Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GIESMES MUŽIKĖLIO" AUTORIAUS" IR VERTĖJO KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
1823 metais Vilniuje išleistoje knygelėje "Jonas iš Svisločės" (tai lenkiškos J. Chodzkos apysakaitės vertimas) buvo išspausdinta anoniminė "Giesmė mužikėlio". Ji paprastai priskiriama D. Poškai dėl turinio panašumo su jo "Mužiku Žemaičių ir Lietuvos". Antai ir Liet. Mokslų Akademijos išleistoje Lietuvių literatūros istorijoje (I 1957, p. 388) nurodoma, kad "šio eilėraščio autorium iš tradicijos laikomas Poška".

Tai nėra originalinis eilėraštis. Rašydamas apie D. Pošką Lietuvių Enciklopedijoje (XXIII, 1961), pažymėjau: "...ligi šiol nebuvo dar atkreiptas dėmesys į tai, kad Giesmė mužikėlio nėra originalinis kūrinys, o Fr. Sokolo Szahino eilėraščio Chlopek (iš jo rinkinio Muza polska, 1804) laisvas vertimas". Žemiau pateikiame abu tekstus.

CHLOPEK
Ledwo jutrzenka roztoczy promienie,
A ptak brzask dzienny šwiatu zapowiada,
Chlopek bydlęta do roboty ženie,
I twarde jarzmo na ich karki wklada.

Wychodzi w pole, plodną niwę orze,
Dlonią troskliwą rozsiewa nadzieje,
Z mrokiem chudobę zapiera w oborze,
I nieodpocznie, až kogut zapieje.

Znie plenne klosy, snopy swozi, mloci,
Podwaja prace na pahskiej usludze:
Nie pewny czy się do swych dziatek wroci,
Plynie z ladunkiem na ž!obiastej strudze.

Holender towar zabiera na szmagi,
Daje za zborze wino i ostrygi,
A z szyprem chlopek, gdy wraca się nagi,
Pędzą go w drogę do handlownej Rygi.

Znaglony grožnym dozorcy rozkazem,
Nędzny, przestając na chleba kawale,
Idzie do puszczy z hartownym želazem,
Wyrabiač kloce, klepki, albo bale.

Wojenna postač lekliwego trwozy,
Gdy na kraj sąsiad dobywa bulaty;
Wziety z chudobą, po dlugiej podrožy,
Pieszo znędzialy powraca do chaty.

Tam skolatany uwagą rozbiera:
Že bydląt wyrok z jego porôwnany,
Že karmi zbytek, sam w nędzy umiera,
I tak zadane kuflem leczy rani.

Ludzie są rôwni, wiek napisal zloty,
Natura calec temu prawu dala,
Duma przewrôtna zaostrzyla groty,
I swiete prawo ludzkošci zmazala.
(Muza polska, Franciszka Sokola Szahina, czlo-wieka utraconego wzroku. W Wilnie, 1804, p. 82-83)


GIESMĖ MUŽIKĖLIO
Vos aušra užšvit, vištos praded karkti,
O man vargdieniui reik dirbti, reik vargti.
Šaukia uėdas, mojuoja kureliu:
"Pakinkyk, verge, jauti ar kumelę!"

Išeinu laukan, su prakaitu ariu,
Vienok priveizda muša per nugarą,
O naktį grįžtant kely akys klysta,
Tąkart užmigsiu, kada gaidys gysta.

Nor dešimt dienų nedėlioj baudžiavos,
Nupioviau rugius, vasaroj į, pievas,
Rūp pati, vaikai, naktį [nejužmiegu,
Rudeniop plaukiu ant eldžių in Rygą.

Prekėj ai javus atėmė iš eldžių.
Aš alkant duonos kąsnio prašau meldžiu;
Grįžtu pusplikis, šaltyj gavau ligą —
Vėl plauk tu, verge, su rąstais ing Rygą.

---
* Kad "Giesmė mužikėlio" yra laisvas Szahino eilėraščio vertimas, aptikau jau seniai, dar rinkdamas medžiagą savo 1939 m. išspausdintai disertacijai "Lituanistinis sąjūdis XIX amž. pradžioje", bet spaudoje apie tai užsiminiau tik pernai Lietuvių Enciklopedijoje (XXIII, p. 346-347). Neperseniai teko skaityti spaudoje žinutę, kad tuo klausimu pasirodysiąs K. Korsako straipsnis dabar leidžiamame "Literatūros ir kalbos" VI tome. Ar Korsako dėmesys į tą dalyką buvo atkreiptas mano užuominos Lietuvių Enciklopedijoje, ar Szahino eilėraštis buvo jo savarankiškai aptiktas, nesiimu, žinoma, spręsti. Tiek tenurodysiu, kad Liet. Moksl. Akademijos leidžiamos liet. liter. istorijos (kurios redaktorius kaip tik ir yra Korsakas) pirmame tome (1957), kuriame kaip tik rašoma apie "Giesmę muž.", tas faktas dar nebuvo žinomas. Taip pat tai dar nežinoma ir pilname D. Poškos raštų leidime, 1959 m. išleistame Vilniuje.
---

Girdėt karionė, visi subauginti,
Pasakė: "Verge, tėvystės reik ginti!"
O namie sėdėt viešpatinėj bepigu,
Surišo mane, nuvežė ing Rygą.

Aš su ašaroms sausą duoną ryju,
Mano pražintė tokia, kaip galvijų.
Ponas tur aukso ant kojų, ant pirštų, —
Aš be skatiko gyvenu ir mirštu.

Meluoj, kas sako, jogei žmonės lygūs.
Bajors be prekės, mužiks didžiai pigus.
Ką tada dirbti, kol sulauksma smertį?
Viltyj gyvenant arielką reik gerti.

Viešpatie Dieve! Viešpatie ciesorių!
Ar jau per amžių taip man bus nedoru?
Tam vakar gerai, šiandien dar geresni [ai]
Argi man vienam kaskart bus piktesni [ai]?
(Dionizo Poškos eilės. Spaudai parengė V. Kamantauskas. Kaunas, 1926, p. 11-12; tas pats — O. Poškos raitai, 1959, p. 22-25)

Kaip matome, vertimas yra laisvas, o vietomis ir visai nutolęs nuo originalo. Be to, socialinė nuotaika lietuviškame tekste pagriežtin-ta. Čia mužikėlis kelis kartus pavadinamas vergu. Taip pat ir pono gerovės bei mužiko skurdo priešpastatymas žymiai ryškesnis: "Ponas tur aukso ant kojų, ant pirštų, — Aš be skatiko gyvenu ir mirštu". "Giesmė mužikėlio" paplito baudžiavos varginamųjų valstiečių tarpe. A. Juškos liet. dainų rinkinyje (1880) ji užrašyta (Nr. 396) kaip "daina baudžiauninkų". Jos atgarsius randame ir Niemio-Sabaliausko rinkinio (Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje. 1911, Nr. 273) dainoje:
Gieda gaidelis ant šiukšlynėlio,
Eina gaspadina keltų piemenėlio.
Šaukia mani ponas,
Runku mojuodamas,
Pakinkyk, vergi, jautį ir kumalį.
Aš nebijau pono urėdėlio .. . (ir tt)

Ano meto lenkų literatūroje nekartą aštriais žodžiais buvo smerkiamas valstiečio išnaudojimas, reiškiama jam (tiesa, dažnai tik retoriška) užuojauta, ryškiai piešiamas jo skurdas. Tokios temos buvo neretos ir Vilniaus lenkiškoje raštijoje. Čia galėtume suminėti ne tik Ad. Mickevičiaus Vėlinių antrąją dalį ar vadinamųjų Vilniaus šubravcų (niekšų) šaižias visuomenines satyras, bet ir bent keletą trečiaeilių poetų (o Szahinas kaip tik ir buvo toks trečiaeilis poetas), pvz. H. Biesiekierski, V. Gadoną, Ign. S. Lopacinskį, J. Swiderskį ir kt., kurie spausdino savo eilėraščius Vilniaus laikraščiuose ar net ir atskirais rinkinėliais juos išleisdavo. Netrūko socialinių motyvų ir lietuviškoje Poškos, Klemento, Strazdo poezijoje.

Kas vertė "Giesmę mužikėlio", nežinia. M. Biržiška savo rašinyje "Iš D. Poškos raštų" šiuo klausimu šiaip pasisakė: "Giesmės autorius nėra žinomas. Turiniu tai susmarkintas Poškos Žemaičių ir Lietuvos mužikas. . . ., bet ar jis ją bus parašęs, tuo tarpu nežinome. Šiaip visai prileistina, kad jis tuo būdu perdirbo savo Mužiką, bet savo vardo neišdrįso paskelbti" (Lietuvių Tauta, II, 3 sąs., 1914, p. 344-345). To paties straipsnio kitoje vietoje (p. 354) M. Biržiška taip rašė: "Jau parengęs šį raštą spaudai, iš P. Kriaučiūno sužinojau, jog esamame pas ji Poškos eilių rankraštyje esanti ir Muž. giesmė kaipo Poškos įtraukta". Tad vėliau, "Mūsų raštų istorijoje" (I 1925, p. 69), M. Biržiška tą eilėraštį jau aiškiai priskyrė Poškai: "Baudžiauninkai pažino ir pamėgo kitą Poškos kūrinėlį — Mužikėlio giesmę, kurią bene Vilniaus studentai bus prikergę 1823 m. Jono iš Svisločės vertimui, neįvardiję autoriaus".

"Giesmės mužikėlio" priskyrimą Poškai (žinoma, tik kaip vertėjui) galėtų bent iš dalies įtaigoti ir tai, kad prie to paties "Jono iš Svisločės" yra pridėtas (antraštiniame knygelės lape) ir jau tikrai Poškos verstas L. Osins-kio ketureilis "Ai, Dieve, vis atėmei. . ." (Kaj. Nezabitauskio elementoriuje, 1824, kur tas ketureilis irgi įdėtas, yra pažymėta, kad jis imtas "iš rankos-raštų garsingo vyro ir raštininko žemaičių Dionizo Paškevičės"). Čia dar reikia priminti, kad Szahino poezijos rinkinys buvo Poškai gerai žinomas, nes iš jo vertė du dalykus: "Dūmojimą ant senos pilies Vilniuje" ir "Ant bažnyčios katedralnos Vilniuje, metuose 1801 šventintos". Dar nurodysime, kad Poškos eilėraščių tarpe yra du, skirti carui Aleksandrui I: vienas — "dėl užlaikymo dienų", kitas — "Rauda po gailingo smerčio". To pobūdžio yra ir Szahino be datos nurodymo išspausdintasis eilėraštis — "Do najjašniejszego Aleksandra I wier-nopoddany". Ar yra koks ryšys tarp tų Poškos ir Szahino eilėraščių, deja, nieko tikro pasakyti negalime, neturėdami Szahino eilėraščio teksto.

Poškos žodyne prie žodžio "grosz" pacituotos dvi "Giesmės mužikėlio" eilutės nurodant, kad tai imta iš "Jono iš Svisločės" (Liet. Tauta, II p. 344). Galima būtų manyti, kad Pcškai nebūtų buvę reikalo nurodyti šaltinį, jei tai būtų buvęs jo paties verstas eilėraštis. Betgi antra vertus, pacitavęs savo paties verstą Osinskio ketureilį, Poška vistiek nurodo, kad tai imta iš Kaj. Nezabitauskio elementoriaus (Lietuvių Tauta, II p. 344).

"Jonas iš Svisločės", kaip pačioje antraštėje pažymėta, "lietuvišku liežuviu išguldytas kaštu ir storone Juozapo Rupeikio", kuris ir lenkiškoje knygelės pratarmėje pasirašo vertėju

Paulius Augius Iliustracija iš Žemaitės "PETRO KURMELIO"

(tlumacz). Bet vargu ar jis tektų laikyti vertėju, ypač prisiminus tą neigiamą jo charakteristiką, kurią yra davęs savo atsiminimuose kun. T. Dobševičius: Rupeika neturėjęs nei didesnių gabumų, nei augštesnio išsilavinimo (T. Dobszewicz, Wspomnienia z czasow, ktore prze-žylem, 1883, p. 138). Neigiamai yra pasisakęs apie Rupeiką ir vysk. M. Valančius (Pastabos pačiam sau, 1929, p. 46). Gal tad bus išvertęs tą knygelę koks vilniškis studentas, o ji tebuvo išleista Rupeikos "kaštu ir storone". Čia galėjo būti panašiai, kaip su knygele apie bites (1823), kurią stud. Kajetonas Nezabitauskis (1842 V 1 laiške lenkų literatūros istorikui M. Wisz-niewskiui) sakėsi pats išvertęs, bet išleidęs vyresniojo brolio kun. Kiprijono Nezabitauskio vardu, atsidėkodamas už materialinę paramą bestudentaujant (plg. V. Maciūnas, Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje, 1939, p. 66).

Čia dar priminsime, kad ta J. Chodzkos didaktinė apysakaitė buvo Vilniaus studentų, liaudies švietimu besirūpinančių, vertinama. Antai 1821 studentai filomatai nupirko tos knygelės (lenkiškos) 100 egzempliorių, kad paskleistų tarp valstiečių (plg. Lituanistinis sąjūdis, p. 61).

Vac. Biržiška manė, kad "Joną iš Svisločės" "greičiausiai, išvertė S. Stanevičius" (Lietuvių rašytojų kalendorius, 1946, p. 45; panašiai ir — Senųjų lietuviškų knygų istorija, II 1957, p. 182). Tokią pažiūrą akceptavo ir M. Biržiška, kuris savo veikale "Lietuvių tautos kelias" (I 1952), užsimindamas apie XIX amž. pradžios Vilniaus studentų žemaičių būrelį, rašė: "To būrelio nariai (Stanevičius?) gal bus prisidėję; prie kun. Rupeikos vardu 1823 m. išleisto Chodzkos Jono iš Svisločės vertimo (gal net tiesiog jį visą išvertę, tik išleidę kun. Rupeikos vardu, kuris davė lėšų jai išleisti) [išnašoje nurodyta, kad toji skliaustinė pastaba yra Vac. Biržiškos] . . . Knygelės pabaigoje, greičiausiai, tų pat studentų (Stanevičiaus) bus sukurta gimininga Poškos Mužikui. . . Mužikėlio giesmė" (p. 188). Pasiremdamas iš Vac. Biržiškos gautomis informacijomis, aš ir pats buvau rašęs: "Galimas dalykas, kad Joną iš Svis-lovės bus vertęs S. Stanevičius (jis, rodos, buvo Rupeikos giminaitis, kurio motina buvo Stanevičiūtė)" (Aidai, 1950 Nr. 8, p. 359). Betgi tokią galimybę neigia J. Lebedys savo monografijoje apie S. Stanevičių (1955, p. 144): "Kai kieno spėjama, kad tas vertėjas buvo S. Stanevičius, [išnašoje Lebedys nurodo Lietuvos Moksl. Akademijos Liet. kalbos ir literatūros institute esantį rankraštį 'Nežinomi senieji lietuvių raštai ir rašytojai', nutylėdamas betgi jo autorių Vac. Biržišką], remiantis dar neįrodytais jo giminystės ryšiais su J. Rupeika. Bet, turint galvoje, kad S. Stanevičius iki 1822 m. pavasario gyveno Kražiuose, ši galimybė neatrodo reali".

Kitas aktyviai tada reiškęsis liet. raštijoje studentas, Stanevičiaus draugas Kaj. Nezabitauskis, nebus vertęs "Jono iš Svisločės", nes, kaip tiksliai pastebėjo Lebedys (p. 144), jis tikrai būtų apie tai pranešęs M. Wiszniewskiui, kurį augščiau minėtame 1842 V 1 laiške smulkiai informavo apie savo literatūrinę veiklą.
Betgi jei ir prileisime, kad "Jonas iš Svisločės" bus buvęs išverstas kurio nors vilniškio studento (nebūtinai Stanevičiaus), tai dar nereikštų, kad "Giesmė mužikėlio" nebūtų galėjusi būti išversta Poškos, kuris ir kaip poetas buvo Vilniaus studentams lietuvių literatams gerai žinomas. Antai S. Stanevičius savo lenkišku 1826 II 7 laišku ragino Pošką parašyti mirusio caro Aleksandro I garbei lietuviškas eiles, nes "tikrai niekas be Tamstos neatsiras" (Mūsų Senovė, II Nr. 1, 1937 p. 171), o Kaj. Nezabitauskis, kaip jau buvo augščiau minėta, savo elementoriun įsidėjo Poškos verstą ketureilį.

Kitokių duomenų neturint, reiktų panagrinėti "Giesmės mužikėlio" kalbą ir pažiūrėti, ar iš to negalima būtų padaryti kokių išvadų apie autorių (ar tiksliau, vertėją). Deja, dėl išsamesnių mūsų literatūrinės kalbos istorijos (ypač jos žodyno) tyrinėjimų stokos, teks ribotis tik vienu kitu kalbiniu spėliojimu. Štai pvz. "Giesmėje mužikėlio" randamas žodis "tėvystė" (t.y. tėvynė). Ano meto rašytojai tai sąvokai, rodos, dažniausiai vartojo žodį "tėviškė". S. Stanevičius rašė: "Šlovė visus sujudino gera tėvvkei daryti" (Šlovė žemaičių, eil. 6), "Daugumas žemaičių, vieni iš meilės kalbos tėviškės, kiti iš noro viską žinoti, mokosi. . ." (iš prakalbos prie 1829 gramatikos). Kaj. Nezabitauskio elementoriuje (1824) tarp keliasdešimt patarlių yra tokia: "Garbink Dievą, būk teisingas ir mylėk tėviškę". S. Valiūnas eiliuotame laiške "Rašančiam lietuvišką žodinį" (t.y. Poškai) nurodo, kad "latviai, prūsai ir užnemuniškiai. . . seniai mūsų nebprigul tėviškei", eil. 55-56). S. Daukantas savo studentavimo laikų veikale "Darbuose senųjų lietuvių ir žemaičių" (išsp. tik 1929) kartais parašo "tėviškė" (pvz. p. 4), bet šiaipjau vartoja žodį "tėvainė": "Mirti kare už liuosybę ir tėvainę buvo visų didžiausia garbė lietuviams ir žemaičiams" (p. 27; panašiai p. 16, 25 ir kt). Tuo tarpu Poška savo poezijoje nuosekliai vartoja žodį "tėvystė" (taigi tą patį, kuris yra ir "Giesmėje mužikėlio"): "viso gero tėvystės sarge rūpesningas" (Mužikas Žemaičių ir Lietuvos, eil. 11); "lygiai tu ir tėvystė tavo sutrupinta" (Dūmojimas ant senos pilies Vilniuje, eil. 26); "nuteriojęs tėvystę, suvytau, sudžiūvau" (Bardžiuose kaip užgimiau... eil. 4); "medininkai tėvystės" (Pas kunigą Ksaverą Bohušą . . ., eil. 4); "pražūn tėvystė" (Užrašas Stanislovui Poniatauskiui, eil. 1); "užmiršęs ant tėvystės" (Užrašas Katilinai, eil. 1); "...bet dėl tėvystės saldžios, darbios dienos" (iš žodyno, Liet. Tauta, II p. 342).

"Giesmėj mužikėlio" tris kartus pavartotas žodis "vergas", teikiąs ryškaus kartėlio ten reiškiamam mužikėlio skundui. Su panašiu jausminiu atspalviu tą žodį (šiaipjau, rodos, retą mūsų ano meto raštijoje ir tik Daukanto "Darbuose sen. liet. ir žem." dažnai pasitaikantį, aprašant lietuvių karus su priešais: vergas, vergauti, vergyba) aptinkame porą kartų Poškos eilėraščiuose. Antai jo žodyne (prie žodžio "cham") yra toks dvieilis (Liet. Tauta II, p. 331):
Juk Adomas pirms tėvas vyriškių ir
mergų,
Dėl ko gi žmonės sakot, jog mužiks yr
vergu?

Prie anonimiškai XVIII a. pabaigoje Vilniu-niuie išspausdino "Chlop polski" (Lenkų valstietis), kurį iš dalies vertė ir iš dalies sekė, rašydamas savo "Mužiką", yra toks motto iš En-eidos (II, eil. 143-144):
. . . oro: miserere laborum
Tantorum, miserere animi non digna ferentis.*
*.. . maldauju tave, pasigailėki / Vargo sunkaus, pagailėk nekaltai mano kenčiančios sielos! (A. Rukšos vertimas — Žingsniai, Nr. 12, 1948, p. 26)


Nusirašydamas "Chlop polski" (beje, jau antrašte — Chlop polski i litewski), savo įvairių užrašų knygon "Pszczolka w Baubiu (Bitelė Baublyje), Poška aną motto šiaip sulietuvino (žr. Poškos raštai, 1959, p. 610):


Meldžiu tavęs: susimilk ant taip daugel
vergų,
Susimilk, o nevadink mužikėlio vergu!

Prie "Mužiko" tas motto, laisvai išplėstas į ketureilį ir pataisytas, baigiamas:
Susimilk ir nedūmok, jog mužiks yr vergu.
Įdomu, kad Poška ir "Giesmės mužikėlio" vertėjas šiuo atveju vienodai pasielgė, pavartodami žodį "vergas", kurio nei vieno lotyniškame, nei kito lenkiškame originale visai nėra.

Pažymėsime ir vieną sintaksės dalyką. Poška mėgsta padalyvines formas, kurių trys yra ir "Giesm. mužikėlio" (eil. 7, 14, 28). Tiesa, viena iš jų (Aš alkant duonos kąsnio prašau) kels abejojimų, ar tai nebus paprasta korektūros klaida vietoje alkans. Taip toji vieta ir taisoma L. Mokslų Akademijos išleistoje Liet. liter. istorijos chrestomatijoje, 1957, p. 342. Betgi pilname Poškos raštų leidime (1959) palikta forma "alkant", kad ir su pridėtu klaustuku. Ar nebus tiksliau pasielgęs V. Kamantauskas (D. Poškos eilės, 1926), palikdamas tą "alkant" be klaustuko. Turbūt, čia turėjo būti padalyvinė forma "alkstant" (vietoj vartotino "alkdamas"). Kaip tik labai būdinga, kad Poška dažnai pusdalyvio vietoje vartoja padalyvį: "Tu, pavasarį girdint (girdėdamas) paukščių giedojimą" (Mužikas, eil. 15; "Vienas antrą raginant, trumpinant atilsį" (Mužikas, eil. 32); "O raudojant ištariau: Dieve stebuklingas" (Rauda po gailingo smerčio, eil. 19); "O aš Jums, mokytojai už tą mokslą tiesų, Sakant: ne veltui gimėt, — vainikus uždėsiu" (Pas kunigą Ksaverą Bohušą, eil. 59-60); "Rašant tą žodininką, aš Lindę sekiojau" (iš žodyno); "Tėvs, matant durną vaiką, tankiai didžiai verkė" (iš žodyno); "Vienas būdas raštininkų ir tų, kurie giesta: Pirmas klyst ilgai rašant, antras giestant klysta" (iš žodyno) ir 1.1.

Darydami augščiau dėstytų samprotavimų santrauką, nurodysime šiuos argumentus, paremiančius mintį, kad "Giesmė mužikėlio" galėjo būti išversta Poškos.
1) Visų pirmą — artimas turinio panašumas su Poškos "Mužiku", kuris taip pat nėra visai originalinis kūrinys, o anoniminių "Chlop polski" vertimas-sekimas.
2) Prie "Jono ir Svisločės" yra pridėtas taip pat be autoriaus nurodymo ir tikrai Poškos verstas ketureilis.
3) Jei "Jono iš Svisločės" vertimą priskirtume kuriam nors Vilniaus studentui, turėtume drauge priminti, kad Poška ir kaip poetas buvo lietuvių raštija besidomintiems Vilniaus studentams gerai žinomas ir jų vertinamas.

4) Sename pas P. Kriaučiūną buvusiame Poškos eilių rankraštyje buvo (kaip mini M. Biržiška) ir "Giesmė muž". Matyti, rankraščio sudarytojas bus turėjęs kokių duomenų, priskirdamas tą eilėraštį Poškai.
5) Poškai buvo gerai žinomas Szahino poezijos rinkinys, kuriame buvo ir eilėraštis "Chlopek".
6) Pereinant prie kalbinių įrodinėjimų, reiktų pažymėti, kad "Giesmėj mužikėlio" randamas žodis "tėvystė" ne kurių kitų ano meto literatų, o kaip tik Poškos buvo nuosekliai vartojamas.
7) Būdingas "Giesmei muž." žodžių sugretinimas mužikas — vergas randamas ir Poškos poezij oje.
8) Poška labai dažnai padalyvį vartoja
vietoj pusdalyvio, kaip tai kartą yra ir "Giesmėj muž.".

Žinoma, visa tai tėra svarstymai ir daugiau ar mažiau pagrįsti spėliojimai. Tad tikrų duomenų stokodami, nieko tikro apie "Giesmės mužikėlio" autorių (vertėją) bent šiuo tarpu negalime tvirtinti. Viena tik neabejotinai aišku, kad "Giesmė mužikėlio" ne originalinis kūrinys, o laisvas vertimas iš lenkų kalbos.
Mūsų senesnieji poetai, versdami eilėraščius iš svetimų literatūrų, dažnai visai nenurodydavo, iš kur jie imti. Todėl dabar tai sunku beatsekti (ypač kai vertimai yra labai laisvi), ir tokie eilėraščiai nekartą palaikomi originali-niais. Pabaigai, kad ir nukrypdamas nuo straipsnio temos, noriu pateikti porą pavyzdžių. Štai pvz. Liet. Moksl. Akademijos išleistoje Lietuvių literatūros istorijoje (II 1958, p. 60) apie A. Vienažindį taip rašoma: "Liaudies dainų reminiscencijos jam kartais davė progos sukurti visiškai originalią dainą, kaip Žirgeliai sukinkyti, Pabalnokit man žirgelį". Betgi pastarasis Vienažindžio eilėraštis anaiptol nėra originalus, o aiškus, nors gana laisvas ir dvigubai išplėstas (aštuoni posmai vietoj keturių) rusų poeto A. V. Kolcovo "Senio dainos" (Pies-nia starika: Osiedlaju konia, konia bystrova ...) sekimas. Tame pat veikale (II p. 124) nurodoma, kad aušrininkas Simonas Norkus šalia vertimų yra "parašęs keletą originalių eilėraščių (Nemunas)". Ir vėl, čia paminėtasis Norkaus eilėraštis (beje, visai be tos antraštės "Nemunas" išspausdintas "Aušroje", 1884 Nr. 7-8: Troptais ir valtimis Nemunas apsėtas . . .; iš viso 20 eil.) yra L. Kondratavičiaus poemos "Urodzony Jan Dęborog" įvado "Przedšpiewek do litewskiego czytelnika" eil. 29-42 (Cicho Nie-men przebiega rodzinnė siedziby. . .) laisvas vertimas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai