ŽMOGUS SOVIETINĖJE SANTVARKOJE Spausdinti
Parašė M. BRAKAS   
Government, Law and Courts in the Soviet Union and Eastern Europe. General Editors Vladimir Gsovski and Kazimierz Grzybowski. Vol. 1-2. Atlantic Books. New York, Frederick A. Praeger 1959. XXXII, XV, 2067 p.
Tai monumentalus veikalas, vaizduojąs ir analizuojąs Sovietų Rusijos ir Rytų Europos komunistinį teisyną. Be pačios Sovietų Rusijos, veikale aprašomos dešimties antrojo pasaulinio karo eigoje po komunizmu patekusių kraštų teisinės santvarkos, būtent: trijų Baltijos kraštų, Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ir Jugoslavijos. Tik Rytų Vokietija neliečiama.

Medžiaga suskirstyta į septynias dalis. Pirmojoje aprašomas komunistinio režimo atsiradimas Rusijoje bei primetimas Baltijos ir (alfabetine tvarka) minėtiems kitiems kraštams. Antrojoje dalyje vėl ta pačia eile aprašoma atskirų kraštų teisminė administracija. Trečiojoje dalyje apžvelgiama teisminė procedūra dalykine tvarka: po atitinkamų bendrų įstatymų, baudžiamojo bei civilinio procesų, Įrodymų ir skundų tvarkos pavaizdavimo paanalizuojami atskirų kraštų teisiniai skirtumai. Ketvirtojoje dalyje aprašoma baudžiamoji teisė, penktojoje — civilinė ir šeštojoje — darbo teisė ("darbininkas ir fabrikas"). Paskutinėse keturiose dalyse — trečiojoje iki šeštosios — Baltijos kraštams atskiros vietos nebeskiriama; "kadangi jie inkorporuoti Sovietų Sąjungon, Sovietų teisė įvesta jų teritorijose ir jie dabar yra vienodos sovietinės teisės struktūros dalys", jų teisynai nebesiskiria nuo Sovietų Rusijos teisyno ir atskiro aprašymo nepateisiną. Tik paskutiniojoje dalyje, kurioje vaizduojama žemės ūkio sovietizacija ("žemė ir ūkininkas"), ir Baltijos kraštams vėl duodami atskiri skyriai.
Monumentalus yra ir dvidešimt aštuonių Rytų Europos kilmės autorių kolektyvas. Jie visi yra savo kraštų pasižymėję ir autoritetingi teisininkai. Už Sovietų Rusijos teisės aprašymą atsakingas a. a. V. Gsovskis, už vadinamųjų satelitinių kraštų teisių aprašymą atsakingi po keturis autorius; tik Albanijos ir trijų Baltijos kraštų autorių yra po vieną. Lietuvos skyrius tvarkė prof. D. Krivickas.

Tai yra pirmas tokios rūšies ir apimties veikalas Vakaruose. Jau iš pavienių skyrių pavadinimo matyti, kad tai ne vien, vakarietiškai tariant, viešosios (konstitucinės, teismų santvarkos bei baudžiamosios) ir privatinės teisės aprašymas, bet ir visokių teisyno dalių junginys, siekiąs duoti kuo pilnesnį sovietinės (nuo Baltijos iki Adrijos jūrų) "orbitos" teisynų vaizdą. Analizuojant teisyną ir aprašant jo praktišką įgyvendinimą komunistinio politinio, socialinio ir ūkinio gyvenimo sąlygose, pirmoje eilėje remiamasi ne tik oficialiais tos "orbitos" teisiniais šaltiniais, bet ir jos įžymių komentatorių ir mokslininkų rašiniais. Gausia Vakaruose paskelbta medžiaga autoriai nė nebandė naudotis, darydami išimtį tik "viena ar kita proga" tokiems rašiniams, kurių "autoriai rašo nejtaigoti cenzūros ar politinių pažiūrų (XVI p.)". Veikalo autoriai pagrįstai skundžiasi uždavinio sunkumu dėl nuolatinio įstatymų leidimo ir teisinės politikos kaitaliojimo, dėl sovietinės teisės šaltinių aiškinimo keblumų ir dėl kai kurių teisinių leidinių eksporto į Vakarus draudimo. Savaime aišku, kad tokio uždavinio, nežiūrėdami didelių kliūčių, galėjo imtis tik tokie autoriai, kuriems lengvai prieinamas Jungtinių Valstybių Kongreso Bibliotekos nepaprastas šaltinių lobynas.

Vengdami Vakaruose paskelbtos medžiagos "cenzūros ir politinių pažiūrų", autoriai, matyti, norėjo būti objektyvūs ir patikti sovietinės teisės tikrovę sine ira et studio. Skaitytojas niekur neužtiks kiek aštresnės kritikos ar kiek gilesnio sovietizacijos proceso ar jo atskirų tarpsnių teisinio vertinimo. Jaučiamas tik aiškus autorių vidujinis atsiribojimas nuo tautų ir žmogaus pavergimo bendro vyksmo ir pavienių veiksmų, kurie vakarietiškoj kultūroje užaugusiam ir jo idėjų veikiamam stebėtojui simpatijos ar pritarimo negali sužadinti. Baltijos kraštų autoriai, pavyzdžiui, pateikdami savo kraštų inkorporacijos Sovietų Sąjungon dokumentais paremtą vaizdą ar aprašydami teismų santvarkos subolševikinimą ar žemės ūkio sukol-chozinimą, niekur nesileidžia į smulkesnį teisinį analizavimą; jie tik leidžia kalbėti dokumentams ir faktams. Yra paminėta, kad Baltijos valstybių diplomatiniai atstovai protestavo prieš Rusijos agresiją ir kad Vakarų valstybės inkorporaciją pasmerkė ir jos nepripažino. Tačiau nesiimta uždavinio agresijos ar sovietizacijos procesą matuoti tarptautinės teisės matais ir skaitytojui pasakyti, koks gi dabar, po tos agresijos, yra tikrasis teisinis Baltijos valstybių tarptautinis status. Tik estas autorius prabėgomis (106 p.) pamini Estijos statusą kaip "okupuoto krašto", šiaipjau nieko daugiau nesakydamas. Pasigendama taip pat bent kiek ryškesnio Baltijos tautų, ypatingai lietuvių, pasipriešinimo prieš Sovietų Rusijos smurtą vaizdo. Teisiškai labai reikšmingiems faktams, — kad 1944 metais Baltijos kraštai tapo pasaulinio karo lauku, kad tada Raudonoji Armija juosna įžygiavo, vydama vokiečių kariuomenę, ir kad nuo tada prasidėjo dabartinė Baltijos kraštų okupacija, — niekur nėra skirta vietos.

Nors Rytų Europos pavergimas ir jos teisynų sovietizacija vyko rusams būdingu grubiu vienodumu, tačiau Kremlius visur susidūrė su laiko ir vietos sąlygų įvairove. Atkaklaus revoliucingumo forsuojamas tempas nesidavė visur ir visada vienodai išlaikomas; net nesiskaitymas su priemonėmis ne visada ir ne visur įstengė vienodai lengvai nugalėti gyventojų priešingas teisines ir moralines koncepcijas ir ilgų šimtmečių tradicijas. Teisės "recepcija" daug kur nukrypo nuo maskvinio šablono, ir teisinė medžiaga, kurią veikalo autoriams teko sudoroti, toli gražu ne visur tokia monolitiška, kokios norėtų jos kūrėjai. Jos atvaizdavimas viename, nors ir dviejų didelių tomų, veikale tikrai painus dalykas.

Kadangi Sovietų Rusijos teisynas vis dėlto buvo ir yra "recepcijos" prototipas, tai veikalo autoriai nė negalėjo pasirinkti tinkamesnio metodo jai vaizduoti, neaprašę pirma pačios Sovietų Rusijos teisinės santvarkos atsiradimo bei turinio. Ir tik tada jie galėjo pavesti atskirų kraštų teisės žinovams pavaizduoti sovietinės santvarkos primetimo ir jos turinio skirtumus. Šitokiu keliu einant, Sovietų Rusijos teisyno redaktoriui atiteko pati sunkiausioji našta, bet tuo pačiu ir geresnė proga savo žinioms atskleisti ir savo plunksnai pašveisti. Kitiems autoriams beliko tik dailinti jo pieštąjį vaizdą ir papildyti surinktą medžiagą. Iš to gaunasi neišvengiama išdava, kad skaitytojas ne kartą turi kovoti su nuoboduliu, kai, ryž-damasis įsigilinti į satelitinių kraštų teisę, randa dažnus vieno ir to paties prototipo pakartojimus ar tik nuo jo nukrypusias teisines smulkmenas. Sovietinėje "orbitoje" vyrauja bendra taisyklė, kad satelitai — nekalbant jau apie Sovietų Sąjungon "integruotus" Baltijos kraštus — automatiškai seka Maskvoje kuriama raida; vadinasi, visa, kas Kremliui pasidaro nebereikalinga, savaime nustoja galios ir visoje "orbitoje". Tačiau esama ir išimčių iš šios taisyklės. Ir kantrus skaitytojas smulkmenų įvairovėje ras daug įdomios medžiagos apie tai, kaip senos kitų kraštų teisinės institucijos ir normos, nežiūrint kieto ir nepaliaujamo Maskvos ir jos sėbrų spaudimo, sugeba išsilaikyti, ypatingai Lenkijoje, ir kaip kai kurie satelitai, pvz. ypatingai Čekoslovakija, bejieškodami "socialistinio teisingumo", patiems rusiškiems meistrams parodo kelią į komunistinės teisės idealus.

Teisininkui bus įdomu patirti, kad analoginis baudžiamosios teisės nuostatų taikymo panaikinimas, kurį pačioje Sovietų Sąjungoje — dideliam visokius "liberalizavimo" ženklus matančių pasitenkinimui — skelbė 1958 metų reformos, Bulgarijoje buvo įvykdytos jau 1956 metais (986 p.), kad Vengrijos 1950 metų baudžiamasis statutas visai nė nemini analogijos nuostato (1029 p.), kad Čekoslovakijos tų pačių metų baudžiamasis statutas jį, kaip ir retroaktyvinį teisės normų taikymą bei grupinę atsakomybę, net į-sakmiai draudžia (999 p.), ir kad Lenkijoje analoginis baudžiamosios teisės nuostatų taikymas niekad nuo pat sovietizacijos pradžios nebuvo "recipuotas" (1057 p.). Bet iš kitos pusės tai dar nereiškia, kad į komunistinio baudžiamojo proceso pinklę patekęs žmogus nebūtų buvęs padarytas atsakingas net ir minėtuose kraštuose už veiksmus, kurių baudžiamu-mo jis negalėjo numatyti: visam sovietiniam teisynui būdingas teisinių normų dviprasmiškumas ir miglotumas teismus visur įgalino (ir tebeįgalina) praktikoje pasiekti tuos padarinius, kurių tariamai nori išvengti analoginio normų taikymo draudimas. Teisininkas užtiks ir juokingų keistybių. Lenkijoje, pavyzdžiui, komunistai, besistengdami režimo savavaliavimą "legalizuoti", kiekvienam partijos ar valdžios įsakymui ir net kurio pareigūno pareiškimui pripažino "teisinio šaltinio galią" ir, tokio keisto tikslo besiekdami, persistengė: iki 1956 metų prikepta vien tik ūkio sovietizacijos srityje apie 10,000 visokių "įstatymų", sukūrusių tikrą maišatį, ir niekas nebegalėjo susigaudyti — net ir patys "teisdariai", — kur tos idealizuojamosios sovietizacijos pradžia ir kur jos galas (gal tai vienas sąmoningo lenkiško pasipriešinimo būdų, o gal tik garsiojo lenkiško "tvarkingumo" išdava?). Iš antros pusės satelitiniuose kraštuose yra ir priešingų atsitikimų, kai teisinė sovietizacija vykdoma nuosekliau negu pačioje Rusijoje. Rumunijoje, pavyzdžiui, įgaliojimą advokatui išduoda ir pasirašo ne klientas (bylininkas), kurio interesai sovietinėje santvarkoje neturi didelės reikšmės, o jo vietoje advokatų artelės raštinė, t. y. pati valdžia (797 p.).

Veikalo autoriai susidūrė ir su kitu, dar didesniu redakcinės metodikos klausimu: iš kokio taško išeiti ir kaip prie dalyko prieiti, aprašant tokį milžinišką ir, nežiūrint vienodinimo intencijų, taip margą teisyną ir jo "recipavimą" didelėje Rytų Europos teritorijoje nuo Estijos šiaurėje iki Albanijos pietuose? Leksikografinis medžiagos sukraustymas, paprastas teisinių šaltinių atkartojimas arba įprastinė teisės vadovų sistema negalėjo nei šiam reikalui tikti nei autorių patenkinti. Metodikos klausimas ypatingai keblus dėl to, kad reikėjo apdoroti teisinę medžiagą, kurios pagrindinis kūrimo principas yra proletarinės diktatūros neribota savivalė ir kurios kūrėjai ypatingo dėmesio nekreipia į aiškios bei vientisinės teorijos būtinumą ir į ja paremtą teisyno sistemingumą (komunistai sau prieštarautų, jei tai darytų). Iš to pasėka yra tokia, kad sovietinėje bendruomenėje "teisinė sistema nebėra logiškai vientisa", kad "socializmo 'teisdariai' nesirūpina sisteminga galiojančių įstatymų tvarka arba teisinės santvarkos loginiais aspektais" (507 p.).

Autoriai pasirinko tokį išeities tašką, koks vakariečiui ypatingai brangus ir teisininką tikrai smal-sina. Veikalo įžangoje sakoma, kad "individo teisių nušvietimas ir apsaugojimas sovietinėje orbitoje buvo svarbiausias tyrinėjimų tikslas; diskutuojamieji dalykai buvo atrinkti, išeinant iš šio taško" (xvi p.).
Komunistinė teisinė santvarka ir žmogaus teisė — ar tai ne siekimas apjungti nesuderinamus priešingumus? Argi iš viso toks uždavinys galimas? Argi autoriai neturėjo atsidurti tuštumoje ir akligatvyje, j ieškodami žmogaus teisių ten, kur jų negali būti, ir net jų "apsaugojimo" tokioje teisinėje sistemoje, kuri žmogų vergia ir niekina? Ar ne pats Leninas nustatė savo "teisdariams" žmogaus teisių tvarkymo gaires, dar ir šiandien Sovietijoje galiojančias, skelbdamas: "... mes nieko privataus nepripažįstame; visa, kas surišta su ūkiu, yra, mūsų supratimu, viešosios, o ne privatinės teisės dalykas" (1137 p.). Ir visai nuosekliai rusų teisininkė Kaminskaja, kalbėdama apie kaltinamajam teikiamas sovietinės baudžiamosios teisės garantijas, teigia: "... jeigu mes sakome, kad sovietinė teisė apsaugo sovietinio piliečio interesus, tai mes turime galvoje tuos interesus, kurie sutampa su valstybės interesais; ir niekas kitas mums nerūpi" (1405 p.). Ne stebuklas, kad ir čia autoriai vėl susiduria su sistemingumo ir tvarkingumo stoka ir teorinių pagrindų trūkumu. Autoriai rašo: "konstitucinės normos, liečiančios individualines piliečio teises, bendra valdžios pažiūra j jas, komunistinė laisvės samprata ir pati tikrovė — visa tai yra skirtingi žmogaus teisių problemos aspektai, ir jie visi daugiau negu vienu atžvilgiu prieštarauja vienas kitam" (315 p.). Skaitytojas, perskaitęs dar aštuonis šimtus puslapių (1125 p.), randa tokią analizės išdavą: "nei sovietų teisynas, nei sovietų jurisprudencija nesukūrė teisinės formulės, bendrai apibrėžiančios privatinių teisių apimtį socialistinėje Sovietų Sąjungos aplinkumoje. Tų teisių apimtis lieka miglota ir galėtų būti suprantama tik tada, kai analizuojamas atskiros kurios pavienės teisės apipavidalinimas, bet ir tai, turbūt, nesuteiktų tinkamo bendro vaizdo". Kasdieniniame sovietinio piliečio gyvenime niekur nėra vietos žmogaus teisėms vakarietiška prasme: nėra nei jų idėjos, nei jų teisinės formulės; nėra institucijų joms įgyvendinti, nėra galų gale nė pačios atmosferos, kurioje galėtų atsirasti, būti ir tarpti bet kokios individo teisės ir jų garantijos. Kas galima vadinti teisėmis, yra ne kas kita, kaip tik "tam tikros naudos pažadas tiems, kurie sutinka pilnai kooperuoti su vyriausybe" (318 p.). Bet ir tai yra tik "tam tikromis sąlygomis" teikiamas pažadas, numetamas ir užmirštamas, kaip valdžiai patinka, nes "niekados vyriausybė nepripažins tokių individo teisių, kurios siaurintų jos galią" (318 p.). Gal tiksliausią individo teisių padėties komunistinėje santvarkoje vaizdą pateikia bulgaras autorius Pundeff, išryškindamas žmogaus teisių veidmainingą pripažinimą: "komunistų teoretikai ir praktikai anksti suprato, kad įstatymai yra svarbi priemonė žmonių bendruomeniniams tikslams pasiekti. Dėl šio įstatymų naudingumo ir dėl veiksmingos bei pastovios administracijos reikalingumo komunistų partija reikalauja, kad jos leidžiami įstatymai saistytų, bet kartu pasilieka sau laisvę, nebodama konstitucinės ar demokratinės procedūros, keisti juos savo valia ir įsikišti į žmonių reikalus, kada tik nori. šis dviveidis teisės supratimas, t. y. represija, diskriminacija ir savivalis įsikišimas į kitų reikalus, kai liečiama partijos politika, ir tuo pačiu 'socialistinio teisingumo' propagavimas, kai partija gali jį sau leisti, — yra neribotos partijos diktatūros palydovas ir apibūdina šių dienų Bulgarijos konstitucinį ir teisinį klimatą" (221 p.), ši pastaba tinka visai sovietinei "orbitai".
Sovietinės teisės "recepcija" Rytų Europos žmogų yra nukėlusi atgal į savotiško neofeodalizmo vergovės padėtį. Vakarų valstybių konstitucijose numatytos ir garantuotos žmogaus teisės kilo iš sutarties sąvokos ir buvo šimtmetinių kovų bei kai kurių kruvinų revoliucijų vaisius. Šis į sutarties sąvoką atremtas status leidžia individui tiek viešame politiniame gyvenime, tiek asmens reikaluose tenkinti savo interesus ir naudotis asmens laisve, ypatingai apriboti ir kontroliuoti biurokratijos galią. Tačiau šiandieninėje Rytų Europoje žmogus, jo asmens interesai ir jo laisvės jausmai turi palaipsniui įsilieti į komunistinę visuomenę, pasiduoti visagališkai ir nekontroliuojamai komunistų partijos valdžiai. Kaip šis istorinis atžangos procesas (nuo sutartinio statuso į dabartinį neo-feodalinį) vyko ir tebevyksta, aprašoma atskirame skyriuje (1392 - 1409 p.), kuris yra vienas iš pačių įdomiausių ir esmingiausių iš viso veikalo. Ten pavaizduojama, kaip į viduramžio feodalo vietą atsistojo komisaras, atseikėjęs vergui tik tiek laisvės ir medžiaginių gėrybių, kiek toks "dosnumas" suderinamas su komunistinės valdžios, t. y. Maskvos, dienos interesais.

Kadangi komunistinėje bendruomenėje visas ūkis — tiek gamyba, tiek ir gėrybių skirstymas — yra tvarkomas valdžios, tai kiekvienas, net ir paprasčiausias žemės ūkio ar fabriko darbininkas yra pasidaręs biurokratas. Jo teisės, kiek jų belieka, priklauso nuo statuso, kurį jis turi darbo kolektyve. Jo pareigos ir atsakomybė apibrėžiamos daugybės smulkmeniškų biurokratinių normų. Nebe sutartis, o valstybės ūkio planas ir darbo disciplina yra jo elgsenos normos. Jos pasižymi nepaprastu, tiesiog nežmonišku griežtumu ir keistu medžiaginių gėrybių pervertinimu. Lenkijoje, kaip matyti iš vieno teismo sprendimo, net melžėja laikoma valdininke ir buvo atitinkamai griežtai baudžiama už netinkamą valdinių pareigų ėjimą. Gamybinės medžiagos pergabenimas iš vienos fabriko vietos į kitą savaime nėra tokios rūšies veiksmas, kuriam būtų taikomos baudžiamosios teisės normos dėl viešų pareigų nevykdymo. Bet jei tokios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas sužaloja fabriko įrengimus ar sustabdo mašinų ėjimą, tai taikomos griežtesnės normos: tada taikomos baudžiamosios teisės normos, net ir nesant tyčios veiksmo kaltės įrodymų (1401 p.). Vengrijoje įmonė, pagal ūkio planą įpareigota atlikti tam tikrą sutartį, baudžiama net 1.000 proc. (vieno tūkstančio!) bauda, apskaičiuojama nuo objekto sumos, už kiekvieną sutarties nevykdymo (ne mėnesį ar metus, bet) dieną (1239 p.). Kaip komunistinėje baudžiamojoje teisėje atsispindi komunistinei sampratai būdingas medžiaginio nuostolio pervertinimas ir visiškas žmogaus gyvybės nepaisymas, parodo naujausieji Rumunijos baudžiamojo kodekso papildymai: jei pavogta, nuslėpta ar kitu nusikalstamuoju veiksmu pažeista "socialistinė nuosavybė", kurios vertė viršija $16,000 (100,000 lei), nusikaltimas baudžiamas mirtimi, bet žmogžudystė, net jeigu ji planingai iš anksto parengta, baudžiama tik kalėjimu iki gyvos galvos (1100 p.).

Savaime suprantama, kad tokion teisinėn santvar-kon patekęs žmogus yra priverstas laikytis tokių elgsenos normų, kurios visai skirtingos nuo individualinių ir liberalinių romėnų teisės santvarkos pagrindų, per eilę generacijų gilias šaknis įleidusių į vakariečio teisinę sąmonę ir sampratą. Komunistinėje santvarkoje ne tas išvengs susidūrimo su teisės normomis, kuris elgsis kaip bonus pater familias, — jis tokį susidūrimą veikiausiai tik išprovokuos, — o tas, kuris elgsis kaip servilis pars communitatis. Komunistinis "patriotizmas, politinis sąmoningumas, gilus darbo atsakomybės jausmas, optimistiškas pasitikėjimas valdžia ir jos veiksmais atsistojo išmintingumo, kuklumo ir garbingumo vieton" žmogaus santykiuose su žmogumi (506 p.). Individualinis moralumas nebėra elgsenos normų šaltinis; jis yra viena iš žmogaus galvosenoje užsilikusių "kapitalistinių atgyvenų", su kuriomis režimas nuolatos kovoja. Tarp režimo ir formalių įstatymų yra prieštaravimas, kurio buvimą ir jėgą jaučia komunistai valdovai, o taip pat ir individualinis komunistinės santvarkos narys. Nuo klausimo, ar režimui pasiseks šitą prieštaravimą išnaikinti, "priklauso sovietinių įstatymų galia ir jų įgyvendinimo sąlygos" (504 p.), šiuo metu toji kova toli gražu nebaigta. Ji yra sunki ir vargu kada nors gali būti režimo laimima. Nes jam tenka kovoti ne tiktai su individualiniais žmogaus įsitikinimais ir visuomenės moraline samprata, bet ir su pačia teisės idėja ir teisės autoritetu. "Pagal tradicinį teisinį samprotavimą įstatymų privalomumo šaltinis yra už valstybės prievartos ribų" (395 p.). Valdžios galia ir teisės moralinis autoritetas — du skirtingi dalykai. Teisės autoriteto šaknys, glūdinčios "Dievo, gamtos ar išminties teisėje", siekia tokių žmogaus interesų, kurie yra augščiau už politinių jėgų momento siekimus" (1395 p.), čia ir susidaro kovos frontai: iš vienos pusės — tradicinis teisės autoritetas, per šimtmečius įsisąmonintas, kaip skirtinga nuo valstybės jėga, esanti virš valstybės ir siekianti jos suvaržymo ir kontrolės, ir iš antros pusės — savivalinga komunistų partija, kurios galia, anot Lenino, "niekuo neapribota, jokiais įstatymais, absoliučiai jokiomis taisyklėmis, niekieno nekontroliuojama ir pasikliaujanti tik jėga" (212 p.).

PIETA   Lietuvių liaudies menas (1830 m.)

Kol toji kova komunistinėje santvarkoje vyksta, tol ten negali būti jokio teisinės padėties pastovumo ir valdžios veiksmų numatomumo, tol ir veikianti teisė gali būti režimo tik suprantama kaip "politikos siekimų kliūtis" (1405 p.). Aišku, kad tokioje padėtyje ir žmogaus teisių kodifikacija negali būti suprantama kaip jų garantija vakarietiškų valstybių konstitucijų prasme. Skaitytojas todėl recenzuojamame veikale veltui j ieškos įprasto pagrindinių asmens politinių ir kitokių teisių katalogo ir jo analizavimo liberalinės, demokratinės konstitucijos dvasioje. Šitos rūšies žmogaus teisių analizės veikalo autoriai nė nesiekė. Priešingu atveju, jie būtų pasirinkę tokiai analizei visai netinkamą objektą.

Sovietinės teisės esmė yra priešinga bet kokiam pastovumui. Kaip visa  komunistų partijos  politika,
—    veikiama, varžoma bei stumiama dienos interesų ir paremta dogmatiniu įsitikinimu, kad partijos viršūnė, ir tik partijos viršūnė gali numatyti gyvenimo istorinę raidą ir ją diriguoti, — nuolatos kinta, taip ir sovietinės teisės santvarka, — tos politikos neišvengiamas palydovas ir kartu neapkenčiama kliūtis

—    bei ton santvarkon įvelto žmogaus padėtis yra nuolatinės evoliucijos tėkmėje. Pagrindinis tos evoliucijos pobūdis yra anoji sovietinio režimo kova su "kapitalistinėmis atgyvenomis", apsireiškiančiomis taip pat nuolat kintančiomis formomis ir nuolat svyruojančia jėga.

Bene esmingiausias recenzuojamojo veikalo bruožas yra šios režimo kovos pavaizdavimas. Nors toji kova ir nėra ypatinga, atskirai nagrinėjama tema, ja yra persunkta visa aprašomoji teisinė tikrovė. Skaitytojas, jei tik norės atkreipti į tai savo dėmesį, lengvai suras tos kovos įvairias formas ir pats susidarys jos laimėjimų, pralaimėjimų ir paliaubų vaizdą.

Ne recenzijos uždavinys nupiešti viso to vyksmo vaizdą. Tačiau verta trumpai sustoti prie dviejų ypatingai būdingų tos kovos reiškinių.
Nuosavybės teisė, — kaip komunistų manifesto paskelbimo laikais ir 1917 metų revoliucijos sukurtoje Rusijos istorijos epochoje, taip ir tos revoliucijos dvasioje tebeforsuojamos sovietinės teisės "recepcijos" laikotarpyje, — yra pirmutinis teisės revoliucijos pastangų taikinys. Iš vakarietiškos privatinės nuosavybės teisės atimti beveik visi objektai, jie atiduoti "socialistinei" teisei ir priklauso jos beribiam "sektoriui". Žmogui palikta tik "asmeninė" nuosavybės teisė, kurios objektai, neskaitant kai kurių išimčių, tėra tik vartojamojo pobūdžio, (čia sovietiniai teisininkai susiduria su teorinėmis komplikacijomis: kas yra, pavyzdžiui, karvė, tas beveik vienintelis vargšo kolchozininko pragyvenimo šaltinis? Ar tai vartojimo objektas ar gamybos priemonė? Ir kokia trapi ta "asmeninė nuosavybės teisė", jei režimas kiekvienu metu vienu mostu gali paskelbti karvę esant gamybos priemonę ir tuo panaikinti tos teisės praktišką vertę (1136 р.). Bet ir toji taip jau menkutė "asmeninė nuosavybės teisė" dar smarkiai suvaržoma nuostatu, kuris sako, kad vartojamieji jos objektai negali būti naudojami "neuždirbtam pasipelnymui". Tad kas tokiu atveju darytina su paveldėjimais? 1926 metų paveldėjimo įstatymai buvo ištikimi komunistinei dogmai ir griežtais progresyviniais mokesčiais (iki 90 proc. nuo paveldimos nuosavybės vertės) niveliavo nesuvartotus turtus ir draudė jų, ypatingai piniginio kapitalo, akumuliavimą. Bet iš kitos pusės "augš-ti valdžios, pramonės ir prekybos egzekutyvinio ir techniškojo personalo atlyginimai bei visokie jų priedai ir režimui nusipelniusių išradėjų, mokslininkų, rašytojų ir menininkų honorarai leidžia sukaupti labai daug pinigų ir turto, kai eilinis darbininkas turi tenkintis kukliu savo darbo uždarbiu" (1173 р.). Suprantama, "naujosios klasės" galimybės praturtėti buvo milžiniškos, jei ne anie 1926 metų progresyviniai paveldėjimo mokesčio įstatymai, kurie valdžiai leido atimti antrąja ranka iš "naujosios klasės" tai, kas jai pirmąja ranka buvo duota. Šita įkyri padėtis tęsėsi iki 1943 metų, t. y. iki antrojo pasaulinio karo baigiamosios fazės, kai, viena, visokie generolai ir komisarai jau tiek buvo pasipelnymo galimybių viliojami, kad nebenorėjo jų išsižadėti, ir, antra, viso režimo egzistencija priklausė nuo tų "kapitalistinėmis atgyvenomis" apsėstų generolų ir komisarų "patriotinių pastangų". Anais 1943 metais progresyviniai paveldėjimo mokesčiai buvo panaikinti, ir "nuo tada Rusijoje nebėra paveldimų turtų vertės jokių apribojimų" (1166 р.). "Vienas dalykas aiškus: šių dienų Rusijos socialistinė santvarka leidžia būsimoms generacijoms kaupti neuždirbtas pajamas. Vadinasi, ir šiuo atveju (kaip ir daugeliu kitų) sovietiniai valdovai turėjo paaukoti pirminių socialistinių principų gerą dalį tam, kad galėtų ... komunistų partiją išlaikyti valdžioje" (1174 р.). Tad ir kyla klausimas, kada "naujoji klasė", "kapitalistinių atgyvenų" saldimo paragavusi ir anų progresyvinių paveldėjimo mokesčių panaikinimo laimėjimo padrąsinta, pajus dar didesnius "kapitalistinius" apetitus ir pradės nebesitenkin-ti tik dėl akių teikiamomis nuosavybės teisės "garantijomis" sovietinėje konstitucijoje, bet pasišaus reikalauti šio laimėjimo garantijų (be kabučių!) tikrai paveikiomis teisės priemonėmis.

Kitas keistas reiškinys, kuris stebina teisininką ir gali suklaidinti su sovietine santvarka nesusipažinus) eilinį skaitytoją, yra pretenzingas piliečio teisių katalogas sovietinėse konstitucijose. Pamėgdžiodami Sovietų Sąjungos konstitucijos pavyzdį, visos satelitinių kraštų konstitucijos skelbia ilgą piliečio teisių sąrašą ir net jų "garantavimą". Sovietų Sąjungos visas dešimtasis skyrius pašvęstas "pagrindinėms piliečio teisėms ir prievolėms"; ten randamos surašytos bene visos socialinės, ekonominės, politinės ir bendrosios asmens teisės — nuo teisės į darbą, poilsį, aprūpinimą senatvėje, ligoje ir nedarbingume, į mokslą, nuo moters lygybės su vyru ir bendros visų piliečių lygybės be tautybės ir rasės skirtumo iki sąžinės ir religinio kulto laisvės; nuo žodžio, spaudos, susirinkimų ir demonstracijų, organizavimosi laisvės iki asmens ir buto neliečiamumo ir (vienuoliktame skyriuje) teisės rinkti ir būti renkamam į sovietus, kuriose reiškiasi "visa dirbančiųjų galia Sovietų Sąjungoje". Sovietiniai teisininkai šituo piliečio teisių katalogu labai didžiuojas ir stengiasi pavaizduoti, tartum visos tos taip gražiai ir kruopščiai suvarstytos teisės yra tikros, galiojančios ir paveikios. Dar 1961 metų Sovietų Sąjungos augščiausiojo sovieto posėdyje, priimant anksčiau paskelbtus Civilinio Kodekso papildymo pagrindus, Komachidze, vienas iš delegatų, pareiškė, jog "tik buržuaziniai melagiai ir šmeižikai gali teigti, kad sovietiniam piliečiui yra atimtos pilietinės teisės; priešingai, pagrindų projektas aiškiai rodo, kad mūsų piliečiai turi visas pilietines teises ir, kas ypatingai svarbu, jos yra garantuojamos įstatymais". Atrodo, lyg toms teisėms garantuoti pakaktų tik jas įrašyti į įstatymą ir lyg nieko daugiau nebereiktų. ..

Recenzuojamojo veikalo pagrindinis nuopelnas yra tas, kad objektyviai ir dokumentuotai parodoma, jog anas asmens teisių katalogas yra tik savotiškas teisinis fasadas, už kurio slepiasi komunistų partijos savivalė, liberalinių bei demokratinių teisių ir institucijų išvirkščias vaizdavimas ir negailestingas žmogaus pavergimas. Tokio Komachidzės pareiškimai nesuklaidins akylo veikalo skaitytojo. Jis supras tikrąją žmogaus buities tikrovę sovietinėje santvarkoje. Jei jis teisininkas, tai jau iš anų sovietinių "pagrindinių piliečio teisių ir pareigų" suformulavimo pamatys, kad jos melagingos. Daugumas tų teisių "suteikiama" tik "atitinkamai dirbančiųjų interesams ir socialistinės sistemos įtvirtinimo tikslu", t. y. tik komunistų partijos savivalės ir savanaudiškų interesų rėmuose. Visa eilė vadinamųjų teisių (pvz. asmens, buto neliečiamumo) tiesiog prieštarauja kitiems įstatymams (pvz. baudžiamojo proceso), kurie užgožė tų teisių reikšmę. Albanijos konstitucija šiuo atžvilgiu yra būdinga ir bent atvira: ten tiesiog sakoma, kad "piliečiams nevalia naudotis konstitucijoje suminėtomis teisėmis tam, kad pakeistų Albanijos konstitucinį režimą", vadinasi, asmens teisės nėra ten, kur jos būtų neparankios komunistų partijai.
Tačiau asmens teisių katalogo melagingumas reiškiasi dar labiau tuo, kad pati teisinė tikrovė, paslėpta už konstitucinio fasado, ne tik kad neteikia toms teisėms egzistuoti reikalingų institucijų, bet tiesiog užkerta kelią joms atsirasti. Demokratinėje teisinėje santvarkoje pirmutinė teismų funkcija yra tų teisių apsaugojimas ir įgyvendinimas. Tos funkcijos pagrindas yra teismų nepriklausomumas. Bet sovietinėje santvarkoje teismų nepriklausomumo doktrina yra "kontrarevoliucinė" (520 p.), o teisėjai tik komunistų partijos klusnūs įrankiai. Taip pat ir res judicata principas "socialistiniam teisingumui" nepriimtinas, nes jis prieštarauja neribotai komunistų partijos savivalei. Prokurorai ir augščiausiųjų sovietinių teismų pirmininkai gali žemesniųjų teismų net ir "galutinai" išspręstas bylas kiekvienu metu atnaujinti, paties bylininko neatsiklausę ir jo interesų nepaisydami (537 p.), o apeliacinėje instancijoje ir po "galutino sprendimo" bylosena gali tęstis ad infinitum prie uždarų durų kaip grynai prokuroro ir teisėjų tarpusavio reikalas (540 p.). Tokiu būdu bylininkas, pateikęs savo teisių apsaugojimo reikalą teismams, niekad negali žinoti, kur jo byla atsidurs. Suprantama, atsargus pilietis tokios savo reikalų netikros padėties vengs, iš viso saugodamasis bylų, teismų ir ypač prokuroro. Toks ne tik asmens, bet ir bendrų reikalų netikrumas sąmoningai padidinamas dar ir vadinamaisiais slaptais įstatymais, kurie, Vakarų teisės matu juos matuojant, yra contradictio in adjec-to, o sovietinėj santvarkoj — natūralūs komunistų partijos savivalės palydovai. Pvz., žemės ūkio politika "pastaraisiais metais labai maža atsispindi įstatymuose ar įsakymuose. Partijos viršūnių potvarkiai... vietiniams organams duodami partijos ir administracijos kanalais, nė nebūna paskelbiami įstatymiška tvarka" (1638 p.). Galima lengvai įsivaizduoti, ko-kion apgaulės padėtin jaučiasi patekęs tas vargšas kolchozininkas, kuris, atskleidęs Sovietų Sąjungos konstituciją, jos septintame paragrafe randa savo taip brangaus sklypo "nuosavybės garantiją". Sovietiniai teisininkai slaptuosius ir paskelbtuosius įstatymus visai rimtai laiko lygiomis. Jei dar pridursime nesąžiningą pasityčiojimą iš teisės ir tikrovės, kaip antai komunistinio sovieto įvilkimą į demokratinio parlamento rūbą ir komunistų partijos centro komiteto visagalybės paslėpimą už neva "dirbančiųjų galią" garantuojančios konstitucijos, tai suprasime komunistinės Lenkijos lenko ir sovietinės konstitucijos žinovo Seidlerio tokią išvadą: "Jeigu tikrieji savitarpiniai jėgų santykiai neatitinka valdžios organų nustatytos struktūros ar sistemos arba konstitucijos nustatytos piliečio teisių apimties, kadangi pagrindinę valstybės valią formuojanti galia slepiasi už konstitucijos rėmų, — nors tai ir nėra jos numatyta, — tai yra bergždžias darbas tokioje socialinėje santvarkoje jieškoti bet kokio teisingumo" (351 p.).
Tokia yra "piliečio teisių bei prievolių" ir jų konstitucinių "garantijų" reikšmė ir prasmė sovietinėje santvarkoje, šių teisių įrašymas konstitucijon yra ne tik palaidas ir iliuziškas dalykas, bet ir sąmoningas pasipuošimas svetimomis plunksnomis. "Jos gali sudaryti paviršutiniškam skaitytojui tik klaidingą tikrosios sovietinės ... teisės esmės ir pobūdžio vaizdą", teisingai įspėja autoriai (923 p.), nagrinėdami sovietinę baudžiamąją teisę. Tačiau jų teigimas ir įspėjimas yra pravartus bet kokiai teisinei normai, pretenduojančiai į piliečio teisių apsaugą ar suponuojančią jų buvimą.

Veikalo autoriai nė nemėgino iškelti ar išspręsti klausimo, kurių tikslų siekiama tokia sovietinės teisės veidmainyste. Kodėl sovietiniai "teisdariai", — sukūrę santvarką žmogaus priespaudai įgyvendinti ir užtikrinti, — puošia ją "žmogaus teisėmis" ir net tų teisių "garantijomis"? Kokie gali būti šio didžiulio melo motyvai? Gal jie glūdi psichikoje tautos, kuri pagimdė tokį žmogaus sielos prieštaringų ir šiurpulingų gelmių j ieškotoją kaip Dostojevskį? O gal toje didelėje žmogaus pavergimo ir iš teisės idėjos tyčioji-mosi dramoje valdovų sąžinėn grįžta tos pačios šmėklos, kuriomis Šekspyras kankina kai kuriuos savo herojus? Gal tai yra nešvarios sąžinės išraiška tokių nusidėjėlių, kurie, pamynę žmogų po kojomis, skelbiasi esą jo geradariai? Ir kuo toji priešingybė tarp melagingo fasado ir žiaurios tikrovės gali baigtis? Kuris jų — teisės fasadas ar savivalės tikrovė — galiausiai laimės?

Įžymus lenkas filosofas Kolakovskis, subrendęs marksistinėje-leninistinėje ideologijoje ir ją gerai išnagrinėjęs, yra bandęs duoti lemtingą ir esminį atsakymą. Jis sako: "Jei neteise, priespauda ir skurdu paremta socialinė sistema slepiasi po žmogiškumo terminijos kauke, tai tokia sistema ilgainiui (priešingai negu tikimasi) praranda savo poveikį. Tam tikroje stadijoje jos fasadas atsigręžia priešpriešiais ją pačią, nes jis visada buvo jai svetimas ir tik istorinių aplinkybių primestas... Fasadas pradeda savitai gyventi ir, prieštaraudamas sistemai, įdiegia bei ugdo jos žlugimo sėklą...".

Ir iš tikrųjų tokio žlugimo sėklos jėga tuoj pasireiškia, kai tik komunistinė sistema sušlubuoja ir nebepajėgia sudoroti fasado. Komunistinės Lenkijos seimas, kuris prieš 1956 metų maištingus įvykius buvo tik komunistų partijos disciplinai aklai pasidavęs pritarimo forumas, ėmė virsti (bent iki tam tikro laipsnio) valdžią kontroliuojančiu organu ir laisvų diskusijų institucija, kai Gomulka buvo priverstas atleisti priespaudos varžtus ir skaitytis su fasadinėmis žmogaus teisėmis. O 1958 metais paskelbtos taisyklės Sovietų Sąjungos baudžiamajai teisei suliberalin-ti taip pat parodė, kad vakarietiška teisės idėja ir žmogaus laisvės samprata (tegul tik labai netikromis sąlygomis ir neaiškiomis sėkmės perspektyvomis) gali išlįsti iš po ano fasado ir atsigręžti prieš režimą. Sovietų Sąjungos komunistų partijos klaikus nutarimas Stalino lavoną išimti iš garbingo mauzoliejaus ir pakasti po Kremliaus mūrais, galbūt, taip pat yra Kulakovskio minimos komunistinę sistemą begriaujan-čios sėklos jėgos ženklas.

Recenzuojamojo veikalo autoriai savo kruopščiu sovietinės sistemos analizavimu bei aprašymu žmogaus teisės požvilgiu ir medžiagos bei išvadų paskelbimu reprezentatyviniame veikale bus (gal be tiesioginės intencijos) taip pat prisidėję prie anų komunistinę sistemą ardančių jėgų pagyvinimo. Nors autoriai siekia mokslinio objektyvumo ir vengia propagandinio savo darbo atspalvio, jų darbas vis dėlto lieka kartu perdėm politinis. Toks, mat, ir darbo objektas. Jei autoriai galėjo, kaip įžangoje skelbiama, neboti tų veikalų, kurių "autoriai rašo įtaigoti... politinių pažiūrų", tai jie negalėjo nesiekti tų pačių politinių tikslų...
 

V. K. Jonynas — Vitražas (Detalė)