Eilėraščiai

Parašė BALYS AUGINAS

Pirmosios meilės žavumas glūdi tame, kad nežinoma, jog ji gali pasibaigti. D i s r a e l i PAKASYNOS Nužudyti debesys guli Ant atdaro kapo duobės — Geltonos astros. Lašas rudens saulės, Ir byrantis auksas — Gėlės. Vaškas. Ir auksas.    Visa tai šiandien Tau, Nurimusi mano mergaite! — Širdyje — pelenai, Arklių kanopų duslūs aidai (Kaip sunkiai velka žirgai karstą — Mano širdies sunkųjį akmenį) — Mirusį pavasarį užkloja Žemė ir gėlės — Ir dulkių gedulo šydas Ant mano plaukų — Dunda skildamas grumstas — Juoda mano širdies daina Tuščiu glėbiu sugrįžtu — Rankos neturi ko apkabinti — Ir širdim alkana Grimstu į svajonių liūną..— Skandina vienatvės vandenys, Ir atminimų lietus Skalauja kalvas— LAUKIMO UGNYS Mes paliekame trupantį apkasą, Sargybų degantį būstą Skausmu liepsnodami, tolstam    Svetima ežia — Paklydę Po daugel daugel rudenų Sąžinė praeities kapus atkasa — Į širdį atminimai plūsta: Nugrimzdusi Sala iš vandenų Iškyla. Gimti krantai Tolumoje Žydi    Pro šalį plaukia šviesūs Praeities paskendę laivai — Svetimų medžių pavėsiuos Rūdija Mūsų kantrybės Šarvai — Ir tirpsta aisčių avilio vaškas Besileidžiančios saulės ugny — Ant svetimo akmenio blaškos Mūsų širdis agni — Saulėlydžių laužas smilksta, O mes — laukimo ugny Dar kalame ginklą vilties — Pražygiuoja metų vilkstinė — Ji mūsų pulkų apdulkusias vėliavas Svetimuos kauburiuos paties    SANTĖMIO KATYTĖS Ant namų mano slenksčio Pilkos santėmio katytės Žaidžia — Joms vakaras parito Purpurinį Siūlų kamuolį — Riedėdamas slidžiu erdvės ledu, Jis padega Medžių žydinčias šluotas,       Šluojančias debesis-— O ištaršytos nytys, Rusenančiom dūmų virvėm Supančioja upės vingrųjį liemenį Ir slėnio išdžiuvusius delnus raizgo Pilkšvais rūko kuodeliais — Ak! Rūkstantį rutulį saulės, Nubėgusį Nuo horizonto Į šiurkščią vilną Mėlynos žolės — Nutveria Santėmio katyčių nagai — Jų žaismingam glėby Saulės siūlai sudūla, Pavirtę tamsos anglim Ir nakties pelenais    --- VIZIJŲ VADŽIOS Vidunaktį skardus gaidžio trimitas — Ir vėl sudužus tyla — Svirpliai Brūžuoja naktį gabalėliais Ir įgudusiai džirina dainą: — Baladę Apie  vienatvės virpėjimą — Kūdikis blaškos sapnų bangose — Skęsta ir kovoja Su fantazijos purkslais. Laikydamas Vizijų vadžias Savo trapiuos porcelano delnuos - Vakar vakare Jis rado katiną — Tada jis plūduriavo didelėje Baltoje kūdroje — Jo akių žalieji švyturiai švietė Akinančia siaubo šviesa — Grįžk atgalios, katine! Su šviečiančia Povo plunksnų uodega Perskrosk tamsos apklotą — Težydi tavo akys — Žalios samanos Siaubingam nakties miške    O svirpliai vis verkia — Dabar jie dildina eiles Iš tylos paklodės, Dengiančios Kūdikio Spurdančią Širdį    ---