TAUTINĖ PARAPIJA IŠEIVIJOJE Spausdinti
Parašė PRANAS GARŠVA   

PASKAITA II KULTŪROS KONGRESE

Lietuvybės klausimas yra daug platesnis ir gilesnis, nei tai siekia parapijos ribos, jos apimtis ir tikslai. Kai kalbama apie lietuvybės išlaikymą ir ugdymą tik parapijoje, mes tegalime įsileisti tik į labai mažą šio klausimų komplekso dalelę, nes parapijos, kaip tokios, paskirtyje šis reikalas visiškai neegzistuoja. Tačiau tautinis klausimas, kalba ir tautinių grupių saviti reikalai nėra svetimi parapijos veiklai, nes ji, siekdama savo tiesioginio tikslo, turi jieškoti tokių priemonių, kurios atitiktų jos tikslą, būtent, kad ji geriausiais būdais galėtų patarnauti savo parapieciams. Užtat ši tema tesiriboja tiktai išryškinimu, kas yra parapija, kas yra tautinė parapija išeivijoje ir kas sąlygoja lietuvybės išlaikymo bei ugdymo galimybes tautiniu parapijų apimtyje.

1. Parapija — Bažnyčia miniatūroje

Norėdami aiškiau nusakyti parapijos pagrindinius tikslus, mes turime pažvelgti pirmiausiai { pačios Bažnyčios prigimtį ir tikslus, nes parapija yra mažiausioji administracinė ir sielovadinė Bažnyčios dalis. Bažnyčia yra Kristaus įsteigta organizacija, kurios pagrindiniai tikslai yra žmogui pateikti reikalingų tikėjimo tiesų, nurodyti moralinio gyvenimo pradus ir parinkti tinkamiausias priemones gyventi Kristaus numatytais dėsniais. Jos pagrindinės funkcijos — mokyti, vadovauti ir teikti sakramentus. Bažnyčia turi mokyti Evangelijos tiesų, nurodyti kiekvienam laikui, vietai ir aplinkybėms tinkamiausius būdus tomis tiesomis gyventi ir stiprinti paskirą žmogų tomis priemonėmis, kurios yra augščiau laikinumo, kad jis galėtų siekti amžinybės.

Kat. Bažnyčia, kaip plačiausios apimties žmonių ir tautų organizacija, yra susiskirsčiusi į mažesnius administracinius vienetus, — vyskupijas ir parapijas, — kad lengviau galėtų santykiauti su žmonėmis ir kad žmonės per mažesnius vienetus glaudžiau galėtų jungtis su visuotine Bažnyčia. Vyskupija yra administracinis ir sielovadinis vienetas, kuris rūpinasi ir paskirais žmonėmis, bet geresniam vadovavimui ir žmonių patogumui dar skirstosi į parapijas, kurios jau apima kiekvieną žmogų, norintį kartu su Bažnyčia siekti Kristaus nurodytų tikslų.

Parapija pirmoj eilėj yra religinė bendruomenė, siekianti tų pačių tikslų ir naudojanti tas pačias priemones, kaip ir visa Bažnyčia. Kad parapija tokia būtų tikrąja prasme, ji privalo kelių elementų, be kurių ji nebūtų parapija. Pirmasis parapijos sudedamasis elementas yra teritorija, kurios ribos nusako priklausomumą parapinei bendruomenei. Tuščia teritorija nesudarytų parapijos, — jai reikalinga turėti tam tikras, nors ir neribojamas, narių skaičius. Tai antrasis elementas, be kurio parapija negalėtų egzistuoti. Kaip religinė bendruomenė, parapija turi turėti savo religinį vadovą. Tai yra klebonas, kuris, tartum popiežius visoje Bažnyčioje, turi atlikti visas pagrindines Bažnyčios funkcijas parapijos apimtyje. Be to, parapijai dar reikalinga turėti savo šventovę - bažnyčią, apie kurią suktųsi visa parapinės bendruomenės veikla. Tai, štai, ir yra tas mažiausias visuotinės Bažnyčios narvelis laike ir erdvėje.

Tačiau, jei parapija būtų sudėta tik iš šių elementų ir jai to pakaktų, ji būtų tik paprasta organizacija, kurios tikslai baigtųsi šioje žemėje. Batgi parapija — tai Bažnyčia miniatū-roje. "Parapija — tai gyvoji gyvosios Bažnyčios dalis", anot M. Krupavičiaus (Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje, 318 p.). Užtat parapija yra ne tiek paprasta bendruomenė, kiek religinė šeima, sujungta esminiais Evangelijos dėsniais — meile ir tiesa; siekianti tų pačių bendrų tikslų — krikščioniško gyvenimo ir amžinybės; pagelbstinti, tartum šeimos nariai vienas kitam, išsilaikyti tikėjimo ir doros kelyje. Tiksliai tariant, paskiras krikščionis tik per parapiją siekia savo, kaip tikinčiojo, tikslų. Dėl to parapijos galva yra šios religinės šeimos galva, parapijos širdis yra bendrasis tikslas, o parapinės šeimos nariai yra visi, kurie priklauso savo parapijai ir siekia kartu su visais to paties tikslo.

Kaip kiekviena organizacija, taip ir parapija, būdama tobulos organizacijos — Bažnyčios ir valstybės — atšvaitas, savo tikslams pasiekti j ieško tinkamiausių priemonių. Čia atsiskleidžia parapijos, kaip socialinio vieneto, aspektas. Kadangi parapija susideda iš įvairių profesijų, skirtingo išsilavinimo ir nevienodo amžiaus narių, tai glaudesniam jų sujungimui ji j ieško priemonių, padedančių jiems lengviausiai siekti bendrųjų tikslų. Užtat parapija rūpinasi ir švietimu, ir auklėjimu, ir šalpos darbais, ir organizacijų, religinių brolijų bei draugijų steigimu.

Mokyklos prie parapijų ne visur yra steigiamos, bet visur, kur tik aplinkybės leidžia, per mokyklas stengiamasi auklėti vaikus ir jaunimą religiniam gyvenimui, mokyti religijos tiesų, aiškinti krikščioniškos moralės pagrindus, nes tai tiesiogiai liečia pačios parapijos tikslus. Kur valstybė religiniu auklėjimu nesirūpina, ten parapijų mokyklos laikomos viena iš svarbiausių priemonių išauklėti savo narius krikščioniškai gyventi. Todėl pvz. čia, Amerikoje, mokyklų steigimas prie parapijų priklauso tiesiog prie pagrindinių parapijos veiklos priemonių.

Parapijoj steigiamos organizacijos ir brolijos savo tikslų apimtyje turi grynai religinius tikslus, būtent, bendromis jėgomis atitinkamo amžiaus, lyties ir intelektualinio lygio žmonėms pagelbėti labiau įsijungti į parapijos šeimą ir per ją siekti religinių tikslų. Net grynai pasaulietiškos organizacijos, kaip ekonominės ar kultūrinės, jei kai kur yra steigiamos, pagrinde turi tuos pačius tikslus, būtent — sujungti savo parapinės šeimos narius, kad jie, vengdami kitų išnaudojimo, vieni kitiems pagelbėtų tų specialių tikslų siekti. Tas pats yra ir su šalpos organizacijomis.

Tai, štai, parapija visoje savo veiklos apimtyje. Tokią parapiją galima vadinti normalios padėties, nes ji pilnai atitinka visus Bažnyčios nuostatus. Tačiau yra ir išimčių, kurias Bažnyčios teisynas taip pat aiškiai numato, būtent— bažnytiniam kūne, be misijų, egzistuoja dar ir tautinės parapijos.

2. Tautinė parapija Bažnyčios santvarkoje

Kat. Bažnyčios nuostatai (can. 216) aiškiai atžymi, kad tame pačiame mieste ar toje pačioje teritorijoje nesteigiamos parapijos pagal tautybes ar kalbas be atskiro leidimo. Bet, jeigu reikia steigti parapiją atskirai tautybei ar kalbai, kada atsiranda didesnis skaičius tų, kurie negali būti tinkamai aptarnaujami dvasiniu atžvilgiu vietos kalba, gali būti steigiama parapija paskirai tautybei. Įsteigus tokią parapiją, jos negalima panaikinti be specialaus Šv. Sosto leidimo.

Tautinių parapijų steigimas yra išimtinis tiktai administracinio pasiskirstymo ir pasitvar-kymo atžvilgiu, bet ne savo tikslais. Įžvalgiai yra pasakęs vysk. V. Brizgys, primindamas, kad Bažnyčia visada yra buvusi tautinių kultūrų saugotoja. "Skirtingų kultūrų jungimas į vieną valstybinės mašinos politikos vamzdį nėra patarnavimas kultūrai. Bažnyčia, visada buvusi ir būdama kultūrų globėja, niekada nepritarė skirtingų kultūrų naikinimui" (Aidai, nr. 7, 1951). Šiam principui paremti galime rasti pavyzdžių net pačioje Bažnyčioje, įsižiūrėję į daugelį jos liturgijoj vartojamų kalbų ir apeigų, į leidimą vartoti grynai tautinius papročius paskirose tautose, pvz. Ispanijoj religiniai šokiai kai kuriose procesijose, Afrikoje būbnų ir birbynių panaudojimas bažnytinės muzikos vietoje ir t.t.

Tautinė parapija susideda iš tų pačių pagrindinių parapijos elementų, kaip ir natūrali parapija. Nors šiuo atveju teritorija nėra taip griežtai apribota, bet parapijos narius sudaro čia vienos tautybės ar kilmės arba bent tos pačios kalbos žmonės. (Tai ypač pabrėžiama Ex-sul Familiae konst.). Parapijos tikslai, klebono ir parapijos narių teisės bei pareigos yra tos pačios, kaip ir bet kurioje kitoje parapijoje.

3. Lietuvių parapijos svetimuose kraštuose

Lietuviams emigruojant iš savo krašto, su jais kartu važiavo ir lietuviai kunigai. Jų tikslas tam tikra prasme buvo misijinis — aptarnauti savo tautiečių dvasinius reikalus jiemi suprantama kalba, padėti jiems apsisaugoti nureligėjimo, dorinio susmukimo ir padėti išsaugoti savo tautines tradicijas. Nekartosime čia tų ilgų ir painių kovų su lenkais, kurie mėgino lietuvius, atvykusius į šį kraštą, pagrobti ir paversti lenkais, slopindami įvairiais būdais lietuvių tautinį pasireiškimą. Žinomos taip pat visiems tų daugelio lietuvių kunigų kovos už teisę turėti savo bažnyčias ir parapijas, steigti lietuvių vaikams mokyklas, kad lietuviai ir jų vaikai išliktų prie savo kamieno. Idealistų lietuvių kunigų rūpesčiu ir pastangomis įsisteigė net trys lietuvaičių vienuolijos, kurios turėjo atlikti didžiulę tautinę misiją lietuviškose mokyklose, steigiamose prie lietuvių parapijų.

Jeigu šiandien dar mes randame beveik visose vietovėse, kur tik kadaise buvo lietuvių, ir lietuviškų parapijų bei mokyklų (nors, tiesa, jų daugelis tik lietuviškus vardus teišlaikė), tai vis tik turime pripažinti, kad lietuvybės išlaikymui didelį įnašą yra atidavę lietuviai kunigai, lietuvių parapijos ir mokyklos, lietuvaitės vienuolės.

Tačiau turime pripažinti, kad Amerikos gyvenimas, iš daugelio tautų mišinio naujos tautos kūrimasis yra tapęs tuo malūnu, kuris sumalė daugelį tautybių, paversdamas jas ne airiais, anglais ar kitokiais pirmųjų imigrantų palikuoniais, bet iš masės mišinio betampančia nauja tauta. Jie visi save vadina amerikonais, bet iš tikrųjų yra tik suvirškinti buvusių tautybių palikuonys — šio krašto blankios dvasios pilki piliečiai. Turime taip pat pripažinti, kad jų nusiteikimas ir troškimai jau labai skiriasi nuo jų tėvų, juoba nuo mūsų, kurie dar tik neseniai esame apšilę kojas šio krašto žemėje. Mes su savim esame dar atsivežę nepriklausomybės laikotarpy įgytus sentimentus, gyvąją lietuvybės kibirkštį, tuo tarpu čia gimę ir augę lietuvių vaikai save pabrėžia jau tik "American Lithu-fnian", tai yra skirtingais nuo mūsų, net ir nuo savo tėvų.

Pagaliau laikas yra įspaudęs savo žymes ir tuose lietuviuose, kurie šiame krašte praleido dešimtis metų, gyvendami čia skirtingu gyvenimu — iš kaimo gyventojo pasidarė miesčioniu, iš žemės laukų darbininko ar smulkaus amatininko — fabriko darbininku, smulkesniu ar stambesniu verslininku.

4. Klaidos — reikalingos atitaisymo

Po daugiau kaip dešimties metų naujosios emigracijos jau ir naujieji ateiviai pradeda susilyginti su senąja karta. Tai ypač pasireiškia jos sumiesčionėjimu, naujoms aplinkybėms prisitaikymu ir pasidavimu svetimoms įtakoms. Norime ar nenorime, tačiau turime pripažinti, kad lietuvybės klausimais parapijų gyvenime pirmieji klaidą esame padarę mes patys. Mūsų nuotaika buvo tokia, kad visiškai nesistengėme suprasti rastosios padėties, nesigilinome j šio krašto parapijų santvarkos naujumus, nemėginome rasti būdų išsiaiškinti, susitarti ir, būdami mažuma, vaidinome daugumą. Mūsų klaida taip pat, kad į Amerikos lietuvių parapinį gyvenimą mes atsinešėme ne tik normalios parapijos santvarką, bet dargi ir lagerinio gyvenimo papročius ir tvarką. Štai, čia ir turime sustoti prie klausimo, kodėl mes likome nesuprasti ir nykstančiose bei dvikalbėmis tapusiose parapijose jų atlietuvinimui neturėjome lemiamos įtakos.

Viena iš sunkiai atitaisomų klaidų buvo nenoras priklausyti lietuviškai parapijai tuo būdu, kaip reikalaujama šiame krašte visose parapijose, būtent — būti ne tik prisirašiusiais, mokesčius susimokančiais, bet ir parapinės šeimos gyvenimo aktyviais nariais. Nors daugelis ėjo į bažnyčią, bet, formaliai nepriklausydami parapijai, negalėjo turėti didesnės įtakos jos veiklai. Būdami stipresni intelektualiniu išsilavinimu, likome užpakaly tų, kurie ilgus metus veikė ir laukė iš mūsų pavaduotojų ir jų darbų pratęsėjų. Neįeidami į parapijų komitetus, mes negalėjome paveikti parapijos vadovų veiklos pagalbinių priemonių pasirinkime. O kartais dar mėgindami, — tegul ir pavieniui, tautines priemones pakeisti į tikslus, mes tapome lyg ir parapijos gyvenimo atplaišomis, su kuriais klebonai nesiskaitė ar daugeliu atvejų net negalėjo skaitytis. Veltui tad mes ir šiuo metu kalbame apie savų parapijų susvetimtautėjimą, kai dauguma kaip tik pasirenka ne lietuviams skirtas pamaldas, o lietuviams skirtosios susilaukia tik labai mažo dalyvių skaičiaus.

Lietuviškų parapijų vadovai, nors ir būdami dideli patriotai, siekdami savo pagrindinių tikslų, jau kuris laikas turėjo įvesti pamaldas anglų kalba kalbantiems. Kai angliškai kalbantieji parapiečiai sudarė parapijos daugumą, kai jiems taikomose pamaldose dalyvių buvo pilna bažnyčia, o lietuvių — tik labai ribotas skaičius, tai ir visas parapijos gyvenimas pradėjo darytis angliškas, ypač ten, kur pačiam parapijos vadovui lietuviški reikalai jau buvo virtę ne jo sielos išraiška, o tik pastoraciniu reikalu.

Mokykla, kaip jau minėta, yra tik pagalbinė sielovados priemonė jaunimui mokyti ir auklėti krikščioniško gyvenimo principų. Mokyklos programa turi būti pritaikyta krašto nustatytiems reikalavimams. Jei dar anksčiau ir buvo parapinėse mokyklose įvestas privalomas lietuvių kslbos mokymas, tai, jos vadovybėje atsiradus naujajai kartai, čia gimusiai ir augusiai, šio privalomo mokymo buvo ne tik atsisakyta, bet net priešingai — buvo mėginama sulyginti visus mokinius, kad lengviau būtų mokyti, nes vaikai jau atėjo lietuvių kalbos nemokėdami ar jos mokėdami tik labai mažai. Gi naujųjų ateivių vaikai tesudarė mažumą.

Naujieji ateiviai į parapines lietuvių mokyklas įnešė šiek tiek naujos dvasios. Jų vaikai pradžioje mokyklon atėjo su savo tėvų papročiais ir jų įdiegtomis nuotaikomis, bet pamažu niveliavosi su dauguma ir virto tokiais pat amerikoniukais, kokie jau buvo ir kiti mokiniai. Pagaliau, prikergus jiems DP vardą ir jį piktnaudojant, vėliau net pavadinimas lietuviu jiems pasidarė nebemalonus, nes jų amžiaus norai — būti lygiais su dauguma. Po kelerių metų lietuvių kalbos mokymas dar pablogėjo. Ypač pajusta, kai vieną kitą vaiką tėvai atšaukė iš specialių lietuvių kalbai skirtų pamokų. Tada ir kitiems jų tėvų kalba pasidarė svetimu reikalu, prievartos pamokomis, tuo pačiu nemaloniomis ir nepageidaujamomis. Bet blogiausia, kad daugelis tėvų lengvai darė — ypač pastaruoju metu — nuolaidas savo mažamečiams vaikams, tartum bet koks mokslas be jokių pastangų turi įlįsti į jų galvas. O tėvai? Jie prisidarė visokių organizacijų, organizacijėlių, kuriose tarp savo vienminčių maloniai leido laiką, bet nėjo į mokyklų tėvų komitetus, kurie iki šiol turi didelę reikšmę ir tebėra lietuvybės išlaikymo gyvybinis reikalas. Štai, antroji mūsų klaida, kuri sunkiai atitaisoma. Bet ją reikia taisyti ir jos taisymui jieškoti naujų priemonių.

5. Pasidarytinos išvados

Lietuvybės klausimus svarstydami, neturėtume kaltės suversti tik parapijų vadovybėms ar mokytojams. Jau senas romėnų pasakymas "Qualis grex talis rex — kokia tauta, toks ir karalius" turi visiškai pateisinamą prasmę ir mūsų santykiuose su parapijos vadovybe.
Todėl pirmoj eilėj mes turėtume įsigyti didesnės įtakos svorį parapijos gyvenime, kad galėtumėm veikti lietuvybės reikaluose net ir jos vadovybę. Jei mes gyvai dalyvautumėm parapiniam šeimos gyvenime, mums tada jau nereiktų maldauti, bet galėtumėm net reikalauti, kad mūsų vaikai būtų mokomi lietuvių kalbos mokyklose, kad jiems būtų skirtos lietuviškos pamaldos, kad lietuvių išimtiniams reikalams būtų skiriama daugiau valandų, nes tuo pačiu būtumėm įsijungę į parapijos pirminio tikslo siekimą ir jos naudojamomis priemonėmis tarnautume kartu ir lietuvybei ugdyti. Vysk. V. Brizgio žodžiais tariant, "kada teisingų tendencijų atveju dvasininkai atsistoja ne tikinčiųjų, o valstybės — visų vienodintojos pusėje, tada jie neatitinka Bažnyčios minties ir dvasios" (o. c). Tuo atveju mes galėtumėm reikalauti net augštesniųjų bažnytinių autoritetų, kad mūsų teisėtiems norams būtų atsiliepiama net tokiu atveju, jei reikėtų ir parapijos vadovą pakeisti. Dabar, kada mes esame išsisklaidę ir išsitrupinę po užkampius, kada mes nesame gyvi parapijos šeimynykščiai, o tik sekmadieniniai maldininkai, mes negalime nei reikalauti, nei kokios nors įtakos daryti. Šiuo atveju mes atliekame krikščioniškas pareigas, bet pamirštame lietuviškąsias, ypač savo jaunosios kartos atžvilgiu.

Tuščias ir pavėluotas kalbėjimas šiandien apie lietuvybės išlaikymą savose parapijose, jeigu to nepradedame nuo savo pareigų pilnutinio atlikimo. Tautybės išlaikymas parapijoje priklauso nuo narių, kurie joje sudaro daugumą. Žinodami, kad lietuviams skirta parapija, kol ji dar nėra virtusi teritorine, tegali aptarnauti tik lietuvius — lietuvių kilmės ar su ja kokiu nors būdu susirišusius asmenis (pvz. mišrios šeimos), mes turime mėginti virsti dauguma, kuri nulemtų parapijos veidą. Jei to nemėginsime padaryti, tai būsime tik tyruose šaukiančiojo balsas, į kurį negausime jokio atsakymo.

Lietuviškų parapijų tautiniam charakteriui išlaikyti ir jam atnaujinti siūlomos kelios rezo-liutyvinės išvados:
1.    Kadangi lietuviškos parapijos yra vienas iš svarbiųjų lietuvybės išlaikymo veiksnių, reikia skatinti visus lietuvius būti tikrais savų parapijų nariais, aktyviai dalyvauti jų veikloje, lankytis tik lietuviams skirtose pamaldose ir stengtis daryti įtakos parapijų lietuviškam charakteriui išlaikyti.
2.    Kadangi parapijų komitetai aktyviai prisideda prie parapijų išlaikymo ir jų išorinio charakterio nustatymo, reikalinga raginti visus veiklesniuosius lietuvius dalyvauti įvairiuose parapijų komitetuose ir gyvoje jų veikloje, tuo padedant parapijoms išlaikyti tautinį veidą.
3.    Nepritardami negatyviai parapinės veiklos ir jos vidaus tvarkos kritikai, turime kviesti visus lietuvius konkrečiais darbais jungtis prie lietuvybės atgaivinimo lietuviškų parapijų gyvenime.
4.    Reikia paskatinti visus lietuvius, turinčius mokyklinio amžiaus vaikų, ne tik jungtis į parapijos narių eiles, bet ir dalyvauti parapinių mokyklų tėvų komitetuose ar motinų klubuose, kad lengviau galėtų daryti įtakos parapinių mokyklų lietuviškumui išlaikyti ir per mokyklas lietuvišką dvasią gaivinti parapijose.