ANTANO TAMOŠAIČIO DAILĖS PARODA Spausdinti
Parašė J. Mieliulis   

šiemet rugsėjo mėn. 22-30 dienomis Čiurlionio Galerijoj įvykusi Antano Tamošaičio tapybos paroda Čikagos publikai buvo savotiška staigmena, nes šis dailininkas lietuvių visuomenei daugiau yra žinomas kaip pedagogas ir audinių specialistas.

H. Nagys A. Tamošaičio kūrybą vadina lietuviškuoju modernizmu. Ir sakyčiau, šia labai liberalia apybraiža turime pasitenkinti, nes jo kūrybą yra sunku įrikiuoti į bet kurią oficialią stilistinę apraišką. Savo kūryboje jis yra individualistas siekiąs savęs realizavimo. Pasirinkta tematika, kuri semiama iš liet. liaudies meno šaltinių, yra visa širdimi pamilta. A. Tamošaitis yra lietuvių liaudies meno žinovas, todėl nenuostabu, kad jo kūryba yra persunkta ta dvasia, kuri trykšta iš tautodailės šaltinių. Bet būtų netikslu tvirtinti, kad jo kūryba yra tiktai į akademinį lygį iškeltas liaudies menas. Ji yra originalus jo dvasios produktas. Liaudies menas yra tiktai tas dirvožemis, iš kurio jis savo kūrybinėmis šaknimis traukia medžiagą.

Jo stilius yra beveik abstraktinis, bet liaudies motyvai, nors akademiškai apipavidalinti ir nuskaidrinti ir nors ne visada iš karto atpažįstami, sudaro pagrindinę forminę medžiagą. Tiesa, kai kuriuose darbuose jaučiamas savotiškas konfliktas tarp abstraktinės kūrinio struktūros ir liaudies motyvų, bet daugumoje jo darbų liaudies motyvai yra organiškai įjungti į abstraktinę formų sistemą. Nors negalėtume sakyti, kad A. Tamošaitis visas savo kūrybines galimybes būtų išsėmęs, bet jau turi darbų, kuriuose jis, atrodo, tikslą yra tikrai pasiekęs. Pvz. "Grėbėja" (kuri, deja, labai nefotogeniška) yra taip išbaigta, kad Aristotelio žodžiais, " .. .nebūtų galima pridėti ar atimti mažiausią dalelytę nesugadinant visumos".

A. Tamošaitis yra ant abstraktiz-mo ribos. Tik vieno žingsnio tereikia pereiti į abstraktinį tereną. Bet ar šį žingsnį jis turėtų žengti, jis tėra vienintelis žmogus, kuris šį klausimą gali atsakyti.

Jo stilius (formavimo principas) yra archajinis (mechanistinis-adity-vinis), bet glaudžiai, beveik organiškai, apipavidalintas. Kai kuriuose darbuose, pvz. jau minėtoj "Grėbėjoj" per glaudų organiškumą formavimo principas, galėtume sakyti, tampa klasiniu. Technika moderni pilna to žodžio prasme. Plastinės medžiagos ypatybės išnaudojamos. Medžiagos ypatumai, kaip pvz. popieriaus faktūra, įvairus, išradingas dažo panaudojimas, kalba lygiateise formine kalba. Formų kuriama nuotaika, kuri paprastai yra modifikuojama tiktai kompozicinės sistemos ypatumų, nuskaidrinta ir tyra, lyg šaltinio vanduo, trykšta iš lietuviškosios sielos gelmių. Literarinio elemento beveik visiškai nėra. Motyvas ar veiksmas perkeičiamas į visuali-nę kalbą ir jo parinkimą apsprendžia forminis būtinumas.
J. Mieliulis