ADOMAS GALDIKAS Spausdinti
Parašė ST. GOŠTAUTAS   
Susitikau Galdiką. Buvo įdomu pamatyti žmogų, kuris nepardavė savo paveikslo dėl baldų dekoracijos.
Jo labai maža studija buvo prikrauta poros tonų aliejinių darbų-Tai jo kūriniai, kurie laukia ne gailestingos, o įžvalgios akies. Žemaitis
—    jis negaili gražių žodžių savo bendradarbiams. Visiems turi gerą žodį, tik nevidutiniams. Apie tuos jis ir nekalba. Aistringas maištautojas
—    jis mene jieško amžinybės ir ant jos ilsisi.
— E, tu nieko nesupranti, — ir tai tiesa.
Galdikas supranta tikrą meno, kaip kūrybos, vertę; jis supranta tos kūrybos kančią ir galią, bet taip pat supranta iki kartybės nepajėgumą išreikšti visą savo jausmą, visą savo norą, visą savo gyvybę. Kaip tikras dailininkas — poetas, kūrėjas — jis jaučia, kad jame yra žymiai daugiau, negu tai, ką jis pajėgia išreikšti spalvom. Ir tai kankina jį iki beprotiškumo. Galdikas jaučia, kad jau gal nebesuspės išsakyti visa tai, ką jis turi, bet nesutinka nusinešti amžinybėn savo lobio.
*
Kiekvienas tikras dailininkas yra kūrėjas ir kaip toks vertas mūsų pagarbos. Mes gerbiame jo intuicijos momentą, jo kūrybinį instinktą, jo nepalūžtamą valią jieškoti savęs varguose, nepasisekimuose, nesupratime bei nesusipratime. Mes sutinkame net su jo neigiamybėm, jeigu jos paženklintos kūrybine dvasia. Kaip kiekvienas žmogus, dailininkas nori supratimo. Bet jis jo neprašo, lyg išmaldos. Neradęs supratimo tarp savų, jis užsidaro savy ir dar daugiau tampa nesuprantamas ir neprieinamas.
Galdikas aplinkybių dėka buvo virtęs nesuprantamas ir neprieinamas lietuviams, nes mes a priori nenorėjom suprasti tikro dailininko misijos, nesilenkiančios prieš politinius ir parapijinius mastus. Už tai jis nuėjo vienas prieš visus, nepaisydamas ekonominių motyvų.

*
Nesvarbu, ar Galdikas yra didžiausias mūsų dailininkas ir ar pirmas po Čiurlionio. Čiurlionio nepažįstu, kaip ir daugelis jaunųjų, tad neįmanoma palyginti. Epitetas "didžiausias" nepakels Galdiko kaip dailininko vardo ir nepadės jam išsimušti tarp šimto tūkstančių New Yorko snobų.

Tačiau negalima neigti Galdikui išskirtinės vietos lietuvių mene. Gal nė vienas iš mūsų dailininkų nepašventė tiek metų — net visą ilgą gyvenimą — menui, ir ta prasme Galdikas tikrai yra lietuvių meno veteranas. Jeigu Čiurlionis yra virtęs legenda, tai Galdikas — gyvenanti nežinomybė. Tikra jo darbų vertė mums yra taip nežinoma, kaip ir apskritai visa lietuviško meno apraiška. Ko vertas mūsų menas, ko vertas Galdiko įnašas mūsų menui? To mes nežinome ir neatrodo, kad būtų labai svarbu žinoti. Mes dažnai pasitenkiname lengvais komentarais, pora saldžių žodžių, keliolika banalių sveikinimų ir bendru pripažinimu. Tai ir viskas. Menkos vertės dailininkas, ir aplamai nieko nevertas tapytojas yra tiek pat išgirtas, ar net daugiau, kaip rimtas dailininkas. Už tai mes pamėtėme pasitikėjimą ne vien tik mūsų komentatoriais ir vadinamais kritikais, bet tapome skeptiški ir pačių dailininkų atžvilgiu.

Šiais laikais, kada žmogus "nebespėja" gyventi, ir dailininkas jaučiasi paveiktas technikos ir atitolęs nuo gamtos. Jis jos pasiilgsta, bet negali pabėgti nuo supančios aplinkos. Ta prasme jis kovoja su gamta ir tos kovos vaisiai gimsta drobėje, kur jau neberandame apčiuopiamos gamtos, bet tik anos kovos vidinius jausmus ir išgyvenimus. Jeigu dar prieš dešimt metų Galdikui reikėjo turinio, šiandien jam bereikia tik spalvų — spalvų, kurių jis randa kiekviename gamtos kampely. Bet jis daugiau nebepaišo peizažų. Jis tik deda spalvas su visu savo dinamišku temperamentu. Jautrus, nervuotas, impulsyvus — jis meta visą savo folklorinį bagažą ir eina prie gamtos su impresionistiniu ekspresionizmu, kuris tačiau neturi nieko bendro nei su vienu nei su antru. Jo impresionizmas yra grynai temperamentinis — ne techninis. Jo ekspresionizmas yra intuityvinis. Galdikas myli gamtą, jos šviesą, jos šešėlį. Myli jos švelnumą ir gaivališkumą. Jis pradėjo, vaizduodamas gamtą ir priėjo prie spalvų. Jam dabar nesvarbu ką nors pasakyti, jis nejieško žmogaus nei jo problemų. Kaip tikras Lietuvos panteistas, jis įsikūnija į gamtą ir nuslopina visas kitas jėgas. Jis atsisakė simbolizmo ir stojo prieš gamtą vienų vienas — su gailesčiu.

* Galima būtų užmesti Galdikui produktyvumą. Jis piešia nepailstamai, vieną paveikslą po kito, vieną ant kito, milžiniškuose kvadratiniuose kartonuose ir drobėse su hiperboliniu kruoštumu ir vidine struktūra. Galdikas iš tikrųjų nedaro studijinių kompozicijų, jis dirba, pagautas momentinio impulso, o vėliau subalansuoja kiekvieną dėmę, kiekvieną niuansą, kiekvieną šešėlį. Jo temperos pralobsta spalvomis, kuriose su barbarišku romantizmu kartojasi formą praradusi gamta. Būtų klaidinga Galdiką priskirti prie abstraktistų. Galdikas nėra abstraktus. Jis primena (tik primena) Archilio Gorkio fantastinius peizažus, kur gamta kovoja su spalvomis, sukrautomis ant drobės visu savo neapčiuopiamu realumu. Galdikas vengia "grynųjų" spalvų. Iš kiekvienos spalvos jis stengiasi išgauti chromatinę gamą — ar tai bus dideliais mostais nulieta tempera, ar taškais ir brūkšniais apsunkintas aliejus — visur jaučiamas ne-įigūratyvinės gamtos gaivališkumas. Galdikas savo milžiniškoj produkcijoj dažnai kartoja kai kuriuos sprendimus ir sykiais pasitenkina lengvu dekoratyvumu. Kai kur matosi skutimų ir kitokių klaidžiojimų, jieškant nujaustos spalvos. Bet nuo to neišsigelbsti nė didžiausi kūrėjai.

* Nelengva pilnai apibūdinti žodžiais dailininką, ir dar lietuvį, kuris, mūsų žmonių supratimu, turėtų piešti pagal užsakymą ir kurio vertė būtų skaičiuojama doleriais. Jeigu prie to prieitume, mes, lietuviai, turėtume atsisakyti bet kokio kūrybinio jieškojimo. Mūsų menas nėra vertinamas milijonais, o individais. Tik stiprios asmenybės kūrė amžiams ir tokių norėtume turėti kuo daugiausia. Galdikas vertintinas kaipo kūrybinė asmenybė. Todėl ne už tai jis taps didesnis mūsų akyse, kad švenčia savo 70 metų sukaktį. Ne už tai, kad parodose pardavė daug paveikslų. Galop ir ne už tai, kad jis moka piešti. Ne visi, kurie moka piešti, yra dailininkai — taip kaip ne visi, kurie moka rašyti, yra rašytojai. Mūsų kritika ar antikritika dažnai pamiršta ir vietoj kūrybos giria amatą, vietoj estetikos — techniką. Amatas pranyks, kūryba liks net tarp archeologinių iškasenų. Galdikas sąmoningai priėjo prie Cezanno, Bonnardo, Vouillardo, ir Sislio gamtinės evoliucijos ir ją peržengė iki Claude Monet prefigura-tyvinio pasaulio. Galdikas negali būti atskirtas nuo Monet — savo amžino įkvėpėjo. Bet Monet mirė impresionistiniame šešėly, o Galdikas gyvena gryname ekspresionistiniame abstrakto siautime. Jo technika yra tobula jieškojime, bet ne visados tobula sprendimuose. Tai jį kankina ir verčia šimtą kartų subalansuoti tą spalvų simfoniją, kuri jam priešinasi. Tai anaiptol nereiškia Galdiko ryšio su muzika. Galdikas nėra muzikas nei gyvenime nei kūryboje. Jis yra spalva, išstudijuota kiekviename jos atspalvy ir šimtą kartų nugalėta paletėje. Pasitikėdamas savo teptukais, jis kartais pertempia jų galią ir lieka apviltas. Tarp jo jausmų ir drobės susidaro per didelis atstumas, nesi-duodąs valdyti protui. Galdikas tai mato ir jaučia, kiekvieną kartą bandydamas naujai išspręsti gamtos ekstazę. Šita nepalūžtama kova ir verčia pripažinti dailininką kūrėju. Nežinau, kokia galėtų būti Galdiko vieta pasaulio meno galerijoj, bet šiandien, mūsų mene, jis stovi vienas, nuošaliai, kaip pilna asmenybė, turinti savo veidą.