LIETUVIŲ STUDENTŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS ČIKAGOJE Spausdinti
Parašė Arūnas Liulevičius   
Jau visą dešimtmetį Padėkos Dienos savaitgalis reiškia Lietuvių Studentų Sąjungos suvažiavimą. 1982 m. studentai suskrido Čikagon. Suvažiavimas vyko Morrison viešbutyje, Čikagos miesto centre. Dalyvių dauguma iš Čikagos, Detroito ir develando, tačiau buvo stipriai atstovaujama ir rytų pakrantė. Suvažiavime dalyvavo svečių iš Kanados ir Australijos. Registruotų suvažiavimo dalyvių buvo apie pusantro šimto. Sesijos buvo nevienodai lankomos: rytinės prasidėdavo valandai pavėlavus su sauja klausytojų. Popietinėse prisipildydavo viešbučio Terrace Casi-no salė. Labiausiai lankoma buvo pramoginę suvažiavimo dalis. Iškilminguose šokiuose stebėtojai pri-skaitę šešetą šimtų dalyvių.

Suvažiavimas pradėtas X1.23 (penktadienį) ryte sąjungos pirmininko A. Bartkaus žodžiu. Jis sąjungos padėtį juodai nupiešė. Centro valdyba jaučiasi atitrūkus nuo skyrių — jai atrodo, kad gyvoji studentų veikla perėjusi į ideologines studentų organizacijas. Iš suvažiavimo ir tikimasi sąjungos reorganizacijos, veiklos pagyvinimo. Gaila, kad pačios studentų sąjungos organizaciniams reikalams svartyti maža tebuvo laiko, nes tam buvo skiriami ryto posėdžiai, kurie suvažiavimo dalyvių nebuvo mėgstami, nors suvažiavimo pirmininkai, Stasys Rudys ir Jonas Žukauskas, visuomet graudendavo dalyvius punktualumui. Organizacinis sąjungos aparatas kiek šlubuoja: pirmosios dienos popietėj skyrių valdybų pranešimai buvo tik improvizuoti.

Sąjungos organizaciniai pakeitimai svarstyti šeštadienio ryte: sąjungos užsienio skyriui pageidaujant, nutarta įpareigoti sąjungos centro valdybą susirišti su kitų kraštų liet. studentų sąjungoms ir įsteigti pasaulio liet. studentų atstovybę, kuri palengvintų liet. studentų reprezentaciją tarptautiniuose junginiuose. Pasisakyta už glaudesnį bendradarbavimą su ideologinėmis organizacijomis (tokiu būdu keičiant sąjungos pobūdį — kūrėjai buvo griežtai pasisakę prieš federacinę mintį). Valdyba raginama susirūpinti alumnų organizavimu, nors neaišku, kuo jie sąjungai pagelbėtų: patarimais ar pinigais. Stebėtojui rodosi, kad čia būtų to nelemto filisterizmo prasiveržimas J studentų sąjungą. Iš reformų įdomiausia buvo sąjungos statuto keitimo procedūra: iki šiol statutui pakeisti buvo reikalinga, kad referendume už jį pasisakytų bent 50% visų sąjungos narių balsų, gi jau keli metai net pusė sąjungos narių balsavime nedalyvauja. Garbės teismo patarimu, šis statuto paragrafas pakeistas revoliuciniu būdu. Tas reformos būdas lyg rodo, kad sąjungos statutas nebelaikomas nepajudinamu pamatų akmeniu.

Suvažiavimas daugiau dėmesio skyrė studijinei programai negu organizaciniams reikalams. Prieš suvažiavimą sklido gandai, esą kai kas tikėjosi, kad iš suvažiavimo išsivystys antikultūros kongresas, savotiškas nepatenkintųjų mitingas. Smagu, kad tos viltys neišsipildė: nebuvo įnešta nereikalingo kartėlio mūsų mažos visuomenės gyveniman. Šiaip trinties galimybes suvažiavimą darė tik įdomesnį — studijinėj dalyje nuolat dalyvavo gausus būrys svečių pasižiūrėti, kaip bus ginama ar puolama. Tokiu būdu studijinė suvažiavimo dalis virto manifestų skelbimu: ls kalbėtojų tribūnos liejosi siera Ir ugnis, gi klaustytojai jautėsi įdomaus vaidinimo žiūrovais.

Studijinė programa pradėta simpoziumu "Konservatyvus ir progresyvus tipas jaunojoje kartoje", kuriame dalyvavo V. Gegevičiūtė, G. Gedvilą, R. šliažas ir A. Liulevičius, moderuojant H. žibui. Visi simpoziumo dalyviai plakė konservatyviz-mą, tik kiekvienas konservatyviz-mą savaip suprato. Gilesnis idėjinis dialogas neišsivystė, nes diskusijų dalyviai buvo perdėm mandagūs — gal net perdaug gerbė vienas kito pozicijas: klausytojai galėjo nuobodžiauti.

šeštadienio popietę išklausyta dr. V. Kavolio paskaita "Kūrybiškumo sąvoka". Kalbėtojas analizavo istorinių epochų kūrybingumą, bandydamas išvesti ryšį tarp kūrybinės e-nergijos, politinės santvarkos pastovumo, ekonominio pasitenkinimo ir religinio užsidegimo. Išvadoje randama, kad kūryba klesti sekuliarinių ir religinių vertybių įtampoje, jei ta įtampa nėra pasiekusi pačiai būčiai grasančio taško.

Simpoziume "Lietuviškos veiklos sąžinės sąskaita" dalyvavo dr. J. Girnius, dr. H. Nagys ir dr. V. Vardys. Ilgame įvadiniame žodyje H. Nagys pristatė savo asmeninį žvilgsnį į lietuvišką kultūrinį gyvenimą. Klausytojai galėjo būti sužavėti kalbėtojo jausmingumu ir ryšiu su publika, tačiau minties spektras ribojosi iš vienos pusės atsišaukimu į jaunimą, kaip kūrybinį pradą, o iš antros pusės apšaudymu "jų" — savosios kartos — kurie irgi jaunimą "tautos žiedu" laiko. J. Girniaus žodyje buvo matyti susirūpinimo mūsų gyvenimo ženklais, kurie rodo, kad nepajėgiame žvelgti į realybę, neatsižadėdami idealų. Taikli pastaba tiems, kurie mato tik sienas: karta pati save sukuria. Įdomus Girniaus pasisakymas apie partinį mentalitetą — užsidarymą savo kambarėlyje, neatveriant durų bet kokiam dialogui. Įdomu būtų jo mintis pritaikyti mūsų kritikos sąvokai — visa lietuviškoji kritika remiasi prielaida, kad kritiko pusėje yra visa teisybė, kurios šviesoje oponentas atrodo apverktinas neišmanėlis. Su tokiu nusiteikimu dialogas neįmanomas. V. Vardys buvo susirūpinęs, kaip suderinti lietuvišką ir profesi-nį-amerikietišką gyvenimą. Lietuviškam jaunime jis dar vis pasigenda meilės grynajam mokslui. Daug vilties deda į inteligentijos organizavimą, nes ir mūsų politinė veikla turinti krypti į intensyvesnę kultūrinę veiklą.

Uždaromajam posėdyje paskaita "žmogus dabartinėj Lietuvos literatūroj" skaitė dr. R. Šilbajoris. Lyginant žmogaus vaizdą Mieželaičio poezijoje su tremties rašytojų žvilgsniu, iškyla ryškus kontrastas: Mieželaičio žvilgsnis naivaus 18 šimtmečio racionalizmo — žmogus visatos   centras,   žmogaus   protui   nėra paslapčių. čia trūksta atpažįstamų žmogaus bruožų. Tremties rašytojų žvilgsnis į žmogų nepagydomai individualus: jie mato žmogų, kurio tragiška situacija neužgesina kibirkšties jo akyse. Paskaita įdomi, tik gaila, kad ribotas laikas vertė paskaitininką imti pavyzdžius iš labai siauro kūrybinio spektro.

Suvažiavimas baigėsi. Dalyviams buvo duota progų apmąstyti, kur jie eina. O tai jau didelė dovana.
Arūnas Liulevičius