Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI STUDENTAI DABARTINĖJ LIETUVOS LITERATŪROJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS GRINIUS   
Natūralus reiškinys rūpintis priaugančia karta ir jos pasiruošimu gyvenimui. Dar suprantamesnis laisvųjų lietuvių dėmesys okupuotos Lietuvos jaunimui, kurį kompartijos "sekretoriai" yra suvarę į savo ideologijos auklėjamąjį bučių. Todėl nevienas paklausia: ar jaunimas Lietuvoj dar tebėra totalistų nesugniuždytas? Ar jis tebemyli laisvę? Ar jis dar nėra labai sukomunistintas ir surusintas?

Neturint statistikų ir anketų, tegaunant iš pavergtos tėvynės tik žinių bei įspūdžių nuotrupas, į paminėtus klausimus nelengva atsakyti. Tačiau juos padeda nušviesti ir Lietuvos sovietiniai rašytojai, kurie vaizduoja lietuvių jaunimo gyvenimą. Tiesa, jie nėra patikimi liudytojai, nes dabartinį gyvenimą Lietuvoj jie lakuoja pagal kompartijos norus. Bet, antra vertus, yra žinomas dėsnis, kad antraeiliai ir trečiaeiliai rašytojai duoda istoriškai tikresnių faktų ir vaizdų iš savo laiko gyvenimo negu pirmaeiliai rašytojai. Tokie antraeiliai ir trečiaeiliai rašytojai okupuoto j Lietuvoj pastaraisiais metais kaip tik nemažai yra rašę apie lietuvių jaunimą, ypač apie lietuvių studentus. Per pastaruosius šešerius metus (1956-1962) šitomis temomis jie yra parašę tris romanus, vieną apysaką, vieną komediją ir vieną poemą. Tiesa, du tų romanų (H. Korsakienės "Laikinoji sostinė" ir J. Avyžiaus "Į stiklo kalną") mėgina pavaizduoti nepriklausomos Lietuvos jaunimą ir jame iškelti komunistines apraiškas. Todėl pažinti tam lietuvių jaunimui, ypač studentams, kurie mokomi ir auklėjami sovietinėse mokyklose, šiuo laiku turime keturis dalykus: Just. Marcinkevičiaus poemą "Dvidešimtąjį pavasarį" (1956 m.) ir apysaką "Pušį, kuri juokėsi" (1961 m.), Kazio Sajos komediją "Silva studentauja" (1957 m.) ir Vyt. Rimkevičiaus romaną "Studentai" (1957 m.).

Mažiausia medžiagos tikram studentų, ypač Vilniaus lietuvių studentų, gyvenimui suprasti duoda K. Saja, nors jis tą gyvenimą neblogiau pažįsta už kitus du rašytoju. Jie visi trys yra beveik vienamečiai (gimę 1930-32 m.) ir augš-tuosius mokslus baigę Vilniuje (J. Marcinkevičius — universitetą, o K. Saja ir V. Rimkevičius — pedagoginį institutą). Taigi studentų nuotaikas jie gerai pažįsta. Tačiau medžiagos apie kasdieninį studentų gyvenimą Vilniuje daugiausia duoda V. Rimkevičius "Studentų" romane. Jis ten mini tikrus gyvenimo faktus, kurie Vakaruose žinomi iš liudytojų, gyvenusių Vilniuje. Šitie istoriškai tikri faktai, interpretuojami "Studentų" romane, leidžia manyti, kad neviena nuotrupa apie lietuvių studentų nuotaikas, mintis ir siekimus romane taip pat yra paimta iš tikro gyvenimo. Galimas dalykas, kad tos nepakankamai nulakuotos gyvenimiškos skeveldros V. Rimkevičiaus romane ir nepatiko komunistams, kurie tik pradėtą pardavinėti "Studentų" romaną išėmė iš apyvartos ir uždraudė platinti.

Savo poemoj "Dvidešimtajame pavasary" ir savo apysakoj "Pušy, kuri juokėsi" J. Marcinkevičius yra bendresnis už V. Rimkevičių. Jis labiau savo dėmesį sutelkia į politines, ideologines ir pasaulėžiūrines problemas, kurios rūpi lietuviams studentams. Bet poemoj ir apysakoj problemos skirtingos ir tarp jų vaizduojamo laiko yra dešimties metų tarpas. Poemoj "Dvidešimtajame pavasary" Marcinkevičius nori parodyti lietuvių studentų politinius bei ideologinius svyravimus ir j ieškojimus Stalino laikotarpy tarp 1948-50 metų, kai studentai buvo siunčiami valyti Vilniaus griuvėsių, likusių po karo, ir kai Lietuvos kaimo žmonės su botagu ir šautuvu buvo varomi į kolchozus. "Pušy, kuri juokėsi" paliečiamas jau gerokai pažengęs Chruščiovo laikotarpis, kuris davė jaunimui šiek tiek laisvės kritiškai galvoti, bet tuo pačiu leido atsiskleisti psichinei ir pasaulėžiūrinei krizei.

Kad mūsų mėginimas iš sovietinės litaratū-ros pamatyti lietuvių studentų gyvenimą bei jo psichinius bruožus būtų tikslesnis, apsiribokime ir mes maždaug dešimties metų laikotarpiu, 1950-60 m., kuriuos pasiūlo J. Marcinkevičiaus suminėti raštai — "Dvidešimtasis pavasaris" ir "Pušis, kuri juokėsi". Todėl, stabtelėdami prie poemos apie studentus, ir galime paklausti: koks buvo pagrindinis rūpestis lietuvių studentų, kurie augštąjį mokslą ėjo stalininiame laikotarpy apie 1948-50 metus? J. Marcinkevičius savo "Dvidešimtuoju pavasariu" atsako, kad toks rūpestis buvo surasti vidurio kelią tarp pritarimo komunistų prievarta įvedamai sovietinei santvarkai ir tarp ištikimybės lietuviško gyvenimo tradicijoms, kurios buvo  nusistojusios  nepriklausomybės laikotarpiu, bet kurį, žinoma, J. Marcinkevičius smerkia. To vidurio kelio j ieškojimas ir negalėjimas jo rasti dėl sovietinės priespaudos, panašios į Stalino saulę, yra pagrindinė tema "Dvidešimtajame pavasary" ir pagrindinė problema poemos centriniam herojui Simui Kairiui, pradedančiam studijas Vilniaus universitete.
Kai buvusis raudonasis partizanas Diržys vidurnaktį nori išaiškinti stud. Kairiui komunizmo teisingumą ir sovietinės santvarkos neišvengiamumą, įvyksta šitokia dramatinės įtampos scena:

Pagaliau Kairys pakilo.
Jis pajuto, kad sušilo.
"Karštas tu esi, brolyt!" —
Jis norėjo pasakyt
Ir prie durų dar sustojo.
Minutėlę pagalvojo
Ir pasakė jam:
—    Diržy!
Tu mane atgal gręži.
Aš gi vidurio laikausi. ..
O paskui staiga paklausė —
—    Vidurys yra, ar ne?
Tu, Diržy, suprask mane:
Aš tik ieškau savo kelio,
Aš nemėgstu to.. . Pūkelio!
Aš tik viduriu ėjau. ..
O toliau, Diržy, bijau!
Bet gi ką tu man patarsi?
Išklausysi ir išbarsi. . .
Ir, suirzęs nelauktai,
Trenkė durimis piktai,
Nė "labanakt" nepasakęs,
Nes sudrėkusios jo akys
Greitai būt išdavė jį.
Atsistojęs nuošaly
Rūpestingai jas nuvalė.
Jis daugiau jau nebegali.
Kiek ir tęsis ši kančia?
Kur pasukti — ten ar čia?
Kur jam eiti, ką daryti ?
Kaip tinkle maža žuvytė
Jis spurdėjo ir, išties,
Neregėjo išeities,
Ir minčių užburto rato
Jis lig šiolei nesuprato...

Kas gi vertė tada jaunus studentus šitaip blaškytis ir kankintis, naktis neužmiegant? Be abejo, iš vienos pusės, buvo rusų komunizmas, kuris savo geležine kumštimi, lietuvių trėmimais, kalinimais ir netvarka baidė nuo savęs taikios prigimties jaunuolius. Kad šitos svetimos brutalios santvarkos nemėgo ar nekentė lietuviai studentai, J. Marcinkevičius tiesiog nepasako. Bet jis vis dėlto pamini, kad studentams marksizmo-leninizmo teorija buvo sunki ir nesuprantama. Antra, jiems sunku buvo atsisakyti niekinamos Lietuvos praeities. Tai J. Marcinkevičius šitaip vaizduoja:

Šitie akmenys žili,
Samanotos sienos šitos
Ir lietaus paplautos plytos —
Kiek jos matė, kiek matys!
Šičia — mūsų praeitis.
Kur jinai — garsi didinga ?
Viskas žuvo,
Viskas dingo.
Uždrausta nūnai, deja,
Net kalbėti apie ją.. .
Bet jinai, vis viena, mūsų.
Simas garsiai atsiduso:
Ir dėl šitos praeities
Kartais nesmagiai jauties.
Rodos, buvo neblogiausia.
O kada kas nors paklausia:
Kaip įvyko tai ir tai?
Gerą valandą mąstai,
Kas tau galima, kas leista,
Kaip marksizmas moko. . .
Keista!

Bet labiau už Lietuvos praeities liekanas, kurias studentai kasdien matydavo Vilniuj, juos veikė ginkluotoji lietuvių rezistencija. Apie ją "Dvidešimtojo pavasario" autorius kalba kelis kartus su panieka ir pasipiktinimu, iškreipdamas jos tikslus. Bet kad šita rezistencija buvo tokia stipri, jaučiama pačiame Vilniuje, kad tarp studentų buvo slaptų rezistentų, J. Marcinkevičius pasako. Jis perduoda ir vieno Vilniuj skleidžiamo rezistencinio atsišaukimo (lapelio) turinį, šitaip rašydamas:

Broliai, seserys lietuviai!
šitiek amžių nepražuvę,
Jei pražūsime nūnai,
Tai pražūsim amžinai.. .
Te nedrįsta priešo koja
Trypt lietuviškų laukų!
Broliai, seserys!
Klaiku Į mūs kaimą pažiūrėjus.
Ten "naujų dienų kūrėjus"
Seka mūs tauta tamsi.
Kurgi, broliai, mes visi?
Mes — inteligentija?
Mes privalom vesti ją. . .
Kur lietuviška kalba,
Praeitis garsi?
Arba,
Kur savivaldybė mūsų?
Privažiavo aibės rusų.
Alpsta sopuliu tauta
Vėl prie kryžiaus prikalta.

Šitokių idėjų, draugo Pūkelio ir studentės Irenos įtakoj net vidurio kelio j ieškotojas Kairys buvo pradėjęs dėtis su lietuvių rezistentais. Bet su jais nueiti jam neleidžia poemos autorius: Irenai žuvus, studentas Kairys pasijunta be atramos, rezignuoja ir susitaiko su sovietine santvarka bei jos ramsčiais komjaunuoliais. Šitaip jauno lietuvio studento svyravimus tarp svetimos prievartinės santvarkos ir ištikimybės laisvos Lietuvos tradicijoms, be abejo, sprendė nevienas vidutinis studentas 1948-50 metais. Tada ir ginkluotoji rezistencija silpo.

Kad ji yra palikusi gilų įspūdį lietuvių jaunime, paliudija ir "Studentų" autorius V. Rimkevičius, nors jo romano veiksmas eina 1956-57 metais. Norėdamas parodyti, kaip susidraugavo jo romano pagrindiniai herojai Stasė ir Vincas, kaip moksleivei Stasei užimponavo komjaunuolis Vincas, V. Rimkevičias pavaizduoja lietuvių partizanų įsibrovimą į vakaruškas kaime, šitaip rašydamas:

"Vieną kartą jie vaidino tolimame kaime. Į salę — kolūkiečio seklyčią — įsiveržė banditai. Visus sustatė prie sienų. Stasė drebėdama stovėjo su Vincu prie iš-trandijusio lango. Prie durų vienas banditas sukomandavo:
"Visiems nusirengt ir šokt bambatrynį!". Niekas nepajudėjo.

"Sakyta nusirengt!" — pakartojo tas pats balsas, ir kažkas skaudžiai nutvėrė Stasę už peties. Tai buvo stambus bernas, baltais, atsikišusiais dantimis. Jie griebė Stasę už bliuzkutės apikaklės ir patraukė į save — sagos paipylė ant grindų. Ką tik scenoje jie vaidino didvyrius, o dabar štai, nežinodama ką daryti, Stasė virpėjo prieš baltadantį, rankomis prisidengusi apnuogintą krūtinę. Šalia savęs išgirdo tokį pat tylų ir rūstų kaip scenoje Vinco balsą: "Neliesk". Toliau viskas įvyko akimirksniu. . ." (Studentai, 20-21 psl.).

Ar šitokia scena galėjo įvykti apie 1954-55 m., čia netaip svarbu. Bet reikšminga tai, kad komjaunuolių su lietuviais rezistentais susidūrimo scenos ir kiti rezistencijos pasireiškimai liko gyvi komjaunuolių sąmonėj ir yra paveikę net patį rašytoją. Nemažiau už šitokius prisiminimus reikšmingos ir įdomios nuotaikos, kokiomis lietuviai studentai gyveno 1956 m., paskelbus Stalino kulto likvidavimą. Jas vaizduodamas, V. Rimkevičius plačiai kalba apie stu-dentus-pogrindininkus, jų slaptą būrelį ir jo dalyvius, žinoma, juos atestuodamas kaip galima neigiamiau. Jis taip pat nurodo, kad ir lietuvių studentų demonstracijos per Vėlines 1956 m. Kaune galėjo įvykti, Vilniaus studentams, ypač jų slaptajam būreliui, aktyviai veikiant. Žinoma, ir tas demonstracijas Kaune V. Rimkevičius stengiasi sukarikatūrinti. Bet jis vis dėlto paliudija areštus Vilniaus studentų, dalyvavusių demonstracijose, nors ir mažina jų skaičių. Jis sako, kad su jais nieko ypatingo neatsitiko, nes keli areštuoti studentai mokėję išsisukti. Bet iš tikrųjų (gyvenime) keli demonstracijų dalyviai buvo pasmerkti 2-3 metams kalėti, o apie dvidešimt lietuvių studentų buvo pašalinti iš Vilniaus pedagoginio instituto.

Įdomūs taip pat ir motyvai, dėl kurių demonstracijos vyko. Pirmasis jų — Lietuvos su-kolchozinto kaimo skurdas. Slaptojo būrelio nario studento Miko Bliūdžiaus nuotaiką šituo atžvilgiu V. Rimkevičius šitaip vaizduoja:
"Motina kiekvieną rytą keliasi su pirmaisiais gaidžiais ir, pamelžusi karvę, skuba su pienu į miestelį, kur po litrą, po du jį nešioja į namus prokurorui, teisėjui, milicijos viršininkui. .. tėvas dirba nuo aušros ligi sutemų, o gauna po du šimtus gramų grūdų už darbadienį. . . Iš namų Mikas visuomet grįžta prislėgta nuotaika. Jam atrodo, kad kaimas plūkiasi neišbrendamoje klampynėje. Jeigu kas pasakoja apie kitus, gerus kolūkius, jis netiki. "Reikia gi ką nors parodyti ekskursantams, — tvirtina Mikas, -- Todėl valstybė ir šelpia kelis. .."
Tuomet dar labiau jis trokšta viską griauti. Jo vaizduotėje —
—    "laisva Lietuva", nors pats gerai nesuvokia šių žodžių prasmės. Pagalvojus apie ateitį, Bliūdžiaus pasąmonėje knibžda mintis: "Mes tada dar pažiūrėsim, kaip ir ką! Pažiūrėsim! — grasina Mikas kažkam". (Studentai, 92-3 psl.).

Kad lietuvius studentus į demonstracijas buvo paskatinę Lenkijos ir Vengrijos sukilimai, matyti iš V. Rimkevičiaus žodžių, kuriuos jis įdeda į vieno slaptojo būrelio dalyvių, Laurinaičio, lūpas. Štai jie:
"Reikia veikti. Laisvas pasaulis žiūri į mus. Laisvas pasaulis sujudėjo. Girdėti vis garsesni balsai prieš komunizmo tironiją. Ir mes prisijungsime. .. Aš kalbėjau Kaune su patikimu studentu. Ruošiama grandiozinė protesto demonstracija! Demonstracija!. . . Vėlinių naktį. Aptarkime šiandien, kuo mes prisidėsime" (St., 204-05 psl.).
Žinoma, V. Rimkevičius piktinasi, kad pogrindinio lietuvių studentų būrelio dalyviai buvo komjaunuoliai ir demonstrantus mėgino ginti komsomolo susirinkime. Nors būrelio vadovas Laurinaitis buvo įsakęs Mikui Bliūdžiui neprisipažinti dalyvavus demonstracijoj, bet Mikas komsomolo susirinkime buvo pasiryžęs viską pasakyti:
"Pasakys apie savo tėvą, kuris gauna už darbadienį du šimtus gramų rugių, apie kolūkio pirmininką, kuris kolūkiečio kitaip nevadina, kaip 'rupūže tinginy', o pats statosi mieste dvejus namus: vienus — sau, kitus —    žmonos tėvams. Viską pasakys ir nesislėps už nugarų". (Studentai, 235 p.).

Slapto būrelio vadovui Laurinaičiui buvo mielesnė kitokia taktika:
"Dviveidiškas žaidimas — pogrindinė organizacija ir komjaunimas — patikdavo Laurinaičiam, — rašo V. Rimkevičius. — Niekuomet pats neljsdamas į pavojingą vietą, o nusiųsdamas ten kitus, jis didžiavosi: "Tik aš sugebu taip vadovauti, kad neišaiškina organizacijos". Vėlinės jį apvylė. Jis mėgo pasvajoti, kad "komunizmas sutriuškintas. Jis, Laurinaitis — pogrindinės organizacijos vadas — tautos didvyris!.. . O jei nebus karo arba komunizmas laimės, — aš labai padorus jiems kadras. Į partiją reikės įstoti, — pagalvodavo jis". (Studentai, 236 p.).

Laurinaitis prieš Vėlinių demonstracijas buvo ėmęsis dar kitokios taktikos, kurią V. Rimkevičius taip pat smerkia. Būtent, po Stalino kulto nuvainikavimo slaptas studentų būrelis buvo pradėjęs leisti literatūros laikraštėlį, kurį Rimkevičius vadina "Mėnesiena be kelnių", bet kursi iš tikrųjų vadinosi "Fygos lapas". To neoficialaus literatūros žurnaliuko vedamąjį V. Rimkevičius šitaip perduoda:
"Mes neturime ko prarasti, paskelbę savo pažiūras, nes jokių pažiūrų neturime. . . šią tuščią vietą dangstome garsiomis frazėmis — kalbame apie didvyrius, o esame paprasti žemės šliužai. Mums šneka apie tėvynė, didžiąja dabar tapusią. Kažkada ji buvo didelė — nuo Baltijos iki Juodosos jūros. Apie tai nė žodžio, nebent bobutė papasakoja ar žiurkių apgraužtą Šapoką paskaitai. Būkime tiesūs: mes neturime tėvynės — ji prarasta; neturime Dievo — patys nustojome juo tikėti. Tegyvuoja netikėjimas nei dievais, nei šėtonais, nei tėvynėm!". Nuvainikavęs meilės svajones, literatūrinio laikraštėlio vedamasis dar kartą grįžo prie didvyrių nuvainikavimo, rašydamas: "Kalbame apie didvyriškus žygdarbius, o pešamės už smulkmenas, pasiimdami stipendijas, stengdamies pirmieji prisimušti prie kasos langelio, bendrabutyje — paimti draugo duoną, per seminarą pratūnoti, kad neiššauktų. Taigi, meskim visas šitas didvyrių kaukes ir atvirai prisipažinkim: šliuželiai esame. Tegyvuoja šliužo gyvenimas!" (Studentai, 61 p.).

Ar šitokiais terminais ir frazėmis lietuviai studentai ėmėsi nuvainikuoti komunistų iki koktumo išpūstą herojų kultą, mes nežinom. Tačiau V. Rimkevičiaus duota parafrazė atskleidžia, kad studentai literatai ne tiek neigė lietuvių didvyrius, kiek visokius sovietinius kariškus ir kompartijos herojus, netiesiog juos sulygindami su sovietinio studento ir nuskurdinto piliečio menkyste. Tose nuvainikavimo frazėse glūdėjo taip pat oficialaus, lėkšto, komunistinio optimizmo neigimas. Tuo tarpu kitokiomis progomis lietuviai studentai reikalavo Stalino prospektą pakeisti Gedimino prospektu, siūlė Vilniuje pastatyti Gediminui paminklą. Tai, be abejo, ne šliuželių sumanymai, nors redaktoriai save lygino su visais šliuželiais. Suprantama, kad šitokia taktika herojų kulto paliestiems komunistams atrodė baisi, beveik nihilizmas. Todėl aktyvieji komjaunuoliai, gal buv. "stribų" vaikai, pasipiktina tuo lietuvių studentų žurnaliuku:
—    Tai idiotizmas, — tarė Baltrėnas...
—    Perduoti milicijai! — siūlė Dzūkas. — Atvira kontragitacija. .. — Komjaunuolių teismui atiduoti, — pasiūlė Baltrėnas. Uždaram susirinkime.

Tuo tarpu pats nuo savęs V. Rimkevičius rašo:
"Ir štai — sklinda bendrabuty žurnalas! Sklinda ne dėl to, kad skatintų paminklus statyti, gatves perkrikštyti, bet kėsinasi griauti viską ir visur — tėvų namuose ir širdy". (Studentai, 62 psl.).

Bet neviską siūlė griauti studentų literatūrinis žurnaliukas; sukomunistintoms Vilniaus gatvėms jis siūlė grąžinti jų istorinius vardus, pastatyti viešų paminklų nusipelniusiems lietuviams. Bet jis buvo komunistams baisus, nes sovietinius dienos herojus prilygino šliužams ir ėmė kritikuoti šablonuose sustingusią sovietinę lietuvių literatūrą, kuria buvo nepatenkinti visi, neišskiriant nė pačių komunistų.

Tą pakilusią studentų nuotaiką ryšium su nustalininimu, su žurnaliuko išleidimu ir su pasirodžiusia kritika prieš šablonus, V. Rimkevičius šitaip perduoda, vaizduodamas Liucijaus, vieno žurnaliuko redaktorių, nuotaiką:
"Jeigu ne tie batai, jis galėjo būti laimingiausias žmogus pasauly. . . Jis šiandien kurse laisvai šnekėjo apie tai, jog mūsų literatūra primityvi, neverta, kad žmonės ją studijuotų. Jam mažai kas prieštaravo. Pritilo komjaunuolių balsas. Gal jie ir nesutiko su Liucijum, bet nutylėjo. Tepuolė tik dešimtas kambarys, bet kurso dauguma buvo ne jų pusėje. Į juos kiti dažnai žiūrėdavo kaip į išsišokėlius. "Kritikos laisvė. Mes galim kritikuoti, ką tik norim, — palaikydavo Liucijų. — Kritikuodami ieškome". .. "Papūtė nauji vėjai!".. . — sakydavo visi. Studentai domėjosi Vrubelio paveikslais, daug ko nesuprato juose; ginčijosi dėl Picasso; džiaugėsi viena po kitos išeinančiomis geromis poezijos knygomis; po tiek metų, praleistų mokykloje ir Institute, prisiminė, kad lietuvių tauta taip pat turi savo istoriją, savo praeitį, ir jieškojo, kas joje gero, kas blogo. Studentas godžiai skverbėsi į naują, viena atmesdamas, kita pamildamas, neapsieidamas, žinoma, ir be kraštutinumų. ..

Toje tyloje, kai studentai svarstė, o Liucijus kalbėjo, kai dėstytojai senu papratimu žiūrėjo į studentą, kaip tinginį, užrašais ir šokių vakarais besiverčiantį vyruką, kai pasaulyje vienas kitą keitė dideli įvykiai, — Institute brendo kažin kas negero ir grasinančio.

"Liucijus tai jautė, to troško. Jam rodės — ateis diena, kai jie prabils visu balsu, ir nebus kam jų sulaikyti. Nors jis vasarą neparašė nė vieno puslapio naujam žurnalo numeriui, tačiau Laurinaitis nieko nesakė, žurnalas šiuo metu jiems atrodė niekniekis, palyginus su tuo, ko tikėjosi, ko laukė" (Studentai, 156-57 psl.).

Šitokia lietuvių studentų nuotaika, prasidėjusi su Stalino nuvainikavimu ir literatūrinio žurnalo pasirodymu, buvo 1956 m. rudenį.

Kad šitokia pakili nuotaika, privedusi prie demonstracijų per Vėlines, paliko gilesnių pėdsakų Vilniaus pedagoginio instituto studentams, tapusiems mokytojais, matyti iš priekaištų komsomolo sekretoriaus Gerdžiūno jaunai mokytojai, kuri bent literatūroj nebenorėjo atsisakyti kritikos laisvės. To pasipiktinusio komsomolo sekretoriaus mintis V. Rimkevičius šitaip perduoda:
"Leidžia kritikuoti pripažintų rašytojų kūrinius... Kas bus, jei kiekvienas turės savo nuomonę? Kur tada vienabalsiškumas ? Idealas, Gerdžiūnui atrodė, bus pasiektas tik komunizme. Visi galvos, visi elgsis kaip vienas, žmonės skirsis tik savo išvaizda... Tars žodį toks kaip jis, sekretorius, ir žodis bus įstatymu, visų vienodai priimta ir pripažinta tiesa" (Studentai, 185 p.).
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai