VYTAUTAS ALANTAS TARP TAUTINĖS IDEOLOGIJOS KŪRĖJŲ Spausdinti
Parašė Administrator   

Tarp kelių rašytojų, kuriems šiemet sukanka 60 metų, yra Vytautas Alantas (Jakševičius), gimęs Sida-bravoj 1902 m. birželio 18 d. Baigęs Šiaulių gimnaziją 1923 m., augštuo-sius mokslus jis ėjo Kauno un-to Humanitarinių mokslų fakultete, o juos baigė Prancūzijos Montpellier universitete 1929 m. Be vienerių metų mokytojo darbo Plungės gimnazijoj (1924-25 m.), V. Alantas daug laiko dirbo žurnalistu ("Eltos" redaktorium 1929-34 m., dienraščio "Lietuvos Aido" vyriausiu redaktorium 1934-39 m., ketvertą metų buvo Vilniaus teatro direktorium (1941-1944 m.) ir paraše įvairių žanrų veikalų — novelių, dramų, komedijų, romanų, biografijų, publicistinių straipsnių. Tik pavienėmis knygomis išleistų raštų susidarytų visas sąrašas, o jame žymią dalj užimtų dramos, pjesės-komedijos; šių V. Alantas yra parašęs apie 11, nors jos ir nevisos išspausdintos. Tai reiškia, kad V. Alantas yra vienas pro-duktingiausių dabartinių lietuvių rašytojų, nors pats ir nusiskundžia, kad dailiajai literatūrai nieko negalėjęs duoti tuo laiku, kai dirbo "Lietuvos Aido" vyr. redaktorium. Todėl trumpo straipsnio rėmuose nėra įmanoma apžvelgti visų V. Alanto raštų. Reikia pasitenkinti vienu aspektu, kuris matyti daugely jo darbų, būtent, pastangomis surasti ir sukurti tautinę ideologiją, arba gal net pasaulėžiūrą, kuria lietuviai galėtų vadovautis savo rizikingo gyvenimo įvairiose srityse.

Tautinės ideologijos rūpestis V. Alanto raštuose ne iš karto pasirodė. Nei pradėdamas savo literatūrinius bandymus Šiauliuose (ateitininkų laikraštėly "Ateities Spinduliuose"), nei savo pirmuosiuose apsakymuose bei novelėse ("Artisto širdis" 1930 m.) apie lietuvių tautinę ideo-.logiją jis negalvojo. Šitas noveles rašydamas, kaip pats V. Alantas prisipažįsta, jis dar buvo O. Wilde'o įtakoje (šalia Goethės, Tumo-Vaižganto, O. Wilde buvo jo mėgstamiausias rašytojas, kaip skulptūroj Praksitelis). Jis tada buvo esteticis-tas, norėjęs žaisti psichologinių netikėtinumų plonybėmis ir paradoksais. Tarp lietuvių tautines ideologijos jieškotojų V. Alantas pasirodo su pirmosiomis savo dramomis. Jo "Užtvankos" drama, su nemažu pasisekimu ėjusi Kauno valstybiniame teatre 1932 m., bylojusi apie Lietuvos elektrifikacijos reikalus, autoriaus buvu nušviesta simboliškai — kaip paspartintos kultūrines pažangos uždavinys lietuviams. Simboliška buvo ir V. Alanto drama "Gaisras Lietuvoj", Kauno valstybiniame teatre pastatyta 1933 m. Joj autorius kvietė likviduoti nesenos vergovės ir sustingimo liekanas — "sudeginti" pelkių ir lūšnų Lietuvą, kurioj dar buvo rusiškos vergovės palikimo. Valdžios žmones įžiūrėjo dramoj kai kurių nepalankių momentų Lietuvos politikai, nes nevienas jų buvo kilęs iš lūšnos ir buvo išėjęs rusišką mokyklą. Kadangi ši drama dar buvo techniškai silpnesne už "Užtvanką", to meto valdžios žmonėms užteko pretekstų po antrojo spektaklio "Gaisrą Lietuvoj" išimti iš teatro repertuaro.

Kas pakreipė V. Alantą iš esteti-cizmo į tautines ideologijos jieško-jimus? Atrodo, kad jo mėgstami Vaižganto raštai buvo persilpnas akstinas, nors juose ideologinių sėklų rašytojas galėjo rasti. Tikriausiai stipresniu paskatų buvo svetimų nacionalizmų grėsmės pavojus Lietuvai, nes 1933 metais su Hitlerio atėjimu vyriausybėn nacionalizmas buvo įsigalėjęs Vokietijoj, stipriausio Lietuvos kaimyno krašte, o iš seniau Lietuvai grėsė lenkų nacionalizmas. Taigi galima manyti, kad šitų augančių grėsmių akivaizdoj V. Alantas pasiryžo savo tėvynę įspėti ir ginti mintimis ir vaizdais literatūros kūriniuose, kaip jis kadaise (1919 m.) mėgino ją ginti, iš mokyklos suolo išeidamas savanoriu į kariuomenę. Be abejo prie naujo patriotinio uždavinio rašytoją paskatino ir prezidento A. Smetonos vieši raginimai tautininkams sukurti savo ideologiją, nubrėžti lietuvių tautai savitą kelią. Šitokiam keliui nubrėžti V. Alantas ypač turėjo prisidėti, tapęs valdžios oficiozo ("Lietuvos Aido") vyriausiu redaktorium. Iš to laiko straipsnių ir susidarė jo knyga "žygiuojanti tauta" (1939 m).

Bet Lietuvos kultūrine pažanga ir lietuvių tautos uždaviniais tada rūpinosi bei rašė ne vienas V. Alantas. Greta jo panašiai sielojosi J. Keliuotis (taip pat gimęs 1902 m.), A. Maceina, J.P. Aleksa, Iz. Tamošaitis, o anksčiau jų Vydūnas, V. Krėvė, St. Šalkauskis, K. Pakštas,

Todėl nenuostabu, kad su šių vyrų mintimis V. Alantui prisėjo susidurti ir savo straipsniuose kartais pasisakyti kitaip, arba net priešingai. Ryškiausiai tada V. Alantas pasisakė prieš St. Šalkauskio siūlomą Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę, nes tokį uždavinį lietuvių tautai stato geografinė situacija (gyvenimas tarpe slavų ir germanų) ir jos istorinis paveldėjimas. V. Alantui ypač nepatiko tas istorinis paveldėjimas, nes tai jis vaizdavosi, kaip svetimųjų primestą įtaką; o ja reikia stengtis greičiau atsikratyti.

Tautinės ideologijos jieškojimas lietuviams V. Alanto sąmonėj augš-čiausios dramatinės įtampos pasiekė 1944-51 metais. Tai buvo tragiški metai visai lietuvių tautai — vieni jos vaikai klaidžiojo laisvais tremtiniais II pasaulinio karo sukrėstuose Vakaruose, antri sovietinių okupantų prievarta ištremti mirė Sibiro taigose, o trečiųjų, rezistentų-partiza-nų lavonai buvo išniekinami Lietuvos miestelių aikštėse. Tada "visa Lietuva sunkiai žygiavo po dideliu kryžium, ant jos galvos buvo uždėtas milžiniškas erškėčių vainikas, o pridurmais sekė budeliai ir rimbais Čaižė jos kūną" — galvojo Leonas Girkalnis, centrinis V. Alanto "Pragaro pašvaisčių" herojus. Rašydamas šį savo romaną 1944-51 m., V. Alantas išreiškė jame ne tik savo asmeninių sukrėtimų nedalią, lietuvio patrioto beviltišką skausmą, bet taip pat skelbė lietuvių pagoniško humanizmo atgimimą.

Tai jau nebebuvo ideologija, kuri dažniausiai taikoma politinei, ekonominei, socialinei ir kultūrinei sritims, bet pastanga sukurti lietuviam pasaulėžiūrą, kuri metafizinėj srity tepripažintų lietuvių pagonių garbintą Praamžių, moralinėj srity tarp tautiečių — žmogišką solidarumą, o santykiuose su priešais — dėsnį: "jei pajėgi, savo priešą nužudyk, jei ne — pats žūk". Tai buvo pastanga romantikų susižavėjimą lietuviška pagonybe padaryti tikėjimo ir veikimo normomis. Kitaip tariant, lietuvių pagonių sudvasintą humanizmą, kurį augštino savo įvairiose misterijose Vydūnas, V. Alantas papildė savo emocijomis bei galingomis natūralinėmis aistromis, kurias vaizdavo V. Krėvė "Dainavos šalies padavimuose" ir "Šarūne", ir šitokį lie-dinį laikė tinkama pasaulėžiūra šių dienų lietuviams, nes "mes dar tebesame perdaug artimi Amžinosios Ugnies garbintojams, kad galėtume atsisakyti jų gyvenimo filosofijos", galvojo "Pragaro pašvaisčių" Girkalnis. Lygindamas tą filosofiją su krikščionių pasaulėžiūra, Girkalnis dar kalbėjo: "Mano sielai anas pasaulis artimesnis kaip naujasis. Aną pasaulį sukūrė mano prosenoliai, o naujasis atėjo iš svetur. Man svetimi naujieji dievai ir jų ideologija. Naujasis pasaulis mane suskaldė, išmušė po kojimis tvirtą pagrindą, ant kurio pasirėmę kūrė savo pasaulėžiūrą, moralę ir valstybę mano prosenoliai. Ir kol jie laikėsi to pagrindo, valstybė klestėjo, o kai juos nustūmė nuo jo naujojo tikėjimo skelbėjai, ji žlugo".

Kad šitokių pažiūrų skaitytojai nepalaikytų estetine svajone, V. Alantas "Pragaro pašvaistes" paaiškino nemažu įvadu, kur tarp kitko rašė: "Mes išgyvenome penkis krikščionybės amžius ir, be abejo, negalime jų išbraukti iš savo istorijos, tačiau būtų juokinga tvirtinti, kad didieji Amžinosios Ugnies atspindžiai mūsų nebepasiekia. Stabmeldiškojo pasaulio didybė, poezija ir romantika tebežavi mus. Tad ar nuostabu, jei šiais nerimo laikais mes jieško-me "užuovėjos" prie aisčių tautos primapradžių šaltinių?". Šių žodžių autorius, V. Alantas, 1944-51 metais, matyti, taip buvo desperatiškai užsidegęs surasti sau ir lietuviams psichologinę užuovėją, kad jis tapo nekritiškas dviem atžvilgiais.
Pirmiausiai jis tokiu pasirodė "Pragaro pašvaistėse", kurdamas centrinį Leono Girkalnio atvaizdą. Jis įtikimas, kaip įsimylėjęs jaunas vyras, bet neįtikimas, kaip istorijos docentas universitete. Galima suprasti Girkalnio kančias, jo desperatiškas pastangas išgelbėti iš nacių bei jų talkininko Dziedulionio nagų savo sužadėtinę Aldoną, jo pasiryžimą nesusidraugauti su vyrų pasiilgusiomis moterimis, kad išliktų ištikimas savo sužadėtinei, bet negalima Girkalnio įsivaizduoti nei istoriku, nei juo labiau universiteto docentu, nes šitokiam mokslininkui privalu kritiškesnis žvilgsnis į istorinius įvykius. O tas docentas jo beveik neturi. Jam nė į galvą neateina mintis, kad jo gaivinama senovės lietuvių stabmeldiška religija bei dorovė su amžinosios ugnies ir Pilėnų kunigaikščio Margirio kultu nedaug kuo skirtųsi nuo vokiečių nacių pagonybės, kuri daugiausiai prisidėjo prie II pasaulinio karo pragaro, į kurį 1944 metais pateko Lietuva, Girkalnis, jo sužadėtinė Aldona ir jos draugė Kristina. Jei Girkalnis būtų buvęs bent kiek kritiškesnis, jis būtų galėjęs lengvai pastebėti, kad niekšybės, kurias vokiečiai naciai vykdė prieš Aldoną, Kristiną, patį Girkalnį bei kitus Lietuvos gyventojus, nebuvo karo būtinybių išdavos, bet padariniai tos pagoniškos dorovės, į kurią grįžta mūsų laikų pasaulis ir kurią viešai išpažino nacionalsocialistai. Tiesa, nevienu atveju Girkalnis pasako piktos kritikos prieš krikščionių dorovę ir jos negalią sudrausminti bei sukilninti pasaulį. Tačiau tai paliudija ne tiek jo kritišką žvilgsnį, kiek jo subjektyvią, emocijų padiktuotą priešingybę krikščionybei. Jis tiesiog naivus ir nesubrendęs atrodo savo už simojime susigrąžinti senovės lietuvių religiją bei dorovę. V. Alanto atvaizduota Pilėnų žuvimo apoteozinė vizija gal buvo įmanoma tariamo Gedimino ainio, kunigaikščio Beržans-kio-Klausučio vaizduotėj, bet ji neįmanoma vaizduotėj istorijos docento, kuris turėjo būti ką nors girdėjęs apie L. Feuerbachą ir jo skolininkų marksistų pažiūras apie religijų kilmę bei jų formas. Tų žinių žadinamas skepticizmas bent būtų jį spėjęs netapti pajuokos objektu komunistams.

Pastatydamas "Pragaro pašvaisčių" romano centre neįtikimą istorijos docentą, V. Alantas gerokai sumenkino savo kūrinį menišku atžvilgiu ir šituo nuskriaudė save, kaip rašytoją. Tai galima laikyti jo profesine auka tam aistringam, beveik desperatiškam norui surasti psichinę užuovėją sau ir eilei lietuvių, gyvenančių po būti ar nebūti klausimu. Tai pripažįstant, vis dėlto negalima netarti, kad 1944-51 metais pats V. Alantas pasirodė nedaug kritiškesnis už savo romano heroją Girkalnį. Jei šis istorikas nežinojo, kad tautinių religijų tegalėjo būti senovėj, kol tautos galėjo gyventi beveik izoliuotos vienos nuo antrų, tai romano autoriui turėjo būti aišku, kad to nebeįmanoma pasiekti šiandien — nuo krikščionybės pradžios pasaulis perdaug toli yra nuėjęs visuotinio susijungimo ir supanašėjimo kryptimi. Jei krikščionybė, Kristaus atnešta visiems žmonėms ir visoms tautoms, dar nenusiavė visų stabmeldiškų tautinių religijų, tai jas kėsinasi nušluoti tarptautinis komunizmas. Kai šių dienų pasaulis atmeta Kristaus mokslą ir jo dorovę, tai jis nebegrįžta į senosios pagonybės formas, bet susikuria naujas, visuotinesnes negu senosios.

V. Alantui tada taip pat turėjo būti aišku, kad mėginimas atgaivinti tautinę religiją ir moralę yra ne tik neįmanomas anachronizmas, bet ir posūkis į šovinistinį nacionalizmą, kuris tautą labiau stumia į pražūtį, negu ją išgelbsti (tai liudijo neseni Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai). Ar, rašydamas "Pragaro pašvaistes," V. Alantas nebeatsiminė, kad dar gerokai prieš II pasaulinį karą St. Šalkauskis, K. Pakštas, A. Maceina nekartą įspėjinėjo savo tautiečius saugotis nacionalizmo, nes jis neša nelaimę tautoms? Argi jis būtų galėjęs manyti, kad minėti vyrai teįspėjinėjo tyčiom, arba dėl opozicijos tautininkų vyriausybei? Antai, V. Alanto vienametis, J. Keliuotis, dar 1926 metais savo straipsny "Humanistinės Vakarų Europos kultūros pakraipos krizis ir ateities perspektyvos" rašė: "Fizinė, materialinė galybė, turtai, neribotų savo egoistinių reikalų tenkinimas —štai nacionalizmo tikslai, kuriems aukojama dorovė, tarptautinė teisė, gėda, susivaldymas ir net pati žmogaus asmenybė ir pati tauta" ("Ateitis", 1926 m. Nr. 9-10). Tai buvo teisingos mintys, tebegaliojančios iki šiandien.

Iš esmės nekitaip dėl tautinio uždarumo bei nacionalizmo pasisako ir dr. J. Girnius, kuris savo knyga "Tauta ir tautine ištikimybe" yra tapęs pagrindiniu tautinės ideologijos kūrėju lietuviams tremtiniams ir išeiviams. Ir dr. J. Girnius nacionalizmą pasmerkia, šitaip tardamas: "Mažų tautų didybė gali remtis ne išorine galybe, o vidine pajėga, jų kultūrine pažanga. Užtat juo pavojingesnis joms yra provincinis uždarumas, kurin visada stumia nacionalizmas . . . Statydamas savąją tautą augščiau doros ir teisės, nacionalizmas nesirūpina ją saistyti pagarba kitoms tautoms .. Nacionalizmas paprastai visada eina drauge su imperialistiniu militarizmu, laikančiu karą pagrindine priemone tautų santykiams tvarkyti "likimo įstatymais" .. . Dviguba morale "saviems ir svetimiems" nacionalizmas yra ap-temdęs tautos idėją", šios mintys yra priešingybė V. Alanto imperatyvui, į-dėtam į docento Girkalnio lūpas: "jei pajėgi, savo priešą nužudyk, jei ne, — pats žūk", nors šie žodžiai tarti didelio sąžinės graužimo momente.

Ar gyvenimas krašte, kur apstu naujoviškų stabmeldžių, garbinančių ne amžinąją ugnį, bet banko knygutę, ar kitokios įtakos yra paveikę V. Alantą, tačiau jo paskiausiame (1960 m.) romane apie lietuvių rezistenciją ("Tarp dviejų gyvenimų") minčių apie lietuvių tautinę religiją bei jos dorovę nebėra. Šiame romane jų nebeskelbia nei istorijos profesorius Bruzgaila, nei "Geležinio Vilko" būrio vadas Domas Radvila, nors šio ir jo draugų-partizanų padėtis panašesnė į senovės Pilėnų gynėjų negu į Girkalnio. Tiesa, Domo Radvilo priesaikoj atkeršyti sovietiniams okupantams už tėvų išniekinimą bei nužudymą ir už tėviškės sudeginimą suskamba pagoniška gaida, bet drauge ten aidi ir išniekintos teisybės ilgesys. O tai jau apskritai žmogiška ir net krikščioniška. "Tarp dviejų gyvenimų" romane paliečiami ir krikščionių religijos bei dorovės klausimai, bet piktos kritikos jų atžvilgiu nėra. Priešingai, vietomis jaučiamas aiškus palankumas krikščionybei. Tai tarp kitko matyti gydytojos Ados Radvilienės šviesiame atvaizde. Nors jį piešdamas, rašytojas nekalba apie krikščioniškos dorovės įtaką Ados asmenybėj ir jos profesijoj, bet jos elgesys su tokiais pacientais, kurių šeimose klesti skurdas, ir jos stropioje medicininėj pagalboj jos priešams, rusų komunistams, suspindi krikščioniško humanizmo šviesa bei šiluma. Jos įtaka enkavedistų pulkininko žmonos, Vie-ros šuvalovienės, atsivertime nemažesnė už kun. Svyro ir Rūtos Radvilaitės. Todėl teisinga bus pasakius, kad atvaizduotame lietuvių rezistentų gyvenime ir veiksmuose atsiskleidžia apskritai žmogiška dorovė, paveikta krikščionybės. Tos dorovės dėsnių šviesoje apskritai vaizduoja-mi-vertinami lietuvių, rusų enkavedistų ir jų talkininkų veiksmai. Nors, grumdamiesi su ateistinių priešų gyvulišku brutalumu, lietuviai rezistentai leidžiasi į kruvinas prievartines mirtis, tačiau tuo rašytojas nesižavi. Romane nėra klaikios savižudybės apoteozavimo, koks buvo "Pragaro pašvaistėse", kai Girkalnis vizijoj regėjo Pilėnų gynėjų masinę savižudybę.

Taigi pagoniškoji ideologija "Tarp dviejų gyvenimų" romane nebestatoma pavyzdžiu ir yra išblėsusi. Jame V. Alanto patriotizmo samprata atrodo priartėjusi prie tų apskritai žmogiškų ir krikščioniškų principų, kaip ištikimybė, meilė, tikėjimas, viltis, laisvas įsipareigojimas, kurie didele jėga skamba iš dr. J. Girniaus knygos "Tautos ir tautinės ištikimybės", ypač jos baigiamojoj daly apie rezistencinį tikėjimą, kaip tautinės ištikimybės sielą.
Dr. J. Grinius