IŠSVAJOTOJI Spausdinti
Parašė K. BARĖNAS   
Anuomet aš turėjau devyniolika metų, Jurgis Malonis turėjo devyniolika metų ir dar daug vyrų turėjo po devyniolika metų, visi buvom įvilkti į apčiuriusias žalsvas uniformas, ir vieni stumdėmės prie Leningrado, o kiti prie Staros Rusios. Tris kartus mudu su Maloniu vežėm frontan šieną, visus tris kartus grįžom į užfrontę sveiki ir gyvi, nė viena kulka nepalietė nei vežimų, nei arklių, nei mūsų. O kai grįždavom sveiki ir gyvi, tai Malonis ilgai sėdėdavo, rūkydavo ir skaidydavo Feldpostu gautus naujausius merginų laiškus. Rašė nepažįstamos, ir šiandien nepasakytum, kad tie laiškai anuomet kuo nors turtingi būtų buvę, o jis skaitydavo po kelis kartus ir, rodos, svarstydavo, kuriame čia galėtų būti bent vienas kitas žodis, išreiškiąs širdį. Skaitydavo, šypsodavos ir leisdavo dūmus.

—    Grįšim, tai surasiu kurią nors, — sakydavo jis ir sėsdavosi rašyti, ir nuolat traukdavosi iš kišenės rūkalus, ir degdavosi cigaretę nuo cigaretės.

Tada jis turėjo jau atsirinkęs kelis laiškus ir tuos dažniau skaitydavo, negu kitus, ir iš jų mėgdavo pakartoti vieną kitą sakinį, ir visi jie buvo rašyti vienos ir tos pačios.

Grįžti mes negrįžome, nei aš, nei Jurgis Malonis, nei daug kitų vyrų, kurie Feldpostu gaudavo merginų laiškus. Net ir su Maloniu laikinai mus išskyrė ketvirtasis važiavimas į frontą su pilnais vežimais šieno. Tuomet driūktelė-jo keli artilerijos sviediniai, aš mačiau, kaip krito Malonio arkliai, aš gulėjau pakelėj prie krūmelių, ir Jurgis Malonis tada grįžo į užfrontę sveikas ir gyvas, ir susitikom mudu abu su juo ne namie, o svetur, kai visi išsiblaškę grūdosi į krūvą. Tada jis tarpuvartėje stovėjo prie kelio, kai sunkvežimis išlaipino mane, žiūrėjo, kaip mano lazdos slidinėja tarp gatvės grindinio akmenų, ilgai žiūrėjo, ilgai akimis bėgiojo nuo vienos lazdos į kitą, paskui pažiūrėjo man į akis ir apkabino mane, ir išmetė man lazdas ir garsiai nusikvatojo, ir tada tarė ir dar pakartojo:
—    Keistas tu su tom lazdom ... Be kojos ...
Tada jisai tylom jau paėmė mano lazdas, apkabino per pečius mane, ir mes trim kojom nuėjom, gavom po lovą ir po čiužinį ir duonos, ir ten sėdėjom ir gyvenom pilkom viltim. Ne, aš sėdėjau, o Jurgis Malonis šoko ir dainavo ir vaidino, o kartą net ir mane buvo padaręs artistu, kai prireikė žmogaus be kojos, kuris pra-terkši ir prakaukši lazdomis iš vienos scenos galo iki kito, ir jis vienas man karštai plojo.
Tai anom dienom Jurgis Malonis, kai vakarais pargrįždavo iš visų linksminimų ir išgerdavo šaltos kavos, vis dažniau atsidusdavo ir iš kuprinės išsitraukdavo ryšulėlį tų laiškų, rašytų jam Feldpostu anos nepažįstamos merginos. Tokiom progom, būdavo, sakys:
—    Būčiau grįžęs, būčiau susiradęs, būčiau šiandien gal jau vaikus auginęs.

Nuleidęs galvą išklausydavau tokių dejavimų. Ką aš, luošys, galiu sakyti ar pritarti? Mano mylimosios, sužadėtinės ir žmonos, štai, šitos dvi medinės lazdos, ir jos eis su manim, bus ištikimos iki karsto, ir aš gyviems negaliu, rodos, patarinėti. Tik tasai dažnas dejavimas pradėjo pagaliau veikti mane, ir kai Jurgis kartą vėl išsitraukė tuos laiškus, skaitinėjo juos ir atsidusęs tarė:
—Būčiau grįžęs, būčiau susiradęs. . . — aš nebesulaukiau galo, jau su pirmaisiais jo žodžiais griebiau lazdas, šokau iš lovos ir nustriksėjau į jį su protesto šauksmu lūpose.
—    Būčiau, būčiau! — sušukau. — Jaunas vyras, o pradedi ištęžti. Ar tau maža merginų?
Pasakiau, atsiprašiau ir nustriksėjau lovon.
—    Merginų? -— tarė Jurgis. — Sakyk, sakyk, įdomu. Kur tos merginos yra?
—    Kartu šoki, kartu vaidini, — parėmęs galvą tariau, — o nematai. Kuo bloga Dailidonio Ona? Gražiai dainuoja, gražiai vaidina, ir pati mergina graži.
—    Dailidonio Ona? — pakartojo Jurgis Malonis. — O ar tu matei jos kojas? Ar tu matei? Kojos kaip belgiškos kumelės!
—Rožėno Rožė, — skubu, — kuo ta prasta?
—Rožėno Rožė? — kartojo Jurgis Malonis. — Ar tu girdėjai, kaip ji kalba, kaip ji juokiasi? Kitapus rajono girdėti. Broli, ačiū už Rožėno Rožę.
—    O ar tu girdėjai, kaip kalba ir kaip juokiasi ta, kurios senus laiškus laistai ašarom? — Kartu aš ir pats jaučiu, kad perdedu. — Ar tu matei aną? Iš kur tu žinai, kad jos kojos ne kaip belgiškos kumelės? Iš kur tu žinai, pasakyk?
—    Nežinau, — sako jis. — Ne, Gediminai, nežinau, tikrai nežinau.
Susikirtimas tuo ir baigėsi. Jurgis suvyniojo laiškus, įsidėjo kuprinėn, išbaigė gerti šaltą kavą ir užgesino šviesą. Gulėdamas dar rūkė, bet tylėjo. Aš dar laikiau paruošęs sakinį ir laukiau, kad tik jis prasižiotų. Aš jį būčiau dar apkaltinęs atsakomybės baime ir išsisukinėjimu, bet jis tylėjo.

Nei rytojaus, nei porytojaus dienomis mums jau neteko dėl to susiremti, o ilgainiui ir mano pyktis išblėso, aš jau nesijaudindamas pajėgiau galvoti apie jo tuos atsakymus dėl moterų. Tolimos ugnys nei šildo, nei kaitina, o visi laužai gęsta su aušra, tai mano nuomonė.
Paširdžiais man dar buvo pritvinkęs kamuolys, kai ištekėjo Dailidonio Ona. Rodos, paliesk tą kamuolį, duok progos bent vienu žodžiu užkabinti reikalą, tai jau tada rėksiu, kaip galvijas, jaučiu maurosiu ir išsakysiu visą teisybę į akis. Mergina, matyt, laukė nesulaukė Jurgučio, tai taip staiga ėmė ir ištekėjo už kito. O mano Jurgelis tom dienom toks buvo geras, toks nematytai geras. O man be niekur nieko prasiveržti su savo pamoksliškom mintim trukdė dar toji aplinkybė, kad Jurgis jau niekad nebekilnojo anų Feldpostu gautų nepažįstamosios laiškų ir vakarais nebedūsaudavo ir niekad nebesakė jau:
— Būčiau grįžęs, būčiau susiradęs, būčiau šiandien gal jau vaikus auginęs.

Tai kaip aš dabar, sakau, imsiu ir išliesiu žmogui savo tulžį ant galvos? Tai šitaip be jokio naujo barnio sulaukėme abu savų skyrybų, nes vėlyvą pavasarį jis atsisveikino ir išplaukė į Angliją. Aš palydėjau jį iki pat sunkvežimio, jis vedė mane apkabinęs per pečius, ir šitaip trim kojom nuėjom iki vartų, aš jam pamojavau ir parstriksėjau vienas tylom gesinti sunkaus atsisveikinimo, nes Jurgio jau nebematysiu. Geras jis buvo man, luošiui. Jau ką geras, tai geras. Su šitokiu draugu man užtektų neprapulti ir tos vienos kojos ir tų dviejų lazdų. Geras, ir tegu jam sekasi. Gal jis truputį ir piktas ant manęs, bet ką dabar padarysi, kad aš toks greitas patarti ir kištis į kito reikalus!

Kai gavau siuntinuką su kava, su muilu ir su cigaretėm, tai tada supratau, kad tie tarp mūsų kilę dūmai buvo netiršti ir išsisklaidė jau. Gavau ir laišką, gavau ir kitą, o po šito ir vėl kitą ir ilgainiui nuo jo siuntinukų man netik akys prašviesėjo, bet ir lazdos palengvėjo. Aš tik laukiau, kada jis parašys: sveikink, ruošiu vestuves. O parašė: pirkau namus, nes pas svetimus nusibodo ant pirštų vaikščioti. Mano Jurgis, sakau sau, iš kito galo pradeda: ne nuo žmonos, o nuo namų.
O kai dar kartą parašė, tai iš pradžių net nepatikėjau. Pasiimk, girdi, Gediminai, iš anksto savo lazdas, kad ant greitųjų paskui nepamirštum, nes važiuosi pas mane. Namai yra, duonos yra, tik reikia žmogaus, kad nuolat dulkes pa-pukštytų ir žiemą pečių pakūrentų. Šitaip aš su-
 
Rūpintojėlis   Liet. liaudies menas 1757 m.

grįžau Jurgio globon ir vėl iš arti matau visus jo žingsnius, žinau visus stambesnius jo rūpesčius ir girdžiu atodūsius, nes gyvenu jo namuos. Per tuos metus ne tik dar geriau atsiganiau, bet įsitaisiau čia naujų draugų ir pažįstamų, jie ateina pasiplepėti, ir aš, turbūt, dabar jau daugiau žinau, negu Jurgis. Aš pažįstu net tą merginą, su kuria jis dažniau pasikalba. Todėl vieną vakarą ir sakau jam:
—    Visi poruojasi burkuojasi. Tai kada tu, Jurgi, mainysi žiedus?
—    Nerandu tinkamos, broli, — tarė jis.
—    Nerandi? O Mikasė Šiaučiūnaitė? Paskubėk, — tariau, — nes ir ta paspruks.
Aš žinojau ir mačiau, kad apie ją sukasi dar ir Kalvelis.
—    Mikasė Šiaučiūnaitė? — tarė Jurgis ir nuleido akis, nes mūsų pasikalbėjimas kažkaip buvo panašus į aną, kuris įvyko prieš keleris metus.
—Taigi, Mikasė Šiaučiūnaitė, — sakau, — Skubėk, nes man rodos, kad ir šitos neteksi, — sakau jam ir svyruoju ant lazdų. — Skubėk, Jurgeli, skubėk.
—    Mikasė Šiaučiūnaitė, — sako jis, ir akys jo nuolat bėga žemėn.
—    O ką, kojos ne kaip belgiškos kumelės, rodos, ne.
—    Ne, ne, kojos ne kaip belgiškos kumelės, bet ji rašyti nemoka .. . Keverzoj a, kaip višta su koja. Rašyti nemoka! Kokia čia man žmona, kad rašyti nemoka? Tu suprask, broli, nemoka, — skuba jis ir baigdamas žiūri į mane, o tada vėl nuleidžia akis ir lyg nuskriaustas sako: — Arba ta jos lūpa, viršutinė, dešinėj pusėj ... Aš visą gyvenimą turėsiu žiūrėti į tą jos lūpos patinimą. Aš negaliu, negaliu, Gediminai, negaliu. Aš apsisuku aplinkui ir sakau:
—    Tu vis dar tebežiūri į laiškus.

Rūpintojėlis (detalė)  Liet. liaudies menas 1757 m.

—    Laiškus aš sudeginau, jeigu nori žinoti, — sako jis ir užsitraukia cigaretę.
Aš patyliu patylėjęs, ir man ateina galvon mintis pasakyti patį, rodos, svariausią kaltinimą.
—    Tu bijai atsakomybės, — sakau aš. — Tu karo vaikas, visiškai sugadintas. Tu bijai, kad teks rūpintis žmona ir vaikais. Karas išmokė tave gyventi tik sau, savo pilvui, savo gyvybei palaikyti, tai dėl to tu dabar ir išsisukinėji, kalbi apie kojas ir lūpas . . .
Jurgis žiūri į mane ir šypsosi.
—    Gediminai, atsakomybės aš nebijau, — sako jis, — ir šituo tu nekaltink manęs. Niekas negali prikaišioti man, kad aš bijau atsakomybės, o ko mažiausiai, broli, tu, —sako jis, švelniai pliaukšteli man per petį ir išeina iš virtuvės, palikęs neišgertą kavą. Staiga man kraujas stukteli į galvą. Koks aš nedėkingas šliužas, pasileidęs sutvėrimas, šuniškas vienkojis! Mano veidas kaista, jaučiu. Stoviu dar minutėlę virtuvėj, tada stipriau suimu lazdas ir nustriksiu pas Jurgį.
—    Atleisk man, — sakau ir ranka trinu kaktą. — Atleisk, Jurgi.

—    Nieko, — sako jis, — nesvarbu.
—    Tas mano prakeiktas liežuvis! — sakau.
—    Nieko, nesvarbu, — sako jis ir nulenkia galvą ties laikraščiu, o aš pastoviu ir išterškinu iš kambario ir niūksau virtuvėje, kaltindamas save nedėkingumu. Aš prisipažįstu kaltas, bet Jurgis tikrai išrankus. Dailidonio Ona ar neištekėjo, tegu ir belgiškos kumelės kojom. Rožėno Rožė taip pat ištekėjo. O dabar, štai, sužinojau, išteka ir Mikasė Šiaučiūnaitė. Kas ta lūpa, kas ten per bėda dėl tokio mažo gūželio? O mano Jurgis Malonis mato ir negali žiūrėti, bet aš jau pasmerktas tylėti.

Per tuos pastaruosius metus ištekėjo ne tik Mikasė Šiaučiūnaitė. Vyrukai išrankiojo visas Intrighamo lietuvaites, o kam pritrūko, tas angliškai kalbasi su savo žmona ar net itališkai girdi kalbant savo vaikus. Bet savo Jurgiui aš vengiu kalbėti apie šeimas ir vaikus. Jei iki šiol nebeišsirinko, tai dabar jau vargu išsirinks. O gyventų, kaip žmogus, o mane, luošį, galėtų ir išmesti, kad tik gyventų, kaip žmogus. O kur čia vienas gali gyventi kaip žmogus!

Anas aštresnis pasikalbėjimas įtempė mūsų santykius. Kalbam mes ir juokiamės, bet matau, kad kažkas lyg užšalo. Kalbam apie darbą ir valgį, pasišnekam apie perskaitytą knygą ir apie politiką, bet vistiek mes truputį lyg ir svetimi pasidarėm. Nebėr širdies, kaip žmonės sako, nebėr atvirumo. Dabar mudu lyg ir du nuomininkai svetimuose namuose. Iš tiesų išvytų jis mane, tai būtų laisvas, nesimaišyčiau po kojų. Kai viską apsvarstau, tai man rodos, kad aš čia jo gyvenime tikras rakštis. Gal jis tik man pasakoja: kojos, kaip belgiškos kumelės, lūpa su gūželiu, perdaug garsiai kalba... O, turbūt, žmogus užsidėjo mane, kaip naštą, tai taip ir kalba.

Dabar, žiūrėk, jau pernai metais pastebėjau, kad mano Jurgis turi paslapčių, o su manim nebepasidalija. Kartu mokėmės, kartu šieną vežiojom prie Staros Rusios, kartu stovykloje sėdėjom ir nežinojom, kas yra slapstytis. Jis šaipėsi iš manęs, kai pamatė be kojos. Aš žinojau, kad jis tik šiaip sau, kad nenori leisti prasiveržti jausmams. O aš paskui dėl tų merginų pasakiau ir kartą ir kitą taip, kaip man atrodo. O jis, jau pernai pastebėjau, dabar, žiūriu, sustos virtuvėje prie lango, pastovės ir šypsodamasis nueina. Pavalgys vakarienę, užsirūkys ir dar valandėlę stovi prie lango ir žiūri. Paslaptys! Kai jis išeina iš virtuvės, aš, būdavo, einu prie lango ir žiūriu ta pačia kryptim. Nieko nėra. Plikas aikštelės kampas, gatvė ir mūro galinė aklina siena, o sienoj didelis skelbimas — Tide skalbimo miltelių reklama. Aš suku akis šen, suku ten ir vėl sustabdau ties ta reklama, nes, tikrų tikriausia, kad Jurgis šypsosi ne tam telefono stulpui anapus gatvės ir ne tam šiapus gatvės, o gatvės grindinys taip pat negalėtų duoti pagrindo šypsotis. Aš jau būsiu spėjęs! Ar ne tas jaunos moters veidas reklamoje verčia jį šypsotis?

Žiūri jis pro langą ta pačia kryptimi ir sekmadienį, tai aš ir sakau jam:
—    Ką gi dabar pamatei, kad taip linksmai žiūri?
—    Moterį, — sako Jurgis.
—    Moterį? — sakau.
—    Moterį, — sako jis, — kurią aš mylėčiau, moterį, kuri man patinka, moterį, kokią aš įsivaizdavau iš anų laiškų, kai skaitydavau prie Staros Rusios, moterį, Gediminai, moterį.. .
Jis patrina rankas ir žiūri į mane žibančiom akim, lyg katinas, ir skubi jo kalba pašokdina mane nuo kėdės. Nustuksiu prie lango.
—    Kur ta moteris? — sakau. — Nuėjo?
—    Ne, nenuėjo. Matai? Ten, ten.
Nors aš buvau spėjęs, kad Jurgis dairosi į tą reklamos moterį, bet dabar man krūptelėjo širdis. Iš kur čia dabar šitoks džiaugsmingas akių žibėjimas ir tas užsidegimas? Ar nebus mano Jurgelis vargšas jau? Daug tų susisukusiom galvom, girdėjau, iš šen ir ten išvežė į nervų ligonines, o kito gal ir nebeparveš . . . Ar jau būtų ir mano Jurgio eilė? Ar jau tas mano vargšas laidoja protą? Žiūriu į jį tiriamo akim ir sakau:
—    Kur ta moteris?
—    O sienoj ar nematai?
—    Sienoj reklama.
—    Aš matau, kad reklama, — jis truputį parausta, — bet šitokia moteris būtų mano idealas. Šitokia, Gediminai.
Dabar žiūriu į tą jauną reklamos moterį, tokią giedrią ir šviesią, ir pastebiu tas rūpesčio raukšles kaktoj. Jos tokios nežymios, kad ligi šiol nebuvau atkreipęs dėmesio.
—    Iš kur tu žinai, kad jos kojos ne kaip belgiškos kumelės? — sakau aš, nes man jau sutirpo tas pirmasis širdį privertęs krūptelėti jausmas, kad su Jurgiu kažkas negerai, ir iš staigumo užmiršau tuos tylos mėnesius, kai aš nebesikišdavau į jo reikalus.
—Nežinau, bet tikiu, kad jos kojos kaip
kojos.
—    Žinoma, tu tiki, kad ji kalbėdama nerėkauja ir juokdamasi nežvengia, ir aš pats matau, kad jos lūpoj nėra gūželio . . .
Aš patempiu lūpas, bet kalbu švelniai: tegu mano pašaipa ta būna draugiška, ir tegu Jurgis žiūri sau į tą gražų jauną veidą.
—    Aš tikiu, — sako, — aš tikiu, Gediminai. Tu gal nesuprasi manęs .. .
—    Pradedu suprasti, — sakau.
—    Nešiojausi anuos laiškus, — skuba jis, — ir įsivaizdavau moterį. Paskui susitikau vieną, kitą, bet jos ne tokios, kokią aš įsivaizdavau. O dabar man rodos, kad šita yra tokia, kokią aš . . .
—    Aš suprantu, — sakau, paspaudžiu jam petį ir išstuksiu iš virtuvės. Tegu pabūna vienas.
Negalėčiau net pasakyti, ar ta reklama su jauna moterim kabojo ten tris ar keturis mėnesius. Mačiau, kad kabojo, nes jei stovėsi virtuvėje prie lango ir žiūrėsi į gatvę, tai nejučiom lengva ir truputį gal liūdna ir pavargusi jos šypsena lenda tau į akis. O vieną vakarą pareina namo Jurgis ir sako man:
—    Nebėr.
—    Ko nebėr? — sakau.
—    Žinai, ko nebėr. Ar nematei? Mano išsvajotosios nebėr.
—    Tavo išsvajotosios? —sakau ir tada atsimenu ir nuskubu prie lango ir matau, kad tikrai nebėr. — Kita yra, — sakau.
—    Kita ne man, — numoja jis ranka, ir iš jo balso pajuntu, kad jame ten nutrūko kažkoks siūlas, kuris žmogui duoda jėgos noriau gyventi, grumtis ir šviesesnėm akim žiūrėti tiek šventom, tiek šiokiom dienom. Atsigrįžau į jį ir tariau:
—    Graži ir ta. Gal taip pat ne belgiškos kumelės kojom.
Tie mano žodžiai, žinau, nereikšmingi ir tušti. O vistiek negaliu aš sakyti jam:
—    Jurgeli, priimk mano užuojautą, — nes ten juk tik reklama, ir firma nuėmė ją ir pakabino kitą. Tai dar kartą pasižiūriu į naująją ir atsidustu, ir bėga vėl mėnesiai, gal trys šitaip prabėgo, o gal keturi. Tą dieną lijo, ir aš nustriuoksėjau iki virtuvės lango. Ateina angliška žiema: lietus ir vėjas. Pašiurpdamas nuo vėjo lietus įniršęs kerta gatvės grindinin. Tada kėliau akis į pilką dangų ir nepakėliau ir nustėrau, nes toj aklinoj sienoj mano akys užgriebė aną ilgąjį reklaminį paveikslą su jauna moterim, tiesiai žiūrinčia į mane. Aš mačiau jau daug reklamų, ir jos vis keičiamos, ir senosios nebegrįžta niekados. Su kraujo ūžtelėjimu manin atbėgo tuoj mintis: tai Jurgis tikrai, turbūt, neprašė, kad čia jam prikabintų šitą moters galvutę, ne.
Staigus ir nelauktas senosios reklamos grįžimas nustebino ir sujaudino mane. Aš labai norėjau greičiau sulaukti Jurgio ir jam pasakyti naujieną, todėl visą dieną išbuvau lyg drugio krečiamas. Stovėjau prie lango, tartum koks savanoris sargybinis, vaikščiojau iš kampo į kampą ir pietus atsiminiau tik vakarop, o židinio šokau kurti tik prieš pat Jurgio parėjimą, ir arbata stovėjo šalta.
—    Ar matei? — sakau aš jam, dar nespėjusiam uždaryti durų. — Pažiūrėk pro langą. Ar matei?
—    Savo išsvajotąją? — sako jis.
—    Taip, savo išsvajotą! — sakau ir skubu prie lango.
—    Savo išsvajotąją jau mačiau vakar rytą.

—    Vakar rytą? — sakau.
—    Taip, vakar rytą, — sako jis, — vakar
rytą.
—    Vakar rytą? — sakau. Vakar rytą matei, o man nesakei nė žodžio, — patempiu lūpas dėl tokio neatvirumo. Aš visą dieną klumpinėjau lyg nesavas, kad tik greičiau sulaukčiau jo ir galėčiau pasidalyti naujiena, o jis, matai. . .
Jurgis blausiai šypsosi.
—    Ar ne mano ta išsvajotoji? — ramiai sako jis.
—    Tavo, tavo, žinoma, tavo. Žinoma, tavo, Jurgi, tavo, — ir aš pakeliu galvą, žiūriu tiesiai jam į veidą ir nueinu kaisti arbatai vandens, o lauke dar tebekerta nuo vėjo pašiurpęs lietus. Drėgna, šalta ir mums jau nebe devyniolika metų, kai pajėgėm ištverti gilią Staros Rusios žiemą. O jis teisingas, žinoma, tas mano Jurgis, žinoma, teisingas: čia jo išsvajotoji. O aš taip pat jo, o jis mano, ar ne?
Pakurstau ugnį. Ramūs geriame arbatą. O kai Jurgis paima laikraštį ir išeina vienas pasėdėti prie židinio, tada aš pratraukiu virtuvės lango užuolaidą, ir mano akys vėl nubėga į tą aklinę sieną anapus gatvės ir į tą veidą. Melsva gatvės žiburio šviesa iš tolo ir didžiulėm pastangom pro naktį prasiveržia iki sienos, ir aš pro tą pašiurpusį nuo vėjo lietų matau tą veidą ir žiūriu į jį, kol išgirstu Jurgio žingsnius.