Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NUMAIRONINTAS MAIRONIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. BALTARAGIS   
JO SOVIETINIO TRAKTAVIMO RAIDA

Maironis yra vienas iš tų mūsų literatūros klasikų, su kuriais sovietiniam kritikui ir, apskritai, režimui, ypač sunku susidoroti. Jo kūryba ir tautinis vaidmuo taip įaugę į lietuvių kultūrą ir istoriją, kad ir prie geriausių norų Maironio patyliukais neapeisi, lengva ranka nenurašysi: jau vien jo vardas tautoje perdaug gyvas ir reikšmingas, dažnai ne be simbolinės reikšmės. Tyla šiuo atveju būtų menka byla. Tad susidoroti — vienaip ar kitaip — reikia. Jeigu Maironis būtų, pavyzdžiui, Jakštas, jo traktavimas sovietiniam kritikui būtų gana lengvas uždavinys.1 Tačiau Maironis — ne Jakštas. Todėl tenka jį dėti ant sovietinių kultūrinio palikimo svarstyklių ir, pasitelkus partinę dialektiką, sverti atsargiai ir apsukriai, atseikėti tai, kas atmestina, ir nustatyti savišką svorį bei interpretaciją tam, kas priimtina bei toleruotina. Žodžiu, nurodyti, kuo "Maironis vertingas šiandien, tarybinei visuomenei".2

I
Pradžioje pravartu trumpai pažvelgti, kaip Maironis buvo aptariamas ir vertinamas tam tikros marksistinės kritikos pačioje Lietuvoje ir lietuvių komunistų Sovietų Sąjungoje dar prieš pirmąjį bolševikmetį.

Pirmajam atvejui ryškiausiai atstovauja K. Korsakas. Maironiui mirus, jis prabilo straipsniu "Vietoj Maironio nekrologo",3 kuriame, atsakydamas į savo paties klausimą "kuo didelis lietuvių literatūroj Maironis", K. Korsakas rašė:

"Jis didelis visiškai ne tuo, jog dainavo tėvynės meilę. Jis didelis todėl, jog tinkamai ir tinkamu metu sugebėjo prabilti apie tą meilę. Užtat toji meilė jo kūryboj buvo visiškai ne įkyri abstrakcija, kaip dabar, o konkreti sąvoka, išreiškianti kylančios mūsų buržuazinės inteligentijos ir klasiškai są-monėjančios valstietijos socialines, kultūrines ir politines apsiracijas. Carizmas buvo bendras viso krašto politinis ir kultūrinis priešas. Niekuo nemenkesnis socialinis ir kultūrinis priešas buvo sulenkėjusi dvarininkija. Prieš juos stojo kovon Maironis tėvynės meilės vardan. Tėvynės  meilė,  plačiausia prasme suprastas patriotizmas tokiu būdu virto grandimi, jungiančia priešingus Lietuvos visuomenės sluoksnius bendrai kovai prieš bendrą priešą, nors tos kovos laimėjimais buvo lemta naudotis toli gražu ne visiem. Tatai suteikė Maironio kūrybai, be nedidelių išimčių, plataus nacionalinio universalumo atspalvį...

Tačiau. . . Maironio poezijoj šalia griežtai progresyvių elementų galima rasti ir apsčiai reakcinių motyvų. Ypačiai vėlesniame periode, po 1905 metų. Katalikiškunųis, kurį Maironis savo kūryboj nors ir degradavo ligi vienodo lygio su patriotizmu, vis dėlto varžė jo kūrybinių užsimojimų radikalumą...

Maironis, be to, dar buvo didelis menininkas, poetas, meistriškai mokėjęs valdyti žodį, kurti ir norimom emocijom sukelti reikiamus vaizdus. Kad suprastumėm Maironio, kaip poeto, o ypač kaip lyriko, didybę, bent mūsų lietuviškuoju mastu, turim atsiminti, kokia menka ir savo forma ir savo turiniu buvo lietuvių poezija ligi prabylant Maironiui. Maironis čia padarė tikrą revoliuciją. Jis ne tik sugebėjo suvokti pagrindines savo epochos idėjas, bet ir apvilko jas tikrai meniška forma. Tos idėjos meniška forma veikė visuomenę daug radikaliau negu sausa publicistika ar agitacija. Meniškasis Maironio talentas darė jo lyriką tokią reikšmingą ir taip stipriai veikiančią, nors, antra vertus, tas talentas daugeliu atžvilgių stipriai susiaurėjo nuo to, jog jam teko asmeniškai išreikšti ne vieną konser-vatyviškų, o vėliau net reakciškų elementų prisigėrusį motyvą. . .

Lietuvių poezijoj nėra antro tokio masto poeto kaip Maironis, kurio lyrika būtų tokia visuomeniška. Maironis rašė aiškiai prieš akis turėdamas aiškų tikslą. Jis neslėpė savo klasinio veido. Ir jis žinojo, ką sako ir kuriam reikalui sako. Galima nesutikti su jo žodžiais ir nepritarti jo jausmam, bet negalima nesuprasti jų...

Maironio poezijos idealas buvo laisvoji Lietuva. Be abejonės, tą 'laisvumą' jis suprato išeidamas iš interesų tos visuomenės klasės, kurios poetu ir ideologu jis buvo. Jam teko susilaukti savo idealo realizavi-mosi. Ar buvo jis patenkintas tuo, ko siekė?
Yra žinomi keli Maironio satyriški eilėraščiai, kuriuose jis kritikuoja jau vadinamosios nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinius. Be abejonės, toji kritika teturi tik paviršutinį koregavimo charakterį. Bet tatai davė daug kam progos manyti, jog Maironis stipriai nusivylė nepriklausomybe".

Šioje ilgesnėje ištraukoje jau užtinkame vėlesnės sovietinės Maironio interpretacijos užuomazgą: "progresyvūs" kūrybos bruožai iš vienos pusės, "konservatyvūs" ir "reakciniai" — iš kitos; formos iškilumo ir jos naujovių reikšmės pripažinimas mūsų eilėdaros raidai; ir, pagaliau, Maironio — kai kurių nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinių kritiko pabrėžimas. Tiesa, ši interpretacija yra, palyginti, dar gana švelni, nes, kaip ten bebūtų, čia dar kalba ano meto Korsakas — marksistas-plechanovininkas, ne šiųdienis Korsakas — partinis sovietinis kritikas.

Tad tikros to meto sovietinės Maironio interpretacijos reikia jieškoti pačioje Sovietų Sąjungoje. Jau 1924 m. Z. Aleksa-Angarietis, norėdamas įrodyti, kad kartais "buržuazinių pažiūrų rašytojai" peržengia savo ideologiją, pavyzdžiu pasirinko Jaunąją Lietuvą ir pareiškė, jog "ji iškelia aikštėn tą, ką slepia klerikalai politikai". Esą, jei pastarieji žodžiais kovoja prieš dvarininkus, meilinasi valstiečiams, tai "klerika-lai-poetai (Maironis) savo poezijoj prieš savo norą nuima kaukę nuo klerikalų politikų ir parodo, kad klerikalams rūpi ne darbininkai, bet vien stiprus buožė, pasiturintis bajoras, turtingas dvarininkas".4 Šitoks metodas vėliau tapo ypač dažnas įrankis jau okupuotos Lietuvos Maironio traktavime.

Tačiau šis atvejis tėra tik trumpas epizodas. Gana išsamų Maironio interpretacijos vaizdą Sovietų Sąjungoje pateikia B. Pranskus atskiru straipsniu sovietų literatūrinėje enciklopedijoje.5 Pripažinęs, jog Maironis yra "vienas iš stambiausių lietuvių vad. 'tautinio sąjūdžio' poetų", B. Pranskus rašo:

"Pirmieji jo eilėraščiai, parašyti lenkų kalba, kurią jis puikiai valdo, yra romantiško charakterio ir išreiškia dvarininkijos nuotaikas jos nuopolio metu. Artimai bendravęs tuo laiku su stambiąja lietuvių buožija, pergyvenusia po baudžiavos žlugimo stiprų pakilimą. Maironis vėliau tampa buržuazinio tautinio sąjūdžio dainium,... aplenkėjusios lietuvių dvarininkijos ideologu, glaudžiai susirišusiu su bekylančia lietuvių buožija ir jos inteligentija".

Toliau, kalbėdamas apie paskirus Maironio kūrinius, B. Pranskus juos štai kaip aptaria:
"Poema Lietuva pateikia feodalinės Lietuvos galybės idealizavimą ir šaukia į naują sąjūdį. Tačiau Maironis nemato tikrosios jėgos, galinčios grąžinti kraštui buvusią galybę. Tad visa jo kūryba apgaubta sielvartu ir liūdesiu. Pagrindinė viltis — dievas ir religija. Tokiu būdu Maironio poezija, nežiūrint tautinio sąjūdžio skleidimo, yra giliai reakcinio charakterio, šaukianti į praeities grąžinimą. . . Pavasario balsai yra persisunkę tokiais pat tautiniai romantiškais, 'tautos' šlovinimo motyvais ('tauta' čia suprantama pirmiausia kaip buožija). . . Pirmasis Maironio dramatinis kūrinys Kur išganymas yra nukreiptas prieš progresyviąją inteligentijos dalį. Šioji drama ragina pasitikėti ir nusižeminti dievui ir religijai. . . Pagrindinė (Jaunosios Lietuvos) mintis — dvarininkijos ir reakcinės buožijos susivienijimo idėja, pagrįsta žemės ūkio kapitalistiniu pertvarkymu ir sukūrimu buržuazinės dvarininkiškosios kultūros ... J XX a. pradžios (1905 m.) revoliucinį judėjimą ir dalies lietuvių inteligentijos susižavėjimą socializmu Maironis atsiliepė pikta sarkastiška poema Raseinių Magdė, kuria išjuokė užsidegimą 'darvinais ir marksais'.

Po trumpalaikio lietuvių tarybinės respublikos gyvavimo ir po buržuazinės dvarininkiškosios kontrrevoliucijos laimėjimo Maironis visiškai pereina į romantiškuosius Lietuvos feodalinių viduramžių siužetus. Šios krypties yra visi to laikotarpio Maironio kūriniai — jo dramatinė trilogija: Kęstučio mirtis, Vytautas pas kryžiuočius ir . . . Vytautas. 'Nepriklausomos' Lietuvos sąlygose šie kūriniai, šloviną monarchizmą, į kurį linkę dabartiniai1' lietuvių buržuazinės dvarininkijos tautiniai fašistai, turi didelį reakcinį charakterį".

Viską B. Pranskus susumuoja šiais žodžiais: "Maironis buvo pradininkas lietuvių literatūroje vad. 'tautinio romantizmo', viešpatavusio XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kuris didžiuma nėra išgyvendintas ir šiandien7 ir kuris yra suvaidinęs ryškų vaidmenį lietuvių buržuazijos ir tam tikros dalies dvarininkijos bei inteligentijos sutelkime po buržuazinio nacionalizmo lozungais".

Taip Maironis buvo interpretuojamas ir vertinamas pačioje Sovietų Sąjungoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, oficialiame, partijos aprobuotame leidinyje. Palyginus su K. Korsaku, B. Pranskus jau yra žymiai griežtesnis, agresyvesnis — grynai sovietiškas.8
Pagaliau trumpą ir drūtą Maironio aptarimą prabėgomis duoda dar oficialesnis to meto leidinys — pirmasis leidimas Didžiosios sovietų enciklopedijos:

"Pačiam dešiniajame (XIX - XX a. sąvartos lietuvių literatūros) sparne yra poetas kunigas Maironis (1862-1932), savo kūriniais (Jaunoji Lietuva, trilogija apie kunigaikštį Vytautą) šaukęs vienybėn dvarinin-kiškąją aristokratiją ir buržuaziją bei romantiškai idealizavęs Lietuvos viduramžių praeitį".9

Iš šių pavyzdžių jau numanu, kas Maironio laukė pirmojo bolševikmečio metu.

II
Ko galima buvo tikėtis, tas ir įvyko.
P. Cvirkos redaguojamam žurnale Raštai (1941, nr. 1) tuoj pat imta įrodinėti, jog "Maironis nebuvęs visos tautos poetas ir jungėjas, kad jis tebuvęs tik buožių interesų poetas",10 "svetimas 'liaudies' reikalams, o 'liaudis' svetima jo palikimui", kuris tokiu būdu esąs "bereikšmis ir menkas".11 Natūrali šitokio vertinimo seka buvo dar prieš pirmąjį bolševikmetį (1940 m.) pradėto ruošti naujo Pavasario balsų leidimo likimas. Nors Valstybinė leidykla ir stengėsi, kad knyga būtų išspausdinta, tačiau nepasisekė: "Kompartijos cenzoriai išbraukė beveik pusę visos Maironio poezijos, ir leidyklai nieko daugiau neliko, tik išspausdinti 10 egzempliorių korektūros teisėmis ir laukti lietuviškam poetui palankesnių laikų".12 (Tad gana keistas yra T. Tilvyčio šiųdienis teigimas, jog, girdi, "Maironio Pavasario balsai po 1927 m. leidimo buvo pakartoti tik tarybiniais laikais"13 (t. y., 1947 m.), nekalbant jau apie tai, kad jie buvo išleisti, nors ir išcenzūruoti, vokiečių okupacijos metu (1944 m.), o taip pat 1946 m. (faktiškai 1947) Meerbecke ir 1947 m. Wuerzburge, Vokietijoje.14 O gal T. Tilvytis yra tiek "išsamus", kad jis turi galvoje minėtą 1940 metų korektūrinį dešimties egzempliorių leidimą, kuris, nors ir paminėtas (be jokių komentarų) Maironio Rinktinių raštų bibliografijoje,13 faktiškai nėra įtrauktas ne tik į to paties leidinio Pavasario balsų bibliografinius paaiškinimus, bet net ir į sovietinę to meto Lietuvos valstybinę bibliografiją?).  Pagaliau,  bėdon pakliuvo ir Maironio muziejus. "Užplūdusi komunistinė okupacija Muziejaus kūrimo darbą visai nutraukė. Iš Švietimo ministerijos Muziejus perėjo Švietimo komisariatan, kuris netrukus 'nebeturėjo' iš ko mokėti vedėjui algos, patį vedėją tačiau palikdamas už Muziejaus tvarkymą atsakingą. Tuo būdu Muziejus, formaliai neuždarytas, išbuvo iki 1941 metų pavasario, kada jį perėmė Vilniaus Mokslų akademija".16

Tad pirmasis Maironio susitikimas su sovietais pačioje Lietuvoje buvo nekoks. Tačiau ir trumpas: toliau šia kryptimi, bent kol kas, nespėta pažengti. Prasidėjo karas ir kartu naujas, netikėtas Maironio sovietinio traktavimo etapas.

Matant šitokį Maironio sutikimą pirmojo bolševikmečio metu, darosi drūčiai neaišku, ką K. Korsakas šiandien turi galvoje, sakydamas, jog
.. Maironio eilės vėl suskambo nauja galia ir nauja prasme, kdi lietuvių tauta pasuko nauju istoriniu keliu — socializmo keliu"?17

III
Sovietų Sąjungos nesėkmės pirmaisiais karo metais privertė partiją griebtis nauįų, neįprastų metodų. Siekiant sustiprinti gyventojų moralę ir pasipriešinimą vokiečiams, šalia sovietinio patriotizmo imta ryškiau pabrėžti tautinis patriotizmas, griebtasi paspirties iš praeities — iššaukta Suvorovo, Kutuzovo ir Nevskio vardai, atlaidžiau toleruota religija ir, apskritai, kiek sušvelninta politinė ir ideologinė kontrolė. Tai buvo laikai, kada pats Stalinas kreipėsi 1941 metų kalboje į gyventojus ne tik kaip į "draugus", bet ir "brolius ir seseris".18

Tai palietė ir kūrybinį gyvenimą. Literatūra, šiaipjau "vienas iš įrankių komunizmo statyboje", šiuo atveju buvo perorientuota į ginklą karinei pergalei pasiekti. "Terminas 'karinė tema' yra netikslus", aiškiai nurodė Literatūra i iskusstvo. "Mums reikia ne karinės tematikos, bet kovojančios literatūros . . . Nuo šio laiko literatūra yra pašaukta tarnauti vienam vieninteliam tikslui — sutriuškinti priešą. . . Ji turi skatinti kovos dvasią, suvienyti bei sustiprinti patriotizmo jėgą, kurstyti neapykantą vokiečių fašistiniams grobikams ir šaukti keršto".19
Šie reikalavimai sudarė sovietinės karo meto literatūros tematinį, ideologinį ir nuotaikos pagrindą.

Tad tie patys bruožai savaime nusidriekė ir lietuvių sovietinėje literatūroje, puoselėtoje į Sovietų Sąjungą pasitraukusių lietuvių komunistų ir jų bendrakeleivių. Ypač ryški buvo antivokiškoj i tematika, atitinkamai susietą su lietuviškuoju patriotizmu, savaip įkinkytu į "Didžiojo Tėvynės karo" propagandą. Tokios tematikos kūrinių, ar bent paskirų ištraukų, imta specialiai j ieškoti ir praeities lietuvių literatūroje, klasikų kūryboje ir net kai kurių nepriklausomos Lietuvos "buržuazinių" rašytojų kūriniuose. "Ilgaamžė lietuvių tautos kova prieš vokiškuosius grobikus", paaiškina K. Korsakas, "kurie jau nuo seniausių laikų nesiliauja kėsi-nęsi į Lietuvą, lietuvių širdyse išugdė gilią neapykantą vokiškajam imperializmui. . . Lietuvių literatūroje — tame ryškiausiame lietuvių tautos gyvenimo, kovų ir siekimų veidrodyje — Lietuvos žmonių širdyse deganti neapykanta vokiškiesiems grobikams rado ypatingai ryškų atspindį, kaip tai rodo mūsų žymiausiųjų rašytojų veikalai. Amžius trunkanti lietuvių tautos kova su vokiškųjų grobikų veržimusi į Rytus davė šimtus kilnių patriotizmo ir didvyriškumo pavyzdžių, kurie vėliau įkvėpė geriausius lietuvių rašytojus, suteikdami medžiagos jų veikalams ir skatindami juos savo kūriniuose išreikšti tai, kas glūdėjo lietuvių liaudies dvasioje vokiškųjų grobikų atžvilgiu".20

Pasirėmus šitokiu kriterijum, moralei pakelti, buvo išleista keletas tokio turinio (antivo-kiško ir patriotinio) lietuvių literatūros  rinkinių, kuriuose, be sovietinių rašytojų, salia K. Donelaičio, M. Valančiaus, S. Daukanto, Vydūno, A. Jakšto, F.  Kiršos  ir kitų,  pasirodė  ir Maironis. Staiga jis tapo, P. Cvirkos žodžiais tariant, "mūsų Maironis", "su genijaus  ugnimi", o Lietuva  virto   "Algirdo,  Kęstučio,   Vytauto, Maironio, Būgos žemė".21 Pats pirmasis sovietinių lietuvių poetų rinkinys (Gyvajai Lietuvai 1942)  buvo pradėtas,  kaip motto,  "Kur bėga Šešupė" posmais. Tarsi pats dvejodamas šitokia kombinacija, K. Korsakas šiandien klausia: "Ar galėjo  Maironis  tikėtis   tokios kovinės  sąjungos?"2^ Atsakymą jis yra davęs jau anksčiau: "... žymiausiojo mūsų tautinio sąjūdžio gadynės poeto Maironio kūryboje. . . vokiškieji grobikai taip pat vaizduojami kaip amžinas lietuvių tautos priešas. Maironis, žadindamas lietuvių tautą naujam visuomeniniam gyvenimui, kovos prieš carinį režimą metu sukūrė tokias populiarias ir visoje Lietuvoje dainuojamas dainas, kaip'- 'Kur lygūs laukai', 'Eina garsas  nuo rubežiaus',  kuriose apdainuojamos senovės lietuvių kovos su vokiečių riteriais, daugiau kaip 200 metų ugnimi ir kardu teriojusiais Lietuvos zemę. Kaip klaikus hitlerininkų sukeltojo karo simbolis, iškyla tose Maironio dainose plėšikiško kryžiuočių žygio į senovės Lietuvą vaizdai. . .

Šios Maironio dainos, žinomos kiekvienam lietuviui jau iš pradinės mokyklos suolo, pasidarė mūsų liaudyje taip populiarios tikriausiai todėl, kad jose ypač gerai išreikšti tie jausmai vokiškųjų grobikų atžvilgiu, kurie giliai glūdi kiekvieno lietuvio širdyje"."

Toliau tas pats K. Korsakas dėsto, jog "vokiškuosius grobikus Maironis atvaizdavo ir savo romantinėse, feodalinės Lietuvos praeitį perdėtai idealizuojančiose dramose", "griežčiausią kaltinimą vokiškiesiems grobikams. . . pateikė vėlesniuose savo kūriniuose, vaizduojančiuose vokiečių okupaciją Lietuvoje pirmojo pasaulinio karo metu", o "tikrą kaltinamąjį aktą vokieškie-siems grobikams randame Maironio poemoje Mūsų vargai".23

Iš tų rinkinių pavyzdžiu galime paimti Ve-kovaja nenavist: Litovskaja literatūra v borbe protiv nemeckich zachvatčikov (Maskva, 1943).24 Jau įvadiniame žodyje redaktorius K. Korsakas tiesiog su patosu šaukia:
"Kas Lietuvoje nežino tautinio sąjūdžio žymiausiojo poeto Maironio ugningų dainų apie barzdočius lietuvius, kurie galanda kalavijus ir kirvius kovai su grobuoniškaisiais vokiečių riteriais?. . .

Tartum pergalės himnas skamba šiandien krauju paplukusios Lietuvos laukais ir miškais kovinga, karinga Maironio daina apie senovės lietuvių žygius prieš kryžiuočius. Jo eilėraščiai ir poemos apie lietuvių tautos kančias po vokiečių padu vėl iš naujo šaukia lietuvių jaunimą į mirtiną kovą su amžinuoju priešu".25

Pats rinkinys pradedamas Maironio eilėraščiu "Kur lygūs laukai", kurio paskutinysis posmas (šiaipjau be jokių politinių ar ideologinių implikacijų) nugnybtas. Rinkinį sudaro, šalia Maironio, vienuolikos autorių (K. Donelaičio, M. Valančiaus, S. Daukanto, P. Vaičaičio, J. Jo-nilos-Žiliaus, A. Jakšto, Vydūno, L. Giros, I. Simonaitytės ir F. Kiršos) dvidešimt kūrinėlių, iš kurių Maironio dar esama "Nevėžis per karą" ir ištraukos iš Mūsų vargų — keli posmai, išplėšti iš įvairių, vokiečių okupaciją vaizduojančių, poemos vietų. Neapsieita be Maironio ir visuose kituose tokio turinio rinkiniuose.2" Juose, šalia "Kur lygūs laukai", "Nevėžis per karą" ir Mūsų vargų ištraukų, išspausdinta dar "Eina garsas" ir "Kur bėga Šešupė". Pagaliau, užtinkamas Maironis ir 1944 m. periodikoje: tie patys "Kur lygūs laukai", "Eina garsas" ir "Kur bėga Šešupė" ir du nauji dalykai — ištraukos

Pranas Lapė         Maironis

iš Jaunosios Lietuvos — "Palaimintas laikas, kada vieversys. . ." ir "Žiemos naktis" ("Ir kas do naktis!". . .).27 Tai vis tas pats Maironis — "buožių interesų poetas", kurio kūrybinis palikimas tik ką buvo nurašytas kaip "bereikšmis ir menkas".28

Pagaliau įdomu dar ir tai, kad karo metu Maironio taip prireikė, jog net kai kurių to meto sovietinių lietuvių poetų kūryboje "gana akivaizdžiai pasireiškė Puškino, — o iš dalies taip pat ir Maironio, — poetinė tradicija, kuri čia glaudžiai persipynė apskritai su klasikine poetika, uždėjusią ryškų atspalvį visai ano laikotarpio lietuvių poezijai. "Tai", girdi, "buvo neatsitiktinis, o tam tikrų laikotarpio dėsningumų sąlygotas reiškinys".2" Galų gale sakoma, kad "neišvengė to poveikio ir mūsų karta, atėjusi į literatūrą sunkiais pokario metais".30

Vėliau, karui pasibaigus, toks išskirtinis ir ribotas Maironio ir kitų "buržuazinių" rašytojų traktavimas susilaukė aštrios kritikos. K. Korsakas, kuris kaip tik daugiausia pasidarbavo an-tivokiškos tematikos ištraukų žvejojime praeities literatūroje bei jų nagrinėjimu ir kuris suredagavo ne vieną tokį rinkinį, 1950 m. Rašytojų draugijos valdybos plenume turėjo aiškintis (ypač dėl mūsų cituoto straipsnio) ir viešai prisipažinti: "Nemaža esminių klaidų įsibrovė į kai kuriuos mano knygos Literatūra ir kritika straipsnius, rašytus jau tarybinės santvarkos sąlygomis. Kaip vienas ydingiausių iš tų straipsnių, teisingai nurodomas straipsnis "Didžioji lietuvių literatūros tradicija". Šitame straipsny, rašytame 1943 m., iškeliant kovos prieš hitleriz-mą reikalui tuos lietuvių literatūros motyvus, kuriais demaskuojami ir pasmerkiami vokiškieji grobikai, nebuvo išvengta 'vieningos srovės' požiūrio, ir todėl skirtingi ir priešingi klasinių bei ideologinių pozicijų rašytojai — net kai kurie reakciniai buržuaziniai literatai — jame atsidūrė vienoje eilėje su pažangiaisiais rašytojais. Tai šiurkšti klaida, kurios žala padidėjo ypač dabartiniu metu, kai mes dar neturime marksistinio daugelio tų buržuazinių rašytojų įvertinimo".31

Tačiau vis dėlto šia kritika ir išpažintimi buvo atmesta ne pats antivokiškosios tematikos kūrinių iškėlimas, bet tik metodas, kuriuo jie buvo skaitytojui pristatyti. Kitaip tariant, net ir šiuo ribotu atveju nevalia buvo statyti Maironį į tą pačią plotmę, pavyzdžiui, su tame straipsnyje minimais J. Būtėnu, J. Paukšteliu arba su kažkokiu M. Šalna. Štai čia būta tos K. Korsako "šiurkščios klaidos". Šiaipjau šie paskirų Maironio kūrinių elementai iki šių dienų liko sovietų kritikoje kaip teigiami, priimtini jo kūrybos bruožai, specialiai iškeltini ir pabrėžtini. Tai aiškiai matyti iš visų vėlesnių leidinių bei straipsnių, kuriuose nors ir prabėgomis paliečiama Maironio kūryba ir jos reikšmė. Tai, pagaliau, šiandien, Maironio jubiliejaus proga, pareiškė ir tas pats K. Korsakas:
"Didžiojo Tėvynės karo metu, kai Lietuvos liaudžiai teko stoti į žūtbūtinę kovą su hitleriniais grobikais dėl savo gyvybės ir dėl socialistinės ateities, Maironio literatūrinis palikimas, geriausieji jo patriotinės lyrikos posmai tarnavo šiam didžiam reikalui"."
Toks buvo antrasis Maironio susitikimas su sovietine kritika.

IV
Karo eigai pakrypus sovietų pusėn ir ypač karui pasibaigus, — t. y., striokui praėjus, — pirmųjų karo metų nekurio atlydžio poreiš-kiams tuoj pat padaryta galas. Literatai pasmerkti už "lygybės ženklo dėliojimą tarp senojo patriotizmo ir sovietinio patriotizmo",33 griebtasi šią klaidą išbraukti. Kitaip tariant, politinės ir ideologinės kontrolės varžtai vėl tvirtai užveržti, vėl grįžta prie "normalios tvarkos" literatūriniame gyvenime.

Lietuvoje tai reiškė ne tiek grįžimą prie senų metodų, kiek jų sistemingą įvedimą, nes pirmojo bolševikmečio tam būta dar per trumpo. Tad jau pirmojoje Mokslų akademijos sesijoje (1946.11.20-23) buvo aiškiai nustatyta, jog Lietuvių literatūros instituto penkmečio plane būtiniausi darbai turi būti nagrinėjimas temų ir problemų, "kurių įvykdymo uždavinys yra sukurti marksistinę lietuvių literatūros istoriją", ir "dabartiniu metu ypačiai svarbi tema — rusų literatūros poveikio lietuvių literatūrai išryškinimas ir rusų-lietuvių literatūrinių santykių nušvietimas".34 Pirmojo uždavinio apimtyje minėto instituto "tiriamieji darbai ir leidiniai turi iškelti aikštėn tikrai demokratišką, liaudišką lietuvių literatūros raidos kelią, . . . išryškinti, kaip geriausiųjų lietuvių rašytojų klasikų veikalai — Donelaičio, Poškos, Strazdelio, Valančiaus, Maironio, Kudirkos, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Vaižganto, Biliūno, Janonio ir kitų išaugo kovoje su išnaudotojais už Lietuvos liaudies reikalus".35

Maironis šiuo atveju tapo ypač aštri problema. Ją nusako šie diplomatiški, bet ir užtektinai aiškūs, žodžiai:
"Mūsų pažintis su Maironiu vyko labai sudėtingomis sąlygomis, sunkiu klasių kovos metu. Šiandien  niekam  ne  paslaptis, kad tuo metu buržuaziniai nacionalistai stengėsi panaudoti atskirus Maironio kūrybos momentus savo žemiems tikslams. Ne paslaptis, kad būta kai kurio 'apsidraudė-liškumo' ir iš kitos pusės".36

Be to, artinosi Maironio 15 m. mirties sukaktis. "Susipažinti" su Maironiu reikėjo. Tad, ta sukaktimi ir pasinaudota. Spaudoje pasirodė keletas trumpų (išskyrus vieną) straipsnių.37 Vilniuje pagaliau išleista Pavasario balsai, o Maskvoje — rinktinė rusų kalba, abu leidiniai su atitinkamais įvadiniais straipsniais.38 Iš šios medžiagos (bent tos, kuri buvo prieinama) gauname štai kokį vaizdą.

Pagal B. Pranskų, nors Maironis ir "buvo buržuazijos dainius, o, be to, dar kunigas", idealizavo dvarus, nematė "vargstančio kumečio, prislėgto mažažemio" ir "darbininkų revoliucinės kovos", — jis vis dėlto prisimintinas ir dabartinei "darbo liaudžiai", nes gražiai vaizdavęs Lietuvos gamtą, pakritikavęs "Lietuvos buržuaziją" ir, svarbiausia, "jo eilėraščiai 'Kur lygūs laukai', 'Eina garsas', 'Kur bėga Šešupė' rado plačiausio atgarsio lietuvių liaudyje, pavirto liaudies dainomis ir karo prieš vokiškuosius fašistus metais įkvėpė mūsų karius nekęsti grobikų vokiečių ir juos mušti taip, kaip juos mušė lietuviai senovėje"; todėl "mums brangus jo neapykantos kupinas kovų prieš vokiškuosius grobikus apdainavimas".3" A. Venclova, pabrėžęs esmėje tuos pačius dalykus, davė šitokį Maironio kūrybos vertinimo raktą:
"Pažymint tai, kas Maironio poezijoje mums yra svetima, reikia pabrėžti, kad Maironio poeto didybę kaip tik ir sudaro tai, kad jis didžiojoje savo poetinės kūrybos dalyje įstengė išsiveržti iš konfesinių savo pasaulėžiūros varžtų ir sukurti kūrinių, kuriuose gilų ir platų atbalsį rado mūsų liaudies kova ir pastangos išeiti į šviesą ir laisvę".40

Kad neįvyktų nesusipratimas dėl "šviesos ir laisvės", pats A. Venclova toliau paaiškino:
"Kada Lietuva po trejų vokiškosios okupacijos metų vėl išėjo į laisvą ir platų tarybinį darbo ir kūrybos vieškelį, kada mūsų liaudis didvyriškai dirba, gydydama karo padarytas žaizdas, atstatydama savo ūkį ir kultūrą, su gilia viltimi žvelgdama į komunistinę ateitį, kaip į visų jos dvasinių jėgų išplėtojimo laidą ir dirvą, Maironis greta kitų didžiųjų mūsų praeities rašytojų didele savo kūrybos dalimi vėl virsta mūsų kovos sąjungininku socialistinėje statyboje. . . Pažangiosios Maironio idėjos, jo gyvas, entuziastiškas žodis šiandien vėl uždega mus pasiryžimu kovoti dėl tarybinio Lietuvos atgimimo".*'

Didžiausia Maironio vertinimo našta tuo metu teko (galimas daiktas, neatsitiktinai) V. Mykolačiui-Putinui. Šis uždavinys jam buvo žymiai sunkesnis, negu B. Pranskui arba A. Venclovai. Šiaipjau iškėlęs, nors ir kiek švelniau, maždaug tuos pačius, kitų pabrėžtus, bruožus, V. Mykolaitis (tarsi prisiminęs savo 1932 m. per Maironio minėjimą Kaune skaitytą paskaitą "Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas")42 bandė kiek plačiau ir giliau aiškinti Maironio kūrybos reikšmę visuomeninio gyvenimo, ypač tautinio atgimimo, raidos šviesoje. Tačiau, neišprusęs sovietiniame metode, šalia bandymo traktuoti Maironį sovietiškai, jis neišvengė ir objektyvių teigimų. Pavyzdžiui, pirmuoju atveju, taikydamasis prie sąlygų ir pasitelkęs sovietinę terminologiją, jis teigė, kad Maironis,
būdamas dvasininku, atsidūręs dešiniausio-je visuomenės grupėje, greitai atsilieka nuo lietuvių visuomenės raidos, nebesupranta pažangiųjų jos reiškinių, ir jo kūryboj ima gausėti ne tik reakcinių klerikalinių idėjų, kurių, tiesa, randame jau ir ankstyvesnėse poemose, bet ir rezignacijos, pesimizmo bei defetistinių nuotaikų".42

Iš kitos pusės, jis pabrėžė, kad
"nėra reikalo rašyti mūsų skaitytojams, kas buvo Maironis. Ne tik senesnioji karta, kuri dar atsimena gyvą poetą, bet ir jaunimas pažįsta jį iš jo raštų, skaitomų ir nagrinėjamų mokyklose, ir dainų, ligi šios dienos tebeskambančių ir mūsų Tarybų Lietuvoje. Maironio reikšmė, populiarumas ir svoris lietuvių literatūros istorijoje remiasi ne vien jo kūrybos grožiu, poetiškumu bei dainiškumu, bet dar daugiau jo glaudžia sąsaja su laikotarpiu ir tuo visuomeniniu sąjūdžiu, kuris, susiformavęs XIX a. pabaigoje, kurį laiką turėjo pažangią reikšmę lietuvių tautos kovoje prieš carizmą".44
Šitokių vad. "vieningos srovės recidyvų" ir, apskritai, tokio dvilypumo esama ir rusiška j ai Maironio rinktinei V. Mykolaičio parašytame įvade,45 o taip pat ir ilgiausiame Maironio sukakčiai skirtame V. Mykolaičio rašinyje.46 Šiaip abiem atvejais pakartota, tik kiek plačiau, tas pats, kas pasakyta tik ką cituotame straipsnyje. Kiek vėliau dėl tų "recidyvų" V. Mykolaičiui teko aiškintis.

Pavasaris (tempera). Pranciškonu vienuolyne Brooklyne.   V. Maželio nuotr.

Pavasario balsų ir rusiškosios rinktinės pasirodymas atskleidė dar vieną Maironio sovietinio traktavimo metodą — jo kūrybos cenzūravimą. Išsamus šios operacijos nagrinėjimas pareikalautų atskiro straipsnio, todėl čia tenka pasitenkinti tik bendraisiais bruožais.

Ruošiant Pavasario balsų laidą, pagrindu paimta šeštasis jų leidimas, t. y., pirmasis Maironio raštų tomas (1927).47 Tuo būdu iš karto išvengta tokių "nepatogių" eilėraščių kaip "Federantų himnas" ir "Jaunosios Lietuvos himnas", kurių šeštajame leidime dar nebūta. Iš 131 tą leidimą sudarančio eilėraščio "atrinkta" 100, ir jie papildyti paimtais iš rankraščių ir periodikos dar šešiais eilėraščiais, jų tarpe "Skausmo skundu", kuriuo užbaigiama pats rinkinys. Į rinkinį nepatekę eilėraščiai yra daugiausia religiniai (pvz., "Marija, Marija", "Kad širdį tau skausmas", "Ačiū Tau, Viešpatie" ir kt.), be to, patriotiniai ("Pirmyn į kovą", "Nepriklausomybę atgavus", "Žiemos rytas", — "Neregėti aušros!...", "Želigovskiui Vilnių užėmus") satyros "Kauno miesto aikštėj", "Laikinosios sostinės skerdyklai" ir "Tautos pabėgėliams", baladės "Roma", "Užkeiktas Skapiškio varpas" ir "Čičinskas" (mat, tasai bajoras, "sako, Maskvai parsidavęs!") ir visi šeši vertimai iš Rigve-dos. Paskutinysis atvejis rodo, kad nepriimtina buvo ne tik krikščioniškosios minties religiniai eilėraščiai, bet ir indų religijos bei filosofijos kūrybiniai pavyzdžiai. Atskirą būdingą atvejį sudaro minėtų satyrų atmetimas. Šiaipjau, kaip matėme, satyras, ypač kritikuojančias paskirus nepriklausomybės laikotarpio reiškinius, sovietinė kritika specialiai iškelia kaip teigiamą Maironio kūrybos dalį. Tad kodėl tos trys satyros atmestos? Mat, pirmojoje ("Kauno miesto aikštėj") ir ypač antrojoje ("Laikinosios sostinės skerdyklai") nekaip atsiliepiama apie žydus, o trečiojoje ("Tautos pabėgėliams") Maironis bara "lenkišką tvaiką" ir, svarbiausia, būkštauja, kad, ko gero, "nuo Volgos mužikai ateis".

Tačiau vien tik kai kurių eilėraščių išmetimu nepasitenkinta. Net ir nekurie įdėti eilėraščiai yra faktiškai ne tokie, kokie jie iš tikrųjų turėtų būti. Tais pačiais sumetimais (dėl patriotinių ir religinių motyvų, tiesaus rusų bei Rusijos ir nepalankaus žydų traktavimo) išcenzūruota 10 eilėraščių: "Kur bėga Šešupė", "Lietuva brangi", "Daina" ("Už Raseinių, ant Dubysos"), "Lietuva Didžiojo karo metu", "Senelio skundas", "J. St." ("Aš nežinau, graži sesute") ir satyros "Vintas", "Lietuva — didvyrių žemė", "Ašaros tarp juokų" ir "Kai kam". Pavyzdžiui, "Dainai" nugnybta paskutinysis, tuo metu ypač nepatogiai aktualus, posmas:
"Daugel žūva, daugel pūva,
Kas apverks jų dalį?
Už Uralo, žemės galo:
Ne po savo šalį!"

Dėl atitinkamo rusų figūravimo "Lietuva Didžiojo karo metu" neteko paskutiniojo posmo, o satyra "Kai kam" — antrojo ir trečiojo; užuomina apie žydus panaikino "Vinto" penktąjį ketureilį, o religinių-moralinių motyvų derinys trečiąjį "Senelio skundo" posmą; dėl grynai religinių arba religinių-patriotinių motyvų "J. St." yra be pirmojo ir trečiojo ketureilio, "Lietuva brangi" be dviejų priešpaskutiniųjų, o "Kur bėga Šešupė" — be populiaraus paskutiniojo posmo ("Apsaugok, Aukščiausias"). Iš satyros "Lietuva — didvyrių žemė" išplėšta net ištisi trys ketureiliai (penktas, šeštas ir septintas) :

"Mums platybių reikalauja
Bočių sienos, jų vardai,
Bet viduj šeimininkauja
Lenkai, žydai ir gudai.

Nors lietuvis besijaustų
Čia, kaip svetimoj troboj,
Kad tik mažumų neskriaustų
Joms užtikrintoj globoj!. .

Servilizmo atėjūnų —
Svetimtaučių dar ilgai
Nenustosme mes, galiūnų
Vakarykštieji vergai."

Beveik visus nepriimtinus motyvus galima rasti satyros "Ašaros tarp juokų" originale. Tad cenzūros atitinkamai ir pasidarbuota — iš 25 tos satyros posmų išmesta net 7: trečias, penktas, septintas, aštuntas, dešimtas, tryliktas ir keturioliktas posmai.
Apskritai, palyginus   su   šeštuoju   leidimu, galutinis tos Pavasario balsų laidos cenzūros balansas štai koks: išmesta beveik ketvirtadalis eilėraščių, o iš paliktų — dešimtadalis apkarpyta.

Ne geriau ir su Maskvoje 1949 m. pasirodžiusia rusiškąja Maironio kūrybos rinktine — Izbrannoje.4H Jos turinį sudaro 60 eilėraščių, satyros "Mano moksladraugiams", Spiauki, drauguži, į viską", "Vintas", "Apsaugok, Viešpatie", "Mūzos pavojuje", "Lietuva — didvyrių žemė" ir "Kai kam", baladės "Šatrijos kalnas", "Jūratė ir Kastytis", "Medvėgalio kalnas" ir "Dyvitis", ištraukos iš poemų Jaunoji Lietuva, Raseinių Magdė ir Mūsų vargai ir libretas Nelaimingos Dangutės vestuvės. Kadangi tai buvo rinktinė, o ne kuri nors ištisa Maironio knyga, redakcija savaime turėjo laisvesnes rankas. Tačiau, nežiūrint to, vis tiek ir čia kyšo ne literatūriškai iškilesnių ir Maironiui būdingesnių kūrinių atrinkimo metodas, bet cenzūrinė atranka. Apskritai tariant, tos atrankos kriterijai yra tokie patys, kaip ir Pavasario balsų. Pavyzdžiui, ir rinktinėje nėra tų pačių baladžių: "Romos", "Užkeikto Skapiškio varpo" ir "Čičinsko". Įdėtų eilėraščių cenzūravimas arba toks pats, kaip Pavasario balsuose (pvz., "Daina" — "Už Raseinių, ant Dubysos", "Lietuva — didvyrių žemė"), arba, dažniau, dar drastiškesnis. Sakysim, "Lietuva brangi" Pavasario balsuose yra be dviejų priešpaskutiniųjų ketureilių, o rinktinėje trūksta dar ir ketvirtojo; "Kur bėga Šešupė", šalia Pavasario balsuose išcenzūruoto paskutiniojo posmo, rinktinėje netenka ir priešpaskutiniojo:

"Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
Ties Žalgiriu mušė kryžiuočius piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo ir bus.
Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių
gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos
tėvynė!"

Be to, esama ir tokių eilėraščių, kurie Pavasario balsuose įdėti ištisai, o rinktinėje jie jau išcenzūruoti, dažniausiai dėl religinių ir patriotinių motyvų. Pavyzdžiui, "Apsaugok, Viešpatie" rinktinėje yra be trečiojo posmo, "Jei po amžių kada" išmesta antras ir ketvirtas, "Oi neverk, motušėle" — trečias ir šeštas, "Rigi Kulm" — antras, "Skausmo balsas" — penktas, "Vasaros naktys" — paskutinysis posmai. Pagaliau pasitaiko ir pernelyg laisvų vertimo atvejų. Štai satyros "Kai kam" eilutės

"Dabar iš Maskvos alkanos vos skvernus
Parnešęs, nors 'barinia' juokias,

Lietuvių 'liežuvio' mėgėjas švelnus. .." pavirsta į
"Teper prevraščionnyj vnezapno v ničto,
Bežit, podobravši poly palto,
V Litvu ot napasti prokliatoj. . ."

(Pažodžiui:
"Dabar virtęs staiga į nieką,
bėga, pasibrukęs apsiausto skvernus,
į Lietuvą nuo prakeiktos bėdos.. .")

Abejotina, kad "iš Maskvos alkanos" būtų aplenkta vien tik siekiant kūrybingo vertimo.

Atskirą atvejį sudaro poemos. Jos, apskritai, yra tiek pilnos įvairių sovietams nepriimtinų posmų, kad iki to laiko pačioje okupuotoje Lietuvoje išvis nebuvo spausdinamos. Tačiau rinktinėje stengtasi duoti šiek tiek pavyzdžių, Raseinių Magdės atveju net nenurodant, kad tai tik ištraukos. Vienok tie pavyzdžiai, paskiri posmai, taip laisvai parankioti, kad atrankos nagrinėjimas šiuo atveju būtų beveik betikslis. Antra vertus, ir ištisinėse ištraukose neapsieita be cenzūros. Štai duodama Jaunosios Lietuvos įžanga ("Kur šiandiena jinai?"), bet be antrojo posmo:

"Kur garsioji šalis,
Varius savo vilnis
Lig Dono ir Marių Juodųjų?.,
Vienas garsas tiktai,
Vien apžėlę kapai
Beliko iš amžių senųjų!"

O tos pačios poemos šiaipjau ištisai išversta pabaiga ("Jau slavai sukilo") neteko šių eilučių:

"Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
Priminkime Vytauto Didžio ribas!
Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!"

Tai taip atrodo Maironio kūrybos to meto leidiniai. Jų redaktoriai, matyt, ypatingo skrupulo neturėjo, nes, pasirodo, "daininga ir talentinga lietuvių liaudis pati vykusiai iškupiūravo kai kuriuos dainomis virtusius Maironio eilėraščius, ir tai nė kiek nepakenkė nei jų kompozicijai, nei skambėjimui".49
Belieka paliesti dar vieną šiame laikotarpyje išryškėjusį Maironio sovietinio interpretavimo bruožą. Kaip jau anksčiau minėta, pirmojoje Mokslų akademijos sesijoje 1946 m. buvo nutarta, jog vienas būtiniausių lietuvių literatūros instituto uždavinių yra "rusų literatūros poveikio lietuvių literatūrai išryškinimas ir rusų -lietuvių literatūrinių santykių nušvietimas". Tad K. Korsakas jau toje pačioje sesijoje savo pranešime pareiškė, kad "naujosios lietuvių literatūros raida negali būti objektyviai ir moksliškai nušviesta be rusų literatūros įtakos atskleidimo", nes, pavyzdžiui, "Puškino, Lermontovo, Nekrasovo poezijos poveikis žymu Maironio, Mačio-Kėkšto, J. Janonio ir kitų mūsų poetų kūryboje"/'0 Be to, kaip ypatingą įvykį K. Korsakas pabrėžė tai, kad pirmąjį savo spausdintą darbą (straipsnį apie spaudos draudimą) Maironis paskelbė rusų laikraštyje (Novoje V remia, 1884).51 Tas pačias mintis netrukus pakartojo ir A. Venclova:
"Kaip ir visa to meto lietuvių inteligentija, ypač toji, kuri mokėsi aukštosiose Rusijos mokyklose, Maironis turėjo neblogai pažinti A. Puškino, M. Lemontovo ir kitų didžiųjų rusų poetų kūrybą, nes jų įtaka daugeliui Maironio kūrinių neabejotina"."

Nustačius tokią eigą ir užsiangažavus bendro pobūdžio teiginiais, bandyta eiti prie jų konkretizavimo. Tačiau Lermontovo-Maironio atvejis paliktas nenagrinėtas, o su Nekrasovu išėjo dar keisčiau. Tas pats K. Korsakas, kuris prabilo apie Nekrasovą, davė apie jo poveikį lietuvių poezijai ištisą studijinį straipsnį, tačiau jame Maironio net nepaminėjo: esą, tame straipsnyje "buvo suminėti tik patys ryškieji ir šiuo metu jau paaiškėję atvejai".53 Žodžiu, Nekraso-vc-Maironio atvejis arba neryškus, arba dar ne-paaiškėjęs, o poveikis jau iš anksto konstatuotas. Tad susitelkta prie Puškino, nes "Maironis išugdė savo talentą žymiame Puškino genijaus poveikyje".54 A. Venclova, kalbėdamas apie Maironio reikšmę mūsų eiliavimo raidoje, pareiškė, jog Maironio
"įvestoji ir meistriškai išplėtota silabinė-to-ninė eilėdara, be abejo, pagrindiniais bruožais pasisavinta iš rusų poetų ir pirmiausia iš Puškino".55

Vienok kita proga A. Venclova pridūrė, kad nors tematikos, poetinio žodyno ir formos atžvilgiu mūsų poeziją Maironis žymiai pastūmėjo pirmyn, vis tiek
"jo poetinis žodynas, palyginti su Puškino žodynu, yra labai ribotas. Maironis nesukūrė daugybės tų poetinių įvaizdžių, kuriais tokia turtinga klasikinė rusų poezija ir ypačiai Puškinas".56

Šiaip didžioji šio uždavinio dalis ir šį kartą, šalia K. Korsako, teko V. Mykolaičiui-Puti-nui. Jis paskelbė platoką straipsnį "Puškinas ir lietuvių literatūra",57 kuriame palietė ir Puškino poveikį Maironiui. Nepasitenkindamas vien tik bendru teigimu, V. Mykolaitis bandė jį šiek tiek pagrįsti, tačiau, stengdamasis būti bent minimaliai objektyvus, ne ką tepasiekė. Jis rašo:
'Sunku būtų konkrečiais pavyzdžiais įrodyti Puškino poveikį Maironiui tematikos, motyvų, poetinių vaizdų, nuotaikų ir idėjų atžvilgiu. Primygtinai ieškodami, galėtume rasti keletą vietų iš gamtos aprašymų Jaunojoje Lietuvoje, primenančių Eugenijaus Oniegino gamtovaizdžių motyvus, arba dar Petrapilio nakties vaizdo nuotrupą Jaunojoje Lietuvoje, iš tolo primenančią Varinio raitelio pradžios Petrapilio aprašymą:
'Ir kas do naktis!. .'

Viena kita panaši paralelė pasitaikytų ir Maironio lyrikoje, bet visa tai dar neduoda pakankamos medžiagos kalbėti apie Puškino įtaką Maironiui bent tematinių motyvų atžvilgiu. Per didelė spraga skyrė Maironį nuo Puškino daugeliu požiūrių. Tačiau Maironio eilėraščių lengvumas, skambumas ir paprastumas, apskritai, primena Puškiną ir jo mokyklos poetus"58

Tarsi pajutęs paskutiniojo teigimo trapumą (kodėl tos Maironio eilėraščių savybės būtinai turinčios būti išskirtinai siejamos su Puškinu?), V. Mykolaitis toliau pripažįsta, jog
"mums, tiesa, stokoja įrodymų, kad tai, būtent, Puškino poveikis Maironiui",
ir pagaliau griebiasi spėliojimo:
"Vis dėlto galima spėti, kad Puškino poezijos lektūra padėjo Pavasario balsų autoriui pasiekti tokio aukšto savo poezijos formos lygio".59
Tad. ir V. Mykolaitis jokių konkretesnių argumentų taip ir nesurado — galutinėje išvadoje turėjo pasitenkinti spėliojimu.60

Tiesa, Puškino vienokio ar kitokio poveikio Maironiui, klausimas yra, atrodo, vietoje. (Antra vertus,' šiuo atveju reikia turėti galvoje skirtumą tarp tiesioginės įtakos ir netiesioginio poveikio, išplaukusio iš bendrosios Maironio kūrybinio brendimo literatūrinės aplinkos). Tačiau šiam klausimui objektyviai atsakyti, reikia konkrečios medžiagos, studijinių nagrinėjimų. Pasitenkinti vien tik pliku teigimu negana. Tuo tarpu sovietinėje kritikoje iki šiol nuolatos kartojama tos pačios Lermontovo ir ypač Puškino poveikio Maironiui bendrybės, vis be jokių konkretesnių duomenų. Tai jaučia ir patys kritikai. K. Korsakas, Puškino jubiliejui praėjus ir Maironio artėjant, plačiai užsimojęs, siūlo:
"Stai šiemet minėsime vieno didžiau mūsų poetų — Maironio — gimimo 100-ąsias metines. Argi šios sukakties proga nederėtų paskelbti arba bent pradėti ruošti išsamesnį darbą — Maironis ir Puškinas? Šitokio darbo pagrindinę temą turėtų sudaryti ne mechaniškas įtakų ar poveikių ieškojimas, o atskleidimas tų kūrybinių impulsų bei sugestijų, to poetinio meistriškumo momentų, kuriuos mūsų įžymusis poetas vaisingai patyrė iš didžiojo rusų poeto, iš visos jo sukurtosios mokyklos. Pagaliau, — ir tai gal svarbiausia, — si tema suponuoja didelės ir svarbios problemos sprendimą. Tai poeto kūrybos santykio su visuomene, jo palikimo reikšmės, jo literatūrinės tradicijos poveikio ir panašių problemų klausimų sprendimas, kuriam daug reikšmingų paralelių bei sugretinimų galėtų duoti dviejų poetų kūrybinio kelio ir literatūrinio likimo palyginimai. Nuo tokio sugretinimo mūsų Maironis tik dar labiau išryškėtų ir iškiltų".61

Būdinga, kad K. Korsakas čia jau kalba ne apie "technišką įtakų ar poveikių ieškojimą", bet apie "atskleidimą. . . kūrybinių impulsų bei sugestijų", ir bene svarbiausiu uždaviniu laiko Maironio ir Puškino kūrybos santykio su visuomene sugretinimą. Bet juk pastaruoju atveju Maironį galima gretinti beveik su kiekvienu, atitinkamos reikšmės turėjusiu, rašytoju, ne tik su Puškinu. Kaip ten bebūtų, įdomu, kas iš šių K. Korsako sugestijų išeis. Kol kas — tik tvirtinimai ir sugestijos.

Aptariant bendrais bruožais pokarinį Maironio sovietinio interpretavimo laikotarpį, tenka pasakyti, kad, palyginus jį su karo metu, pasidarbuota gerokai daugiau. Žymiai praplėsta interpretavimo apimtis, išrankiota ir iškelta arba pasmerkta visa eilė priimtinų arba atmestinų Maironio kūrybos bruožų. Tačiau darbuotasi padrikai, viskas liko gana primityviame lygyje, be išsamesnių bei įtaigesnių ideologinių argumentavimų bei apibendrinimų.

Svarbiausia, ir vėl neišvengta ideologinių "recidyvų". Tai aiškiai matyti ne tik iš pačios Maironį vertinusios medžiagos, bet ir iš puolimų, kurių susilaukė to meto Maironio interpretatoriai. Ypač kliuvo V. Mykolaičiui-Putinui. Užpultas Rašytojų sąjungos pirmininko J. Šimkaus 1950 m. sąjungos plenumo posėdyje, jis teisinosi, "nurodė į jo padarytas klaidas vertinant Donelaičio ir Maironio kūrybą, teisingai pažymėjo, kad jam ir eilei kitų rašytojų kūrybiniam darbui kliudo nepakankamas įsigilinimas į šių dienų darbo žmonių gyvenimą ir vykdomus didžiuosius socialistinės statybos darbus. Tačiau kalbėdamas apie nacionalinį judėjimą, drg. Mykolaitis vėl pakartojo senas klaidas ir svarstė tą judėjimą, atitraukęs jį nuo konkrečių klasių kovos sąlygų".62 Tie "recidyvai" apskritai buvo tiek opūs, kad rado reikalo dar konkrečiau prabilti net pats S. Sniečkus:
"Lietuvos darbo žmonės įsisąmonina visa, kas pažangu Maironio kūryboje, tačiau tai nereiškia, kad reikia užtušuoti tokias aplinkybes, kad kaip tik Maironis idealizavo feodalinę Lietuvos praeitį, mėgino sutaikinti klasinius prieštaravimus Lietuvoje, kėlė į padanges buržuazinę nepriklausomybę.

Viso to negalima užmiršti, ir mūsų uždavinys yra ne užtrinti tai, kas buvo reakcinga Maironio kūryboje, bet, atvirkščiai, atmesti, ir iškelti visa tai, kas yra iš tikrųjų vertinga jo kūryboje".63

Štai čia ir glūdi pagrindinė Maironio pokarinio vertinimo padrikumo, seklumo ir "vieningos srovės recidyvų" priežastis: stoka aiškių ir tvirtų sovietinės ideologijos pagrindų ir sugebėjimo juos atitinkamai panaudoti bei pritaikyti literatūriniams svarstymams. J. Šimkaus žodžiais tam pačiam plenume tariant, "mums vis dar nepavyko atsistoti ant kojų taip, kad teisingai išspręstume tokius svarbius klausimus, kaip, pav., Valančiaus kūryba, išsivaduojamojo nacionalinio sąjūdžio pradžios literatūra, Vaičaičio, Vaižganto, Kudirkos ir eilės kitų praeities rašytojų literatūrinis palikimas".64 Žodžiu, Lietuvių literatūros institutui 1946 m. nustatytas penkmečio planas šiuo atveju liko neįvykdytas. Ne be reikalo 1951-53 m.m. laikotarpyje pasirodė spaudoje visa eilė vedamųjų ir straipsnių tema "už marksistinį-lenininį literatūrinio palikimo vertinimą".65

Tad trečiasis sovietų susitikimas su Maironiu, galutinėje analizėje, žymiai praplėtė priimtinos ir atmestinos Maironio kūrybos nustatymą bei aiškiau jį konkretizavo. Tačiau ir vėl neišvengta ideologinių klaidų ir, svarbiausia, tasai atseikėjimas dar nebuvo giliau pagrįstas, t. y., nepaaiškintas sovietine literatūrinio palikimo, ypač tautinio atgimimo laikotarpio, interpretacija, kurios stokojo. O tai būtina, nes, "norint nustatyti Maironio kūrybos pažangumą, pirmiausia reikia nustatyti lietuviškojo buržuazinio nacionalinio sąjūdžio pažangumą".66 (Bus daugiau)

1.    Plg. A. Baltaragis, "A. Jakštas dabarties Lietuvoje", Aidai, 1960, nr. 9, p. 389-394.
2.    L. Gineitis, "Maironio poezija": Maironio Rinktiniai raštai (Vilnius, 1956), t. 1, p. 5.

3.    J. Radžvilas (t. y., K. Korsakas), "Vietoj Maironio nekrologo", Kultūra, 1932, nr. 8-9, p. 458-460.
4.    M. Beržas (t. y., Z. Aleksa-Angarietis, "Maironio Jaunoji Lietuva", Kibirkštis, 1924, nr. 4, p. 34. Cituojama iš B. Prėskienio, "Zigmas Angarietis — literatūros kritikas", Pergale, 1962, nr. 2, p. 142.
5.    Literaturnaja enciklopedija (Maskva, 1932), t. 6, skiltys 704-705.
6 ir 7. Turima galvoj straipsnio parašymo data, maždaug 1932 m.
8.    Kiek vėliau B. Pranskus išspausdino sovietinėje lietuvių periodikoje atskirą straipsnį apie Maironį ("Maironis ir proletarinė literatūra", Priekalas, 1933 nr. 5), kuriame, svarstydamas, ką vad. proletariniai lietuvių rašytojai galėtų pasisavinti iš Maironio poezijos, priėjo išvados, jog jie galėtų pasimokyti tik eilėdaros. Tačiau pastaruoju metu ta išvada jau suabejota: esą, "šį klausimą kritikas (t. y., B. Pranskus. — A. B.) gvildeno per siaurai ir kiek suprastintai". — A, Sprindis, Literatūros kritika 1917-1940 metų lietuvių komunistinėje spaudoje", Pergalė, 1959, nr. 11, p. 146.
9.    "Litovskaja literatūra i litovskij jazyk", Bolšaja sovetskaja enciklopedija (Maskva, 1938), t. 37, skiltis 216. Straipsnis be autoriaus parašo. Atskiro straipsnio apie Maironį toje enciklopedijos laidoje nėra.

10.    J. Ambrazevičius, "Maironis ir visuomenė: Pavasario balsai, IX leidimas (Kaunas, 1944), p. 273.
11.    Kelmiensis, "Tebespiaudoma į Maironį", Draugas, 1947.XI.28, nr. 277. Žr. taip pat J. Brazaitis, "Maironis ir Lietuva", Aidai, 1957, nr. 8, p. 340.
12.    "Pavasario balsų leidimai": Pavasario balsai, X laida (VVuerzburgas, 1947), p. 285.
13.    T. Tilvytis, "Pavasario lyrika ir rudens audros (Iš atsiminimų)", Pergalė, 1962, nr. 11, p. 126.
11. Žurnalas Karys jau 1945 m. VVeimare buvo išleidęs Pavasario balsus, tačiau šio leidimo teišliko vos keletas korektūrinių egzempliorių. Lietuvių enciklopedija, t. 11, p. 17.
15.    Rinktiniai raštai, t. 2, p. 246.
16.    B. B., "Maironio muziejus", Lietuvių Dienos, 1962, nr. 8, p. 17.
17.    K. Korsakas, ". .. kaip kareivis nelygioj kovoj", Tiesa, 1962, nr. 259, p. 2.
18.    Pravda, 1941.VII.3. Žr. Harold Svvayze, Political Control   of   Literature   in   the   USSR,   1946-1959
(Cambridge, Mass., Harvard University Press, 1962) p. 28.
19.    Literatūra i iskusstvo, 1942.IX.19 ir X.17. Žr. Gleb Struve, Soviet Russian Literature, 1917-50 (Nor-man, University of Oklahoma Press, 1951), p. 300.
20.    K. Korsakas, "Didžioji lietuvių literatūros tradicija", jo Literatūra ir kritika (Kaunas, 1949), p. 450. Faktiškai tai įvadinis straipsnis anksčiau pasirodžiusiam rinkiniui Didysis lietuvių tautos priešas (Brook-lyn, 1942).
21.    P. Cvirka, Raštai (Vilnius, 1953), t. 11, p. 142, 174, 219.
21a. K. Korsakas, "Poeto likimas", Pergalė, 1962, nr. 12, p. 137.
22.    K. Korsakas, Literatūra ir kritika, p. 463.
23.    Ten pat, p. 463-464. — šitokiu paskirų Maironio kūrinių klausimu K. Korsakas yra parašęs atskirą straipsnį, išspausdintą jo knygoje Prieš amžinąjį priešą (Kaunas, 1945), kurios nepavyko gauti.
24.    Faktiškai tai kiek sutrumpintas rusiškas rinkinio Amžinoji neapykanta (Maskva, 1942) vertimas. Lietuviškasis leidimas nebuvo prieinamas.

25.    Vekovaja nenavist, p. 4, 8.
26.    Gyvajai Lietuvai (Maskva, 1942), rusiška šio rinkinio versija 2ivaja Litva (Maskva, 1942), Amžinoji neapykanta (Maskva, 1942), Dainų rinkinys (Balach-na, 1942), Kovos dainos (Maskva, 1942), Didysis lietuvių tautos priešas (Brooklyn, 1943) ir Lietuva ugnyje (Brooklyn, 1944) — pastarieji du rinkiniai, nors išleisti Brooklyne, yra paruošti sovietinių lietuvių rašytojų. — 2r. Didžiojo Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda 1941-1944 (Vilnius, 1955), nr. 95-97, 113, 121, 123 ir 139.
27.    Literatūra ir menas, 1944, nr. 6(19); Pionierius, 1944, nr. 2; Sovetskaja Litva, 1944.XI.4, ir Komjaunimo Tiesa, 1944.XI.9. — žr. Didžiojo Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda, nr. 2876-2877; Lietuvos TSR žurnalų ir laikraščių straipsniai 1944-1945 (Vilnius, 1956), nr. 4785 ir 4923.
28.    Kadangi rinkinių ir periodikos faktai galima buvo nustatyti daugiausia tik iš bibliografinių duomenų, nežinia, ar kai kurie eilėraščiai apkarpyti, ar ne.
29.    K. Korsakas, "Jubiliejui praėjus (Dėl lietuviškos puškinianos)", Literatūra ir menas, 1962, nr. 9, p. 3. žr. taip pat K. Korsakas, "Poeto likimas", Perle, 1962, nr. 12, p. 137.
30.    J. Macevičius, "Ne be garbės ir ne be vardo", Pergalė, 1962, nr. 11, p. 129.
31.    K. Korsakas, "Dėl mūsų literatūros kritikos klaidų ir uždavinių", Tiesa, 1950.XI.18, nr. 272. Cituojama iš J. Griniaus, "Lietuvių sovietinės literatūros- pobūdis", Aidai, 1956, nr. 1, p. 9.
32.    K. Korsakas, "... kaip kareivis nelygioj kovoj", Tiesa, 1962, nr. 259, p. 2. — Šią mintį ta pačia proga kartoja ir J. Žiugžda, "Poetas ir visuomenė", ten pat.

33.    "Ideino-vospitatelnaja rabota sredi pisatelei", Literaturnaja gazeta, 1946.VII.27. žr. Svvayze, p. 35.
34.    K. Bieliukas, "Lietuvos TSR Mokslų akademijos pagrindinių mokslinių problemų penkmečio plano apžvalga", Lietuvos TSR Mokslų akademijos visuotinio susirinkimo pirmoji sesija (Kaunas, 1947), p. 166.
35.    J. Žiugžda, "Tarybinių mokslininkų darbo linkmė", ten pat, p. 43.
36.    J. Macevičius, p. 129.
37.    A. Liepsnoms, "Maironis", Tarybų Lietuva, 1947.VI. 29; V. Mykolaitis, "Maironis", Pergalė, 1947, nr. 3, p. 44-61; V. Mykolaitis-Putinas, "Maironio poeto kelias", Tiesa, 1947.VII.1; B. Pranskus, "Maironis", Valstiečių laikraštis, 1947.VI.28; B. Pranskus, "Jonas Maironis", Sovetskaja Litva, 1947.VII.1; A, Venclova, "Maironis", Literatūra ir menas, 1947.VI.2
38.    Pavasario balsai (Kaunas, 1947) su A. Venclovos įvadu; Izbrannoje (Maskva, 1948; naujas leidimas 1949) su V. Mykolaičio-Putino įžanga.
39.    B. Pranskus, "Maironis", Valstiečių laikraštis, 1947. VI.28. žr. Kelmiensis, "Tebespiaudoma į Maironį", Draugas, 1947.XI.28, nr. 277; taip pat J. Brazaitis,
"Maironis ir Lietuva". Aidai, 1957, nr. 8, p. 340.
40.    Pavasario balsai (Kaunas, 1947), p. 13. Pabraukta paties Venclovos.
41.    Ten pat, p. 15-16. Pabraukta paties Venclovos.
42.    žr. jo Literatūros etiudai (Kaunas, 1937), p. 5-25.
43.    V. Mykolaitis-Putinas, "Maironio poeto kelias", Tiesa, 1947.VII.1. Cituojama iš Putino Raštų, t. 8 (Vilnius, 1962), p. 309.
44.    Ten pat, p. 303. Plg. taip pat "Sužalotas Maironio kūrybinis veidas (Maironio sukaktis Tiesos puslapiuose)", Tėviškės Garsas, 1947.VII.31, nr. 83, p. 4.

45.    Izbrannoje (Maskva, 1949). žr. taip pat išnašą 48.
46.    'Maironis", Pergalė, 1947, nr. 3, p. 44-61, Putino Raštai, t. 8, p. 314-347.
47.    Pavasario balsai (Kaunas, 1947), p. 222
48.    Ankstyvesnis jos leidimas nebuvo prieinamas. — Apskritai, jis kelia kai kuriuos klausimus. Išskyrus grynai bibliografinius leidinius, šis leidimas sistemingai nutylimas, — net ir akademinėje Lietuvių literatūros istorijoje, — nors šiaip lietuvių literatūros vertimai į rusų kalbą, paprastai, išskirtinai pabrėžiami, jais tiesiog didžiuojamasi. Nemini jo net ir specialus leidinys — P. A. Freidgeimo ir S. B. Tomonio Litovskaja literatura: Rekomendatelnyj ukazatel proizvedenij litovskich pisatelei, imejuš-čichsia v perevode na russkij jazyk (Maskva, 1955), kuriame nurodoma (p. 11) tik 1949 m. leidimas. Iš bibliografinių duomenų matome, kad 1948 m. leidimas turi 256 psl., o 1949 — 232 psl. Tad gal kartais į pirmąjį pateko tokių dalykų (iš Maironio kūrybos arba V. Mykolaičio-Putino įvade), kad teko juos skubiai išmesti ir tuoj pat išleisti naują leidimą? Neturint galimybės palyginti abiejų leidimų, tai, aišku, lieka tik spėliojimas.
49.    J. Macevičius, p. 128.
50.    K. Korsakas, "Lietuvių literatūros mokslo uždaviniai penkmečio plane". Lietuvos TSR Mokslų akademijos žinynas, I (Kaunas, 1947), p. 115.
51.    Ten pat, p. 114.
52.    Pavasario balsai (Kaunas, 1947), p. 7.
53.    K. Korsakas, "N. A. Nekrasovas ir lietuvių poezija", Lietuvių literatūros instituto Darbai, I (Kaunas, 1947), p. 49. Pastaruoju metu ši tema vėl kiek paliesta: A. Aidiklytė, "Nauji duomens apie N. Nekrasovo poezijos atgarsius Lietuvoje", Literatūra ir kalba, VI (Vilnius, 1962), p. 257-265. Tačiau ir šiuo atveju Maironio vardas visai nefigūruoja.
54.    K. Korsakas, "Lietuviškos knygos 400 metų kelias", jo knygoje Literatūra ir kritika (Kaunas, 1949), p. 49.
55.    A. Venclova, "Puškinas ir Lietuva", jo knygoje Laikas ir rašytojai (Vilnius, 1958), p. 472.
56.    A. Venclova, "Kai kurie Puškino poezijos vertimo klausimai", ten pat, p. 489-490.
57.    Kelių autorių straipsnių rinkinys Puškinas ir lietuvių literatūra, red. K. Korsakas (Vilnius, 1950), p. 17-42.
58.    Ten pat, p. 23-24.
59.    Ten pat, p. 25.
60.    žr. taip pat tos knygos recenziją: J. Kubilius, "Puškinas ir lietuvių literatūra", Aidai, 1954, nr. 5, p. 228.
61.    K. Korsakas, "Jubiliejui praėjus (Dėl lietuviškos puškinianos)", Literatūra ir menas, 1962, nr. 9, p. 3.
62.    Tiesa, 1950.X.15. Cituojama iš J. Gintauto, "Krizė sovietinėj lietuvių literatūroj ir kritikoj", Aidai, 1951, nr. 3, p. 134.
63.    ,A,. Sniečkus, Apie ideologinio darbo pagerinimą. Pranešimas XV LKP (b) CK plenume (Vilnius, 1948), p. 25.
64.    Literatūra ir menas, 1950.III.5. Cituojama iš J. Gintauto, ten pat.
65.    Plg. Tarybinis lietuvių literatūros mokslas ir kritika apie literatūrinį palikimą, 1944-1958. Bibliografinė rodyklė (Vilnius, 1959), ypač p. 9-13.
66.    Z. Grigoraitis, "Apie marksistinį-lenininį požiūrį į literatūrą", Jaunieji (Almanachas), II (Vilnius, 1949), p.160.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai