KAI KURIOS PASTABOS RYŠIUM SU VATIKANO ANTRUOJU BAŽNYČIOS SUSIRINKIMU

Parašė Dr. P. Varnaitis

Pasaulio spauda daug dėmesio kreipė ir kreipia Bažnyčios susirinkimui. Reikia tik džiaugtis. Gaila, kad nevisada spaudos pranešimai yra teisingi. Yra paskleista visa eilė žinių, padaryta prielaidų ir išvadų, kurios neturi pagrindo. Iš kitos pusės būtų buvę pageidautina, kad užuot kreipę tiek dėmesio į kai kuriuos palyginti nedidelės reikšmės klausimus, žurnalistai būtų giliau pažvelgę į eilę tikrai reikšmingų faktų, susijusių su Bažnyčios susirinkimu. 1. Spaudos dėmesį labiausiai patraukė tariamieji nesutarimai tarp susirinkimo Tėvų, grupinis pasidalinimas ir panašiai. Šiuo klausimu tikrai perdaug kalbėta ir daugiausia neteisybės pasakyta. Pravartu yra šį klausimą teisingai nušviesti. Reikia pripažinti, kad susirinkimo Tėvai įvairiais klausimais pareiškė skirtingų nuomonių. Tiesa, kad komisijų parengtos svarstomosios medžiagos schemos sukėlė gyvų diskusijų ir sulaukė nemaža kritikos. Bet visa tai pasireiškė taip ir tokioje plotmėje, kad jokiu būdu negalima kalbėti apie susiskaldymą, grupinį pasidalinimą, nesutarimą doktrinoj. Toli nuo tiesos yra tie protestantai teologai, kurie su tam tikru pasitenkinimu teigia, esą, Vatikano susirinkimas parodė pirmą kartą laisvai diskutuojančią Katalikų Bažnyčią, šitai gali teigti tik tas, kuris Kat. Bažnyčios visai nepažįsta. Katalikų Bažnyčioje visada buvo, yra ir bus laisvų diskusijų. Jų buvo visuose susirinkimuose. Jų yra tarp teologų. Jų yra ir bus tarp tikinčiųjų. Diskusijų objektu yra ir kai kurie doktrinos klausimai, ir ypač praktinėje veikloje panaudotini metodai, priemonės ir taktika. Nesutarimuose, kad būtų išvengta klaidų ir iš to išplaukiančios žalos, kiekvienas laisvai pasiveda augštesnio bažnytinio autoriteto sprendimui, kuriam Dievas teikia ypatingą šv. Dvasios pagalbą; o principiniais klausimais, kurie liečia tikėjimą, kiekvienas paklusta augščiausiam autoritetui — Kristaus Vietininkui ant žemės, kuriam Dievas suteikė neklaidingumo dovaną. šia prasme ir šiose ribose vyko diskusijos ir reiškėsi įvairios nuomonės ir šiame Vatikano susirinkime. Tai buvo laisvas nuomonių pasikeitimas tarp įvairaus patyrimo ir skirtingose sąlygose veikiančių ir tų pačių principų besilaikančių ganytojų. Susirinkimo Tėvų tarpe nebuvo nei vadinamųjų pažangiųjų, nei be-atodairinių konservatorių. Buvo tik atskirų bažnytinių provincijų atstovai bei vadovai, kur įvairūs liturginiai, socialiniai ir konfesiniai klausimai turi skirtingą pobūdį ir kelia skirtingus reikalavimus. Visai natūralu, kad pastoracinė veikla Vokietijoje susiduria su skirtingomis problemomis ir reikalavimais, negu Ispanijoje ar P. Amerikoje; iš kitos pusės, Prancūzijos vyskupai turi savų specifinių, skirtingų rūpesčių, negu Anglijos ar J.A.V episkopatai. Iš čia ir susirinkime pasireiškę skirtumai taip liturginių problemų atžvilgiu, o taip pat taktikoj su kitų konfesijų krikščionimis. Nuomonių skirtumai dėl tikėjimo šaltinių liečia ne principus, o veikiau skirtingą pažiūrą dėl interkonfesinės taktikos. Vieni mano, jog išmintingiau esą nekelti ir neakcentuoti tų klausimų, dėl kurių kitatikiai turi skirtingą nuomonę. Šie vadovavosi prielaida, esą, visų pirma reikia kitatikius paimti į savo sferą, o paskui juos pamažu palenkti, kad jie priimtų mūsų principus. Kiti tačiau, priešingai, mano, kad akivaizdoje eventualaus suartėjimo su kitais krikščionimis, esą reikalinga aiškiai formuluoti katalikišką doktriną, visoje aiškumoje pastatant ypač tas tiesas, kurios kitų yra ginčijamos. Pastarieji vadovaujasi prielaida, jog nesutarimams išspręsti visada daugiausia padeda abipusis aiškumas, išplaukiąs iš nuoširdumo. "Clara pacta faciunt ami-cos!" — sako senas lotynų priežodis. Šios dvi tendencijos neabejotinai ir toliau reikšis susirinkimo eigoje. Vieni kovos už tai, kad būtų pabrėžiami tik patys bendrieji principai, paliekant iš vienos puses daugiau laisves asmeniškai iniciatyvai ir sugebėjimui tuose klausimuose, kurie nėra Bažnyčios oficialiai nuspręsti; iš kitos pusės įpareigojant ordinarinius mokančios Bažnyčios organus budėti ir atidžiai sekti, kad nepasireikštų pavojingų ar klaidingų mokymų. Kiti, priešingai, stengsis daryti visa, kad susirinkimas ne tik pačius bendruosius principus pabrėžtų, bet kad pasisakytų aiškiai ir dėl kai kurių šiandien besireiškiančių pavojingų mokymų, kurie gali turėti neigiamų pasekmių taip tikėjimo grynumui, taip ir paties gyvenimo didesniam ar mažesniam krikščioniškumui. Šioms dviem tendencijoms suderinti bei tarp jų esamiems skirtumams išlyginti yra sudaryta speciali komisija. Reikia manyti, kad jai pavyks išdirbti tokią naują schemą, kuri pripažins ir laiduos vienų ir kitų turimas geras intencijas, siekiant bendro visos Bažnyčios ir tikinčiųjų gėrio. Jei pačioje komisijoje pasireikštų nesutarimų, juos galutinai išlygins vyriausioji kontrolės komisija. Taip kad "in necessa-riis" tikrai bus pasiekta "unitas": pilnas ir nuoširdus sutarimas. 2. Keista, kad pasaulinė spauda mažai kreipė dėmesio į kitatikių atstovų dalyvavimą visuotiniame susirinkime. O šitai pasaulio spaudai galėjo būti įdomu ne vien iš religinio, bet taip pat ir iš politinio taško žiūrint. Iš Vatikano pusės buvo padaryta visa, kad visų krikščioniškų konfesijų atstovai galėtų dalyvauti Vatikano susirinkime. Iš protestantų į-vairių religinių bendruomenių pusės tuojau buvo patirtas teigiamas nusistatymas. Teigiamai priėmė ir įvairios Rytų apeigų nekatalikiškos konfesijos, išskyrus tik stačiatikius, t. y., graikų ortodoksus ir pravoslavus. Konstantinopolio patriarkas, tiesa, gana palankiai priėmė kvietimą, bet pareiškė noro susisiekti su kitais patriarkatais bei autokefalinėmis ortodoksų bendruomenėmis, kad galėtų duoti vieningą atsakymą. Deja, atsakymas buvo duotas neigiamas, ypač dėl priešingo Maskvos pa-triarko nusistatymo, čia Maskva pravedė savos rūšies politinį žaidimą, kuris jai pilnai pavyko dėl Konstantinopolio patriarko neapdairumo ir dėl Vatikano nelaukto ir netikėto lankstumo. Kai Konstantinopolio patriarkas pranešė, jog ortodoksai apsisprendė Vatikano susirinkime nedalyvauti, Maskva tada davė Vatikanui suprasti, jog Maskvos patriarkatas, jei būtų pakviestas, sutiktų savo atstovus į susirinkimą atsiųsti. Kvietimas netrukus asmeniškai į Maskvą pasiųsto msgr. Wilebrand buvo įteiktas. Tokiu būdu visai netikėtai susirinkime atsirado du Maskvos patriarkato atstovai. Aišku, jog visas šis užkulisinis, gana gudrus žaidimas buvo suplanuotas ir pravestas ne patriarkato, o Kremliaus. Juo buvo siekiama ir, bent dalinai, pasiekta šių tikslų: a). Duoti smūgį Konstantinopolio patriarkatui, parodant visiems laisvajame pasaulyje esantiems pravoslavams ir graikams ortodoksams, jog Maskvos patriarkatas esąs pranašesnis ir turįs daugiau galimybių vadovauti visiems schizmatikams. b). Neigiamai paveikti esamus gana nuoširdžius santykius tarp Romos ir Konstantinopolio. c). Susirinkime turėti patikimus savo atstovus, klusnius Kremliaus direktyvoms. Suminėtieji tikslai yra politinio, o ne religinio pobūdžio. Maskva įžiūri politinių galimybių Vatikano visuotiniame susirinkime. Dėl šių politinių galimybių ji ir apsisprendė siųsti du savo atstovus. Jų iš Maskvos išvykimo proga Tassas aiškiai davė suprasti, kad Maskvai nieku būdu nerūpi religiniai klausimai: ji suinteresuota tik politinėmis galimybėmis. Reikia pasakyti, kad Kremlius neapsiriko. Atsiuntė du gabius ir patyrusius, nors ir dvasiškių rūbais, diplomatus. Jie buvo iš visų kitatikių stebėtojų patys aktyviausi. Budrūs žinių rinkėjai. Uolūs veikėjai tenai, kur reikėjo užbėgti už akių ar neutralizuoti kokią Sovietams nepalankią apraišką, kaip pavyzdžiui ukrainiečių vyskupų padaryto pareiškimo dėl religinio persekiojimo Sovietų Rusijoje atveju. Drąsūs ir atkaklūs reikalavimuose ir prašymuose, kad galėtų įvykdyti visus tuos planus ir visas tas direktyvas, kurias buvo gavę iš Kremliaus. Tarp kitko, jie mielai globojo ir užtarinėjo katalikų dignitorius, atvykusius iš anapus geležinės uždangos. 3. Daugiau dėmesio vertas yra dar ir kitas faktas iš Vatikano susirinkimo. Būtent, "Tylos Bažnyčios" atstovavimas šiame susirinkime. a) "Tylos Bažnyčioje" ypatingą padėtį turi Lenkija. Iš Lenkijos atvyko didesnis skaičius vyskupų. Pažymėtina tačiau, kad beveik pusė Lenkijos episkopato vis dėlto susirinkime nedalyvavo. Kodėl ? Tikrai ne dėl ekonominių ir ne dėl pastoracinių priežasčių, bet dėl politinių motyvų. Nevisas Lenkijos episkopatas pritaria kardinolo Višinskio užimtai linijai. Kai kurie vyskupai mano, jog reikia atkakliau priešintis komunizmui, kuris pamažu, bet sistemingai ir progresyviai griauna tautoje katalikiškus papročius, trukdo religinį apaštalavimą ir visomis priemonėmis skleidžia bedievybę, šieji negavo leidimo susirinkime dalyvauti. Kard. Višinskis ir jį atlydėjusie-ji vysupai už leidimą turėjo atlikti Gomulkai tam tikrą pasitarnavi-mą, būtent, paveikti popiežių, kad priimtų Varšuvos valdžios atstovą Zawieskį, kuris buvo įgaliotas iškelti konkordato sudarymo eventualumą jei Vatikanas priimtų tam tikras Varšuvos sąlygas. Kiek yra paaiškėję, tarp tų "tam tikrų sąlygų" pirmoje eilėje buvo reikalavimas įjungti į Lenkijos bažnytinės provincijos teritoriją buvusias Vokietijos rytines sritis, atitekusias po praeito karo Lenkijai; toliau buvo reikalaujama, kad Bažnyčia Lenkijoje pasidarytų daugiau "liaudiška ir tautiška", kitaip tariant, socialistinė ir visiškai klusni komunistinei valdžiai, panašiai kaip kad yra Sovietų Sąjungoje su ortodoksais. Aišku, kad šitokiomis sąlygomis Vatikanas negalėjo pradėti jokių kalbų su Varšuva. Bet kard. Višinskio platus paradavimas Romoje, kur jį lydėjo intensyvi spaudos propaganda, Varšuvai ir Maskvai buvo naudingas, šiuo būdu buvo duota naujo impulso "sugyvenimo-koegzistencijos" idėjai, kuri Kremliui yra juo brangesnė, kuo Vakarams ji tampa vis apgaulingesnė. b) Be Lenkijos, iš satelitinių kraštų susirinkime dalyvavo du vyskupai iš Čekoslovakijos ir du iš Vengrijos. Iš Vengrijos dar dalyvavo vienas prelatas, apaštališkas administratorius iš vienos diocezijos. Nors kaip vieno, taip kito krašto atvykusieji vyskupai yra daugiau ar mažiau iš tų, kurie krašto vyriausybėms tam tikru būdu yra priimtini, vienok jie atvyko lydimi pasauliečių — dviejų čekų ir dviejų vengrų, šieji visą laiką ir visur buvo pirmųjų "angelai sargai". Vengrijos pasiuntinybė prie Italijos vyriausybės suruošė atvykusių vyskupų pagerbimui priėmimą, į kurį buvo pakvietę eilę kardinolų ir vyskupų iš įvairių tautybių. Neabejotinai čia buvo siekiama tam tikros propagandos koegzistencijos idėjai, o taip pat norėta suduoti smūgį tiems, kurie krašte vis dar priešinasi komunistų užmačioms pavergti ir vėliau pasmaugti Bažnyčią. Planuotoji propaganda nepavyko, nes į priėmimą teatvyko tik Rytų bloko kviestieji; iš laisvo  pasaulio  vyskupų  tedalyvavo tik penki brazilai, kurie nesusiorientavo padėtyje. c) Iš  Lietuvos atvyko trys vyskupijų valdytojai: kanauninkai J. Stankevičius, Č. Krivaitis ir P. Bakšttys. Į susirinkimą oficialiai patarėjo titulu buvo kviestas kan. J. Stankevičius. Be to, kiek vėliau dar atvyko  Vilniaus  arkivyskupijos  valdytojo  kan. Č. Krivaičio  artimas. bendradarbis Tėv.  S.  Mažeika MIC. Į įsirinkimą pirmoje eilėje buvo kviesti visi Lietuvos vyskupai. Kvietimai buvo išsiuntinėti diplomatiniu keliu per Maskvą. Maskvos vyriausybė kvietimus mūsų vyskupams  įteikė per kulto komisarijatą. Vysk. J. Steponavičiui ir vysk. V. Slatkevičiui čia pat, įteikiant kvietimus, buvo pasakyta, jog vyriausybė jiems leidimo vykti Romon neduos. Vysk. P. Maželis turėjo pagrįstos vilties galėsiąs susirinkime dalyvauti. Deja, artėjant išvykimo metui, atitinkamoss įstaigos "susirūpino" ekscelencijos sveikata. Buvo pas jį pasiųsta speciali gydytojų komisija, kuria sudarė vienas daktaras iš Maskvos, vienas iš Vilniaus ir vienas iš Telšių. Ši komisija nusprendė, kad vysk. P. Maželis "sveikatos sumetimais negali vykti Romon". Tokiu būdu Lietuvos episkopatui susirinkime teatstovavo tik tremtyje gyvenąs Kauno vyskupas koadjutorius V. Brizgys. Valdytojai atvyko ir grįžo per Maskvą. Susitikimas su jais buvo mielass, bet drauge ir graudus. Pažymėtina, kad ir iš lietuvių atvyko vienas pasaulietis — Galdikas, Vilniaus "Tiesos" bendradarbis. Jis palaikė , glaudų kontaktą su valdytojais. d) Kodėl Kremlius, po tiekos metų visiškos izoliacijos, apsisprendė išleistti iš Lietuvos ir  iš satelitinių kraštų bent po kelis atstovus į Romą? Oficialiai. žinoma, išleido į susirinkimą,  bet neoficialiai  aprobavo ir tam tikrą kontaktą su Apaštalų sostu, kuris, aišku, buvo neišvengiamas. Antras klausimas, — kodėl neleido nė vienam Lietuvos vyskupui vykti į susirinkimą, bet leido net trims valdytojams, nors kai kurie nebuvo net  oficialiai pakviesti? Į pirmą klausimą dalinai jau atsakėme augščiau. — Tai įeina į Sovietų Sąjungos skelbiamą koegzistencijos  propagandą.  Be  to, Kremlius galėjo tikėtis šiuo būdu pasiekti ir kai kurių politinių laimėjimų. Nėra abejonės, kad Maskvoje buvo prisibijoma, jog susirinkimas galįs ūžimti tam tikrą poziciją, padaryti kokį nors pareiškimą ar nutarimą, kuris Sovietų Sąjungai ir pasauliniam komunizmui būtų labai neparankus. Juk daug kas tikėjosi ir laukė, kad susirinkimas užims tam tikrą poziciją komunizmo atžvilgiu, kadangi jis yra mūsų laikų didžioji klaida ir pavojingiausioji grėsmė Bažnyčiai. Šiam pavojui Kremlius panoro užbėgti už akių. Kokiu būdu? Ogi draugiškumo mostu, leidžiant ir net siunčiant į susirinkimą iš Sovietų Sąjungos katalikų ir ortodoksų atstovus. Juk bus nepatogu, galvojo Maskvos valdovai, patyrus iš Sovietų Sąjungos tam tikro palankumo, bei turint susirinkime dalyvių iš anapus geležinės užtvaros, leisti, kad susirinkimas užimtų aiškiai nedraugišką poziciją Kremliaus atžvilgiu. Iš kitos pusės, patiems atstovams davė įsakymą reaguoti prieš eventualias priešingas tendencijas, jei tokios pradėtų reikštis susirinkime. Tekia reakcija iš tikrųjų pasirodė pačiame pirmajame posėdyje. Kai vienas Italijos vyskupas pasiūlė, kad susirinkimas savo darbų pradžioje viešai prisimintų tuos vyskupus, kuriems nebuvo leista į Romą atvykti, prisimenant tuo pačiu visą persekiojamą Bažnyčią, prieš tai tuojau prabilo vienas Vengrijos vyskupas, pasakydamas gudrią ir, matyti, iš anksto parengtą kalbą. Kremlius į susirinkimą išleido tik parinktus vyskupus ar vyskupijų valdytojus, būtent, tuos, kurie noriai ar nenoriai tam tikru būdu bendradarbiauja su komunistiniu režimu, šiuo buvo siekiama vidaus politikos tikslų, būtent, palaužti jėgą tos dva-s:škij03 dalies, kuri iki šiolei atkakliai priešinasi komunistinei tvarkai, siekiančiai pavergti Bažnyčią, ir ją pamažu iš vidaus sunaikinti, Išleisdami į Romą daugiau ar mažiau prisitaikančius prie valdžios reikalavimų jie galvojo, jog šis faktas visiems parodys, kad yra paika priešintis, nes klusnieji turi jau ne tik valdžios palankumą, bet taip pat ir Vatikano palaiminimą, su kuriuo yra tiesioginiame ir asmeniškame ryšyje. Šitai duoda atsakymą ir į antrąjį augščiau iškeltą klausimą: kodėl iš Lietuvos nebuvo leista vyskupams atvykti, o atvyko net trys valdytojai. — Vieni sėdi arešte, o kiti rūpinasi Bažnyčios reikalais, pasiekdami net Romą! — Ši mintis, bei šis susida-ęs įspūdis, pagal Kremliaus politikų galvoseną, turėjo paliesti ir palaužti priešinimąsi bolševikinei tvarkai bažnytinėse sferose, — visų pirma krašto viduje, o paskui net ir pačiam Vatikane. Galvojimas, atrodo, visai logiškas. Bet ar realus?! Pasaulio išmintis Dievo vaikams dažnai tėra tik apgaule ar naivumas; kai tuo tarpu Dievo išmintis pasaulio vaikams atrodo esanti paikybė. Bet galutiniam rezultate Dievo pašauktieji paikieji sugėdina pasaulio išmintinguosius. Dr. P. Varnaitis