė jaunajam Matulioniui atrodė žavi, viliojanti, bet kartu ir sunkia kančia dvelkianti. Tarsi ruošdamasis ateities kančiai, Matulionis kurį laiką mokytojavo, tyrė save ir svarstė, ar galima drįsti tokiam pašaukimui? Tai klausimas, kuris paprastai kyla kiekvienam kandidatui į kunigus. Jos ypač paaštrėja, kai kuris profesorius ar vyskupas dar padilgina. Antai, kai vyskupas K. Paltarokas pirmojo bolševikmečio metu ištarė Kauno kunigų seminarijos auklėtiniam — "apsisvarstykite gerai; šiuo metu man reikia tik gerų kunigų", berods, nevienas išstojo, nedrįsdami ryžtis tokiam pašaukimui, nors šiaipjau buvo šaunūs vyrai ir tapo labai gerais pasauliečiais.

Kitaip įvyko su jaunu mokytoju Matulioniu — apsisvarstęs ir daugiau subrendęs grįžo seminarijon jau su tokiu ryžtu, kurio niekas nebegalėjo palaužti. Taip jis užsidėjo kunigystės karūną 1900 metais ir ją garbingai išnešiojo daugiau kaip pusę šimtmečio.

Pirmieji kunigystės žingsniai Latvijoj nebuvo dygūs. Jie leido subręsti kunigui Matulioniui į dvasingą asmenybę. Ir kai tapo Bykavos klebonu Latgalijoj, pagarsėjo kaip neeilinis sielų vadovas ir kartu statybos organizuotojas. Bet jo asmenybė visu platumu išsiskleidė Petrapilyje, kur jis buvo paskirtas Šv. Jėzaus Širdies parapijos klebonu. Ten jis pateko į tokį tautinių mažumų mišinį, kuris pradėjo ruošti pirmuosius erškėčių dyglius. Ypač darė sunkumų lenkai savo pretenzijomis. Laimei, kun. T. Matulionis mokėjo ne tik savo mažumų kalbas, bet ir jas taikiai valdyti sugebėjo. Pvz. kad ir toks epizodas. Lenkai pasiskundė vyskupui, esą kun. T. Matulionis juos skriaudžia—traktuoja lygiai su lietuviais ir gudais, nors lenkų esą daugiau. Sprendžiant skundą kun. Matulionis pasiūlė pravesti parapijos surašymą: lenkams surašinėtojams pavesti surašyti lietuvius, lietuviams surašinėtojams — lenkus. Pasirodė, kad lietuvių daugiau. Taip saliamoniškai buvo palaidotas lenkų skundas, kurio neteisingumas klebonui buvo neabejotinai skaudus.

Bet dar didesni smūgiai pradėjo kristi ant kun. T. Matulionio bolševikinės revoliucijos metu. Persekiojimo įsiūtis pasiekė ir jį. Kai buvo paskelbtas bažnytinių turtų bei pastatų nusavinimas, klebonai buvo verčiami pasirašyti nusavinimo aktą ir tuo pripažinti pagrobimą. Kun. T. Matulionis atsisakė tai padaryti. Su eile kitų kunigų buvo suimtas, o šventovės uždarytos 1923 m. Suorganizuota didelė byla, kurioje buvo apkaltinti pats arkivyskupas Ciepliak, prel. Butkevičius ir kt. Pastarasis buvo sušaudytas, o arkiv. Ciepliak ištremtas Latvijon. Iš čia keliaudamas per Lenkiją Amerikon mirė. Kiti kunigai buvo nuteisti kalėti 3-10 metų. Jų tarpe buvo ir kun. T. Matulionis, gavęs 3 metus bausmės. Atlikęs 2 metus, buvo paleistas ir grįžo savo parapijon, kurios darbininkų delegacija buvo dariusi žygių įstaigose atgauti savąjį kleboną. Tik nežinia, ar bausmė buvo sutrumpinta jų dėka.

Atlaikęs pirmuosius persekiojimo smūgius, kun. T. Matulionis ruošėsi naujiems ir tai žymiai didesniems. Kai hierarchija buvo išblaškyta ir buvo pavojus, kad vyskupija gali likti be vyskupo, buvo nuspręsta slaptai įšventinti vyskupu kun. T. Matulionį. Ir taip 1929 m. vasario 9 d. vysk. A. Maleckis konsekravo jį Petrapilio Kirilovskaja koplyčioj, prie uždarų durų, esant liudininku tiktai kun. Pronskiečiui. Naujasis kun. T. Matulionio titulas buvo — titulinis Mat-regos vyskupas ir Mohilevo apaštališkojo administratoriaus vysk. A. Meleckįo pagelbinin-kas. Slaptasis vyskupas klebonavo toliau net be vikaro senojoj savo parapijoj, aplinkui siaučiant persekiojimui. Jis jautė, kad ir jo dienos laisvėje nebus ilgos, ir sakė savo draugams: "Dabar ateina jau ir mano eilė". 1929 m. lapkričio 24 d., vos praėjus 6 mėnesiam po įšventinimo vyskupu, Matulionis suimamas antrą kartą. Tardomas žiauriai ištisus 11 mėnesių. Turėjo atlaikyt ir kankinimus ir viliojimus. Tardytojai stengėsi abiem būdais palaužti vyskupą. Kaip ir kitiem kunigam, tardytojai sakė: "Eik su mumis, mums tokie žmonės kaip tik reikalingi. Jei su mumis dirbsi, tai visko turėsi, būsi viskuo aprūpintas" (kun. VI. Čėgis). Bet Matulionis buvo nepajudinamas — kietas, kaip plienas. Jis nepabūgo nei garsiųjų Solovkų salų, į kurias buvo pasmerktas 10 metų.
—o—>
Solovkų saloje Anzer, kaip rašo savo atsiminimuose kun. V. Dainys, 1930 m. jau buvo 35-40 įvairių tautybių kunigų. Pasklido gandas, kad atvyksta nauja suimtų kunigų siunta. Iš tikrųjų vakarop atvyko laukiamoji grupė, lydima ginkluotų GPU agentų. Iš būrio išsiskyrė augšta liekna kun. T. Matulionio figūra, kurią daugelis atpažino. Niekas neklausė, už ką nubaustas, nes visi žinojo — už priešrevoliucinę veiklą p?.gal § 58. Kunigai buvo apgyvendinti atskirame bar?ke ant Baltosios jūros kranto. Jie buvo izoliuoti ir nuo pasaulio ir nuo kitų suimtųjų, kad nedarytų "nepageidaujamos įtakos". Kartas nuo karto ateidavo parapijiečių bei bičiulių siuntiniai. Jie buvo išdalinami visiems kunigams. Vysk. T. Matulionis buvo išrinktas "dalintoju". Jis stengėsi labai tiksliai išdalinti gaunamą maistą, kad niekas nebūtų nuskriaustas. Jo draugai kunigai, pagelbėdami vienas kitam prieverstiniuose miškų darbuose, iškirsdavo dalį miško normos, priklausančios vysk. Matulioniui. Tokia kunigų bendruomenė netrukus buvo išardyta ir išskirstyta į 3 grupes. Pėstiems reikėjo vilktis su visa manta 15 km. iki kitų pastatų, kur buvo apgyvendinti po vieną, po du, kad nebesudarytų bendruomeės.

Prie kasdieninių miško darbų prisidėjo tardymai. Kun. V. Dainys, kartą grįžęs iš ilgo tardymo, jautėsi fiziškai ir morališkai parblokštas; graužėsi, gal ką neatsargaus pasakęs tardytojui. Pasipasakojo apie tai vysk. Matulioniui. Pastarasis tarė, cituodamas evangelijos žodžius: "Nesirūpinkite, ką ir kaip sakystie, nes tą valandą bus jums duota, ką turite sakyti." Tie žodžiai suramino kun. V. Dainį, vysk. T. Matulionio vienutės draugą, ir tas daugiau nebesigraužė.

Vysk. T. Matulionį ir kitus kunigus tardė garsusis Anna Pauker, vyras buvusios Rumunijos užsienio ministères, sadistiškai žiaurus tardytojas. Vysk. T. Matulionį užgauliojo, iš jo tyčiojosi, reikalavo aiškinti šv. Alfonso moralinės teologijos kai kuriuos klausimus, paskui šv. Tomo Akviniečio; bandė diskutuoti ir ypač suniekinti. Kartais siūlė atsisakyti kunigystės ir išeiti laisvėn civiliniu žmogumi "statyti komunizmo". Į tardymus ir iš tardymų vyskupas buvo lydimas revolveriu ginkluoto GPU agento kaip tikras nusikaltėlis. Toks intensyvus tardymas truko apie 10 dienų. Kaliniams teko gulėti ant plikų narų ir būti pasiruošusiems naktiniams tardymams. Pagaliau buvo surankiota visa grupė kunigų ir nugabenta į uostą, iš ten į Kem miestelį, apgyventą vien kalinių. Iš čia geležinkeliu jie buvo pergabenti į Petrapilį.

Petrapily sąlygos nepagerėjo. Kunigų grupė su vysk. T. Matulioniu buvo apgyvendinta "Spalerna" kalėjime. Kun. V. Dainys rašo: "Kiekvienas mūsų buvo nuvestas į paskirtą vienutę. Išbuvau čia beveik 8 mėnesius kaip gyvas lavonas. Didžiausia izoliacija, badas, nuolatiniai naktiniai tardymai, grasinimai mirtimi padarė iš manęs tikrą lavoną. Už kanauninką (Matulionį, aut.) meldžiausi kaip už mirusį, nes vieno tardymo metu man buvo pasakyta, kad jo nebėra jau gyvo, tapo likviduotas".
Vėliau sąlygos kiek palengvėjo: nuskuto kaliniams barzdas, davė knygų, leido trumpus bendrus pasivaikščiojimus, padidino maisto davinį. Kilo mintis: o gal paleis iš kalėjimo. Kartą vysk. Matulionis klausia kun. V. Dainį:
— Ką darytum, jei būtų tau leista grįžti tėvynėn?

JADVYGA PAUKŠTIENE Marquette Parko lietuviu bažnyčia (aliejus)

— Tuojau važiuočiau, — neabejodamas atsakė kun. Dainys.
— O aš ne, — atsakė vyskupas tvirtu balsu ir visu rimtumu.
— Tai kodėl?
— Todėl, kad tėvynė turi kunigų, o Rusija jų neturi... Gal kada išleis iš kalėjimo, būsiu tada čia reikalingas.
— Sutinku su tavimi, kanauninke (nežinojo, kad jis vyskupas, aut.), tačiau labai abejoju, kad tau leistų darbuotis. Jeigu būtum vyskupas, galėtum gal ką nors nužiūrėti, paruošti ir įšventinti, bet dabar kaip kanauninkas .. .
— O vis dėlto pasilikčiau, — įsiterpė kanauninkas (vysk. Matulionis, aut.). —Nekartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikinteiji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai".
Iš kalėjimo tie kunigai buvo perkelti į barakus miškuose ir apgyvendinti su kriminaliniais nusikaltėliais. Darbai sunkiausi. Normos nežmoniškos. Maistas menkas. Barakai baisiai nešvarūs, tamsūs, be langų. Juose kaliniai po darbo būdavo užrakinami. Išvietės — kubilai vidury barako. Keiksmai, riebiausios kalbos, vagystės, barniai. Tikras inferno. Tokioj atmosferoj turėjo gyventi ir dirbti vysk. Matulionis, saugojamas ginkluotų sargų ir šunų. Jo sveikata sunyko.

■—o—■

Tuo metu Lietuvos vyriausybė derėjosi su Kremliumi dėl politinių kalinių pasikeitimo. Tai atsiliepė ir į lietuvių kunigų kalinių gyvenimą. Vieną dieną atvyko barakų vadovybės pasiuntinys darbovietėn ir pranešė, kad Matulionis su draugais tuojau grįžtų į baraką. Netrukus jie buvo pergabenti Maskvos kalėj iman-Lubiankon. Vieną dieną atėjo Lietuvos pasiuntinys, įgaliotas ministeris J. Baltrušaitis, paklausė visus lietuvius, ar nori jie grįžti į Lietuvą, ir pažadėjo, kad už savaitės galės keliauti. Visų nuotaika buvo nepaprastai pakilusi, tik vienas vyks. Matulionis stovėjo tylėdamas ir susimąstęs. Mat, klausiamas Lietuvos pasiuntinio atsisakė grįžti Lietuvon ir pareiškė norą pasilikti ir toliau Rusijoj. Jo draugai, tai sužinoję, ėmė jį net pulti, prikaišioti lengvapėdiškumą, nors širdyje vertino jo herojinį pasiaukojimą. Kiekvienas suprato slaptą jo mnitį.
Už savaitės įgriuvo vienutėn GPU agentas, perskaitė pavardes lietuvių, turinčių vykti Lietuvon. Sąraše buvo ir Matulionio pavardė. Draugai sveikino jį ir džiaugėsi, kad Lietuvos pasiuntinys neatsižvelgė į jo norą pasilikti Rusijoj, o Matulionis tarė: "Fiat voluntas Dei" — tebūnie Dievo valia.

Kalintų kunigų ir vyskupo Matulionio sugrįžimas Lietuvon buvo triumfiškas. Vis dėlto nė vienas tuo neapsvaigo. Ypač kukliai ir rezervuotai laikėsi vysk. Matulionis. Gal ir dėl to, kad buvo prigrasinti tylėti. "Mes jus rasime ir Lietuvoj" — pareiškė sovietų pareigūnas, išleisdamas lietuvius kalinius iš bolševikinio kalėjimo. Kad to neužmirštų, sovietai po poros metų atsiuntė vysk. Matulioniui į Kauną, bene pašto perleida, keletą rublių, kurie buvo uždirbti kalėjime. Tai buvo savotiškas priminimas . . .

Kai 1943 m. sausio 9 d. vysk. Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu vietoj mirusio J. Kuktos, siautė vokiečių okupacija. Vos spėjęs tapti vyskupu ordinaru susidūrė su vokiečių valdžia, ir nedaug tetrūko, kad būtų pakliuvęs į jų koncentracijos stovyklas. Mat, vokiečių dalinys apsupo Žiežmarių dievnamį pamaldų metu, suėmė daugybę maldininkų priverstiniams darbams. Vysk. Matulionis tvirtai protestavo von Rentelenui — vyriausiam vokiečių pareigūnui, kurio valdžia vis dėlto nedrįso suimti garbingojo kankinio už vokiečių garbės "įžeidimą".

Kita buvo kalba su naujai užplūdusiais rusais. "Iš Lietuvos ir vyskupijos niekur nesitrauksiu. Mirti aš nebijau" — sakė vysk. Matulionis kviečiantiems jį trauktis į Vokietiją. Ir pasiliko, bet ne kaip bailys, pataikaująs naujiems valdovams dėl savo likimo. "Manęs neįbauginsite" — sakydavo vysk. Matulionis. Savo drąsia laikysena jis stiprino bei ramino kitus. Jis išdrįso netgi paskelbti ganytojinį laišką savo tikintiesiems, perspėdamas, ypač jaunimą, prieš komsomolo pavojus. Už tai buvo 1946 m. suimtas trečią kartą ir ištremtas į Rusijos kalėjimus vėl ištisam dešimtmečiui. Ikišiol tėra žinoma, kad buvo laikomas Vladimiro kalėjime ir Pot-moje, Mordvijoj. Savo atsiminimuose mini jį anglų karys Frank Kelly "Prívate Kelly by Himself", 1954 m. Su vyskupu Matulioniu ir kitais sovietų kalėjime jis praleido keliolika mėnesių. Esą, vysk. Matulionis buvo nepaprastai ramus, paslaugus, dosnus (dalindavęsis tabaku ir siuntiniais), guodžiantis. Kartą susirgęs Kelly draugas Hunold ir labai blaškėsi. Atėjęs ir vyskupas. "Vyskupas ramiai sėdėjo ant apsiausto ir pradėjo kalbėti kažką panašaus į mišias, labai tyliai, ir buvo ramu. Mes abu su juo budėj ome visą naktį, ir aš tada pasiryžau būti su juo ir jį prižiūrėti." Tai tik maža skiautelė giliai krikščioniškos vysk. Matulionio laikysenos. Jei kada nors paaiškės daugiau faktų iš jo gyvenimo tame laikotarpyje sovietų kalėjimuose, neabejotinai jie atskleis giliai kentėjusią ir mylėjusią sielą, iš kurios tryško "Atleisk jiems, Viešpatie, nes nežino ką daro". Tai ryšku kad iš šio sakinio laiše, rašytame 1956 m. balandžio 19 d. iš Mordovskaja ASSR: "Kur mūsų brolių lietuvių nėra! Nemalonus likimas išblaškė po platų pasaulį. Belieka maldauti Viešpatį, kad duotų visiems malonę ištverti, paguodą ir kuo greičiausiai grįžti į Tėvynę pas savuosius."

Paskutinis vyskupo T. Matulionio gyvenimo etapas — kančia gimtojoj Lietuvoj. Grįžęs 1956 m. iš Rusijos kalėjimų buvo priverstas apsigyventi Birštone, nes vyskupijos centre Kaišiadoryse jam nebuvo leista sustoti. Kiek atgavęs jėgas, vyskupas pasiruošė naujai kovai su jį persekiojančiu milžinu. Negalėdamas pats valdyti Kaišiadorių vyskupijos, kurią ligi tol tvarkė Kauno vyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius, vysk. Matulionis, nepaisydamas uždraudimo, nuvyko į Kaišiadorius ir iš sakyklo pas-reiškė žmonėms perimąs vyskupijos valdymą ir grįžo į Biržtoną. 1957 m. Kalėdų dieną įšventino vyskupu kun. V. Slatkevičių ir bandė tvarkyti vyskupijos reikalus. Deja, bolševikinė valdžia, prikaišiodama, kad tai padaryta be jos leidimo, įsakė vysk. Matulioniui išvykti iš savo Kaišiadorių vyskupijos ir apsigyventi Šeduvoj. Vysk. V. Slatkevičius irgi buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Taip užgeso Šeduvoje didvyrio širdis, kentėjusi ir kovojusi 89 metus. Palaidotas Kaišiadorių katedroj. Vysk. J.M. Amou-dru, O.P., Leningrado apaštalinis administratorius, gyvenąs Šveicarijoj, savo atsiminimuose apie vysk. T. Matulionį rašo: "Gerasis Ganytojas apvainikavo savo gražų gyvenimą, atiduodamas gyvybę už savo ganomuosius. Jis mirė už tikėjimą: tai tikras kankinys."


Persekiotojams, žinoma, rūpi nugramzdinti arkiv. T. Matulionį užmarštin. Jie netgi nepraleido platesnių informacijų į laisvąjį pasaulį apie laidotuves. Sovietinė spauda net nepaminėjo jo mirties. Mums, laisvojo pasaulio krikščionims ir lietuviams, rūpi iškelti savąjį išpažinėją bei kankinį iki augščiausios garbės. Dar gyvas būdamas susilaukė arkivyskupo poaugš-čio. Buvo pastangų pagerbti jį kardinolo purpuru, bet tai praeinanti garbė. Arkiv. Matulionis vertas nepraeinančios. Juk tai tokia didi, herojinė asmenybė, kuri tautos gyvenime turi tapti moraliniu švyturiu. Jo šventumas, mūsų akimis, yra neabejotinas, nors oficialiai nedeklaruotas. Jo gerbėjų netrūksta. Reikėtų, kad jie ir visi kiti surinktų visą galimą medžiagą, kuri išryškintų a.a. arkiv. Matulionio moralinę didybę. Jau prieš keliolika metų, kai buvo pasklidęs gandas apie arkiv. Matulionio mirtį, latvių vysk. B. Sloskans pareiškė kreipęsis į Romą jo beatifikacijos reikalu. Tai kelias, kuriuo anksčiau ar vėliau teks eiti. Be to, arkiv. T. Matulionis yra ne vien lietuvių tautos turtas. Jis yra visos krikščionių bendrijos deimantas. Jo garsas turi pasklisti visame pasaulyje, ypač ten kur tebe-siaučia persekiojimo rykštė. Jei arkiv. Matulionis būtų kurios didesnės tautos sūnus, bematant iškiltų. Mums reikia daugiau pastangų, kad kartu su savo sūnumi suspindėtų ir motina Lietuva.