Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽVELGIANT ATGAL PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MYKOLAS VAITKUS   
Turbūt, kiekvienas žmogus, priėjęs 80, ima kaskart dažniau mąstyti: bene tatai jau galutinė siena — atsivers durys — ir pulsiu į Anapus! Ką per savo gyvenimą esu nuveikęs? ir ko vertas tas mano atliktas darbas? Žinoma, ir aš tų minčių neišvengiu.

Ką tad esu savo gyvenime nuveikęs? Žinoma, kaip rašytojas ir neva poetas. O juk gyvenimas buvo nepaprastai ilgas! Gi esu parašęs krūvelę (20 su viršum) knygų. Ir jų vertė, imant kritiškai ir lyginant su tikrai vertingais veikalais, — maža. Kodėl gi tad stojau į tą rašytojo kelią? Argi pat pradžioj nenujaučiau neką tesukursiąs?. . Vai kas gi, pradėdamas rašyt, neturi abejojimų, o vis dėlto rašo!

Bet atsitrauksiu nuo savęs paties ir kalbėsiu apskritai apie rašytoją. Kodėl jis rašo? Ir kame glūdi jo pasisekimo ar nepasisekimo paslaptis?
Tikras rašytojas — kūrėjas rašo dėl to, kad pati jo prigimtis verste jį verčia rašyti, vadinas, kad jis yra gimęs kūrėjas ir turi reikiamas rašytojo — kūrėjo savybes. Jis turi tikrų šansų, kad sukurs tikrai vertingų kūrinių ir bus anksčiau ar vėliau pripažintas — vadinas, susilauks pasisekimo. Bet tam jis privalo tam tikrų sąlygų realizavimo ar realizavimosi:
I. Jis privalo ištobulinti tas savybes: protą — mąstymu, meditacija, kontempliacija, intuicija ir įsigyti plačią bei gilią žiniją (pavyzdys — Saliamonas, Platonas, Dantė, Goethe); pojūčius — lavindamas jų atvirumą, budrumą, pastabumą (įdomus tuo atžvilgiu A. Puškino "Pranašas"); vaizduotę — leisti tai dausų paukštei laisvai ir galingai ištiesti sparnus, drąsiai ir veržliai skristi į augštybes ir platybes, ir gelmes, liepsnoti, švytėti skaidriai, spalvingai, į-vairiai, originaliai, nuostabiai; jausmo galią^ — plačiai įsileidžiant sielon bei širdin, kas priešinga, didinga, kilnu ir gražu, ir visa tai giliai išgyvenant, o neaplenkiant jausmu apglėbt ir tai, kas bjauru, baisu, nedora, juo pasišlykštėjant, pasibaisėjant, pasmerkiant (pavyzdys — M. Lermontovo "Pranašas" ar F. Kiršos "Pelenai"); ištobulinti ir valią — kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyt tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriom kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eiti savo keliu, pagal savo vidujinį balsą, pagal savo prigimties išgales.

II.    Taip išsilavinęs reikiamas savybes, gražiojo žodžio kūrėjas privalo susimąstyti, ar turi įdomių, naujų, vertingų idėjų, o gyvenime — didžių — gražių idealų, kuriuos nuoširdžiai bei didvyriškai stengiasi tikrovėj vykdyti ir kitus tuo uždegti, kuo pats liepsnoja. Ir tai yra conditio sine qua non didžios vertės veikalam sukurti.
O kaip su mažos apimties kūrinėliais? Ar ir jiems reikia tokio kruopštaus pasiruošimo bei tokių didžių idealų bei idėjų? Sakykim — kokiam lyriniam kūrinėliui? — Atsakas: ir ii trumpo dalykėlio didi idėja gali padaryti didžios vertės kūrinį. Pagaliau užtenka bent užsimojimo nors ir iš trumpos dainelės padaryti grožinį šedevriuką; idėja ar idealas gali būti ir kuklus, bet gražus.

III.    O dabar — turint idėją, reikia ją meningai įkūnyti! Norint sukurti meninį šedevrą, būtinai reikia galingai užsimot — augštai, plačiai, giliai (jukgi šedevras yra didis dalykas!), reikia į veiksmą įjungti visą savo būtybę. O tai — toli gražu ne lengvas uždavinys. Tad žmogaus prigimtis natūraliai jaučia tam tikrą baimę, nenorą, neryžtą. Tenka tai didžia pastanga nugalėti — ir pradėti kūrybinį veiksmą. Iš pradžių — gal nė iš vietos!.. Bet nenusimint, nepasiduot ir ryžtai veržtis priekin! Pamažu žmogus įsitrauksi, darbas pajudės, kaskart lengvyn (nors dažnai teks grumtis su sunkenybėm) — ir jau net atsitraukti nebegalėsi!
Žinoma, ateis išsisėmimai bei pertraukos — ir gausi pakartoti jau išgyventąją procedūrą.

IV.    Pradedant gyventi kūrybinį gyvenimą, reikia giliai prisiimti į širdį (žinoma, per mintį), jog nežinai, ar ilgas bus tavo gyvenimas: kiek kūrėjų yra numirusių jaunų! Prisiminkim kad ir Byroną ar Shelley, Puškiną ar Lermontovą, Schillerį ar Traklį, Chenier ar St. Exupery, arba mūsų Vytautą Mačernį ar Sal. Nėrį. Tad, brolau, neatidėliok! Tuoj pat imkis darbo. Grobk didžiausiąją bei gražiausiąją idėją, kokią tik tuokart turi, ir, galingai užsimojęs, kurk didžiausiąjį (kaip kad jį įsivaizduoji) savo šedevrą, nes paskiau gal nebeliks laiko. . Nebijok! ateis vėliau ir dar "didžiausių" kurinių sumanymų! Tad nežaisk su smulkmenom! Nežiopsok!

V. Bet yra dar vienas daiktas, būtinas literatūriniam kūriniu sukurti: Žodis!. . Ach, tas žodis!. . Tiek tų žodžių esama žodynų maišuose!. . O kai reikia tau tinkamo, kartais nors verk — nerandi ir gana!. . O jei ir randi, .tai tokių sausų, medinių, kerėplų, arba tokių nereikšmingų, nežavinčių, tiesiog grasių!

Ei, brolau! Gerbk žodį — ir jis tave pagerbs! mylėk jį — ir jis tave mylės! brangink jį — jis virs tavo rankose brangakmeniu, iš kurio (bei iš jo broliukų) galėsi sudaryti tokią skaisčią mozaiką, jog ji žavės visus, net ir tave patį! Tik, jei nori, kad jis virstų tikru brangakmeniu, vartok jį taupiai, neeikvok jo neišmintingai, nes tuokart jis pasidarys visiem pigus. Gerai pasižink su savo žodžiu. Imk jį iš savo atminties maišelio meiliai, rūpestingai apžvelk jį, nupūsk dulkes, paglostyk, išbučiuok, visa savo dvasios jėga kvėpk į jį savo būtybės magiką — ir jis susimagnetizuos, buvęs nuvalkiotas pasidarys šviežias, buvęs kasdieniškas pasidarys nepaprastas, buvęs silpnas, bus dabar galingas. Tik vartok jį sumaniai bei įkvėptai, kaip skaisčią gėlę j stebuklingą vainiką, ten, kur jo reikia ir kur jis tinka!

Čia mielas skaitytojas būtinai įsiterps: "Jei jau taip mantriai pakalbėjai apie kūrėjo bei jo priemonių ypatybes, tai kodėl pats nesukū-rei didžių kūrinių?! Juk turėjai netgi perdaug laiko — visa 80".

Aš nė neatsakysiu. Tik tykiai — tykiai atsidūsiu. Žinau, kodėl. . Ir dažnai liūdnai-liūd-nai apie tai pagalvoju. .
Vadinas, gyvenimo balansas nekoks? Ogi tačiau nepasiduodu nusiminimui. . Netgi tebesilaikau senojo savo šūkio: Dar pasigrumsim! Dum spiro, spero! Ir, jei nebesukursiu deimančiukų, tai bent padorių "guzikų"! Ir guosiuos bent tolimu A. Puškino aidu:

Ne kartą dar žavės poezija,
spaus ašarą švelni garsų gija,
 ir kai man ges dienų saulėlydys
miela ranka gal amžiam užmigdys. ..

Peace Dale, 63.111.25.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai