Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS LIETUVIŲ SPAUDOS PIONIERIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
1962 metų pradžioje pasirodė Vlado Mingėlos knyga apie kun. Antaną Miluką (1871.VI.13-1943.III.19). Autorius joje nušviečia kun. Miluko gyvenimą ir darbus, drauge pavaizduodamas Amerikos lietuvių visuomenini, tautinį, politinį, religinį ir kultūrinį gyvenimą, kuriame kun. Milukui teko aktyviai pasireikšti.

Knygos pradžioje autorius skaitytoją nukelia į kun. Miluko gimtinę — šeštokų apylinkes (23-67 p.). Antroje dalyje koncentruojasi jo visuomeninėje veikloje Amerikoje XIX a. gale ir XX a. pradžioje (71-172 p.), o trečioje dalyje nupasakoja apie žymiausią kun. Miluko veiklos sritį — spaudą (177-228 p.). Paskutinės dvi dalys telkiasi apie jo patriotinę veiklą (231-302 p.) ir jo gyvenimo saulėleidį (307-331 p.). Priedų skyrius apima kai kurių dokumentų foto nuotraukas, kun. Miluko leidinių sąrašą ir bibliografiją.

Knyga gražiai išleista, gausiai iliustruota nuotraukomis su patraukliu dail. Jurgio Juodžio simbolikos pilnu aplanku ir stilinga dedikacija. Autorius atliko didelį darbą, surinkdamas tiek daug medžiagos ir sutelkdamas garbės ir darbo komitetus knygai išleisti.

Pratarmėje autorius nusiskundžia, kad kun. Milukas priklauso prie užmirštųjų lietuvių veikėjų. Suminėjęs eilę jo nuopelnų, VI. Mingėla sakosi nuo seno buvęs jo gerbėjas ir dabar ėmęsis šio darbo, norėdamas jį ištraukti iš užmaršties ir pagerbti.

Kun. Milukas skaitytojui pristatomas kaip "rašytojas, žurnalistas, publicistas, dvasininkas, švietėjas, visuomenininkas, paskaitininkas, apologetas, istorikas, kronikų rinkėjas, redaktorius, polemikas, spaudos a-paštalas, politikas ir diplomatas" 197 p. Politinėje srityje jis vadinamas "prispautos lietuvių tautos gynėjas ir globėjas" 94 p., "toli pramatąs mąstytojas ir kartu būsimosios Lietuvos valstybės kūrėjas" 155 p. ir "nuostabus ateities politinių įvykių pramatytojas" 266 p. Kaip "spaudos karalius" 194 p., "kiekvieną knygą leisdamas, jis turėjo gerai apgalvotą, giliai širdyje įsijaustą ir išgyventą idėją" 190 p. "Neperdedant, jo galvoje buvo visų lietuviškų redakcijų vyriausioji redakcija, o jis vyriausiuoju redaktorium" 287 p. Tokių ir panašių apibūdinimų gausu daugelyje puslapių, kuriuos galime susumuoti šiais autoriaus žodžiais: "Ir galop, nori ar ne — iškyla Miluko asmenyje tautos milžinas, kurio nevalia pamiršti" 198 p.

Kun. Milukas, nėra abejonės, yra veikliai dalyvavęs savo laiku visuomeniniame lietuvių gyvenime. Tai pabrėžia ir autorius, stengdamasis parodyti jo nuopelnus beveik kiekvienoje katalikiškoje bei patriotinėje organizacijoje. Bevaizduodamas jo darbus, autorius plačiau užgriebia vienos kitos organizacijos istoriją, pratęsdamas net ligi šių dienų. Skaitytojui susidaro vaizdas, kad kun. Milukas yra buvęs beveik visų organizacijų pradininku, sumanytoju bei steigėju. Greta to, matome, kad jis buvo uolus spaudos žmogus: laikraščių redaktorius, leidėjas, rašyto-jas-žurnalistas ir daugybės knygų leidėjas.

Anų laikų visuomeninis lietuvių gyvenimas buvo judrus ir jame vyko daug ideologinės kovos tarp tikinčiųjų ir ateistų. Joks visuomenininkas, o ypač laikraštininkas, negalėjo laikytis nuošaliai. Ginčai buvo smarkūs, užgaulūs ir brutalūs. Juose teko dalyvauti ir kun. Milukui, ir kaip iš jo raštų matome, jis atliko didelę rolę. Jis buvo karštas ir karingas dzūkas. Toks žmogus, natūralu, įsigyja daugiau priešų, negu lėtesnio charakterio asmuo. Tie jo priešai ir sudaro pagrindinę šios knygos svarstymų dalį. Čia minimi priešai parodomi visai kitu, ne pasaulėžiūriniu, pagrindu. Jie yra savieji, kurie pavydėjo kun. Milukui garbės, nes anais laikais (1903-1909 m.) jo autoritetas esą "augo ne mėnesiais, bet dienomis" 130 p. Tos garbės kilimui nuslopinti susidaręs pavyduolių (kunigų) "pogrindis" 131 p. šis garbės ir pavydo motyvas eina per visą knygą (plg. 96, 103, 104, 130, 165, 286, 287, 313 pp. ir t.t). "žodžiu, tie žmonės, kai tik pamatydavo beriedant kun. A. Miluko kultūrinį ratą, tuoj bėgo iš paskos ir uždusdami darbavosi, kaišiodami į ratą pagalius" 319 p.

Taip autorius vaizduoja kovą tarp "gerosios" ir "blogosios" dvasių, kurių abi buvo sutanuotos. . . . Ideologiniai priešai tepaliečiami tik skyrelyje apie Joną šliupą (239-249 p.), kur netrūksta prieštaravimų.

Kas autorių pastūmėjo taip augš-tinti vieną, o niekinti kitus Amerikos lietuvių istorijoje garbingus kunigus, knygoje aprašomi įvykiai nepasako. Net ir šaltiniai nepaliudija. Atrodo, kad visas tas painiavos kamuolys išriedėjo tik iš vieno vienintelio fakto — 23 kunigų atsišaukimo į Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimo Amerikoje narius (1909). Mat, keletą metų prieš tai kun. Milukas įsigijo Susivienijime daug įtakos ir 1907 m. buvo išrinktas dvasio vadu. Jis tuojau pasirūpino, kad seimas suteiktų jam neribotų galių; buvo nutarta, kad "Dvasios vadas yra augščiausias viršininkas ne vien dvasios, bet ir visuomeniškai tautiškuose reikaluose. Jis yra vyriausias Centro Valdybos narys, augštesnis ir už Susivienijimo Prezidentą." Tokių plačių teisių dvasios vadui suteikimas ir jo perrinkimas kitiems metams sukėlė kai kurių pavienių narių ir ištisų Susivienijimo kuopų nepasitenkinimą. Dvasios vadas ėmė tokius nenuoramas šalinti iš Susivienijimo. Iš to kilo grėsmė pačiai organizacijai. Tai ir iššaukė viešą kunigų atsiliepimą, kuriame tarp kitų dalykų, rašoma: "idant vienybė ir sutikimas greičiau ir pasekmingiau įvyktų Susivienijime, meldžiame viešai kun. Miluko, kad jis atsisakytų tuojau nuo sąnarystės Centro Komitete ir viešai pasižadėtų, kad niekad daugiau nekandiduos į jokius Susivienijimo viršininkus, o seimuose nebandys daugiau vaidinti vadovaujančios rolės" 131 p. Pasirašė šie kunigai: A. Kaupas, J. Kasakaitis, J. Inčiūra, S. Pautienius, V. Dar-gis, P. Abromaitis, J. Dumčius, B. žindžius, J. Kuras, J. Kolesinskis, J. Cis, M. Pankauskas, A. šaulinskas, J. Dielininkaitis, K. Urbanavičius, A. J. Kaminskas, A. Staniukynas, V. Stankevičius, V. Varnagiris, M. Kraučiūnas, E. Stefanaviče, V. Vizgirda ir J. Klanauskas.

Ryšium su tuo 1909 m. seimas neišrinko kun. Miluko į jokią vadovybę, panaikino nutarimą apie dvasios vado galias ir nutraukė su kun. Miluko leidžiama "žvaigžde" sutartį kaip Susivienijimo organu. Tą kunigų atsišaukimą autorius suplaka (131 p.) su kažkokiu prieš kun. Miluką išspausdintu pamfletu "Milukijada" ir toliau jau sega jiems pavyduolių ir pogrindžio epitetus, kurie neretai pasikartoja, nors jokių naujų faktų nenurodoma. Toksai mastas gerokai nusideda istoriniam objektyvumui ir bereikalingai daro kun. Miluką kankiniu (nu-linčiavimas 134 p., kryžiavimas 99p. ir t.t.). šis įvykis, žinoma, buvo labai skaudus kun. Miluko 'gyvenime, bet jis lietė ne tik jo asmenį, bet Ir penkiatūkstantinę organizaciją. Prašymas atsistatydinti dar nereiškia išmetimo, tai neturėtų būti ir amžino antagonizmo, kurį taip pabrėžia autorius. Tiesiog nesinori tikėti, kad kun. Milukas po to įvykio jau niekad nerado bendros kalbos su anais kunigais ir kad jo protą ir širdį būtų taip kietai užvaldžiusi įžeisto ambicija.

Visas skyrius pavaizduoja kun. Miluko vaiklą, persikėlus į Maspetho lietuvių parapiją Brooklyne. Iš jo matome, kad kun. Milukas neapleido savo pagrindinio spaudos darbo, žvaigždė pasiliko Philadelphijoje Julės Pranaitytės globoje, o jis, pirmajam pasauliniui karui kilus, savo energiją nukreipė propagandai už Lietuvą amerikiečių spaudoje ir stengėsi sueiti į pažintį su įtakingesniais žmonėmis, pasiekdamas net patį prezidentą VVilsoną. Norėdamas sudaryti įspūdžio, kad jis veikia didelės lietuviškos visuomenės vardu, jis įsteigė "vieno asmens" Tiesos draugiją, šaukė savo ir kitų parapiečių mitingus, kuriuose priimdavo skambias rezoliucijas, platino angliškai išverstą kun. A. Jusaičio Lietuvių tautos istoriją. Anot autoriaus: "Jis nenuilstamai įtaigojo ir kalė į svetimų galiūnų bukas galvas (mano pabr. A.K.) ir šaltas širdis Lietuvos laisvės reikalą, istorinės teisybės reikalą" 287 p.

Karo metu, pasak autoriaus, kun. Milukas "sugalvoja valstybinio masto pagalbą" ir su kunigais J. šeštoku, A. Kodžiu ir E. Budrevičium įsteigia (nenurodyta kada) "stambaus masto šalpos organizaciją nuo karo nukentėjusiems Lietuvoje žmonėms gelbėti" (268 p.). Į jos veiklą buvę įtraukti trys kardinolai ir keli žinomi finansininkai. Buvęs didelis pasisekimas, bet nenurodyta, kiek buvo sutelkta pinigo, nė kaip jis sunaudotas. Kun. Milukas esą yra išrūpinęs Amerikoje Lietuvių Dieną (1917.XI.1) ir buvęs delegacijos pirmininku įteikiant prezidentui Har-dingui milijoną parašų, prašant pripažinti Lietuvos nepriklausomybę (plg. 278 ir 361 p.). Gaila, kad tai neatitinka istorinę tiesą: nei jis vienas veikė, nei jis buvo pirmininku, nei vadovaujančių komitetų nariu.

Norėdamas sudaryti įspūdį, kad Lietuvos reikalais rūpinosi tik vienas kun. Milukas, autorius visai "nepastebėjo" patriotinės Amerikos lietuvių veiklos karo metu ir Lietuvą atstatant. Knygoje yra daug visokių nereikšmingų smulkmenų, bet nė žodžio apie didžiuosius lietuvių suvažiavimus bei kongresus, jų rezoliucijas, politinės veiklos žygius bei organus, šalpos organizavimą, didžiulį katalikų Tautos Fondą, kuriam kun. Milukas konkuravo su savo šalpos organizacija, nė apie svarbų Informacijos Biurą Vašingtone, kuriam vadovavo taip pat katalikai, čia tinka priminti paties autoriaus žodžius: "paneigdami istorinius faktus, tą pačią istoriją klasto jame" 169 p. Kaip visuomenininkas ir laikraštininkas, kun. Milukas negalėjo apie tuos dalykus nieko nežinoti. Jei jis pasirinko atskirą veiklą, tai turėjo būti koki asmeniški motyvai, kuriuos autorius galėjo išaiškinti.

Autorius labai gerbia kun. Miluką. Tai pagarbai aš mielai pritariu. Tik man atrodo, kad ta garbė turėtų ryškėti iš tikrų faktų ir nuveiktų darbų, ne iš patetinių liaupsinimų bei tariamų priešų plakimo, kas, deja, per dažnai kartojasi. Tas autorių visai bereikalingai nuveda į plačius istorijos laukus, Miluko lyginimus su Sokratu, Kristum, Napoleonu ir daugeliu kitų, mažiau reikšmingų asmenybių. Publicistika jį perkelia į šių dienų aktualijas ir dažną pamokslavimą dėl naujų ateivių (plg. 168, 198, 200, 206-207, 209-210, 267 p.). Autorius ne vienur tvirtina, kad kun. Milukas vieną ar kitą dalyką pirmasis sumanė ar buvo steigėju. Tai sunkiai įrodomi teigimai, ypač kiek tai liečia šv. Kazimiero Seserų kongregaciją ir Amerikos lietuvių katalikų federaciją.

Autorius labai gerą pradžią padarė, supažindindamas su kun. Miluko išleistu Lietuvišku albumu ir Lietuviška chrestomatija. Reikėjo tai pratęsti apie jo istorines kronikas bei raštus, kurie, nors ir su pasikartojimais, apima kelias knygas (A-merikos lietuviai XIX šimtmetyje, Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės), ir supažindinti su ilgamete žvaigžde bei jos redaktore Jule Pranaityte, — rašytoja, vertėja, biografinių straipsnių autore. Gaila, kad autorius visai neparyškino savo teigimą apie pusės milijono knygų tiražą 181 p. ir apie spaudos darbų išlaidas, kurios prašokę $155,000 sumą (205 p.). Tai svarbu, nes liečia pačią didžiausią kun. Miluko veiklos sritį ir jo nuopelnus.

Pridėtas 186 leidinių sąrašas atrodo impozantiškas. Tik jame neįmanoma susigaudyti, nes sudarytas be jokių standartinių bibliografijos žymėjimo taisyklių: alfabetinės autorių ar turinio eilės, ar chronologijos. Sąrašą derėjo suskaldyti į paties kun. Miluko raštus bei jo paruoštus rinkinius, išskirti Julės Pranaitytės lėšomis išspausdintus leidinius (jų A. Mažiulis, L.E. XXIII t. 413 p. priskaito virš 30), ir atskirai sužymėti kitas jo spaustuvėje spausdintas knygas, kurių išlaidas padengė kiti asmenys. Leidinių bendrą skaičių, aišku, didina ir atskirai pažymėti straipsniai, perspausdinti iš žvaigždės ir pakartoti storesnėse knygose.

Turbūt, per neapsižiūrėjimą kny-gon pateko keli prieštaravimai, kuriuos derėjo išlyginti. Pav. 95-96 p. aprašomas kun. Miluko troškimas persikelti į New Yorką ir jo pasitenkinimas Maspethe, o 319 p. pasakojama, kaip jam buvę skaudu stebėti pro langą, kada skundikai ėję pas vyskupą, norėdami jį išstumti iš šv. Jurgio parapijos Philadelphijoje. 208 p. vienas asmuo kaltinamas kaip piktas įskundėjas, iššaukęs net karštą Adomo Jakšto straipsnį, o 227-228 p. aiškinama, kad jis nebuvęs skundėju... Autorius labai dramatiškai aprašo paskutines kun. Miluko gyvenimo valandas, esą jis šaukęsis lietuvio kunigo, ir vyskupas vi šiems skambinęs telefonu (įdomu, iš kur imtos šios žinios), o išspausdintame motinos Holdemar laiške rašoma, kad jis miręs ramiai, bemiegant 321 p.

ši knyga, atrodo, turėjo būti monografija apie kun. Miluką, bet ji išėjo labiau panaši į bendrą Amerikos lietuvių istoriją, su noru parodyti, kad ją kūrė beveik tik vienas kun. Milukas. Aš labai vertinu VI. Mingėlos įsijungimą į Amerikos lietuvių gyvenimo tyrinėjimą, jo atliktą didelį darbą ir gerus norus, bet turiu pažymėti, kad jis dar nėra pakankamai susipažinęs su faktų svoriu ir proporcine įvykių reikšme. Tas ir padarė jo knygą dvigubai storesnę ir turiniu liesesnę, negu ji tikrai galėjo būti. Prie to prisidėjo žurnalistinis bei poleminis jo stilius, kuris ne labai dera biografinei studijai.

Kun. Miluko patriotiškumo niekas neabejoja. Jo dideli nuopelnai kultūrinėje srityje, šviečiant lietuvių išeiviją, paruošiant jiems vadovėlių, skaitymų, leidžiant knygas bei laikraščius, Amerikos lietuvių istorijoje paliko neišdildomus pėdsakus. Tai įvertino ir nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, 1931 m. apdovanodama jį Vytauto Didžiojo ordinu ir vėliau paskirdama pensiją. Kun. Milukas gal liks tinkamai nesuprastas (aš labai pasigedau jo kaip asmens ir kunigo charakteristikos), bet niekados nebus užmirštas: be jo neapsieis ne vienas Amerikos lietuvių praeities tyrinėtojas.
*
Vladas Mingėla, KUN. ANTANAS MILUKAS. Jo gyvenimas ir darbai. Detroit, 1962. 384 p. Išleido lietuvių visuomenės aukomis. Spausdinta Lie-ftuvių Enciklopedijos spaustuvėje. Kaina nepažymėta.
Antanas Kučas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai