PLUOŠTAS DOKUMENTU APIE ANTANĄ STRAZDĄ Spausdinti
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
(Tęsinys)
Aptikęs Strazdo bylą su Harasimavičium, neabejojau, kad nenuorama Strazdas, daręs tiek rūpesčių dvasinei vyresnybei, turėjo būti dar nekartą paminėtas Vilniaus vyskupijos raštuose, kurie antrojo pasaulinio karo metu buvo perduoti Vilniaus valstybiniam archyvui ir, nors dar netvarkingai sukrauti atliekamose lentynose ar kampuose ir net laiptų aikštelėse, buvo daugiau ar mažiau prieinami istorikams. Peržiūrėjęs daugybę bylų, iš jų išrankiojau paskirus Strazdą liečiančius dokumentus, teikiančius naujų duomenų paskutiniam Strazdo gyvenimo penkmečiui. Vieną bylą iš to laikotarpio aptikau Vilniaus universiteto bibliotekoje (rankraštis B, 54/199); tai 1828 Obelių dekanato vizitacijos aktai (Akta Wizyty Dekanatu Abelskiego Roku 1828 odpra-wioney), kur buvo ir labai įdomus dekano raportas apie Strazdą. Tų 1828-1833 dokumentų nuorašai (išskyrus vieną kitą) yra suregistruoti V. Biržiškos "Aleksandryne" (II 1963, p. 261-264), kaip Strazdo dokumentai Nr. 41-42, 44-70.

1828 V 15 Obelių dekanas Jonas Stanevičius (tas pats, kuris jau 1825 buvo tardęs Strazdą) iš Dusetų (jis buvo Dusetų klebonas) pasiuntė Katalikų Bažnyčios Rusijoje metropolitui arkivyskupui Ciecišovskiui raportą, kuris davė pagrindą 1828 V 31 (tai dekano raporto gavimo data) sudarytai bylai "apie nepavyzdingą kun. Droz-dovskio elgesį ir jo suspendavimą" (Dzielo o nie-przykladnem postępowaniu X.Drozdowskiego i o zasuspendowaniu onego, zaczęlo się z raportu WJX. Jana Staniewicza Wizytatora Dekanatu Abelskiego — z dnia 31 Maia 1828).

Savo raporte dekanas rašė, kad metropolito pavedimu vizituodamas Kamajų parapijos bažnyčią, tiksliai ištardęs Kamajų miestelyje be pareigų gyvenantį ir gero vardo neturintį Strazdą (dekanas, žinoma, jį vadina Drozdovskiu), 72 metų amžiaus ir 39 m. kunigystės (pagal tai išeitų, kad Strazdas turėjo būti gimęs 1755 ar 1756, o kunigu įšventintas 1788 ar 1789). Tardant paaiškėję, 1) kad Strazdas turįs dvejus namelius tame miestelyje, nuomojas ketvirtį valako žemės, ją dirbąs ir turįs menką ūkį. Gyvenąs vienoje tamsioje, 8 žingsnių pločio pirkelėje (piekarenka — kaimo trobų pagrindinis kambarys su duonos kepamąja krosnimi, arba ir menka dūminė trobelė be kamino; beje, savo 1825 raporte apie Strazdą dekanas rašė, kad Strazdas gyvenąs menkoje pirkelėje, kuri betgi turinti kaminą) be priemenės su rekruto (t.y. ilgametei kariuomenės tarnybai paimtojo) žmona, turinčia apie 40 metų, ir su vaikščioti pradedančiu vaiku, kurį kunigas nešiojąs ir glamonėjąs net ir kieme; visi suprantą, kad tai jo paties vaikas. Drauge gyvenąs vaikinas Pranciškus, Strazdo išaugintas ir turįs apie 20 metų, kurį Strazdas mylįs ir kurį visi jo sūnumi laiką (tai bus tas pats vaikinas, kuris minimas Strazdo 1824-1825 byloje su Harasimavičium ir apie kurį žmonėse buvo išlikę nekokie atsiminimai. Antai L. Didžiulienė buvo šiaip užrašiusi: "Mickūnaitis Justinas, Zebelynės ūkininkas, 65 metų, pasakojo, jo tėvas buvęs Zebelynės kaimo 'desėtnyku', tada varę areštantą, supančiotą geležiniais, ir sakę, kad tai kun. Strazdelio sūnus" — Liet. Tauta I p. 543). Jokio kunigiško ženklo nei Strazdo bute, nei jo naminiuose drabužiuose nesą (Yra užrašytas toks žmonių pasakojimas: "Nuvažiavus Strazdui Kupiškin ne kunigų rūbais, kaip dažniausiai jis vilkėdavo, dekanas pradėjęs jam prikaišioti, kodėl jis nevilkįs kunigų rūbais. Kun. S. suradęs dekano čemarą ir apsivilkęs" — Liet. Tauta I p. 541).

2)    Strazdas su įvairiais žmonėmis susivaidijąs ir po metus bei daugiau nesusitaikąs (panašiai dekanas buvo jau 1825 rašęs). Dabar Strazdas esąs apskųstas žemesniajame žemės teisme ir anksčiau būdavęs. Kamajų ekonomas (urėdas) Karpuška (beje, Liet. Tautoje, I p. 539, yra paskelbtas M. Romerio užrašytas pasakojimas, kad per Kamajų dvaro administratoriaus Kar-puškos laidotuves Strazdas išdrožęs smarkų pamokslą, išdėdamas Karpuškos žiaurumą ir žmonėms darytas skriaudas) dekanui skundęsis, kad nuolat sprendžiąs žydų bylas su Strazdu ir jo sūnumi; ir galo nesą. Dabar Strazdas buvęs vaito Trojeckio apskųstas už ožkos sumušimą ir skandinimą upėje; žydo Maušos — kad neatiduodąs 20 rublių, pasiskolintų pagal kortelę be datos ir parašo; bajoro Antano Čarkausko už jo motinos sumušimą; Čarkauskas skundęsis ir žemesniajam teismui. Dekanas labai stengęsis tuos ginčus baigti sutaikymu, bet Strazdas nepaklausęs. Į vaidus jį paskatinąs vaikinas Pranciškus, kurį mylįs ir kurio klausąs, taip pat ir dažnas pasigėrimas.

3)    Kamajų bažnyčioje nebuvęs ir su vietos klebonu Vrublevskiu nesimatęs beveik dvejus metus, nes klebonas priekaištavęs, kad Strazdas nepadėjęs atlikti jubiliejinių pamaldų. Todėl klebonas, apie Strazdą atsiklaustas, nieko dekano nepainformavęs, nors gyveną tik per 200 žingsnių.

4)    Strazdas važinėjąs į bažnyčias, kur esti iškilmingos pamaldos (t.y., atlaidai. Beje, žmonių pasakojimuose, paskelbtuose Liet. Tautoje, nekartą užsimenama apie Strazdo važinėjimą po atlaidus ir jo įvairius nuotykius), klausąs ten išpažinčių, imąs aukas už mišias ir jas laikąs. Taip pat apsiimąs klausyti velykinių išpažinčių. Per praeitas Velykas tuo būdu padėjęs Panemunėlio klebonui Jackevičiui, kuris dabar Kamajuose dekanui sakęs, kad Strazdas blogai klausąs išpažinčių, staiga pavarąs, net neišklausęs penitento; tad žmonės nepatenkinti jo išpažintimis (panašiai sakė ir 1825 dekano klausinėti liudininkai). Žinodamas prastą nuomonę apie Strazdą, dekanas 1827 X 28 rašęs Vilniaus diecezijos administratoriui, kad dėl netvarkingumo gyvenime ir blogo vardo nereiktų Strazdui duoti aprobatos. Betgi aprobata buvusi atsiųsta.

5)    Įžymi ir nusipelnusi ponia Siesickienė, kai dekanas ją dabar aplankęs, pasakojusi, kad jai laikant prie krikšto kūdikį, Strazdas praleidęs maldas ir apeigas, pakrikštijęs vandeniu ir šv. aliejais patepęs; kai paklaususi, kodėl nesukalbėjęs "Tikiu Dievą" ir "Tėve mūsų", atsakęs: "Namie sukalbėsi". Toji pati ponia, 1827 per Šv. Jurgio atlaidus pakviesta Jūžintų klebonijon pietų, girdėjusi, kaip Strazdas ir jaunas Obelių kamendorius kun. Juozas Savickas prie stalo taip susiginčiję, prikaišiodami vienas kitam juodžiausius darbus, kad ji nuėjusi nuo stalo, negalėdama pakęsti. Dabar ji apie tai papasakojusi, dekano prašoma, o apskritai esanti blogiausios nuomonės apie Strazdą.

6)    Jau pirmiau minėtasis Karpuška, išmintingas ir gerbiamas žmogus, pasakojęs, kad 1827 per Šv. Jurgį Strazdas papusryčiavęs pas jį Lit-viniškių palivarke ir išvažiavęs į Jūžintus, į atlaidus. Pusryčius padavinėjęs Karpuškos tarnas bajoras Mykolas Vitkevičius, kuris paskui nuvažiavęs į Jūžintus ir matęs Strazdą mišias laikantį. Padekaniai Panemunėlio kleb. Jackevičius ir Rokiškio kleb. Eisimantas pasakoję, kad Strazdas pergreit mišias atlaikąs: prieinąs prie altoriaus ir nueinąs. (Yra užrašytas pasakojimas apie Strazdą, kad jis pagreitintai laikydavęs mišias, jas pradėdamas jau zakristijoje. — Liet. Tauta I p. 547). Dekanas davęs Strazdui atlaikyti mišias. Iš arti stebėjęs Strazdo laikytas mišias, dekanas savo raporte gana smulkiai surašė, kurias mišių dalis Strazdas praleido ar pergreitai ir netinkamai paskaitė ar atliko. Toliau nurodė, kad Strazdas buvo išsiblaškęs, pašnekesio tonu atkalbėjęs balsu sakomąsias mišių dalis, kalbėjęs patarnautojui — "Kur akiniai", "Pernešk mišiolą", nors tam nebuvę reikalo. Auką žegnodamas, neišlaikęs reikiamo kartų skaičiaus. Mišias laikęs
16 minučių. Kunigai pasakoję, kad prie vizitatoriaus mišias tvarkingai laikęs. Dekanas įspėjęs Strazdą dėl netvarkingumo ir liepęs atlaikyti kitas mišias. Šviesias mišias laikęs 30 minučių. Kanono pradžioje buvo peršokęs prie "Hanc igi-tur", susigriebęs ir grįžęs prie "Memento". "Domine non sum dignus" pradėjęs ir nebaigęs; likusią dalį laikydamas buvęs išsiblaškęs. Nusisukęs nuo altoriaus, pirštais suspaudęs nosį valęs ir metęs bažnyčion. Apskritai veidmainiškai, tik dėl akių ir atlyginimo tą Švenčiausią Auką atliekąs. Todėl dekanas ir drįsęs metropolito vardu suspenduoti Strazdą nuo mišių laikymo ir sakramentų administravimo ligi metropolito naujo potvarkio tuo reikalu. Strazdas kilęs iš šio dekanato neturtingos ir žemos giminės (taigi iš valstiečių), įsišventinęs Žemaičių diecezijoje; raštais parodęs, kad Vilniaus diecezijon formaliai atvykęs 1791. Dimisijos ir admisijos Strazdas nepateikęs. (Betgi dimisijos iš Žemaičių diecezijos raštą, datuotą 1790IX 15, Strazdas buvo jau 1819 pateikęs ryšium su byla dėl eilėraščio "Pagrabas Palšio"). Strazdas turįs palinkimą į lietuvių poeziją; esąs rašęs ir spausdinęs paprastas pasaulietiškas daineles. Gyvenimą praleidęs ne pagal pašaukimą. Apie 10 metų gyvenęs troboje su darbininkais vidury miško ir dykvietėje žemę dirbęs; iš to ir iš elgetavimo pragyvenęs. Kartais trumpai būdavęs prie filijų ar koplyčių. Jau keliolika metų gyvenąs Kamajuose prie buvusio dekano, kuriam ir bažnyčioje padėdavęs. Dėl to dekanas ir nelaukęs didelių ydų. Nuo 1823 dekanas tyrinėjęs 4 Strazdo bylas; iš trijų Strazdas susilaukęs papeikimo. Dekaninių vizitacijų metu Strazdas išvažiuodavęs iš miestelio. Dabar dekanas jį specialiai ištardęs ir surinkęs šias žinias. Dekano manymu, Strazdą, kad būtų pašalintas papiktinimas ir jis pats grąžintas tvarkin-gan gyveniman, reiktų visam laikui uždaryti vienuolynan. Strazdas turįs namelius ir šiek tiek gyvų pinigų, kuriuos taupąs Pranciškui ir apie tai pasisakąs patikimiesiems. Strazdą reiktų iš dalies jo paties, iš dalies kad ir klebonų sudėtinėmis lėšomis laikyti vienuolyne ar invalidų (paliegėlių) namuose, bet griežtoje priežiūroje. Nuo Strazdo pasklidusi čia dvasiškių tarpe demoralizacija dėl palaido gyvenimo ir moterų: tiek metų netvarkingai gyvenąs nenubaustas ir tuo paskatinąs jaunuosius prie netvarkos.
Do Biskupa Luckiego i Zytomirskiego N.Arcy Bisku-pa Metropolity Rzymsko Katolickich w Rossyi Kosciolow, szlonka Honorowego Cesarskiego Wilenskiego Uniwersy-tetu i Towarzystwa Warszawskiego Przyiacičl Nauk Or-derow Alexandra Newskiego Komandorą, Oria bialego i S. Stanislawa Kawalera Jašnie Wielmoznego Cieciszow-skiego.
Od Wizytatora Dekanatu Abelskiego Rapport.

W skutek Zalecenia JW-o Pana wizytuiac Kosciol Parafialny Komayski, w Dekanacie Abelskim položony, X-a Antoniego Drozdowskiego w Miasteczku Komaiach
 
PIETA (Detalė) Lietuviy liaudies menas, 1830 m.

bez obowiazku mieszkaiç.cego, lat wleku 72. Kap'anstwa 39 že dobrey slawy nie ma, scisle examinowalem sposob žycia z czego się odkrylo. 1-o X.Drozdowski ma dwa dom-ki w tym miasteczku, ziemi 1/4 wloki arenduie, uprawia, ma nędzną gospodarkę, i mieszka teraz w iedney pie-karence bez sieni na 8 krokow obszerney, ciemney z ko-bietą rekrutką okolo lat 40 mającą z dzieckiem chodz1C poczynającym, którego Xiadz nosi i piešei nawet po dzie-dzincu a wszyscy rozumieją, že to lego wlasne: oraz z chlopcem Franciszkiem przez Xiçdza wychowanym lat do 20 maiącym, którego kocha a wszyscy za syna íego uwazaicj.. zadnerïo znaku Kaplañskiego ani w iego miesz-kaniu, ani w odzieniu domowym niema. 2-o Po roku i v/ięoey w ldôtniach z rožnemi bez poiednania zostaie: teraz do Sądu Nižszego Ziemskiego iest oskaržony i wprzód bywal. Ekonom Komayski Karpuszko utyskiwal przedemną, že ciągle sprawy sądzi między Žydami Xiedzem Drozdowskim i Jego synem, i koñea nie ma. Teraz skar-zony byl przedemną przez Kluczwóyta Troieckiego o to-pienie w rzece i zbicie kozy. Przez žyda Mowsze o po-žyczenie rubli 20 za karteczką bez daty i podpisu, že nie oplaca. Przez Slach-ca Antoniego Czarkowskiego, o pobicie iego matki, za co i do Sadu Nizszego skarzyl. Usilnie staralem sic spory przez ugodç skonczyc, aie Xiadz nie ushichal. Chlopiec Franciszek, ktôrego kocha i slucha, oraz czçste upijanie sie sklaniajg. go do klôtni. 3-tio w kosciele Komayskim nie byl i z X-m Plebanem mieyscowym Wrôblewskim nie widzial sic blisko lat dwuch, z powodu, ze X.Pleban wymôwit, iz nabozenstwa Jubileuszowego nie pomagal odbywaé. Stqd Pleban py-tany o X-u Drozdowskim nie miç nie poinformowal, cho-ciaz na 200 krokow  oddaleni mieszkali. 4-to X.Drozdowski iezdzi do kosciolow gdzie uroczyste nabozenstwa, tam spowiada, na Msze jalmuzne bierze, i Msze odprawuie. Naymuie sic takoz do sluchania Spowiedzi wielkanocney. Przeszley wielkiey nocy pomagal spowiadaé w tym De-kanacie X. Jackiewiczowi Plebanowi Poniemunskiemu, ktôry teraz w Komaiach mnie môwil, ze nie dobrze spowiada, nagle odprawuie bez rozpoznania, a nawet wy-sluchania Penitenta: i ludzie nie kontenci z iego spowiedzi. Ogolnie wiedzac zla opinia X-a Drozdowskiego, roku 1827 8bra 28 pisalem do JW-a Administratora Dye-cezyi Wilenskiey, ze dla nieregularnosci zycia i zley opinii nie nalezaloby dac approbaty. Jednak approbatç przysla-no. 5-to Znakomita Dama weteranka Siesicka przy od-wiedzeniu iey teraz môwila: ze do Chrztu trzymala dzie-cie, X.Drozdowski opuscil modlitwy i cérémonie, woda oehrzeil i Olejami SS. namascil. Gdy sic spytala: czemu Wierzç w Boga i Oycze nasz nie môwil: odpowiedzial: ze w domu zmôwisz. Taz Dama r. 1827 w czasie festu na S. Jerzy proszona, byla na obiedzie w Plebanii Juzyntskiey, X.Pleban nie siedzial u stolu: X.Drozdowski i mlody X. Jôzef Sawicki komendarz Abelski /:teraz w Giedroy-ciach:/ u stolu poklôcili sic, ieden drugiemu nayezar-nieysze akeye wyrzucali, nie mogac wyrazona Dama znieâc, wstala od stolu. Teraz o tem môwila, na prozbç moja, a w ogulnosci o X-u Drozdowskim powiedziala, ze opinii naygorszey. 6-to Wyzey spomniany Karpuszko czlowiek rozsadny i dobrze uwazany, môwil: ze w roku 1827 w dzien S. Jerzego X. Drozdowski byl u niego w folwarku Litwiniszkach, ziadl sniadanie i poiechal do Ju-zynt na fest. Michal Witkiewicz Szlachcic sluzacy Kar-puszki podawal sniadanie, potem poiechal do Juzynt i widzial X-a Drozdowskiego Msza odprawuiacego. X.Jac-kiewiez Pleban Poniemunski, i X.Eysymont Pleban Ra-kiski Poddziekani môwili: ze X.Drozdowski zbyt prçdko Msza odprawuie. Przystapi do Oltarza i odehodzi. Teraz zobowiq,zalem, aby Msz% odprawil; sluchalem Mszy za-lobney z bliska: zabawil na wyszukaniu i odczytaniu Ora-tiow poczatkowych i koncowych, prçdzey odbyl lekcyq, Ewangeliq, ofertorium i Prefacya: kanon nagle przebiegl: zaczal od slôw: Haec dona: Mémento spomnial, Communicantes opuscil, Hanc igitur .. . zmôwil, zegnania opuscil. Consekracya uczynil. Unde et memores zaczal i do mémento przeskoczyl. Ipsis Domine et omnibus in X-sto quiescentibus zmôwil, Nobis Quoque peccatoribus opuscil do per Ipsum. . . przeskoczyl. Pater noster i nastçpne zmôwil, Domine non sum dignus poczynal i nie konczyl. Roz-proszony, tonem rozmowy, czçsci Mszy glosne, odmawial, do sluzq.cego gadal, gdzie okulary, przenies mszal, cho-ciaz tego nie bylo potrzeby; w zegnaniu Offiary liezby krzyzôw nie zachowal. Odprawil te Msza przez minut 16. Kaplani môwili, ze przy Wizytatorze regularnie Msza odprawil, Przestrzeglem X-a Drozdowskiego o nie regular-nosci, i druga odprawié obowi^zalem. Odprawil Msz^ swiatla przez minut 30. Od poezatku kanonu byl przeskoczyl do Hanc igitur, postrzegl sie i Wrôcil do Mémento. Domine non sum dignus poczynal i nie konczyl: resztq. odprawil z roztargnieniem. Nos odwrôciwszy sie od Oltarza seisnawszy palcami ucieral i rzucal na kosciol. W ogulnosci obludnie, dla oka tylko i jalmuzny tq. Nay-swietszq Offiarç sprawuie: Tem przenikniony odwazylem się w Imieniu JW-o Pana suspendowac X-a Drozdowskiego od sprawowania Offiary i administrowania Sakra-mentow do nowego w tey rzeczy postanowienia JW-o Pana. X.Drozdowski rodem z tego Dekanatu familii ubo-giey i nizkiey, wyswiccil się w Dyecezyi žmuydzkiey: w pismach wyraza, iž formalnie przyszedl do Dyecezyi Wi-leñskiey r. 1791. Dymissy ani admissy nie zložyl. Ma sklonnošc do poezyi litewskiey, pisal i drukowal piosnki swieckie ordynaryine. žycie przepędzil nie podlug po-wolania. Lat okolo 10 mieszkal w chacie z czeladzią w šrod lasu na pustoszy rolę uprawial, z niey i žebraniny žycie utrzymywal. Czasem krótko przy filiach lub kap-licach. Juž lat kilkanascie w Komaiach obok zeszlego Dziekana, któremu i w kosciele pomagal. Stąd wielkich wad nie spodziewalem się. Od roku 1823 4 sprawy iego rozpoznawalem, z nich 3 nagane mu przyniosly. W czasie wizyt Dziekanskich wiele trudow w Kosciele i Plebanii naydywalem, a X. Drozdowski wyiezdzal z Miasteczka. Teraz przez szczegulny examen wiadomosc wyrazona ze-bralem. Zdaie się, že dla zniesienia zgorszeñ i przywró-cenie do žycia regularnego nalezaloby X-a Drozdowskiego za klauzūrą osadzié na zawsze. Ma domki i cokolwiek gotowych pieniędzy, te oszczędza dla Franciszka, z tem przed zaufanemi otwiera się. Częscią z iego funduszu, częscia chocby ze skladek, do których zobowiazac Ple-banow, utrzymač go w klasztorze, lub w domu Inwalidów, ale pod scislym dozorem. Od X-a Drozdowskiego tu rozla-lo się między Duchownemi, co do wolnosci žycia i kobiet, zgorszenie: tyle lat žyie nie regularnie, i osmiela mlodych do nie regularnošci, nie będąc powsciagnionym. —
/—/ Wizytator delegowany X Jan Staniewicz Dzie-
N 142    [kan Abelski
R-u 1828 Maja 15 Dusiaty.

1828 VI 5 metropolitas Ciecišovskis, siųsdamas Vilniaus sufraganui Andriui Klongevičiui, kuris 1828 IV 23 buvo paskirtas Vilniaus diecezijos administratorium, įvairius generalinę vizitaciją liečiančius raštus, jų tarpe persiuntė ir Obelių dekano raportą apie Strazdą. Savo rašte metropolitas nurodė, kad Strazdo elgesys, kuris buvęs taip ilgai kenčiamas, reikalingas staigaus gydymo. Strazdą reikia kad ir su policijos pagalba tuojau paimti ir patalpinti saugion vieton, kur jis būtų uoliai sergimas ir išlaikomas jo turto sąskaiton. Tuojau pat tiksliai ištirti, ar tikrai Strazdas, kaip praneša vizitatorius, įšventintas Žemaičių diecezijoje, išsikėlęs iš ten be dimisijos ir be admisijos pasilikęs Vilniaus diecezijoje. Tai patikrinus, Strazdą su sargyba išsiųsti Žemaičių diecezijos vyresnybei. Kun. prelatą oficióla, buvusį administratorių, raštu paklausti, kodėl Strazdas taip ilgai buvo kenčiamas Vilniaus diecezijoje, kodėl buvo įtraukiamas Vilniaus dva-siškijos katalogan (sąrašan), kodėl buvo paskirtas Kamajų bažnyčios vikaru, kodėl jam šiemet išduota aprobata išpažintims klausyti, neatsižvelgiant į dekano raportą apie Strazdo negarbingumą. Toliau metropolitas nurodė, kad jo rašte minėtais atvejais (be Strazdo buvo ten nurodyti ir kiti, pvz. alkoholikas kun. Lapinskas) gali prireikti policijos pagalbos. Metropolitas jau V 25 buvo prašęs Vilniaus ir Gardino karo gubernatorių įsakyti policijai, kad prireikus neatsisakytų padėti. Kadangi metropolitas nežinąs, ar gubernatorius jo prašymą patenkinęs, tegul Klonge-vičius apie tai pasiteiraująs ir nuo savęs dar primenąs.

Jaánie Wielm. Im. X. Nom. Biskupowi Suffraganowi Wilenskiemu, Zarządzaiącemu Dyecezyą i Kawalerowi Andrzejowi Klagiewiczowi.
Posylam JW. ImčPanu papiery do Wizyty G[e]n[e-ra]lney naležące: ... 2) Rapport WJX-a Staniewicza Wizytatora Dekanatu Abelskiego o X-u Drozdowskim. Postepowanie Jego podobne iest we wszystkim X.X. Wo-ložynskim, i tak dlugo iak i tamtym cierpiane, naglego potrzebuie lekarstwa. Proszę go, chočby z pomocą Po-licyi wziac zaraz i osadzič w mieyscu bezpiecznym pod pilną stražą, opatrzywszy Jego utrzymywanie się na ra-chunek Jego maiątku. Natychmiast examinowac šcišle, czyli tak iest, iak WJX.Wizytator donosi, že on ordyno-wany w Žmuydzkiey Dyecezyi, wyszedl z tamtąd bez Dy-missy, zostal w Wileñskiey bez admissy, a sprawdziwszy to wyprawic go pod Stražą do Zwierzchnosci Duchowney Žmuydzkiey Dyecezyi przy Urzedowym pišmie z wypi-saniem rapportu Wizytatorskiego. Bylego zaš Administra-tora WJX.Prelata Officyala zapytač na pišmie: za co go cierpiano tak dlugo w Dyecezyi? mieszczono w Katalogu Duchowienstwa Wilenskiego ? mianowano Wikaryuszem Komayskiego Košciola? i pomimo Rapportu Dziekana o Jego niegodnošci wydano na rok teraznieyszy approbatę do sluchania Spowiedzi. . . Poniewaz wyexekwowanie wszystkich powyzszych dyspozycyi može potrebowac pomocy Ziemskiey policyi, a mnie niewiadomo ieszcze czyli JW. Woienny Gubernator Wileñski i Grodzieñski raczyl uczynič zadosyč moiey rekwizycyi o rozkaz Po-licyom nieodmawiania oney, która to rekwizycya z wy-pisaniem Imiennego ukazu poslana dnia 25, maia z N.657. Zechce wiec JW.N.Suffragan o tem się dowiedziec, i od siebie dopomnieč się ley.
R-u 1828 d. 5. Czerwca w Lucku
/—/ X.Cieciszowski

Gavęs aukščiau cituotąjį metr. Ciecišovskio raštą, Klongevičius 1828 VI 20 parašė Ukmergės dekanui Siesikų klebonui kan. Antanui Žeime-vičiui, kad pastaroji vizitacija pateikusi metropolitui ypač du apgailėtinus atvejus — vieną Ukmergės, o kitą Obelių dekanate (Wizyta teraz-nieysza zaniosla JW.Metropolicie między wielu zdarzeniami zasmucaiącemi Košciol nasz S-ty, dwa szczególnie, iedno z Dekanatu Wm. Pana, drugie z abelskiego). Tai buvęs Kavarsko kleb. kun. Martijonas Lapinskas, chroniškas ir nepasitaisąs alkoholikas (utopiony w nalogu piiañ-stwa ležy bez poprawy), jau 1824 XII 5 konsistorijos teismo nuteistas metinėmis rekolekcijomis Pažaislio kamaldulių vienuolyne, bet ligi šiol dar ten nenugabentas. Kitas — tai kun. Antanas Drozdovskis, gyvenąs Kamajuose nuosavoje trobelėje su rekruto žmona, turįs žemės gabalą ir gyvenąs kaip kaimietis, o pikčiausia, kad esąs neišpasakytas vaidinininkas ir didelis papiktin-tojas. Kunigaująs jau 40 metų. Važinėjąs į atlaidus po įvairias bažnyčias, nerūpestingai klausąs išpažinčių ir teikiąs išrišimus, renkąs stipendijas už mišias ir jas laikąs, bet laikyti nemokąs: sumaišąs ir trumpinąs kanoną, kartais laikęs mišias, pavalgęs pusryčius. Tad ir jį pagal metropolito sprendimą suspendavus nuo visų kunigo pareigų, Klongevičius pavedąs dekanui nugabenti, kaip ir kun. Lapinską, Pažaislio vienuolynan. Tegul dekanas kuo greičiau pasiunčiąs išmintingą kunigą į Kamajus, kad ten su policijos pagalba ir dalyvaujant vietos klebonui Macevičiui paimtų Strazdą, surašytų visus jo popierius ir daiktus, jo namelius prie liudininkų įkainotų ir visą turtą pagal reversą (raštelį) atiduotų minėto klebono priežiūron; taip pat, kad surašytų pretenzijas, jei kas nors jų turėtų į Strazdą ar Strazdas turėtų į ką nors; jeigu tai pareikalautų daugiau laiko, pavesti jų surašymą vietos klebonui drauge su Kamajų dvaro pareigūnais. Patį Strazdą atvežti Ukmergėn ir iš ten drauge su kun. Lapinsku išsiųsti Pažaisim, kur negalės laikyti mišių nei jokių dvasinių patarnavimų atlikinėti, o ap-robatos raštą, iš jo atėmus, atsiųsti Klongevičiui. Surašant turtą, žiūrėti, ar nuosavų Strazdo lėšų pakaks jo išlaikymui Pažaislyje. Viso turto sąrašą atsiųsti Klongevičiui. Kad neiškiltų kokio pasipriešinimo ar kitokių nemalonių įvykių vietoje ar kelionėje, Klongevičius kreipęsis į Vilniaus civilinio gubernatoriaus pavaduotoją, prašydamas policijos pagalbos, jei jos prireiktų, vykdant instrukcijas dėl minėtų kunigų išgabenimo Pažaislin. Suprantama, visa tai reikia laikyti paslaptyje, kad anie kunigai, iš anksto patyrę, nepasislėptų ar neišsigalvotų kokios sunkios ligos. Prie savo rašto Klongevičius pridedąs ir raštą Pažaislio vienuolynui.

Do WJX. Kanonika žeymiewicza Dziekana Wilko-mierskiego.
. . . Drugi Kaplan X. Antoni Drozdowski w Dekanacie Abelskim w miasteczku Komajach mieszka w chalupie vvlasney z Žoną rekrutą, ma tam i drugi domėk sw6y, trzyma kawal gruntu, žyie iak wiešniak, ato naygorzey že niezmiernie kl6tliwy, i gorszyciel wielki. —Jest kap-lanem od lat 40. iezdzi na uroczystošci do roznych koš-ciolow, spowiada i absolvvuie bez uwagi, zbiera stipendia na msze, i odprawuie, ale odprawowač nie umie — Kanon miesza i obcina, niekiedy celebrowal zjadlszy šniadanie. I tego Zwoli JW.Metropolity suspenduiąc od wszelkich obowiązk6w Kaplanskich do Eremu požayskiego, razem iak i Lapinskiego odwiešč zalecam, więc iak nayrychley poszliy WMPan roztropnego Kaplana do Komay, tam za pomocą policyi, w obesnošci JX.Macewicza mieyscowego plebana, kaž wziąč X.Drozdowskiego; wszystkie jego papiery i rzeczy spisač, domki iego przy zebranych šwiad-kach ocenič, i calą wiasnošč pod dozčr pomienionego plebana oddač za rewersem; spisač takže pretensye, iešli-by czyie byly do X.Drozdowskiego, i wzaiemne, albo iešliby to dlužszego czasu potrzebovvalo, spisanie mieysco-v.emu plebanowi wesp61 z officyalistami Dworu Komayskiego poruczyč, a samego X.Drozdowskiego przywiešč do Wilkomierza i stamtąd razem z Xiędzem Lapinskim do Požayšcia na osadzenie vvyslač, gdzie ani Mszy mieč, ani žadney poslugi duchovvney sprawowač nie będzię, ktoremu i aprobatę z rąk odebrawszy mnie przyslač — przy spisaniu wlasnošci uwažač, czy wlasny fundusz X. Drozdowskiego na utrzymanie w Eremie, vvystarczy; re-gestr spisaney wszelkiey wlasnošci do mnie dostawič;
ažeby zaš w caley tey czynnošci niedošvviadczyč oporu, i innych przykrych zdarzen na mieyscu i w drodze, uczy-nilem kommunikacyą do JW-o Marcinkiewicza Žaby za-stępuiącego teraz mieysce Cywilnego Gubernatora Wi-lenskiego, o danie zalecenia Sądowi Nižszemu Ziemskie-mu Wilkomierskiemu, vvzględem przeznaczenia Czlonka do assystowania tak samemu WMPanu, iako i przezna-czonemu od WMPana KapIanowi do wzięcia i zaprowa-dzenia dwoch pomienionych Kaplan<5w do Požayšcia, oraz do ocenienia i zabespieczenia ich wlasnošci wedlug wy-ražoney Instrukcyi. —Samo przez się rozumie, že trzeba zachowač Sekret až do przybycia na mieysce mieszkania obu tych Xięžy, ažeby wczešniey wiedząc, nieschronili się lub niezmyšlili obiožney choroby. —Pismo do Eremu zaniešč się maiące wespol z Xięžmi na pokutę idącymi, tu przylączam, iak i przez ktčrego Kaplana wszystko to WMPan \vykonasz, raportu czekač będę.

1828 VI20 rašte Pažaislio vienuolyno priorui kun. Romualdui Zubavičiui Klongevičius davė nurodymus dėl kun. Lapinsko ir Strazdo atgailos. Suspenduoti nuo mišių laikymo, išpažinčių klausymo ir visokių dvasinių patarnavimų atlikinėjimo, jie turį klausyti mišių ir atlikinėti rekolekcijas per visus metus su tam tikromis pertraukomis, pvz. po tris dienas per savaitę, vadovaujant šviesiam ir dievotam vienuoliui. Negalima jiems turėti ryšių su asmenimis vienuolyne, galinčiais juos dar labiau gadinti ar kuriuos jie galėtų gadinti; taip pat su asmenimis už vienuolyno, kad niekas nepristatinėtų jiems gėralų ar nepadėtų pabėgti. Jų išlaikymui už kiekvieną iš diecezijos kasos tam tikrais terminais bus duodama po 50 sidabro rublių. Klongevičius prašo tėviškai rūpintis jų kūno bei sielos sveikata ir periodiškai siuntinėti Klongevičiui raportus apie juos.

Do J. Xiędza Romualda Zubowicza przeora Erema požayskiego XX.Kamaldulow.
Dway kaplani Swieccy ieden Expleban Kowarski X. Martynian Lapinski zostaiący w nieszczešliwym nalogu pianstwa, drugi X.Antoni Drozdowski wielki gorszyciel w Žyciu domowem, ktčry i Msze SS. wažyl się odprawowač z opuszczeniem lub poniechaniem Kanonu, Skazani są z woli JW-o Metropolity na pokutę do Eremu. —pokuta Ich ma bydz taka: Suspendovvani od Mszy SS. od sluchania spovviedzi i od wszelkich poshig duchownych powinni sluchač Mszy S. odprawowač rekollekcye przez caly rok zpewnemi przerwami czasu np. po trzy dni w tydzien, pod dyrekcyą ošwieconego i pobožnego Zakonnika. — Spowiedz takže przynaymniey w wielkie uroczystošci od-prawowač, niewolno Im mieč Związk6w, ani wewnątrz z osobami, mogącemi Ich psuč bardziey lub psuč się od nich, ani zewnątrz: aby kto niedostarczal Im trunk6w, lub nieulatwil ucieczki. — Na Ich utrzymanie z Kassy Dyecezalney w pewnych terminach za odezwaniem się Klasztoru, będzie dawana pensya po rubli srebr. szešč-dziesiąt za každego. —Zalecam przyiąč Ich, oycowskie o ich zdrowie ciala y duszy mieč staranie w nadzieie na-grody od Boga, dawač o nich w pewnym przeciągu czasu raportą do mnie, i to wszystko czynič, co WMPan z wlasney uwagi za przyzvvoite osądzisz. —

1828 VI 20, taigi tą pačią dieną, kai rašė Ukmergės dekanui ir Pažaislio vienuolyno priorui, Klongevičius pasiuntė raštą ir Vilniaus civilinio gubernatoriaus pareigas einančiam Marcinkevičiui Žabai, prašydamas įsakyti žemesniajam Ukmergės žemės teismui, kad skirtų policijos pagalbą, jei jos prireiktų Ukmergės dekanui, gabenant dvasinės vyresnybės nutarimu kun. Lapinską ir Strazdą Pažaislio vienuolynan. Tas Klongevičiaus raštas, kaip ir eilė kitų jo raštų apie Strazdą, buvo rastas Vilniaus vyskupo išsiunčiamųjų raštų nuorašų knygoje. To rašto originalas buvo 1958 rastas Lietuvos TSR Centriniame valstybiniame istoriniame archyve (taip jis dabar vadinamas) Vilniaus civilinio gubernatoriaus fondo slaptame skyriuje (D. Būtėnas: Nauji dokumentai apie Strazdą—Švyturys, 1958 IV 15, Nr. 7). Ten pat buvo rastas ir Marcinkevičiaus Žabos 1828 VI 20 atitinkamas įsakymas žemesniajam Ukmergės žemės teismui, kad Ukmergės dekano pareikalavimas būtų be atidėliojimų įvykdytas (predpisyvaju vostrebovanija Vilkomirskogo dekaną kanonika Žeimeviča k semu predmetu otnosiaščiesia ispolnitj vo vsei točnosti bez maleišego otlagateljstva). Ištisai tiedu dokumentai buvo paskelbti V. Vanago, pridėjus ir Marcinkevičiaus Žabos pranešimo Klongevičiui, kad išsiuntė įsakymą Ukmergėn, nuorašą (Literatūra ir Kalba, V 1961 p. 461-464).

Komentuodamas tuos dokumentus, J. Būtėnas rašė: "Iš rastosios medžiagos aiškėja suderintos dvasinės ir pasaulinės vyresnybių pastangos, persekiojant joms nepalankų poetą"./ Panašiai ir V. Vanagas: "Visas šis susirašinėjimas rodo, kaip glaudžiai katalikų bažnyčios vyresnybė bendradarbiavo su carine administracija bei policija, kai reikėdavo susidoroti su abiem pusėm nepageidaujamais asmenimis" (Lit. ir Kalba, V p. 460). Kalbant apie tą pabrėžiamąjį "bendradarbiavimą", reiktų labai suabejoti, ar civilinei valdžiai Strazdas (panašiai kaip ir chroniškas alkoholikas Lapinskas) bus iš viso kuo nors rūpėjęs. Jokių duomenų neturime, kad Strazdas būtų buvęs jos tardomas ar persekiojamas, nors šiaipjau rusų valdžia Lietuvoje buvo labai griežta ten, kur įžiūrėdavo bet kokį pavojų, pvz. sudarydama ištisą Vilniaus studentų filomatų -filaretų bylą ar net ir gimnazistus skaudžiai nu-bausdama, tuo pat metu pasireiškus tam tikram politinio, nors nekartą ir gana vaikiško pobūdžio bruzdėjimui Kėdainių, Kražių ir kitose Lietuvos mokyklose. Rusų valdžia Strazdo nebus laikius nei svarbiu nei jai pavojingu. Pagaliau iš tolimesnio susirašinėjimo Strazdo ištrėmimo Pažaislin reikalu matyti, kad nei jo turtą Kamajuose surašant, nei jį patį Pažaislin vežant, policijos atstovo nebuvo. Jo nė nereikėjo.

Įsakęs Ukmergės dekanui, kad Strazdas ir Lapinskas būtų išvežti Pažaislin, ir parašęs Vilniaus civiliniam gubernatoriui dėl policijos pagalbos, Klongevičius apie tai 1828 VI 28 pranešė metr. Ciecišovskiui. Savo raporte Klongevičius nurodė, kad Strazdas negalėjęs būti išsiųstas Žemaičių diecezijon, nes jau beveik 40 metų kaip kunigaująs ir gyvenąs be pertraukos Vilniaus diecezijoje, kurioje gimęs ir buvęs seminarijoje, o Žemaičiuose tik įsišventinęs. Žemaičių diecezija jo nepažinusi, ir pats laiko ilgumas padaręs jį savą Vilniaus diecezijoje. "Žemaičių vyskupas labai nuliūstų, — rašė Klongevičius savo raporte, — jei jam tokį vėjavaikį primestume." Jei dimisijos raštas ir nesusirastų, reikia tačiau manyti, kad nebuvę be reikiamų formalumų Strazdui leista grįžti gimtojon diecezijon iš Žemaičių, nes anuo metu Vilniaus diecezijoje buvę laikomasi didelės tvarkos. Pagaliau čia svarbu ne kas kita, kaip atvesti žmogų susimąstyman ir atgai-lon. "Pas mus nusikalto, pas mus tegu ir atgailauja," — rašė toliau Klongevičius, pažymėdamas, kad "mes patys" (taigi Vilniaus diecezijos vyresnybė) kalti, kad Strazdo nusižengimai beveik pusamžį nusitęsę.

AVyslanie X.Drozdowskiego do Dyecezyi žmudzkiey, mieysca mieč nie mogio, dla tego že czterdziešci lat bliz-ko, iak iest kaplanem i zostaie bez przerwy w Dyecezyi Wilenskiey, w ktčrey urodzony, w kt6rey byl w Semi-naryum, a tylko wyšwięcil się na Žmudzi. Dyecezya žmudzka nieznaia go, i sama diugošč czasu przysvvoila go do Wilenskiey. Biskup žmudzki mocnoby się zasmu-cil gdybyšmy takiego niestatka lemu narzucili. Chociažby dymissa na pišmie nieznaydowala się, trzeba wnosič že nie bez formalnošci naležney przyięty na powr<5t do Oy-czystey Dyecezyi ze žmudzkiey; bo w one czasy wielki w Dyecezyi Wilenskiey byl zachowany porządek; wszak-že nie idzie o nic vięcey, iak o przyprowadzenie czlowieka do reflexyi i pokuty; u nas grzeszyl, u nas niech i po-kutuie, ile že my sami winni, nadto przedlužonych bo blizko polwiecznyeh iego wykroczen.
Galimas dalykas, kad Klongevičius bus jau ir anksčiau apie Strazdą žinojęs. Gimęs 1767 (ar net 1765), jis buvo Strazdo kartos žmogus. Ligi 1788 jis mokėsi Alūkstoje, kur mokėsi, kaip nurodo kun. J. Katelė, ir Strazdas (ir pats Strazdas rašė, kad jis mokęsis Kurše). 1789-1797 Klongevičius mokytojavo Kražiuose, taigi toje pačioje mokykloje, iš kurios visai neseniai (1788) buvo atleistas Strazdas, jei pirmiau cituotame mokyklų vizitatoriaus kun. Jaksos protokole minimą pašalintąjį Kražių mokytoją kun. Drozdovskį laikysime (o tam, atrodo, turime pagrindo) Strazdu. Paskiau įsišventinęs kunigu, Klongevičius 1802 -1808 ėjo įvairias pareigas (į pagaibą buvo sekretorius) Vilniaus diecezijos konsistorijoje, taigi turėjo susidurti su įvairiomis disciplinarinėmis kunigų bylomis, jų tarpe ir su Strazdo, kuris 1806 turėjo muštynių bylą su Karsakiškio bažnyčios koliatorium Petraševskiu. Kelerius metus (ligi 1822) Klongevičius ėjo Vilniaus cenzūros komiteto pirmininko pareigas, tad gal ir vėliau cenzūros komiteto reikalai jam nebus buvę nežinomi ir jis gal bus girdėjęs apie ilgokai užtrukusią Strazdo kovą su cenzūra. Pagaliau ir lietuvių raštijos reikalai jam nebus buvę svetimi: bibliografai jam priskiria 1825 (taigi kaip tik tuo metu, kai vyko Strazdo cenzūros byla) išleistą knygelę "Pavynastės krikščioniškos arba katekizmas", o kun. A. Savickio poezijos rinkinio rankraštyje tarp kitų jo "satyrų" yra "Satyra dešimta arba prisikalbėjims prie vyskupo Klongevičės, metuose 1829 rašyta", kurioje Klongevičius lie-tuvinamas "Klągiu".

Tuo tarpu vyko tolimesni pasirengimai išvežti Strazdą Pažaislin. Gavęs Klongevičiaus raštą kun. J. Lapinsko ir Strazdo reikalu, Ukmergės dekanas 1828 VI 23 parašė Ukmergės vicedeka-nui Kavarsko klebonui kun. Dionizui Antanevi-čiui, kuris 1828 VI 28 atsakydamas, pranešė, kad nuvažiuosiąs į Kamajus vykdyti vyskupo potvarkio, kai susižinos su Ukmergės žemesniuoju žemės teismu, ir kad kun. Lapinskas jau VI 3 išvažiavęs Pažaislin. Į Kamajus Antanevičius nuvyko VII 6 ir ten prie liudininkų surašė Strazdo turtą, kurio sąrašas buvo pridėtas prie dekano Žeimevičiaus 1828 VII 19 raporto Klongevičiui. Menkas buvo Strazdo turtelis. Popierių jokių Strazdas neturėjo, išskyrus religines knygas, kaip brevijorių ir lotynišką Šv. Raštą. Turėjo du namelius ir svirnelį Rokiškio grafystės dvaro sklype, papuvusius bei apnykusius, prieš 30 metų be pamatų statytus, kurie buvo įvertinti 18 rublių. Iš gyvulių Strazdas turėjo seną bėrą arklį (4 rubl.), žalmargę karvę (2 rubl.) ir seną kiaulę su 3 paršiukais (1 rubl.); be to, 3 vištas (15 kapeikų) ir antį su 10 ančiukų (20 kap.). Dar sąraše randame du senus kubilus (Kubl6w sta-rych dwoparowych dwa. Dokumento nuoraše ar net ir pačiame jo originale čia gal bus įsibrovusi klaida, parašius "dwoparowych"—vietoje "dwo-purowych", t.y. dviejų pūrų talpos), du duon-kubiliukus, rėtį, geldą, kibirą ir girnas (viso 1 rubl. 4 kap.).
Čia surašytasis daiktų komplektas (beje, jis sąrašan įtrauktas kaip vienetas, o ne kaip paskiri daiktai; kiti Strazdo turėtieji indai ar baldai visai nebuvo įrašyti, matyt, kaip beverčiai) bus buvęs Strazdo naminis bravoriukas. Panašių dalykų randame senuose Lietuvos dvarų inventoriuose; pvz., Gaurės ir Gaurelių dvarų, Telšių vis., 1632 I 14 inventoriuje skaitome: ". . . w sie-niach browarz, w ktorym browarze kociol stary wielki, koryto jedne stare piwne y kubel jeden stary" (priemenėje bravoras, kuriame senas didelis katilas, vienas senas alaus lovys ir vienas senas kubilas. — Lietuvos inventoriai XVII a. Sudarė K. Jablonskis ir M. Jučas, 1962 p. 116). Kupiškėnuose buvo šie "alui gaminti naudojami indai — rėčka, kubilas, kubiliukas, vieno, dviejų, trijų kibirų talpos statinaitės, kibirai, koštuvas, mentė ir t.t." (E. Dulaitienė-Glemžaitė: Kupiškėnų senovė. 1958 p. 138). Buvo reikalingos ir girnos, nes "išdžiūvusį salyklą mala maltuvėje girnomis" (ten pat, p. 137). Istorikas dr. K. Avižonis 1963 VIII 15 laišku atsiuntė tokį paaiškinimą tuo reikalu: "Kas dėl A. Strazdo 1828 m. Kamajuose turėto turto sąrašo, tai jame minimi 'kublow starych dwoparowych dwa, dziežulki dwie, przetak 1, wiadro 1, žarna iedne" buvo į-vairūs indai ir reikmenys svaigiesiems gėrimams naminiu būdu pasigaminti.


KRUCIFIKAS (Detalė) Liet. liaudies menas

Tuo metu Aukštaičių ūkiuose buvo įprasta alų, vyną ir kitokius svaigiuosius gėrimus gamintis namie savo šeimos bei namų reikalams, ypačiai įvairioms vaišėms ir šventėms. Tas paprotys įvairiose Aukštaičių vietose išliko iki vėliausių laikų. Skaitant XVI-XVII a. dvarų turtų inventorius, nekartą užeinama dvarų bravorėlių aprašymų. Alus ar naminis vynas, kartais ir stipresni gėrimai buvo pasigaminami ir klebonijos vaišių bei kitiems reikalams. Taigi šiuo atžvilgiu A. Strazdas, matyti, neišsiskyrė iš kitų aukštaičių, laikydamasis jiems į-prasto būdo įvairioms šventėms atšvęsti bei svečiams pamylėti." M. Katkus apie anuos laikus taip rašo: "Pradžioje XIX amžiaus degtinės varymas buvo visai palaidas. Kas tik norėjo, tas ir turėjo savo namuose bravarą ir "degtinės. Šiandien dar neviename svirne senovės karališkių kaimuose stovi dideli kubilai, šešių pūrų talpos, miltų pilami. Paklausus, iš kur tie kubilai, šeimininkas atsakys: 'Senovės broginiai. Čia buvo bravariukas'." (M. Katkus: Balanos gadynė — Mūsų Tautosaka, IV 1931 p. 82).

Kad Strazdas mėgdavęs išgerti, užsimenama žmonių pasakojimuose (plg. Liet. Tauta I p. 543). Taip pat ir dekanas savo 1828 V 15 raporte nurodė, kad Strazdą prie vaidų paskatinąs jo dažnas nusigėrimas. Vis dėlto, koks nors ypatingas girtuoklis Strazdas anaiptol nebus buvęs. Antai, Klongevičius savo 1828 VI20 raštu Ukmergės dekanui pranešdamas apie nutarimą Strazdą uždaryti Pažaislio vienuolyne ir nurodydamas jo įvairius nusikaltimus, neprikiša ir net neužsimena apie Strazdo girtuokliavimą.

Surašytasis Strazdo turtas buvo įvertintas tik 26 rubl. 39 kap. Taigi Strazdas buvo tikras skurdžius. Tuos pinigus ligi vyskupo tolimesnio potvarkio globoti paėmė Kamajų klebonas Ignotas Macevičius, kuris tai ir patvirtino savo parašu. Turtą surašant, dalyvavo ir pasirašė keturi liudininkai: Motiejus Adomavičius, Kazimieras Daugėla, Donatas Trojeckis ir Rokiškio grafystės kasininkas Justinas Karpavičius. Pirmieji du liudininkai, kad ir taip pat bajorai, dėl neraštingumo padėjo vietoj parašo po tris kryžiukus.

W skutek Zalecenia WJX-a Kanonika Kollegiaty Brzeskiej Dziekana Wilkomierskiego, Proboszcza Siesic-kiego Antoniego Žeymiewicza mnie X-u Plebanowi Ko-warskiemu v. Dziekanowi Deputatowi Duchownemu Dekanatu Wilkomierskiego Dyonizemu Antoniewiczowi za N 103. Czerwca 23 dnia R-u 1828 wydanego. —Roku tegož 1828 Julij 6 dnia do Miasteczka Komay zjechalem i wszel-ką wlasnošč JX-a Antoniego Drozdowskiego przy šwiad-kach spisalem wnastępnym sposobie.
srebrem Rubb. Kop.
Papier6w žadnyeh JX.Antoni Drozdowski niema opr6cz Ksiąg Duchovvnych jakoto: P>rewiarza Diurnalika i pismo S. in 4-to mi-nori w języku Liacinskim. Domki ma dwa i Swironek na placu dwor-nym Hrabstwa Rakiskiego bez žadnego in-nego zabudowania, nadgnile, zruynowane, od lat goro 30 postawione bez podmurowania
wartujace            18
Kon gniady stary ieden         4
Krowa ryžo pstrokata         2
Swinia starą ruda z troyga prosiątami         1
Kury trzy            —      15
Kaczka z 10-ciu kaczętami          —      20
Kubiôw starych dwôparowych [?] dwa, dzie-žulki dwie, przetak 1. Neculka 1. Wiadro 1.
Žarna iedne            1       4
Takowa wlasnosc JX-a Antoniego Drozdowskiego wy-noszącą na Rubli Srebr. Dwadziescia szešč i kop. Trzy-dziešcia dziewiec N. Rubli sr. 26. kop. 39. pod môy dozor z rąk delegowanego WJX.Antoniewieza przyiąlem do czasu dalszego postanowienia JW. Nominata Biskupa Sufraganą Wilenskiego Rządzącego Dyecezyą Wilenska
Orderu S-tey Anny 2-giey Klassy Kawalera Klagiewicza wdowod ezego wlasna ręką przy swiadkach podpisuię się. —
/—/ X.Ignacy Macewicz Pleban Komayski
Przytomni tey czynnošci za éwiadkôw podpisališmy się.
jako nieumieiętni pisma trzema krzyžykami Szlachcic
Maciey Adamowicz   /—/ x x x
Szlachcic Kazimierz Dowgiallo   /—/ x x x
Szlachcic    /—/   Donatt Troiecki
/—/ Justyn Karpowicz Hrabstwa Rokiskiego Kassier.

Vežamas Pažaislin, Strazdas 1828 VII 9 iš Ukmergės pasiuntė Klongevičiui skundą —
"1828 metų liepos mėn. 6 dieną 9 vai. iš ryto į Kamajus atvykęs Ukmergės dekanato vicede-kanas ir dvasinis deputatas Kavarsko klebonas kun. Dionizas Antanevičius vyresnybės jam duotu pavedimu pareikalavo Kamajų klebonijon mane, šalia tos klebonijos gyvenantį, kur drauge su vietos klebonu kun. Macevičium, altaristų Bankausku ir keturiais pasauliečiais liudininkais surašė, įkainojo ir vietos klebono priežiūron pagal reversą atidavė visą mano nuosavybę. Paskui mane tuoj pat paėmė ir veža pas Pažaislio tėvus kamaldulius atgailauti. Su didžiausiu nusižeminimu paklusnus vyresnybei, suvargintas ketu-riasdešimtmetinės be priekaišto — absit gloriari [anaiptol nesigiriu. Plg. Mihi autem absit gloriari, nisi in cruce Domini nostris lesu Christi (Galat. 6:14) — Saugok, Dieve, kad kuo nors girčiaus kaip tik mūsų Jėzaus Kristaus kryžiumi (J. Skvirecko vert.)] savo pašaukimo darbuotės, nesijaučiąs kaip nors nusižengęs, be tardymo ir nuosprendžio, artimesnis mirčiai kaip gyvenimui — šaukiuos į dangų keršto Dovydo žodžiais: A verte mala inimicis meis, et in veritate tua disperse illos [Psalm. 53:7. Vulgatoje ne "disperse" (išblaškyk), bet "disperde" (sunaikink). Naujajame 1945 lotyniškame psalmių vertime: Retorque malum in adversarios meos, et pro fi-delitate tua destrue illos. — Nukreipk pikta į mano priešininkus ir dėl savo ištikimybės sunaikink juos (J. Skvir. liet. vertimas)]. Važiuoju pas TT. Kamaldulius be policijos palydos ir pagalbos. Neturėdamas jokių lėšų pragyvenimui, verksmingu balsu šaukiuos į Šviesiausiąjį Poną ir savo Ganytoją: Frange Esurienti panem tuum [Laužk alkstančiam tavo duoną — Ješajo pranašystė 58:7 (J. Skvir. vert.)].

Do Jašnie Wielmoznego Jmšč Xiedza Nominata Biskupa Sufraganą Wilenskiego, Rządzącego Dyecezyą Wilenska Orderu S. Anny 2 Klassy Kawalera Klagiewicza
Od X-a Antoniego Drozdowskiego Literatury Litew-skiego Języka Czlonka
Raport.
Roku 1828-o teraznieyszego Mca Lipca dnia 6 o god-zinie 9-tey zrana Przybyly do Komay WJX.Dyonizy An-toniewicz Pleban Kowarski vice Dziekan i Députât Du-chowny Dekanatu Wilkomierskiego — wskutek przy po-ruczenia Sobie, od zwierzchnosci danego zapotrzebowal mnie do Plebanij Komayskiey obok ztąž Plebanią miesz-kaiącego — gdzie lącznie z Plebanem tamecznym WJX.
Macewiczem, Altarystą Bankowskim, i czterma cywil-
nemi šwiadkami spisal, otaxowal — i pod dozor mieysco-
wego Plebana oddal za Rewersem wszelką moią wlas-
nošd. Poczem natychmiast mnie z sobą zabral — i wiezie
do Požayscia 00.Kamaldulow na pokutę, — Ulegly z nay-
większą pokorę Zwierzchnošci. Skolatany czterdziesto-
letnią pracą powolania moiego, absit gloriari:/ nienagan-
ną, niepoczuwaiący się do žadnego występku, bez sledz-
twa, opinii i Dekretu — bližszy šmierci iak žycia — wo-
lam o pomstę do nieba slowy Dawida / : A'verte mala
inimicis meis, et in veritate tua disperse illos:/ Jadę do
00.Kamaldul<5w bez žadnej assystencyi lub pomocy Po-
licyi — Nie maiący žadnego funduszu do žycia /: placz-
liwym glosem wolam do Jašnie Wielmožnego Pana i
Pasterza moiego Frange Esurienti panem tuum.
R-u 1828 Lipca 9-o.    /—/ X.Antoni Drozdowski
z Wilkomierza.
(Raštas rašytas ne Strazdo ranka, jo tik parašas)
Savo skundą Klongevičiui Strazdas labai i-domiai ir visai neįprastai pasirašė "literatūros lietuvių kalba nariu", tuo juk negalėdamas tikėtis kokio didesnio palankumo savo bylai, bet norėdamas, matyt, pabrėžti tai, ką laikė savo gyvenime ir veikloje reikšmingiausiu. Taip jau ir 1819 "eksplikacijoje", atšakiai ir net pašaipiai atsakydamas konsistorijai į įvairius kaltinamo pobūdžio klausimus, švelniai prabyla apie literatūros reikšmę žmonių gyvenime ir primena savo literatūrinius darbus. 1825 Obelių dekanas savo aukščiau cituotame raporte minėjo, kad Strazdas, nors ir dideliame skurde gyvendamas, buvęs linksmas ir kalbėjęs apie netrukus iš spaudos išeiti turėjusį jo poezijos veikaliuką. Ypačiai gi toji kieto atkaklumo kelerių metų kova su nepalankiu jam Vilniaus cenzūros komitetu dėl poezijos rinkinio išspausdinimo akivaizdžiai rodo didelį Strazdo lietuvių literatūros vertinimą ir jos meilę. Tad negalime sutikti su ta nuomone apie Strazdą, kurią seniau buvo pareiškęs M. Biržiška, pasirėmęs tada turėtąja medžiaga: "Tai buvo toks pats prastuolis, kaip ir tie vargo žmonės, kuriuos jis taip mylėjo. Jo lietuviškumas buvo toks pat įgimtas kaip ir jųjų. Kad jis būtų sau statęsis platesnius tautinius tikslus, nei žinomieji jo gyvenimo faktai, nei jo dainos nerodo. Tuo jis skyrėsi nuo žemaičių literatūrininkų" (Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu, 1921 p. 64-65). Betgi naujoji medžiaga, ypač Strazdo skundų raštai ryšium su cenzūros trukdymu išleisti jo poezijos knygelę, akivaizdžiai rodo, kad Strazdo lietuviškumas buvo nė kiek nemažiau sąmoningas kaip ano meto žemaičių literatų. Štai pvz. ištrauka iš Strazdo 1827 VIII 15 skundo Vilniaus cenzūros komitetui:

"Kad jau lietuvių ir žemaičių tauta buvo žinoma 2500 metų prieš Viešpaties Kristaus gimimą ir 259 metais po Jo gimimo lėtai (lettowie) ir heruliai bei agatirsai naudojosi ir kalbėjo lietuvių kalba; kad šalia to narsus lietuvių vadas
Odoakras, kuris nukariavo visą Italiją ir viešpatavo 14 metų Romoie, 470 metais taip pat vartojo gimtąją kalbą; kad pagaliau Mindaugas, Kęstutis, Vytautas ir Vladislovas Jogaila, kuris, Lietuvą ir visą Žemaitiją atversdamas krikščionių tikybon, irgi ta kalba kalbėjo ir šv. tikėjimo dalykų mokė (tai liudija įvairūs autoriai ir ligi šios dienos tebegyvuojanti lietuvių bei žemaičių tauta), — tad, norėdamas išsaugoti tokios senovinės tautos ir lietuvių-žemaičių kalbos (języka Litto-Žmudzkiego) atminimą, nors ir netobulu savo darbu sudėsčiau lietuviškas moralines dainas (Moraine spiewy litewskie) ir pastoralines arijas (Arye Pasterskie) lenkų kalba, kurias 1824 m. pirmomis gegužės dienomis įteikiau Vilniaus cenzūros komitetui..." (to rašto lenkiškas originalas paskelbtas Literatūroje ir Kalboje, V 1961 p. 443).

Iš pateiktosios citatos aiškiai matyti, kad Strazdas turėjo tokius pat tautinius tikslus, kaip ir D. Poška, K. Nezabitauskis, S. Stanevičius ir kiti ano laiko patriotiškieji literatai. Sakysim, argi ne gyvai primena Strazdo žodžiai šį posmelį iš Poškos odės skirtos Bohušui ir Leleveliui:
Tikrai, sakau, Odoakrs, Keistuts ir Olgerda, Svečiopai nekalbėjo, nebent kur išgirdo, Taipogi Mendogs, Vitolds, Jogiels Vladislava, Visados lietuvišku liežuviu bylavo.

Panašiais žodžiais lietuvių kalbos garbę kėlė ir kiti anų laikų gimtosios kalbos mylėtojai, pradedant kun. Bohušu, kuris bene pirmasis paskelbė, kad lietuvių kalba tai toji, "kuria kalbėjo Odoakras, Kęstutis, Mindaugas, Vytautas, Vladislovas ir visa saldaus atminimo Jogailaičių giminė." Taigi ir Strazdas neabejotinai atstovavo aną lietuvišką XIX amž. pradžios sąjūdį, kurį Kaj. Nezabitauskis šiaip buvo apibūdinęs savo 1824 elementoriuje: ". . . tame palaimintame dėl mokslo laike, atsirand daugel garbingų vyrų visose šalyse žemaičių, trokštančių šelpti prigimtą liežuvį ir išliuosuoti aną iš to užmiršimo ir paniekinimo, kuriame ligi šiolei buvo." Pvz. Poška skundėsi T. Čackiui skirtoje lietuviškoje "gro-matoje", kad "liežuviu prigimtu visi kalbėt gėdis" ir "svečiopai jau ževerno(ja)", "o kiti didžiai juokias iš kalbos tėviškos ir nenori girdėti mūsų lietuviškos." Toks pat patriotas buvo tuo atžvilgiu ir Strazdas. Gal dar griežtesnis. Antai, 1824 VI 19 skųsdamasis Vilniaus universiteto vadovybei ant vilniškio cenzūros komiteto, Strazdas aitriai prikaišiojo, kad "jie nemoka gimtosios kalbos, kurią puikiausiai turėtų mokėti, kaip perspėja eiliuotojas Dmochovskis šiais žodžiais: O užvis labiausiai kalbą gerbk gimtinę, / Nes josios nemokėti — gėda paskutinė. / Gerai, kad svetimas kalbas žinai ir moki, / Bet visų pirma savąją gerai žinoki" (Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, 1957 p. 308). Labai įdomu, kad Kaj. Nezabitauskis savo 1824 elementoriaus viršelio antrame puslapyje šalia kitų patriotinių eilėraščių ištraukų citavo ano lenkiško kutureilio (iš Dmochovskio "Sztuka rymotworcza") pirmąsias dvi eilutes, kurias Poška savo žodyne šiaip sulietuvino: "Garbink tėvišką kalbą ir anos kalb-rėdą, / Nes prigimto liežuvio nemokėti gėda."

Toks citatų sutapimas patvirtintų mintį, kad Strazdas bus turėjęs ryšių su ano meto žemaičių lietuviškuoju sąjūdžiu. Labai būdinga, kad 1824 cenzūros komitetui įteiktąsias "pastoralines arijas" (Arye pasterskie) Strazdas buvo dedikavęs Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, kuris ne tik pats domėjosi lietuvių literatūra ir kai ką rašinėjo, bet savo autoritetingumu buvo tikras žemaičių lietuviškojo literatūrinio sąjūdžio globėjas. Poška su juo korespondavo lietuviškai, kun. A. Savickas, A. Klementas ir kt. siuntinėjo jam savo lietuviškus eilėraščius. Kad ir Strazdas nebuvo nežinomas žemaičių literatams, rodytų tai, kad Kaj. Nezabitauskio elemen-toriun (išsp. 1824, bet dar 1823 parengtan, nes gavusin cenzoriaus kun. Golanskio leidimą jau 1823    XI 12) įdėtame lietuviškų leidinių sąraše buvo paminėtos kaip turinčios išeiti iš spaudos Strazdo dainos, nors jų rankraštį Strazdas tik 1824    V įteikė cenzūros komitetui. Galima netgi spėlioti, kad Strazdui, kuris savo skundus ant Vilniaus cenzūros komiteto 1824 Vilniaus univ. vadovybei ir ir 1827 pačiam švietimo ministrui rašė atvykęs Vilniun, bus padėję ir kiti tuo laiku Vilniuje gyvenę lietuvių literatai, ne tik uolusis jo talkininkas kovoje su cenzūra kun. V. Valmi-kas, "Giesmių nobažnų" (1819) ir jų naujos laidos "Kantičkų žemaitiškų" (1823) leidėjas.

Strazdo kaip sąmoningo lietuvio vaizdas išliko ir žmonių atsiminimuose. L. Jucevičius savo straipsnyje apie Strazdą (1841) rašė, kad jis "kalbėjo su visais ne kitaip, tik lietuviškai, net su įžymiausiais asmenimis, jei tik žinojo, kad jie tą kalbą moka" (L. A. Jucevičius: Raštai, 1959 p. 560). Kun. J. Leikus, kuris sakėsi esąs "kun. Strazdo ainis", iš savo motinos girdėjęs šiaip pasakojant apie Strazdą: "Kun. Antanas turėjo vieną seserį, kuri pragyveno tame pačiame kieme Astrave. Pas jos vaikus kartais atsilankydavo kun. S., su seserim nelabai suteikė, tur būt, kad nieko jai neduodavo ir visuomet žadindavo juose lietuvių dvasią, ragindamas juos mokytis lietuviškai; mano bobutė ir motina gerai mokėjo lietuviškai skaityt". (Liet. Tauta, I p. 540).
(Bus daugiau)