KULTŪROS POLITIKA AMERIKOS IR KANADOS LIETUVIŲ II KULTŪROS KONGRESE Spausdinti
Parašė ANDRIUS BALTINIS   

1. Kultūra ir politika
Ar galima kalbėti apie politiką, kai susiduriame su tokiu nepolitiniu dalyku, kaip kultūra? Ar su kultūra surištieji klausimai pirmoje eilėje nėra filosofiniai, psichologiniai, istoriniai ir pedagoginiai? Kultūra juk nėra daiktai, bet nematomas ryšys tarp daiktų. Ir jei ji yra daiktuose, tai tik tiek, kiek juose matomi ir jaučiami žmogaus dvasios pėdsakai, tai koks jos santykis gali būti su politika? Šie klausimai kyla, perskaitant žodžius kultūros politika. Mėginsime  rasti  atsakymą  į  šiuos  klausimus.

Politika yra valstybės valdymo ir valstybinio gyvenimo tvarkymo būdas. Valstybė apima tam tikrą teritoriją, bet jokiu būdu nėra tik ši teritorija. Valstybė yra visuomeninis, bendruomeninis kūrinys, į kurį įeina įvairių pradų. Tarp tų pradų esminis yra tauta arba tautinė bendruomenė, nes valstybė yra ne kas kita, kaip tautos susiorganizavimas. Dr. J. Girniaus giliu įžvelgimu, ir tauta yra daugiau už kraštą: "Tautai priklausome visa savo būtimi, o ne vieta, kurioje gyvename". (Tauta ir tautinė ištikimybė, 139 p.).

P. L. Bendruomenė savo esmėje ir yra ne kas kita, kaip valstybinės idėjos, atremtos į tautinę bendruomenę, mėginimas nepriklausomam gyvenimui pribrendusios tautos dalies, atsidūrusios už krašto ribų, pritaikyti naujose sąlygose. Tai yra mėginimas perkelti tautos dalies, esančios už savo krašto ribų, išsilaikymą, sukuriant apimtimi sumažintą, sąlygoms pritaikytą, bet esmėje nepakeistą tautinės egzistencijos būdą. Kadangi L. Bendruomenės gyvenime kultūra užima pagrindinę vietą, yra tautinės egzistencijos pagrindas, todėl galima labai pagrįstai ir prasmingai kalbėti apie kultūros politiką, esant mums išeivijoje. Šiai naujai kultūros politikai nustatyti ir buvo sušauktas antras Amerikos ir Kanados lietuvių Kultūros Kongresas.

2. Kultūrinės gairės II Kultūros Kongrese
Jei mes norime kaip tautos dalis išeivijoje išsilaikyti, turime žinoti, kas mes esame dabartinėse sąlygose. Tai pagrindinis klausimas, pagal kurį turi būti nustatomos mūsų kultūrinio veikimo gairės arba kultūros politika.

Kultūros Kongreso programa buvo gerai suplanuota šiam pagrindiniam klausimui išspręsti: įvertinti jau pasiektus kultūrinius laimėjimus išeivijoje ir nustatyti gaires ateičiai. Tai yra tikras kelias pasakyti, kas mes esame, nes tikrumoje mes esame tai, kas mes buvome: ką jautėme, galvojome, sužinojome, sukūrėme. Praeitis ir kultūra yra  beveik  tas  pats  dalykas.

Jei nėra praeities, nėra ir kultūros. Kiek mes norime ir pajėgiame išsilaikyti kaip lietuviai, mes galime tai, tik atsirėmę į savo kultūrą, į tai, kas kurta mūsų tautos per ilgus šimtmečius, nes, iš tikro, kas pripažįsta mūsų kultūrą, su ja neišvengiamai turi pripažinti ir mūsų praeitį, kaip mūsų kultūros ir bendruomenės pagrindą.

Šia prasme buvo didelis kongreso trūkumas, kad jame praeities laimėjimai nebuvo visumoje įvertinti. Nors buvo numatyta viena pagrindinė paskaita šiai praeičiai vertinti, bet nesurasta paskaitininko. Tam tinkamų žmonių mes turime užtektinai. Tai atsitiko todėl, kad paskaitininkai komiteto buvo per vėlai kviečiami: per du, tris mėnesius galima paruošti bendro pobūdžio paskaitą, bet ištirti praeičiai ir ją įvertinti reikia ilgesnio laiko. Bent jau prieš metus tokie paskaitininkai turėtų būti pakviesti, o dar geriau, kad PLB kultūros taryba numatytų tam tikrus žmones ir pavestų jiems atitinkamas sritis ištirti. Tinkamas praeities įvertinimas duotų pagrindą tikroms ateities gairėms nustatyti ir išvengti toms klaidoms, kurios praeityje pastebėtos.

Klaidinga tačiau būtų manyti, kad praeitį vertinant, reikėtų grįžti atgal į senovę, į primityvesnį savo tautos stovį, į senovės religiją, moralę, meną, įsivaizduojant, kad tauta tada buvo visai nepaveikta svetimų įtakų, pilnumoje tai, kas ji yra. Jokia tauta tokio jokių svetimų įtakų nepaliesto stovio nėra turėjusi ir negali turėti, taip manyti yra iliuzija, pareinanti iš istorinės praeities tolumo ir neužtenkamo senovės gyvenimo ir jo sąlygų pažinimo. Jei toks stovis ir būtų buvęs, tai jis mums dabar nėra natūralus, o mėginimas į jį grįžti būtų toks pat dirbtinumas, savęs sužalojimas ir neteisingumas, kaip ir kiekvienos kitos dirbtinės tautinės konstrukcijos dėjimas į konkrečios tikrovės vietą.

Jei mūsų kultūroje dabar yra pradų, kurie be abejojimo paimti iš svetimų tautų, kaip, pvz., krikščionybė, bet dabar jau pilnai asimiliuoti, perėję į mūsų kūną ir kraują, jų jau dabar negalima paprastai išmesti pro langą, nes tada kartu su jais išmestume ir dalį savęs, o tai, ką paliktume išmestojo vietoje, būtų tik protežė — dirbtinis svetimas kūnas. Mėgindami būti tai, kas mes, galbūt, kadaise buvome, mes nebūtume tie, kas esame, ir tuo prarastume savo tikrumą ir lietuviškumą. Jei nueitume šiuo keliu, tai lietuvybę silpnintume, o ne stiprintume. Sugrįžimas į praeitį todėl būtų klaidingas, ir jis yra neįmanomas. Bet lygiai klaidinga būtų pamiršti šią praeitį. Vienintelis tikrasis kelias yra: sutelkti save su visa savo praeitimi dabartyje ir išreikšti šią dabartį savo kultūrine kūryba. Bet mūsų dabartis nėra išskiriama nuo kitų tautų ir viso pasaulio dabarties. Turime tad įimti į save, asimiliuoti viso pasaulio problemas, bet jas turime išgyventi ir kurti toliau taip, kad tik lietuviui jos būtų savos ir įsijungtų į lietuviškąją kultūrą. Tuo tad ir išnyktų dirbtinė antitezė tarp tautinės ir visuotinės kultūros.

Iš šių pagrindų tad reikia vesti kultūrinio veikimo gaires ateičiai. Tos gairės suvedamos į šį klausimą: kaip išeivijoje, svetimame gyvenime ir aplinkumoje išlaikyti ir toliau kurti savo kultūrą? Tai labai sunkus klausimas. Jam spręsti ir buvo tarp kitų pakviesti du žymūs mūsų kultūrininkai: dr. J. Grinius ir dr. J. Puzinas. Abu prelegentai gerai suvokė esamąją padėtį ir jieškojo būdų joje kultūriškai reikštis.

Dr. J. Grinius skaitė moksliškai pagrįstą ir dalykiškai išsamią paskaitą: Lietuvių kultūrinio veikimo gairės. Pradžioje sustojo prie žmogaus santykio su kultūra ir išvedė jos būtinumą žmogui. Išeidamas iš žmogaus santykio su kultūra, rado tinkamą pagrindą kultūrinėms gairėms nustatyti, nes tiesioginis tautinės kultūros kūrėjas yra atskiras žmogus. Toliau paskaitoje atskirais punktais priėjo prie sąlygų, reikalingų kultūrinei kūrybai, ir jai pavojų Amerikoje. Tarp šių pavojų iškėlė daikto branginimą. Tai tikrai būdinga mums išeivams. Jau Sokratas yra pastebėjęs, kad malonumų iškėlimas iki idealo nuveda atskirus žmones ir tautas į vergiją. Tai ypač pavojinga toms tautoms, kurios iš skurdo patenka į turtingesnį gyvenimą: jos perdaug vertina medžiaginę gerovę, o vengia viso, kas gali priminti buvusį skurdą. Sociologai žino, kad niekas prabangiau nesirė-do, besočiau nevalgo ir išdidžiau nelepina savo vaikų, kaip žmonės, kurie iš skurdo staiga praturtėja. Dr. J. Grinius tat ir nurodė, kad vienintelis tikrasis kelias mums išeivijoje išsilaikyti eina priešinga kryptimi: į žmogaus asmenybės ir kultūrinių vertybių statymą pirmoje vietoje ir šių vertybių kūrimą visoje mūsų lietuviškojo gyvenimo plotmėje.

Mūsų kultūrai išlaikyti, ypač jaunoje kartoje, reikia esamojo krašto kultūroje jieškoti bendrų pradų su mūsų kultūra ir savo kultūrinius laimėjimus paskleisti svetimųjų tarpe. Dr. J. Grinius šį svarbų dalyką iškėlė, — skleisti savo kultūrą pasaulyje visais galimais būdais.
Dr. J. Puzinas, PLB kultūros tarybos pirmininkas, savo paskaitoje: Mūsų kultūriniai uždaviniai ir jų vykdymas, davė sistemingą kultūros tarybos nustatytą planą, kaip toliau bus tvarkomas tarybos veikimas. Čia negalima bent apytikriai suminėti visų iškeltų dalykų, nes jie apėmė lietuviškosios kultūros dabartinės padėties visus aktualiuosius reikalus ir pagrindė jų būtinumą bei galimumą mūsų sąlygose. Kai dr. J. Griniaus paskaita buvo daugiau teoretinio pobūdžio, kuri gali duoti pagrindą konkretiems planams, tai dr. J. Puzinas išdirbo šį konkretų planą ir jį tvirtai pagrindė esamosios padėties reikalavimais. Tuo būdu abi paskaitos susiderina ir duoda tvirtas teoretiškai praktiškas gaires kultūros reikalams tvarkyti.

Jaunimo Centras Čikagoje (J. Kidyko, S.J. nuotr.)


3. Sekcijų darbas ir bendra kongreso reikšmė
Bendrųjų paskaitų tikslas duoti pagrindinius principus, bendras veikimo gaires, o konkretus jų apipavidalinimas jau vyksta atskirose sekcijose. Sekcijų gali būti daugiau ar mažiau, bet jos turi būti tvarkomos taip, kad apimtų visą gyvenimo plotį, būtiną lietuviškai kultūrai išlaikyti. Kongrese jų buvo iš viso devynios, ir jose vyko gana kūrybingas darbas. Svarbi buvo istorijos sekcija, nes ji nagrinėjo mūsų praeities laimėjimus, kurie kitose sekcijose buvo mažiau keliami, o kartais visai išleidžiami. Pasigendama filosofijos, jaunimo ir teatro sekcijų.

Filosofija yra kultūros siela, jos viršūnė. Tik tada galima kalbėti apie kokios nors tautos kultūrą, jei ji turi ir savo filosofiją. Šiandien jau galima pasakyti, kad turime lietuvių filosofiją, o ne tik atskiras lietuvių filosofų mintis. Hėgelis sako, kad filosofija yra laiko dvasia, išreikšta mintimis. Bet galima ir pasakyti: filosofija yra tautos dvasia, išreikšta mintimis. Tautos dvasia arba siela sudaro kiekvienos kultūros esmę ir, nustatant gaires tautinei kultūrai kurti, jos negalima aplenkti. Jos nebuvimas yra tuščia vieta Kultūros Kongrese.
Antra tuščia vieta yra jaunimo sekcijos nebuvimas. Nors tokia sekcija buvo numatyta, tačiau buvo nesuorganizuota. O tai jau didelė spraga kultūrinių reikalų sprendime.

Visais laikais vyksta pasikeitimai kultūriniame gyvenime, bendradarbiaujant senajai ir naujajai kartai, kuriame senieji gina praeities laimėjimus, o jaunieji kovoja dėl pasikeitimų. Šiuo bendradarbiavimu vyksta natūralūs pasikeitimai, neliečiant tautinės kultūros pagrindų ir neneigiant naujų pradų. Išeivijoje kartų santykiai tiktai paaštrėjo, bet savo pagrinduose jie nėra pasikeitę. Mūsų išeivijos jaunimas neturi daugiau problemų, kaip bet kuris kitas jaunimas bet kurioje nors vietoje. Priekaištai ir susikirtimai niekad negelbėjo, jie nenaudingi ir mūsų dienoms. Susidūrimas tarp senosios ir dalies jaunosios kartos Kultūros Kongreso metu nėra pateisinamas, žiūrint į jį lietuvišku žvilgsniu. Kultūros Kongresas juk šaukiamas ir lietuviškiems ryšiams tarp savęs sustiprinti ir idėjomis pasikeisti. Jaunieji mokslininkai ir studentija čia ypatingai svarbi suprasti mūsų dabarčiai ir pasaulio problemoms įjungti į mūsų kultūrą.

Palyginti silpnai pas mus atstovaujama dramos literatūra. Tai turi savo istorinių priežasčių. Dėl jų neturime išeivijoje ir pastovaus teatro, nors būna gerų atskirų pastatymų. Kultūros Kongreso vienas tikslų turėjo būti šį klausimą spręsti atskiroje teatro sekcijoje ir rasti praktiškų išvadų šiai sričiai tvarkyti bent netolimoje ateityje. Dr. J. Grinius, pasidžiaugdamas mūsų opera ir chorais, iškėlė reikalą neapleisti teatro, nes jo reikšmė labai didelė lietuviškai kultūrai palaikyti. Kongreso metu tikrai reikėjo ir dramos pastatymo.

Vertingi dalykai šiame Kultūros Kongrese buvo meno, architektūros ir spaudos parodų surengimas, simfoninis koncertas ir literatūros vakaras. Jų reikšmę jau iškėlė mūsų spauda ir įvertino. Beje, literatūros vakaras turėjo būti platesnis ir neprisegtas priedu prie kitos programos. Parodose trūko sistemingo mūsų šių meno sričių sutvarkymo. Vis dėlto jose išryškėjo, kad menas yra geriausias mūsų kultūros at-skleidėjas čia matyti mūsų kūrėjų pajėgumas, jų pasaulio suvokimas, mąstymas, pergyvenimai ir visa,   kas neklaidingai parodo mūsų tautos kultūros esmę — tautos sielą, jos apraišką giliausioje harmonijoje.

Kongresas užbaigtas rezoliucijų priėmimu, iš kurių matyti visa kongreso darbų eiga. Jos apskritai iškelia labai svarbius ir aktualius dalykus mūsų tolimesniam kūrybiniam darbui ir visam lietuviškam gyvenimui.

Kultūros Kongresas nubrėžė naujas gaires, parodė naują kelią ir atidengė naujas sritis lietuvybei išlaikyti ir lietuviškai kultūrai kurti. Ne vieną jis paskatino spontaniškai į darbą, o visi labai aktyviai dalyvavo iškeltų klausimų sprendime. Su nedaugeliu išimčių, kongreso vadovavimas buvo gerai tvarkomas ir tikslingas. Ir diskusijos daugiausia buvo dalykiškos, išskyrus tuos atvejus, kada kai kurie kongreso dalyviai nepajėgė atsilaikyti nuo tarpusavio nereikalingų priekaištų ir pastabų. Apskritai kongresas pasižymėjo dideliu dalykiškumu, tikslingumu ir dėmesio vertu vieningumu svarbiausius klausimus sprendžiant. Darėsi įspūdis, kad smulkios intrygos ir opozicija dėl opozicijos vis labiau nyksta mūsų lietuviškojo visuomeninio darbo plotmėje, o jų vietą vis labiau užima didieji, visiems bendri klausimai. Tolimesnis darbo sėkmingumas dabar priklausys nuo atskirų kultūrininkų darbštumo, nuo bendruomenės ir jos padalinių veiklumo ir nuo visumos priimtųjų rezoliucijų ir pageidavimų vykdymo. Norime tikėti, kad šis Amerikos ir Kanados lietuvių Kultūros Kongreso impulsas duos ir gerų vaisių.

Tuo tikėti turime pagrindo, nes kongrese išryškėjo, kad nenorime kaip lietuviai išnykti, kad mums reikia išlaikyti savo bendruomenę, tą žmonių grupę, tik su kuria kartu būdami, mes galime pilnai būti tai, kas esame, ir išvystyti visas savo kūrybines jėgas ir kurti tas vertybes, kurios sudaro mūsų kultūrą. Kongresas parodė, kad dar turime užtenkamai žmonių, kurie jaučia atsakomybę už savo tautą ir jos kultūrą. Šiam kongresui suruošti buvo tokios nepalankios sąlygos, kurios reikalavo iš ruošimo komiteto ir iš L.B. centro valdybos didelio jėgų įtempimo, o iš visų paskaitininkų ir dalyvių tikro mūsų reikalų supratimo ir jiems atsidavimo. Visa tai rodo, kad mūsų tarpusavio ryšiai nėra suirę, kad Lietuva gyva mumyse ir kad šios gyvybės išraiška — Amerikos ir Kanados lietuvių antras Kultūros Kongresas.