Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PERIODINĖS SPAUDOS IR LAIKRAŠTININKŲ ATEITIES UŽDAVINIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS ŠIMUTIS   
Tiesioginį laikraštininko darbą dirbus nuo 1915 metų ir bendradarbiavus spaudoje nuo 1911 m., žymiai lengviau man būtų žvelgti į mūsų spaudos ir laikraštininko nueitą kelią, negu kalbėti apie spaudos uždavinius ateityje.

Kokį vaidmenį suvaidino mūsų periodinė spauda ir laikraštininkai Lietuvoje ir jos išeivijos gyvenime, man žymiai lengviau būtų apie tai kalbėti. Kiekvieną paskaitos sakinį būtų galima pagrįsti ryškiais pavyzdžiais. Tai nelengva padaryti žvelgiant į ateitį.

Tačiau jaučiu, kad ir apie ateitį kalbant, yra būtina pasiremti praeitim. "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia" — giedame tautos himne.
Žvelgiant į lietuvių periodinės spaudos ir laikraštininko ateities uždavinius, pirmiausia tektų atsakyti į klausimą, ar keisis mūsų tautos uždaviniai, kaip tokie, ir ar su uždavinių pasikeitimu turės keistis ir lietuvių periodinės spaudos, jos leidėjų bei redaktorių uždaviniai ir pareigos ?

Darant aiškesnę prielaidą, kad nesikeis lietuvių tautos siekimai, kad ji, kaip siekė, siekia ir sieks laisvo ir nepriklausomo gyvenimo, kad ji stengėsi ir stengsis išlaikyti savo išeivijoje tautines ir kultūrines savybes bei vertybes, tai kaip tik duoda drąsos teigti, kad mūsų periodinės spaudos ir laikraštininko uždaviniai nebus daug kuo skirtinges-ni už ligšiolinius. Atsižvelgiant į dabartinę tarptautinės politikos konjunktūrą ir skaudžią okupuotosios Lietuvos padėtį, spaudos uždaviniai turėtų pasidaryti žymiai ryškesni, didesni ir svarbesni. Vis dar tebesi-komplikuojanti tarptautinės politikos būklė ir tebesitęsianti Lietuvos okupacija mūsų periodinei spaudai ir laikraštininkui ateityje statys žymiai didesnius reikalavimus, negu ligšiol.

Periodinė spauda, kaip buvo, yra ir ateityje bus gyvas veidrodis, rodąs tautos siekimus ir tikslus, pavaizduojąs jos gyvenimą tokį, koks jisai bus. Ji turės informuoti ir formuoti. Ji skatins būti akylais ir veikliais. Ji kurstys nepalūžti, kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės. Taip pat ji skatins, kad Lietuvos išeivija perdaug nesusižavėtų svetimy kraštų viliojimais bei blizgučiais.

Ligšiolinis lietuvis laikraštininkas buvo idealistas pilna to žodžio prasme. Jis tikrai nesusižavėjo aukso trupiniu nei gardesnių valgio šaukštu. Jis neprekiavo savo idealais. Jis aukojo save ne tik spaudos darbui, kaip tokiam, bet ir visuomeninei veiklai plėsti. Retas kuris redaktorius nebuvo ar nėra kalbėtojas, paskaitininkas, organizatorius ir daugelio organizacijų bei draugijų veikėjas. Visai teisingai yra pasakęs dr. V. Kudirka, kad "Lietuvis laikraštininkas, tai devynių amatų žmogus". Jis tokis buvo Kudirkos laikais, to-kis yra ir dabar, man aišku, kad jis tokiu turės pasilikti ir ateityje. Jis buvo ir turės būti ne tik redaktorius, bet ir rašytojas, recenzentas, korespondentas, visuomenininkas ir net politikas. Jei jis tokiu nebuvo, jo redaguojamas laikraštis buvo gerokai atitrūkęs nuo mūsų visuomeninio gyvenimo. Jis buvo laikomas savo laikraštininko pareigų neatliekančiu.

Ar ateities   laikraštininkas   turės būti devynių amatų žmogus? Manyčiau, kad taip. Kol Lietuva pasiliks okupacijoje, kol išeivija gyvens tautinio   sunykimo  ženkle,   tol  lietuvis laikraštininkas   turės   būti   "spiritus movens". Jis turės sugebėti apčiuopti pasaulio įvykius, skubiai   orientuotis,  į  juos  nedelsiamai  reaguoti ir  drauge su tuo pajėgti iškelti lietuvių tautos problemas. Kad ateities laikraštininkas tinkamai atliktų savo pareigas ir uždavinius, jis ir savo žurnalistinėmis   kvalifikacijomis, meile spausdintam lietuviškam žodžiui, ir taip pat savo išsimokslinimu turės net pralenkti praeities ir dabartinį lietuvį laikraštininką. Jis tačiau, kaip ir ligšiolinis  laikraštininkas, turės būti suaugęs su lietuvių tauta visu savo kūnu ir visa savo siela. Jis turės būti susigyvenęs su visais lietuvių tautos siekimais ir tikslais. Savo tautiniu užsidegimu, užsimojimų platumu ir pasiaukojimu
jis privalės būti panašus į mūsų tautos atgimimo laikų laikraštininką.

Jis turės iškilti "savo išmintimi virš visų Lietuvos priešų" ("Vienybė Lietuvininkų, 1886 m. vasario 10 d.)

Mūsų garsusis filosofas prof. Stasys Šalkauskis viename savo žodyje laikraštininkams labai teisingai yra pasakęs:
"Spausdintas tautos žodis yra tautos išraiška, pagal kurią yra vertinama visa tauta, ir jog ta išraiška kartu yra kasdieninis tautos penas, nuo to priklauso jos moralinė ir net fizinė sveikata. Teesie mums spaustas žodis šventas ir tegul niekas nedrįsta jo netinkamai pareikšti be 'atsakomybės jausmo".

Iš to galima numanyti, kaip didelę atsakomybę neša ir ateityje (gal i labiau) neš laikraštininkas. Mintis, sakoma, yra lyg parašiutas. Ji funkcionuoja tik tada, kai ji atidaroma,  atidengiama ir panaudojama. Spauda turi būti ir yra redaktorių ir  jų bendradarbių atidaryti parašiutai. Periodinė spauda ne tik mus skelbia, informuoja, bet ji perina ir tai, ką galvoja redaktoriai, bendradarbiai, knygų autoriai. Jei mintys yra geros, jei galvojimas yra tiesus, jei tai yra susieta su tautos tikslais ir siekimais, tokia spauda ir dabar ir ateityje bus galima pasiremti, nes ji savo uždavinius dabar gerai atlieka ir ateityje gerai atliks. Suprantama,  kad kiekvienam geram ir patyrusiam redaktoriui yra žinoma, jog periodinės spaudos pirmaeilis uždavinys yra teikti skaitytojams paskiausias žinias, informuot juos apie įvairius gyvenimo įvykius, nes su tuo turi daug ryšio laikraščio išlaikymas.

To iš redaktoriaus reikalauja ne tik skaitytojai, bet ir leidėjai, nes greitai ir patraukliai perduotos žinios, ypač paskiausios žinios, daugiau skaitytojų patraukia, taip pat ir komercinių skelbimų daugiau atneša, be kurių didesnis ir ola-tesnio masto laikraštis negali išsilaikyti. Mat, juo laikraštis yra plačiau skaitomas, juo daugiau skelbimų duoda.

Bet grynai komerciniais išskaičiavimais leidžiamų laikraščių nei Lietuvoj, nei jos išeivijoj kaip ir nėra buvę. Didelis jų daugumas buvo ir tebėra spausdinama vienai ar kitai idėjai ugdyti, lietuvių kultūrai puoselėti, išeivijoje lietuvybei palaikyti. Tuo keliu ir ateities lietuvių periodinė spauda privalės eiti. Ir ateities laikraštininko uždaviniai nesikeis. Jei jie pasikeistų, vargu jį bebūtų galima   vadinti   lietuviu   laikraštininku.

Kitokios lietuvių periodinės spaudos, kaip idėjinė, aš neįsivaizduoju. Bet aš aiškiai jaučiu, kad ateityje mūsų spauda turės pasukti žymiai pažangesniu techniniu keliu. Aš vaizduojuos, kad žinių ir pasirinktų idėjų perdavimas skaitytojams privalės eiti skubos keliu ir perteikta patraukliai.

šiandien pasaulio žinių perteikimas yra pasidaręs momentaliu, beveik akimirkos reikalu. Jau veikiant tokiam moksliniam žinių perteikimo stebuklui, kaip Tellstar, ne tik televizija ir radijas, bet ir periodinė, suprantama, "didžioji" spauda šuoliais daro techninę pažangą. Ir lietuvių periodinė spauda negalės stovėti vietoje, jei norės išsilaikyti. Ir ji turės pasukti techninės pažangos keliu. Ir ji privalės naudotis, kiek tai bus galima, naujomis žinių perteikimo priemonėmis. Aišku, ji neturės atsilikti savo technika, savo išvaizda ir, svarbiausia, savo viso turinio gyvumu, spalvingumu ir patrauklumu.

Juk jau dabar gana ryškiai pastebime, kad mūsų vaikai dažnai nelabai noriai ima į rankas lietuvių likraštį ar žurnalą, kad, jų galvosena, jie nėra pakankamai modernūs ? O kaip bus su mūsų vaikaičiais? Jei dėl techninių trūkumų jie iš viso atsisakys skaityti lietuvių periodiką, kas tada? Aišku, mūsų periodiniai ir neperiodiniai spaudai dienos tikriausiai bus suskaitytos. Tada mes neteksime didžiojo ir galingojo ginklo, kuriuo ligšiol vistik gana sėkmingai kovojome už savo tautinius idealus ir siekimus.

Buvo laikai, kai mes lietuvių laikraštį mėgome, net mylėjome, nepaisant, kad jis ir buvo pačios menkiausios ir nepatraukliausios išvaizdos technikos atžvilgiu. Mes jį mylėjome, mes jo pasiilgdavome, nes jis buvo lietuviškas. Savo laiku ir gyvybe parizikuodavome (spaudos uždraudimo laikais) už savo spausdintąjį žodį. Tai buvo gilaus, gyvojo idealizmo ir didžiojo patriotizmo laikais. Kol ta dvasia ir tokiomis nuotaikomis ir dabar tebegyvename, todėl mus patenkina, bent daugumą, ir dabartinė periodika, gal dar nepasižyminti savo "prašmatnia" technika. Ji mus patenkina, nes ji yra idėjinė, patriotinė, lietuviška.

Bet ar tokia dvasia, tokiu idealizmu bei patriotizmu gyvens mūzų vaikai ir vaikaičiai ? Būkime optimistai ir galvokime, kad taip bus. Tačiau aiškiai žinokime, jog jaunosioms išeivijos kartoms nebeužteks tų priemonių, kokių mums užteko, kad išlaikytų lietuviškąjį idealizmą ir patriotizmą. Joms, be jokios abejonės, reikės tokios periodinės spaudos, kuri visu kuo atitiktų jų laikus ir jų laikų dvasią, o taip pat ir spaudos techniką. Ji turės būti moderni ir patraukli.

1962 m. rugsėjo mėnesyje Amerikos laikraštininkų suvažiavime Min-neapolyje Ed. Stone, "Seattle Post Inteligence" redaktorius ir redaktorių sąjungos pirmininkas, kalbėdamas periodinės spaudos ateities klausimu, pasisakė jaučiąs stiprių reikalavimų periodinės spaudos egzistencijai, kaip gyvybiniam ir būtinam Jungtinių Amerikos Valstybių gyvenimo veiksniui. Jis galvoja, kad tik drąsa ir lakia vaizduote bei nuolatinėm šių laikų iškeliamų koncepcijų ir praktikų studijom, mes galime tikėtis prisiartinti prie tikslo ir efektingai patarnauti visuomenei ir tautai. Tuo pačiu kartu jis iškėlė ir tokį klausimą, kiek daug, iš tikro, mes žinome apie kolosalinio dydžio sąjūdžius Afrikoje ir Azijoje, apie daugybę tautų, pasirodančių saulės šviesoje? Jų likimas esąs labai arti susietas su mūsų, mūsų vaikų ir vaikaičių likimu.
"Mes gyvename tiesiog jaudinančius laikus, nes mes regime, kaip prieš mūsų akis keičiasi pasaulis" — sako Ed. Stone. Jis teigia, kad periodinės spaudos ir redaktorių uždavinys yra efektingu būdu perteikti skaitytojams tą šių laikų charakteringąjį susijaudinimą. Nuo to, aišku, neturės atsilikti nei lietuvių periodinė spauda bei laikraštininkai. To viso priede jie turės kelti savo skaitytojų susirūpinimą ir susijaudinimą lietuvių tautos ateitimi, efektingai perteikiant jų tą susijaudinimą ir įstatant jį į konkretaus darbo vėžes.
Vadinas, reikia drąsos ir lakios minties.

Romėnų poetas Horacijus yra pasakęs: "Išdrįsk išmintingai elgtis, pradėk! Tasai, kuris atideda pradėjimo valandą gyventi kaip reikalinga, yra panašus į kaimietį, kuris laukia išdžiūstant upės, kad galėtų per ją pereiti".

Mūsų periodinės spaudos žmonės tikrai neprivalėtų laukti. Jiems tektų tuojau ruoštis ir pakreipti spaudą į tokią pažangą, kuri patrauktų lietuvių jaunąsias kartas ir tuo pačiu tarnautų kaip tradicinė galybė, jas informuodama ir formuodama ta dvasia ir tais idealais, kurie ugdytų juose tautines vertybes. Svarbu suskubti, kad nepavėluotume.

Katalikai labai dažnai mini popiežiaus šv. Pijaus X žodžius, vertinančius spaudos vaidmenį. Jis yra pasakęs, kad veltui bus statomos bažnyčios ir mokyklos, jei nebus apsirūpinta katalikiška spauda. šie popiežiaus žodžiai tiko jo laikams, tinka dabartiniams, tiks ir ateičiai. Jie tinka ne tik katalikams, bet visiems.  Jie tinka ir lietuviams.  Ar neaišku, kad veltui rūpinsimės lietuvių parapijomis, lietuvių kultūros puoselėjimu, mokyklomis, lietuvių organizacijomis ir įstaigomis, savo siekiamo tikslo — lietuvybę išlaikyti — nepasieksime, jei neturėsime geros, modernios ir stiprios periodinės spaudos. Neužmirština, kad ja visas išeivijos gyvenimas daugiausiai rėmėsi, remiasi ir, be jokios abejonės, remsis ir ateityje. Spauda buvo, yra ir bus svarbiausias mūsų veikimo veiksnys.

Žvelgdamas į periodinės spaudos ir laikraštininko ateitį, kai kas gal baiminasi, kad spaudą išstums iš gyvenimo radijas, televizija, Tellstarai etc. Bet drąsiai galima tvirtinti, kad to niekuomet nebus. Spaudos vaidmuo ir jos uždaviniai niekuomet nesumažės. Priešingai, ji, sugebėdama prisitaikyti prie techniškųjų naujenybių, bus dar stipresnė ir įtakingesnė, negu ji buvo ligšiol. Tuo būdu ir laikraštininko vaidmuo iškils naujoje šviesoje. Ir jo vaidmuo dar labiau išryškės. Suprantama, spauda bus moderni. Ji eis koja kojon su gyvenimu. Ji greičiau ir geriau apčiuops, kas aplink ją vyksta. Aišku, kad ir lietuvių periodinė spauda, kiek jai leis sąlygos, turės eiti tuo keliu. Taip pat ir lietuvis laikraštininkas.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai