Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
WILLIAM FAULKNER (I 897 - 1962) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė B. V   

Vienų metų būvyje amerikiečių literatūra neteko dviejų savo stambiausių dabarties beletristų. Pernai liepos pradžioje tragiškai savo gyvenimą baigė Ernest Hemingway, o šiemet, širdies priepuolio ištiktas, atsiskyrė Faulkneris, kitas šiandienines amerikiečių prozos milžinas.

Kadaise jisai kalbėjo:
"Ką mes esame padarę, niekada neatitiko ir nebeatitiks pavidalo, to tobulybes sapno, kurį mes paveldė-jome gimdami ir kuris verčia mus ir visada vers siekti, net ir po kiekvienos naujos nesėkmes, kol pagaliau nerimas mus paliks ir ranka nusileis nurimusi".

Ranka, kuri paraše šiuos žodžius, pagaliau nusileido nurimusi. Willia-mas Faulkneris mirė liepos 6 dieną, paryčiu, savo mažame Misisip-pės valstybes miestelyje — Oksforde. Tačiau jo sukurtame kosmose, kurį jis pavadino indėnų žodžiu Yok-napatawpha apskritimi, tebėra gyvybė, nesiliaujantis, antlaikinis judesys.

1950 metų gruodžio mėnesį Wil-liamas Faulkneris nukeliavo į Stokholmą priimti Nobelio premijos Priėmimo kalboje Faulkneris sakė:
"Suprantu, kad šisai atžymėjimas teikiamas ne man, kaip žmogui, bet mano darbui — viso gyvenimo darbui žmogaus dvasios kančioje ir prakaite; ne dėl garbės, o juo labiau ne dėl pelno, bet siekiant sukurti iš žmoniškosios dvasios medžiagos kažką, kas ligi. šiolei neegzistavo."

Taip vadindamas savo kūrybos į-spūdingą palikimą "kažkuo, kas ligi šiolei neegzistavo", Faulkneris sakė paprastą tiesą, tik per kukliais žodžiais. Prieš keletą metų vienas kritikas taip vertino Faulknerio kūrybą:
"Williamas Faulkneris vienas pats pavertė šimtmetį Amerikos Pietų gyvenimo, istorjios bei folkloro į savyje išbaigtą fantazijos pasaulį. Dau gelyje tomų apie nesamą Misisipės valstybės apskritį jisai dokumentavo trijų pietiečių kartų socialines tradicijas bei moralines problemas." Rašydamas apie Amerikos Pietus, Faulkneris drauge rašo apie moralinę žmogaus situaciją moderniame pasaulyje".

Jau ne nuo šiandien Faulknerio pripažinta vienintelė padėtis Amerikos literatūroje. 2ymus romanistas ir kritikas Robert Penn Warren tiesiai tvirtina:
"Štai rašytojas, kuris savo kūrybos mase, savo temų apimtimi, savo poveikių skale, savo reporterišku tikslumu ir simbolišku subtilumu, savo filosofiniu svarumu, gali būti pastatytas šalia mūsų praeities literatūros didžiųjų meistrų."
O tarptautiniu mastu Faulkneris, drauge su prieš metus mirusiu kitu Amerikos Nobelio laureatu, Ernestu Hemingway'um tikrai būtų pačiame bet kokio dabartinių Amerikos rašytojų sąrašo viršuje, jeigu toks sąrašas būtų sudaromas pasaulinio garso pagrindu. Betgi ir stilium, ir asmenybe sunku būtų net įsivaizduoti du skirtingesnius žmones, negu Faulkneris ir Hemingway'us.

Nepaneigiama, kad Faulknerio stilius labai dažnai yra sunkus, sunarpliotas, kur sakinys eina per pora puslapių, su įvairiausiais nukrypimais. Jo mintis dažnai lieka neaiški. Poetas Conrad Aiken Faulknerio prozą vadino "keistai plaukiančia, slidžia, smarkiai manieringa." Kitas kritikas Faulknerio prozą vadino "Labirintiškomis džunglėmis".

Kalbant apie temas, atrodo, kad Faulknerį magnetiškai traukė nejaukūs, smurtiški, šiurpūs, žemi reiškiniai, aistros, įvykiai, vaizdai. Nors netenka abejoti, kad Yoknapatawp-hos apskritis sukurta pagal tą Mis-isippės šiaurinės dalies vietovę, kurioje Faulkneris gimė ir augo, tačiau tas panašumas į tikrovę ir Faulknerio įsivaizduotoji vietovė vieno kritiko taip buvo palyginama:
"Kaip besijaustum akivaizdoje tų įvykių, kuriuos rašytojas verčia ten dėtis, vis dėl to lieka tiesa, kad juos visus išrasdamas, Faulkneris pasiekia įspūdingiausio vaizduotės žygio modernioje literatūroje."

Ir toliau tas pats kritikas pažymėjo:
"Viena iš Faulknerio geriausių kūrinių dorybių yra jo praeities pajautimas, kur kiekvienas vyksmas regimas gilioje perspektyvoje, nuspalvintas ir nušešėliuotas, tarsi girios žemė, kur šios dienos augalas minta ir žydi iš praeities puvėsių ir pats savo ruožtu pavirs ateities maistu. Visa tai kyla iš paties Faulknerio praeities jausmo — Pietų praeities, jo apskrities ir miestelio ir ypačiai — jo šeimos praeities."
O toji šeima yra sena pietiečių šeima, eilę generacijų gyvenusi ten, kur ir pats rašytojas pasirinko savo ramiam, reklamos bei svetimų vietų nemėgstančiam būdui tinkamą aplinką.

Būtų vietoje prisimint kelis,jo gyvenimo faktus: Williamas Faulkneris gimė 1897 metų rugsėjo 25 dieną New Albany vietovėje, Misisippės valstybėje, gana pasiturinčioje šeimoje. Jo protėviai atsikėlė į Misisip-pę praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje. Vienas prosenelis buvo pasižymėjęs pulkininkas Pilietiniame kare, kurio vaizdas davė medžiagos sukurti pulkininko Sartorio portretą. Jaunas Faulkneris nerodė didelio palinkimo mokytis, nebaigė gimnazijos, tačiau daug skaitė. Vėliau jis kelis metus palankė universitetą, bet ir čia nepersistengė studijose, o vienas egzaminas, kurio būsimas rašytojas neišlaikė, buvo iš anglų kalbos. Pirmojo pasaulinio karo metu Faulkneris stojo savanoriu į Kanados karališkąją aviaciją, paskraidė kiek ir po karo, su kuriuo jam trumpai teteko susidurti Prancūzijoje. Vėliau Faulkneris bandė šen bei ten tarnauti — banke, knygyne, pašte, bet čia už neatlikimą pareigos, čia už pamėgimą nugerti nelaiku, darbuose nepatardavo. Kiek pakeliavo, pabuvojo Europoj, nuvyko į Naująjį Orleaną Luizianos valstybėje. Jau buvo gyvas reikalas rašyti. Pradžioje rašė poeziją, kuri tačiau geresnio įvertinimo nesusilaukė. Lemiamas posūkis buvo susitikimas su rašytoju »6herwood Andersonu, su kuriuo bohemiškai bendraudamas, Faulkneris praleido ne vieną naktį pašnekesiuose. Kaip jis pusiau juokais vėliau sakė, jis niekada nematė Andersono dirbant, ir tatai jam nepaprastai imponavę: jei toks yra rašytojo gyvenimas, tai kodėl ir jam nepabandyti ?

1925 metais Faulkneris paskelbė pirmą romaną "Soldier's Pay", po to dar kelis kūrinius su neryškiu pasisekimu. Tada 1929 metais išėjo vienas jo šedevrų "The Sound and the Fury', — ir literatūros pasaulis praturtėjo dideliu rašytoju. Gyvendamas savo senoviniam gražiam name Oksfordo miestelyje, bendraudamas su jo gyventojais, medžiodamas, jodinėdamas, žuvaudamas, Faulkneris vedė gyvenimą panašų į senųjų praėjusio šimtmečio Pietų plantatorių. Materialiniai jo rūpesčiai išnyko. Vienas po kito pasirodydavo jo knygos, romanai ar apysakos, kur augo pietinio krašto epopėja, fantastiška, bet visada atausta realistinėmis buities bei charakterių, pietinio negro ir neturtingų baltųjų dialekto detalėmis. Metai po metų ėjo tokie jo veikalai kaip "As I Lay Daying', "Sanctuary", "Light in August", "Ab salom", "The Old Man", "The Hamlet", "The Intruder in the Dust", "Requiem for a Nun" ir kiti. Kritikai dar nėra vienos nuomonės, kurioms iš šių knygų skirtina pirmaujanti vieta. Vieni iškelia "Light in August", kiti "Absalom, Absalom", ar dar kurį. Plačiausiai mases pasiekė bene "Sanctuary", viena iš lengvesnių šio autoriaus knygų — ir viena iš drumzliniausių, pilna aistrų, puvėsių, žiaurumo, keršto ir kraujo.

Kai už Yoknapatawphos apskrities vaizdavimą jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija, sėslus ir atsiskyrimą mėgstąs Faulkneris sunkiai davėsi prikalbamas nuvykti į Stokholmą. Bet nuvykęs tas rašytojas, kuris sakėsi esąs tik ūkininkas, mėgstąs pasakoti istorijas, ir todėl apie literatūrą šnekėti negalįs — Williamas Faulkneris pasakė vienus iš iškalbingiausių priėmimo žodžių, kokie ten buvo girdimi per eilę metų. Dalyje savo kalbos jis kreipėsi į jaunus rašytojus:
"Jaunas vyras ar moteris, kurie šiandien rašo, pamiršta žmogaus širdies problemas — širdies konflikte su savimi pačia, o tik tatai gali j-kvėpti gerą rašymą, tik tai verta rašyti, verta nerimo ir prakaito. Jis privalo vėl tatai išmokti, jis privalo save išmokyti, kad žemiausias dalykas tai bijoti; reikia užmiršti baimę, savo dirbtuvėje reikia nepalikti vietos niekam kitam, tik išsaugoti senąsias širdies tiesas bei žiniją, senovines universalias tiesas, be kurių literatūra yra efemeriška ir pasmerkta — tai meilė, ir garbė, ir gailestis, ir išdidumas, ir atjautimas, ir pasiaukojimas".

O kitoje tos pat kalbos vietoje Faulkneris išreiškė savo credo — savo tikėjimą žmogumi:
"Aš tikiu, kad žmogus ne vien ištvers, bet ir nugalės. Jis yra nemirtingas ne todėl, kad vienintelis sutvėrimų tarpe jisai turi neišsenkamą balsą, bet todėl, kad jis turi sielą, dvasią, pajėgią atjausti, aukotis ir viską pakelti. Poeto, rašytojo pareiga yra apie tai rašyti. Tai jo privilegija — pagelbėti žmogui ištverti, pakeliant jo širdį, primenant jam ryžtą ir garbę, ir viltį, ir išdidumą, ir užuojautą, ir gailestį, ir pasiaukojimą, kurie sudaro jo praeities šlovę. Poeto balsas neprivalo būti vien žmogaus darbų surašymas. Jis gali būti atrama, ramsčiu, kurs padeda žmogui ištverti ir nugalėti".

Taip kalbėjo Faulkneris Stokholme, priimdamas Nobelio premiją. Po penkerių metų jis parašė knygą, apdovanotą Pulitzerio premija, kurioje gal arčiausiai įkūnijo čia išreikštus moralinius reikalavimus kūrėjui ir kurią dėl to pats laikė savo pagrindiniu kūriniu, nors kritikos atsiliepimai įvairavo. Tai "The Fable" — didelė alegoriška knyga, kurioje daug sukrečiančio gilumo lapų, nors jos visuma lyg ir neišveža titaniško užsimojimo: modernaus žmogaus dvasinėje aplinkoje, pirmojo pasaulinio karo fone perkurti Kristaus, apsupto savo mokinių, paskutinę kančios savaitę žemėje.

Nors pastarojo dešimtmečio metu kritika pasidarė kiblesnė įžymiajam rašytojui, tačiau jo pamėgimas ir pripažinimas vis plito Amerikoje ir kitur pasaulyje, pasiekdamas ir Lietuvą (žr. šių metų "Pergalėj" 6 nr. jo vertimą "Persis Grimas"), ir įtakingas Londono "Times" literatūrinis priedas lakoniškai galėjo pasakyti: "Faulkneris yra didžiausias mūsų šimtmečio Amerikos rašytojas".

Paskutinis Faulknerio kūrinys pasirodė keliomis savaitėmis prieš autoriaus mirtį. Buvo tai "The Rei-vers". Iš kitų jo veikalų šisai išsiskyrė tuo, kad tai linksma knyga ir kad pati rašymo technika yra ne taip sunarpliota, lygesnė ir paprastesnė. Kritika sutiko "The Reivers" kaip vieną iš geriausių Faulknerio veikalų, vieną iš jo šedevrų. Taip šį kūrinį vertino ir didžioji amerikiečių spauda, ir mažesnieji laikraščiai.
čia mums gali būti įdomus tos smulkesnės spaudos, Vašingtono diecezijos savaitraščio "Catholic Standard" atsiliepimas, kuriame, tarp kita ko, sakoma: — "The Reivers" yra puikus romanas. . . Williamas Faulkneris yra absoliutus meistras tokios pasakojimo rūšies, kokią jisai pasirinko "The Reivers" knygai, žmonės pavaizduoti tokiu intymumu, kad jie pagauna skaitytojo širdį— jis juokiasi su jais, o taip pat ir iš jų . .. Skaitytojas šį romaną palieka jausdamas, kad jisai kažką patyrė apie žmogaus prigimtį, kažką apie tai, kas teisinga ir kas klaidinga, kažką apie žmogaus kovą su pasauliu".
B. V

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai