J. Kajecko, LIETUVOS ATSTOVO, KALBA Spausdinti
Parašė J. Kajeckas   
"Per skausmus į garbę". Taip, maironiškai tariant, galima būtų būtų nusakyti šio antro Kultūros Kongreso komiteto pastangas šį kongresą realizuoti. Jo ruošos kelias buvo erškėčiuotas, bet garbingas. Šiandien tų pastangų kelio galas. Į jį dabar atkreiptas savųjų ir svetimųjų, laisvųjų ir pavergtųjų lietuvių dėmesys. Tat svarbu, kad jis būtų sėkmingas, kad duotų teigiamų rezultatų. Toje dvasioje šį Kongresą sveikinu ir nuoširdžiai linkiu jam geriausios sėkmės.
Džiugu kongreso komiteto priešakyje matyti P. Gaučį, kadaise bendradarbį iš Lietuvos diplomatinės tarnybos. Jo kultūrinė veikla ne vakarykščios dienos. Jos daugiau jau kaip 40 metų! Jis buvo kultūrininkas, Lietuvos tarnyboj būdamas. Jis tokiu paliko ir tremtyje. Jis ne tik Lietuvos saulėtų dienų, bet ir jos laisvės sutemų darbininkas. Jis tuo pasekė pėdomis gausių Lietuvos diplomatijos veteranų, kurių tarpe apsčiai kultūrininkų būta. Garbė jam už tai.
Kasgi toji kultūra, kurios svarstyti susirinkome? Mano nuomone, tiksliausias jos aptarimas, tai pažinimas to, kas geriausio ligšiol pasakyta, parašyta, mintyta ar nuveikta. Anot van Dyke, kultūrėti, tai tenkintis tuo, kas yra geriausio. Taip aptarta kultūra šlifuoja ir protą ir būdą. Ji kultivuoja skonį gėriui ir grožiui. Ji — kelias į pažangą.

Kultūra yra religija ir mokslas, literatūra ir menas, daina ir muzika, švietimas ir spauda, kalba ir dar daugiau. Visa tai naudinga išeivijai. Visa tai naudinga ir būsimam Lietuvos prisikėlimui.

Lietuvos okupacijos tautos kultūrinėj raidoj padarytą žalą bei spragą turės su laiku užpildyti laisvųjų lietuvių kūriniai. Tie kūriniai, lygiai kaip šiojo kongreso darbai, turės grįžti į Lietuvą.
Savaime suprantama, kultūros siektina studijomis. Goethe pateikė ir konkretų receptą kultūrai siekti. Esą, kiekvienas turėtų kasdien paklausyti keleto dainų, paskaityti poemą, pamatyti paveikslą ir prabilti keletą išmintingų žodžių. Gi pasisavintai kultūrai įgyvendinti Maironis ragina eiti Lietuvos keliu, paėmus "arklą, knygą, lyra".
Šiandien lietuvių tauta stumiama iš viešojo gyvenimo, istorija klastojama, religijos ugdymas ir praktikavimas laikomas arba nesuderinamu su Maskvos skelbiamais principais arba dargi nusikaltimu. Tautinis pasireiškimas mene ar literatūroje laikomas nukrypimu, dargi sukilimu prieš "didįjį brolį".

Ne vergovė, bet laisvė — kultūros pažymys. Žmogaus ir tautų teisės — šventas dalykas. Tokios teisės, anot Jeffersono, tepaneigtos tik barbarų kraštuos. Kultūra uždeda ir pareigų. Lietuvis, kuris siekia kultūros, tuo pačiu siekia ir laisvės Tėvų Žemei. Jei vergovė yra blogis, o laisvė ir teisė — gėris, tai kultūringo lietuvio uždavinys — siekti pavergtą tautą laisvinti.

Lietuvos laisvinimo nematuokime dienomis, mėnesiais, metais. Tai gimdo nusivylimą. Tenkinkimės tuo, kad, anot Maironio, "auštančią dieną mūsų nors sūnūs visgi išvys!". Kuo greičiau toji diena išauš — tuo geriau. Kantrybė — būtina. Trisdešimt tris kartus ji Naujame Įstatyme suminėta. Ji nereiškia pasyvumą. Ji laisvos valios apsisprendimo aktas. Kantrybe mums privalu apsišarvuoti tiek, kad jos pakaktų iki Lietuvos laisvės aušros. Jei Lietuvos priešui netrūksta ryžto lietuvių tautą engti, mums neturi pritrūkti ryžto bei kantrybės ją laisvinti. Kultūra reiškia ryžte ir ištverti. Nesuprantama, kad Sibiro ir vergovės išvengęs išeivis bei tremtinys, būdamas laisvėje, nusigręžtų nuo Lietuvos jos sutemų laikais. Kultūra be kilnumo nėra kultūra. Todėl Nemuno krašte Kremliaus kultūrai ne vieta.

Šis kongresas vyksta garbingo sukaktuvininko Maironio metais. Geriau to didžiojo kultūrininko atminimo pagerbti neįmanoma, kaip šiuo kongresu. Jo kūryba mūsų širdžiai ir artima ir miela. Ar Maironis veda mus į Lietuvos didingą praeitį, ar skelbia prisikėlimą, pasitikėjimą savo tautos genijumi, ar ragina dirbti, aukotis ar melstis, jis visada baigia vilties gaida, kad mūsų bus "išauštantys metai".

Esame ir Lietuvos kariuomenės šventės išvakarėse. Lietuvos kariuomenė mokėjo ir viltis ir aukotis. Toji jėga įgyvendino ir pavergto lietuvio ilgų metų ilgesį ir Maironio išpranašautą Lietuvos prisikėlimą. Be jos ryžto nebūtų buvę nei Lietuvos laisvės nei Nepriklausomybės palaimų nei lietuviškos kultūros.

Pagaliau, šiandien Padėkos Diena. Apie savą kultūrą svajoti ir dėl jos šioje šalyje dirbti galime tik JAV laisvės palaimų dėka. Tat, šia iškilminga proga padėka ypatingai vietoje. Ji pirmoj eilėj priklauso visų palaimų šaltiniui — Dievui. Mes dėkingi šio krašto vadovybei bei žmonėms už didžiąją palaimą, už nepripažinimą Lietuvos okupacijos ir pakartotiną tos skriaudos pasmerkimą. Už tai Amerikos vyriausybei priklauso ne tik šiandien, bet kasdien amžinas lietuvių tautos dėkingumas.

Padėkos ženklan statoma paminklai. Bet, paminklas paminklui nelygus. Antai,
Kas Vilniuj stabo stovylos nematė, Kurį Murovjovui maskoliai pastatė?
( Maironis)

Kas nežino, kad Stalino stabo stovylos — paveikslai ir jam skirtos odės, pabūgę šviesos iš nakties, kaip pavasario sniegas, pranyko. Anot Maironio:

Kas prieš šviesą kariauna
Pats rankomis savo sumanymą griauna
Tą žodį iškalk ant jo stabo!

Bet yra viena statula. Ji simbolis palaimų, kuriomis mes patys naudojamės ir Lietuvos labui naudojame. Tos statulos užuovėja iš seno žinoma, kaip persekiojamų tėvynė. Tą statulą nei laikas nesunaikina, nei bangos nenuplauna. Ji didingai stovi Atlanto plaunamoj pakrantėj. Ji žinoma Laisvės statulos vardu. Padėkos Dieną į ją mūsų mintys krypsta. Ji atvaizduoja galingą moterį. Jos rankoje žibintas. Jos vardas — Tremtinių Motina. Ji pirmoji pasitiko didžiumą mūsų kvietimu:
. . . Duokit man skurdžius, be vilties ir be turtų,
Ir nukankintus bedalius bei iš namų išvytus,
Kurie vien skundžias tyliai ir jaučia būvį kartų.
Atsiųskite man čia belaisvius ir audrų blaškytus,
Aš jiems keliu žibintą laisvės prie auksinių vartų!
{Emma Lazarus. Vertė Nadas Rastenis)