DĖL TAUTINIO STILIAUS ARCHITEKTŪROJE Spausdinti
Parašė J. Vaitkūnas   
Ryškus mūsų XX amžiaus pradžios kultūrinio gyvenimo naujųjų, srovių bruožas buvo tautinio stiliaus pradų jieškojimas tautosakoje bei tautodailėje ir drauge reikalavimas juos panaudoti meno kūryboje. Literatūrinėje kritikoje tuos šūkius savo įprastiniu triukšmingu stiliumi kėlė J.A. Herbačiauskas, o literatūrinėje kūryboje vykdė V. Krėvė savo Dainavos padavimais, L. Gira liaudiškais eilėraščiais-dainomis ir kiti. Muzikai (M. K. Čiurlionis, St. Šimkus ir kt) atkreipė dėmesį į liaudies dainų melodijas. Tautodailei jau nuo pat pirmųjų dailės parodų buvo skiriama didelė ir garbinga vieta. M. K. Čiurlionis vienos parodos proga tokiais entuziastingais žodžiais vertino tautodailę: "Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyje, yra grynai savotiškas ir išimtinai lietuviškas."

Tautinio stiliaus reikalavimai negalėjo aplenkti ir architektūros, nors čia ir negalėjo svariau pasireikšti, nes ir pats lietuvių architektūros menas neturėjo tada sąlygų plėtotis. Pateiksime porą ištraukų iš ano meto spaudos, kurios įdomios ir dabar, kai nekartą diskutuojamos lietuvių tautinio stiliaus panaudojimo architektūroje galimybes.

Lietuvos žiniose (1915. III. 11 - 24 Nr. 29) skaitome: "Kovo 8 d. Vilniaus Lietuvių Banko salėj įvyko visuotinis Lietuvių Dailės Draugijos susirinkimas. . . .Besvarstant valdybos sumanymą sutaisyti trobesių projektus, kyla ginčų. Agronomas Ruokis klausia, kaip sutaikinti tuos projektus bedirbant patogumas-higiena ir liaudies motyvai (stilius?), ar laikytis žmonių tradicijų ir papratimo, ar laužyti juos atsižvelgiant vien į pigumo ir sveikatos reikalavimus? Smetona pataria Dailės draugijai prašyti materiales pašalpos tiems projektams sustatyti iš Lietuvių Draugijos Nukentėjusiems dėl Karo šelpti, šilingas abejoja, ar tie 3 žadamieji paruošti projektai 'nesušablonins' pačių žmonių tvėrybos ir todėl pataria visą knygą tokių projektų išleisti. Susirinkimas paveda naujai išrinktai valdybai tęsti pradėtą projektų sutai-symo darbą. Dėl to jo dalyko besiginčijant, dar nutarta projektų sutai-symo' komisijos funkcijas praplėsti,, idant komisija rūpintųs apskritai lietuvių architektūros (ypač bažnytinės, visuom. namų)  reikalais."

Netrukus spaudoje (Viltyje 1915. VI.10-23 Nr. 128, Lietuvos žiniose 1915, VI. 12-25 Nr. 66, gal ir dar kitur) buvo paskelbtas Vytauto Bičiūno straipsnelis "Dėl tautinio stiliaus gaminimo", kurį žemiau ištisai cituojame:
"Visoje beveik mūsų spaudoje buvo kalbėta apie Lietuvos atstatymą tautiniame stiliuje ir apie tojo stiliaus gaminimo reikalingumą. Tam sumanymui išpildyti susitvėrė tam tikra inžinierių-agronomų-dailininkų komisija, kuri pradėjo rinkti medegą lietuvių stiliui gaminti; bet dėl karo aplinkybių komisija, žinoma, negali plačiai tojo darbo varyti, siųsti tam tikrų žmonių rinkti namų, bažnyčių bei kryžių pavyzdžius, fotografuoti juos arba piešti. Tuo tarpu surinktos anksčiau medegos — dail. Jaroševičiaus kryžių — permaža, nes kryžių formos (svarbiausia mūsų architektūros dalis) ne visados galima prie namų tipų taikinti. Kryžiai neabejotinai užima žymią vietą bažnytinėje architektūroje.

"Todėl geistina, kad tam svarbiausiam mūsų dailės darbui padėtų visuomenė: siųstų piešinius bei fotografijas — visi, kas tik juos turi — medinių namų, senų bažnyčių varpinių, koplyčių, kryžių, gonkų ir įvairių medinių pagražinimų po stogų pa-lėpyje, aplink langus, ant langinyčių, ant durų, ant sienų iš oro pusės. Ypač geistinos fotografijos iš priešininko užimtų vietų, labiausiai iš Žemaitijos, nes daugumos tų pavyzdžių netekome ar neteksime ant visados. Fotografijas bei piešinius reiktų siųsti Lietuvių Dailės Draugijon; norintiems Draugija, darbą užbaigus, be abejo, grąžins juos atgal. Geistina vienok būtų, kad visi piešiniai bei fotografijos būtų Draugijai aukojami, nes tuomet iš tų atskirų žmonių aukų susidės didelis mūsų architektūros pavyzdžių rinkinys, ir Dailės Draugija galės tolimesniam savo leidiniui — o dailininkai bei architek-toriai mūsų stiliaus tobulinimui — tąjį rinkinį sunaudoti."

Porai metų praėjus, buvo išspausdinta pr. P. Januševičiaus knygelė "Namai, jųjų svarba, vieta, padėjimas, stilius, medžiaga, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai" (Kaunas, 1917, 60 psl.). Deja, neturime duomenų spręsti, ar toji knygelė turi kokių ryšių su augščiau cituotais ano meto spaudos svarstymais apie lietuvių architektūros klausimus; juoba, kad ir pačios knygelės neturime po ranka, o galime pasinaudoti tik A Jakšto anos knygelės recenzija, iš-opausdinta Lietuvos Aide (1917.XII. 24 Nr. 46). Atrodo, kad bent dalinai autorius bus atsižvelgęs ir į anuos tautinio stiliaus architektūroje reikalavimus. Antai knygelės recenzentas A. Jakštas taip rašo: "Piešdamas tuos planus, autorius turėjo omenyje ne vien patogumą ir gražumą, bet ir jų lietuviškumą. Tam tikslui iš daugelio įvairiose Lietuvos vietose matytų namų jis rinkosi tik tuos kurie jam atrodė grynai lietuviški. Todėl jie ir paduoti čia kaipo lietuviškojo stiliaus pavydžiai. Tuo būdu pirmą kartą yra iškeltas viešai lietuviškojo namų stiliaus klausimas. Kiek autoriui pavyko tas lietuviškasis namų stilius nustatyti, mes nebūdami šio dalyko žinovai, nesiimame spręsti. Tepasako čia savo žodį mūsų dailininkai".
J. Vaitkūnas