Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVENTARAGIS SUTINKA RAMUNĘ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vyt. Alantas   
Iš XIII amž. kronikos "Šventaragis"

Kaip pasibaigė medžioklė, Šventaragis nežinojo. Jis išjojo medžioti su savo broliais, šunys išbaidė šerną, jie ilgai vijosi, bet nudobti žvėries jiems nepasisekė: šernas kuitė į girią vis gilyn ir gilyn. Kiti medžiokliai atsiliko, tik vienas Šventaragis sekė žvėries pėdomis. Galop šernas dingo brūzgynuose, medžioklis sustojęs apsidairė ir nebežinojo, kur esąs. Jis papūtė savo ragą, balsas nuskardėjo per girią aidų aidais, bet niekas jam neatsiliepė. Tuomet jis leido savo žirgui eiti akimoju, nes ne kartą Žaibas jį buvo išnešęs iš klaidynių.

Taip jis jojo ilgą laiką. Medžiai ėmė keistis: tarp eglių, pušų ir ąžuolų vis dažniau įsiterpdavo liepos ir beržai. Galop visos kitos medžių atmainos išnyko, ir jis išjojo į erdvią liepų retmę. Didelės liepos skarojosi laisvai. Daiktais saulės spindulių pluoštai, prasiskverbę pro lapiją, šliaužiojo po žalią, kaip patiesalas lygią, samanų dangą. Liepynas atrodė kaip rami, baltais liepų žiedais iškaišyta sala girios glūdumoje. Čia buvo taip ramu ir taiku, kad, rodėsi, ir užklydęs žvėris turėjo pamiršti savo plėšrumą, ir kraugerys vanagas, pamatęs liepyną iš augšty-bių, turėjo jį aplenkti ir grobio j ieškoti kitur. Šventaragis sustabdė savo žirgą ir susižavėjęs klausėsi dūzgimo bičių, kurios triūsė liepų žieduose ir medžių drevėse. Oras kvepėjo liepų žiedais ir medumi. Nors diena buvo troški, bet liepyne slankiojo gaivi vėsumėlė. Po medžioklės įtampos liepų retmė raiteliui atrodė kaip užburta pasakos šalis. ..

Šventaragis paragino žirgą ir žengine nujojo toliau. Pirmą kartą savo gyvenime jis pasijuto taip ramiai ir jaukiai. Jo tėvo pilyje ramybės niekad nebuvo. Ten gyvenimas visą laiką virte virė. Ten kone kasdien lankydavosi pasiuntiniai ir svečiai iš kaimyninių ir tolesnių pilių, ten užklysdavo savi ir kitašaliai prekijai, atnešdami žinių iš tolimųjų apylinkių kuriavų ir iš svetimų kraštų. Žemdirbiai, medžiokliai, žvejai ir dervininkai atgabendavo į pilį duoklių ir dovanų jo tėvui, ten amžinai dundėdavo kalvio Stulgos kūjo dūžiai į priekalą, o čia!. . .

Šventaragis taip buvo paskendęs savo mintyse, kad nė nepastebėjo, kai Žaibas vėl sustojo. Priešais jį buvo išbėgi, basa paauguolė, vilkinti marškono sijonuku ir palaidinuke. Jos šviesiai geltoni, beveik balti plaukai buvo supinti į storą, aplink galvą apvyniotą kasą. Ji žiūrėjo į svetį savo didelėmis, rimtomis, lyg susižavėjusiomis, lyg baimingomis akimis, tartum būtų pamačiusi ne šios žemės būtybę.

Prie drūtos, drevėtos liepos stovėjo atremtos kopėčios. Šventaragis žvilgterėjo į viršų ir pamatė tarp šakų su akikliu ant veido vyrą prie inkilo kopinėjantį bites. Įspraustas į tarpušakį smilko pūzras. Bičių spiečiai dūzgė aplink bitininko galvą.
—    Kuo tu vardu? — paklausė Šventaragis paauguolę.
—    Ramunė, — atsakė ji tyliai, neatitraukdama nuo jo savo akių.
—    Kur tu gyveni?
—    Ten, — ji mostelėjo ranka į vakarus.
—    Kiek tau metų?
—    Šiemet sukako dvyliktas pavasaris.
—    Kas ten, medyje?
—    Mano tėvas.
Tuo tarpu parišta ant virvutės, pridėta šviežių, kvepiančių korių anderėlė nusileido iš medžio.
—    Išdek į liepinę, Ramunėle,—pasigirdo vyro balsas.
Mergaitė išdėjo korius į dailiai išskaptuotą iš liepos medžio indą ir timptelėjo virvelę: anderėlė vėl pakilo į viršų.
—    Ar toli iš čia Padysnio pilis? — vėl paklausė Šventaragis.
—    Nežinau. ..
—    Su kuo tu ten kalbi, Ramunėle? — paklausė vyras iš medžio.
—    Su girios dievaičiu. . .
—    Tu vėl niekus tauški, dukrele, — atsiliepė vyras nepiktai.
—    Kodėl tu manai mane esant girios dievaitį? — nusišypsojo Šventaragis.
—    Tokį raitelį kaip tu aš šiąnakt sapnavau: jis atjojo pas mane iš liepyno. . .
Bitininkas išlipo iš medžio. Nugirdęs savo dukters žodžius, jis nusijuokė:
—    Čia ne miško dievaitis, Ramunėle, o jaunasis kunigas Šventaragis.
—    Iš kur tu mane pažįsti? — paklausė svečias.
—    Aš dažnokai buvoju tavo tėvo pilyje. Aš jam nešu medaus ir vaško. Ir tavo visus brolius aš pažįstu.
—    Tai iš čia netoli Padysnio pilis?
—    Bus geras pusdienis kelio žirgu.
—    Aš paklydau bemedžiodamas.
—    Saulė jau seniai persirito per vidudienį,

—    žvilgterėjo bitininkas pro medžių viršūnes.
—    Tau bus sunku iki nakties pasiekti Padysnį, o ir tu pats ir žirgas pavargote. Padaryk man malonę, viešpatie, ir būk mano svečias. Matai, užklydai per patį bitkopį. Šiemet vasara bus dosni: gražus oras, o ir bitlesių negausu. Pavaišinsiu tave šviežiu medumi. Nebus taip patogu kaip tavo tėvo pilyje, bet pasilsėti ir mano pastogėje galėsi. Ryt parjosi namo.
Šventaragis pažiūrėjo į bitininką ir jo dukterį, apmetė akimis liepyną ir atsakė:
—    Gerai, vesk mane į savo sodybą. . . Ramune, nori pajoti ant mano žirgo? — kreipėsi jis į paauguolę, betriūsinčią su koriais.
Mergaitės veidą tartum liepsna nutvieskė, bet ji nieko neatsakė. Tuomet Šventaragis nušoko nuo žirgo, pakėlė mergaitę ir pasodino ją balno priešakyje. Paskum jis pats užšoko ir liepė bitininkui paduoti Ramunei liepinę su koriais Taip jie nujojo į bitininko Liepos sodybą.

Augšta, iš sukaltų į žemę ir storais plėšais suvaržytų baslių tvora raizgėsi aplink visą sodybą. Daiktais vietoje baslių buvo palikti gyvi medžiai ir tuo būdu užtvara kreivojosi pagal reikalą. Patvoriais tarp krūmų draikėsi vaivorynai, kadagynai ir vijokliai. Vietomis iš sukaltų baslių žaliavo išsprogusios šakos. Per šalį žiūrint, sodybos lyg ir nebuvo matyti. Tik įjojęs kieman, Šventaragis pamatė ilgą, žemą iš storų sienojų suręstą trobą, uždengtą pajuodavusiu ir samanomis apžėlusiu stogu. Pro paliktą stoge skylę smilko dūmeliai. Kieme kyšojo papuvę nukirstų medžių kelmai, bet keliose vietose skarotos liepos tebeaugo kaip augusios, teikdamos pavėsį visai sodybai. Po viena iš jų buvo padarytas ant sukaltų į žemę basliukų stalas ir suolai. Ir čia, kaip liepyne, kvepėjo medumi, ir bitės dūzgė medžiuose.

—    Būk pasveikintas, viešpatie, mano Ža-bynėje, — tarė Liepa, nukeldamas nuo žirgo Ramunę ir padėdamas nulipti Šventaragiui. — Kviesk svečią į vidų, Ramune, o aš tuo tarpu nubalnosiu žirgą ir nuvesiu ežeran pagirdyti.

Potamsėje troboje dvelktelėjo vėsa. Pačiame pirkios viduryje, asloje padarytame įdubime, žaravo ugniakuras. Kad žiežirbos neprasimuštų į orą, dūmai melsvais kaspinėliais pleveno į pakriaute uždengtą augštinį. Troba buvo žema: Šventaragis bemaž savo galva siekė nuo dūmų pasmilkusias lubas. Aplink ugniakurą tysojo keletas meškenų. Viename kampe stovėjo skobnis, o šalia jo kyšojo į aslą įkastas gunk-luotas šakotis su užmaustytais moliniais ir mediniais indais. Kitame kampe baltavo sausų beržinių malkų sukrauta šūsnelė.

—    Nusiimk savo ginklus, viešpatie, — prabilo Ramunė, kuri, įvedusi svečią, iš pradžios tylėjo ir leido jam apsižvalgyti.
Jis padavė jai savo ragą, kilpinį, strėles ir medžioklinį peilį. Ramunė viską gražiai sukabino ant vąšų.
—    Dabar tu sėsk, — liepė ji jam.
Ji atsiklaupė ir ėmė atrišinėti jo odinio apavo apyvarus. Šventaragis žiūrėjo į jos ilgus, plonus, vikriai dirbančius pirštelius, ir jam atrodė, kad iis visai nejaučia jų prisilietimų. Paskum ji išėmė iš skrynios marškono kelnes ir marškinius, lygiai tokius pat, kokiais dėvėjo jos tėvas, nuo sienos nukabino dailiai nupintų iš liepos karnų vyžų porą ir, visą tą apdarą paduodama Šventaragiui, tarė:
—    Tu sušilęs ir pavargęs: eik į ežerą ir išsimaudyk. Savo apdarą atnešk man, aš jį išvalysiu, o tuo tarpu nusimaudęs apsirenk mano tėvo marškonais, bus ne taip šilta. . . — ir ji išėjo pro duris.

—    Viską daro kaip senė, — nusišypsojo Šventaragis, žiūrėdamas į girgžtelėjusias duris.
Gyvenamasis namo galas buvo atitvertas augšta, iki pat lubų žabine perdaryne. Užsižibinęs balaną, Šventaragis žvilgterėjo už pertvaros. Ten pasieniais stovėjo pristatyta anderių su javais ir miltais ir bamblių, pripildytų riešutų, džiovintų grybų ir uogų. Ant kartelės palubėje kabojo rūkyta žuvis ir žvėriena. Viename pasienyje buvo tvarkingai sukrauta malkų šūsnis atsargai. Ir čia viešpatavo tvarka ir švarumas kaip ir prie ugniakuro.

Už kitos perdarynės sklido galvidės kvapas. Ji buvo tuščia, matyt, galvijai ganėsi miške. Pro galvidės duris Šventaragis išėjo į kiemą, o iš ten į paežerį.

Laumežeris nebuvo didelis. Stovėdamas ant vieno kranto, galėjai lengvai aprėpti akimis vi są plotą. Kitapus ežero giria atrodė kaip mil-


Jadvyga  Paukštienė   Vytautas prie jūros (aliejus)

žiniška, žalia siena, perpus skendinti vandenyje. Žabynės pakrantė niūksojo, apgarmėjusi kryž-kryžiais sugriuvusiomis ir toli nublokštomis viršūnėmis į vandenį vėjo vartomis. Kiti medžiai, tvirtai įsisiurbę savo šaknimis į kranto nuolanką, tebestovėjo pasvirę, tartum norėdami ko ilgiausiai pasidžiaugti gyvenimu.

Per suvirtusius medžius į ežero vidurį rangėsi prie šakų pritvirtintas lieptas.
— Čia Ramunė ateina žlugto skalbti, — nusišypsojo Šventaragis, nusirengdamas ir šokdamas vandenin.
Jis mėgino nerti į gilumą, bet pateko į tokį šaltą vandens sluogsnį, kad tuojau iššovė į paviršių. Vanduo buvo tyras ir skaidrus. Jis mėgo maudytis upėje, bet ežeras tai ne upė: ten vanduo teka verpetuodamas, jis visą laiką kažin kur skuba, o čia — ramybė, gilybė ir platybė. Čia, turbūt, ir undinės maudosi mėnesienoje. . . Neatsiminė Šventaragis, kada jis būtų jautęsis toks laimingas.

Iššokęs ant liepto ir apsirengęs Ramunės jam duotais drabužiais, jis pasijuto lyg būtų tapęs kitokiu žmogumi. Palyginus su jo medžiokliniu apdaru, ūkininko drabužiai buvo laisvi, lengvi ir patogūs. Liepos marškonai jam ne visai tiko, nes ūkininkas buvo neaugšto ūgio, kresno sudėjimo vyras, o Šventaragis — petingas, laibas ir išbėgus, bet jis tik šyptelėjo iš to nepatogumo ir, suvyniojęs savo medžioklinį apdarą į gniužulą, grįžo ant kranto.

Liepa apmetė akimis savo svečią ir juokdamasis tarė:
— Aprenk tave kaip nori, o vistiek atrodysi kaip kunigas. . .
Bet Ramunė nepratarė nė žodžio, net nešyptelėjo.
Stalas po liepa jau buvo paruoštas. Ant baltos lininės staltiesės Ramunė išdėliojo valgius: šviežią žvėrieną, žuvį, riešutus, juodą, rupią duoną ir medų su koriais. Prie šeimininko stovėjo ąsotėlis su šalta sulos gira.

— Malonėk paragauti mūsų kuklių vaišių, viešpatie, — tarė Liepa.
Šventaragis buvo gerokai  išalkęs  ir sėdo prie stalo, ilgai neprašomas. Jis valgė noriai, pasiskonėdamas.
—    Seniai ragavau tokių skanskonių, Ramune, — nusišypsojo jis merginai, kuri sėdėjo kitoje stalo pusėje susimąsčiusi ir nepaliesdama jokio valgio.
—    Tėtis sako, kad alkis esąs didžiausias smagurys, — atsakė ji, truputį raustelėjusi nuo pagyrimo.
Saulė krypo vakarop. Šešėliai tarp medžių tirštėjo, ir padvelkė vakarinis atvėsis. Ramunė triūsė viduje, o Šventaragis ir šeimininkas tebesėdėjo už stalo ir kalbėjosi.

—    Turiu prasikrapštęs keletą užuoganų lauko, galėčiau ir daugiau prasiarti, bet kam? Mums su Ramune ir tiek pakanka. Vasarą ko-pinėju bites, prasimanau žvėrienos, o Ramunė rudenį pririešutauja riešutų, prigrybauja ir pri-sidžiovina grybų ir uogų, ir per žiemą mes galime ramiai kaip lokiai lindėti savo irštvoje.
—    Pakanka? — Šventaragis žvilgterėjo į šeimininką abejotinai. — Ar nenorėtum gyventi didesnėje sodyboje, turėti vergų ir tarnų?
—    Didesnė sodyba, daugiau ir rūpesčių, o čia aš išsiverčiu vienas su Ramune. Ne, savo Ža-bynės nemainyčiau net ir į Padysnio pilį, — nusijuokė Liepa. — Aš čia laimingas. . .
—Tai nebenori joti į svetimas šalis pakariauti, turto pelnyti?
—    Ne, nebenoriu, kariavau, kol jaunas buvau. Su tavo senoliu kunigu Kunotu daugel svetimų žemių išmindžiojome, kalavijais su priešais žvanginome, turto ir garbės pelnėme, o dabar metas pasilsėti. O ir tai, jei Padysnio pilies bokštuose sušvistų pavojaus laužai, vėl šveisčiau kardą ir balnočiau žirgą, bet ruoštis žygin dėl naudos — ne! Pakanka! Kam man tie lobiai? Kad Rudabarzdis išplėštų?
—    Bijai pralobti, kad Rudabarzdis neapiplėštų? — nusišypsojo Šventaragis, — Nieko negirdėti apie tą piktadarį?
—    Nieko, čia žmonės retai gyvena ir neturtingi: jam čia nėra kas veikti. Žmonės kalba, kad jis su savo sėbrais daugiausia trankosi prie didžiojo kelio, Didžiojo Skruzdėlyno apylinkėse. Venk tų vietovių. . . Bet dovanok, viešpatie, jau artinasi vakaras, turiu eiti sužiūrėti savo gyvulių. . .

Likęs vienas, Šventaragis nužingsniavo prie ežero kranto ir atsisėdo ant griaumedžio. Jis mąstė apie bitininko žodžius, kad jam čia esą geriau, kaip pilyje. . . Ir jam pačiam dingtelėjo galvon tokia mintis, kai jis užklydo į liepyną. Jis nesiskundė ir savo tėvo, kunigo Suginto, pilies judriu gyvenimu, bet jį viliojo ir Alkaragio šventieji ąžuolynai, kur jis kartais išbūdavo ištisas dienas, besiklausydamas krivių kalbų apie tikėjimo ir išminties dalykus, domino jį ir pašnekesiai su keliaujančiais kanklininkais, žy-goniais ir prekijais, jis jautėsi savas ir čia, šioje kuklioje, girioje prisiglaudusioje bitininko sodyboje, kartais gi jis svajodavo apie keliones, nuotykius, karo žygius ir garbę. ..
—    Ko aš iš tikrųjų noriu? — klausė jis save.

Ir jam gnybtelėjo paširdžius prisiminus savo brolius: jie visi žinojo ko norį, gal tik išskyrus Šaltinį, kuris bastėsi per kiauras dienas, nieko nenustiverdamas. Vyriausiam broliui Švarnui niekas daugiau nerūpėjo, kaip tik karo žygiai. Jis kapojosi kardais su pilies vyrais per dienų dienas ir, turbūt, jau bus pasidaręs geriausias kardininkas visuose apylinkės valsčiuose. Dovilas ir Beržas nors irgi svajojo apie karo žygius, bet, turbūt, dar nebuvo apsisprendę, p r jiems smagiau sėdėti karo žygio balne, ar vienam sekioti paskui žambį, o kitam laikyti rankose medžioklinį kilpinį. Tėvas jau buvo pavedęs Dovilui visų laukų priežiūrą, o Beržas, kai nejodavo medžioti pats kunigas, būdavo visos medžioklės vyriausias. Švitrys — ūpingas iovaidas, blaškėsi visur: jam bet tik kas veikti. Jis ir žvėrį vejasi iki padūkimo, ir kardu pasišvaisto su vyrais, bet labiausiai mėgsta, persimetęs kankles per petį, bastytis po kaimynines pilis ir savo sudėtomis dainelėmis linksminti kilmingas dukreles. Tėvui tai nepatinka: jis jį vadina puošeiva, tinginiu ir palakstūnu, bet jis nieko nepaiso ir daro sava. Šventaragis žinojo, kad ir jam reikia pasirinkti savas kelias, nes Padysnį paveldės vyriausias brolis Švarnas, o visiems kitiems broliams teks patiems verstis pagal savo išmonę. . .

Ramunė taip tyliai prisiartino, kad jis tik tada ją pamatė, kai ji atsisėdo šalia jo. Ji nieko jam nepasakė, ji net nežvilgterėjo į jį: ji sėdėjo tylėdama ir žiūrėjo į paviršių ežero, kuris mėnesienoje švytėjo, lyg milžiniška sidabrinė lėkštė pribarstyta žarijų. Šventaragiui ežeras priminė pilies auksakalio Velžos padarytą vieną antsmilkinį, išrašytą auksinėmis snaigėmis. Vakaro sutemose jis žiūrėjo į paauguolę ir galvojo, kad ji nėra labai graži, kad gražios tik jos didelės, susimąsčiusios akys, vakaro sambrėškiuose atrodančios dar didesnės, ir kad gražūs jos geltoni plaukai, bet jis pats nesuvokė, kodėl ji jam atrodė labai graži ir artima.
—    Kur tavo motina? — paklausė jis.
—    Aš neturiu motinos: ją sudraskė žvėrys, kai aš buvau dar maža, — atsakė ji tyliai.
Šventaragiui krūtinę gnybtelėjo gailesys, ir ji jam pasidarė dar artimesnė.
—    Ar tau čia vienai nenuobodu? — patylėjęs jis vėl paklausė.
—    Vienai? — nustebo mergaitė. — Aš čia niekad nebūnu viena: giria man ošia savo nepabaigiamą dainą, rytais paukščiai man čiulba savo giesmes, vidudieniais bitės dūzgia, o vakarais, kai aš atsigulu, girdžiu laumių talaškavi-mą ežero nendrynuose. O žiemą, kai sniego pusnys užkloja mūsų sodybą, pas mane atstreksi voveraitės, ir aš joms pabarstau ant sniego riešutų. Jos mane labai mėgsta. Aš niekad nebūnu viena, man niekad nenuobodu. Dabar man bus dar geriau, — pridūrė ji patylėjusi. — Aš visada matysiu tave atjojantį iš liepyno savo puikiu žirgu ir visada jausiu savo rankose jo karčius, kai aš juos glosčiau, mums jojant namo...

Ramunės žodžiai krito nakties tylon, kaip lašai jūron. Jos akys klaidžiojo kažin kur nakties blausose,   tartum  j ieškodamos  savo  žvaigždės. Klausantis jos dainuojančio balso Šventaragiui dingojosi, kad ji laiko jį ne gyvu padaru, bet kažin kokiu savo gražiu regėjimu. Ramunė kalbėjo apie jį taip pat, kaip ji kalbėjo apie undines, besitalaškuojančias ežero pakrantėje, kaip apie savo svajonių bernelį, kurį ji mato tik savo sapnuose. Jos žodžiuose nebuvo jokio pataikavimo, jokio noro jam įsiteikti. Ir jis pats, būdamas šalia tos ūkininko dukters, nebesijautė esąs kilmingas didžiūnas. Padysnio pilis, tėvai, broliai liko kažin kur toli už girios. Jis tarėsi esąs atskirtas nuo viso pasaulio žvaigždėto nakties apdangalo, į kurį atsimušę nuslopsta visi iš anapus atsklidę garsai.

Kai jis mąstė, Ramunė vogčiomis žiūrėjo į jį susitelkusi, tartum galuodamasi įspėti mįslę, ar tai sapnas ar tikrovė.
— Ką tu galvoji, viešpatie? — paklausė ji beveik pašnibždomis, lyg bijodama nubaidyti gražų regėjimą.

Šventaragis pažiūrėjo į ją ir jam nė kiek neatrodė keista, kad jos plaukai šviečia mėnesienoje gintaro atošvaistėmis, kad jos nakties šešėliuose paskendusiose neišpasakytai didelėse akyse dvelkia susižavėjimas, ilgesys ir lyg baimė nežinomybės, ir kad ji visa baltame apdare panaši į trapią, į ežero krantą išplaukusią undinę. Ta mergina, ta sodyba, tas ežeras ir naktis jam atrodė kažin kas viena, neatskiriama ir nepakartojama.
—    Aš negalvoju, aš klausausi, ką byloja ši naktis, — atsakė jis patylėjęs.
—    Ką kalba ši naktis, viešpatie?
—    Nežinau, aš stengiuos įspėti jos mįslę.. . Kažin kodėl ši naktis ne tokia, kaip kitos.
Ramunė tylėjo. Luktelėjęs jis paklausė:
—    Ar tu norėtum pamatyti mano tėvo pilį?
—    Nežinau. . . Turbūt, aš nežinočiau kas ten veikti. Aš vis galvoju, kad ten gyvena labai gražūs žmonės, kaip dievai, kaip tu. ..
—    Nėra ten dievų, Ramune, ten gyvena tokie pat žmonės, kaip ir tu, kaip visi. ..
—    Ramune, kur tu? Metas gulti, — pasigirdo Liepos balsas.

Kitą rytą Šventaragis pabudo jau gerokai saulei patekėjus.  Jo  apdaras  ir  medžiokliniai ginklai buvo išvalyti ir gražiai sudėti prie jo guolio. Jam apsirengus ir ėmus autis, staiga į vidų įėjo Ramunė ir taip kaip vakar atsiklaupusi ėmė raišioti jo apyvarus. Jos plaukai buvo supinti į dvi storas kasas ir ant jos dailaus, labai balto kaklo kabojo kukli varinė antkaklėlė, kurios vakar nebuvo.  Ir  apsirengusi ji buvo šventadieniškai. Jis paėmė ją už rankos ir pakėlė. Ji stovėjo prieš jį galvą nuleidusi, išbalusi, lyg suakmenėjusi. Jos ranka buvo šalta. Ir jis labai nustebo, kai ji pažiūrėjo į jį pilnomis ašarų akimis, kuriose drumstėsi laimė, baimė ir praradimo liūdesys. Ji ištraukė savo ranką ir išbėgo pro duris.

Kai ji lydėjo jį iki vartų, ji vėl buvo rami ir santūri. Kol dingo tarp medžių, Šventaragis kelis kartus atsigręžė ir vis matė tebestovintį tarpuvartėje Ramunės grakštų, tylų ir trapų pavidalą. ..

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai