POPIEŽIAUS PAULIAUS VI KELIONĖ Spausdinti
Parašė L. A.   
Pop. Paulius VI ir patriarchas Atenagoras I

Baigus visuotinio susirinkimo antrą sesiją, popiežius Paulius VI paskelbė vyksiąs į Palestiną lankyti šventų vietų, žinia buvo netikėta ir stebinanti, nes jau antras šimtmetis, kai popiežiai nebekeliauja iš Vatikano į užsienius. Esant reikalui, jiems atstovauja įvairūs delegatai, šia kelione norėta labiau iškelti Bažnyčią atominio amžiaus pasaulio akyse, padaryti naują šuolį į krikščionių vienybę ir dar sykį atkreipti žmonijos žvilgsnį į visuotinę taiką. Tai nebūtų galėjęs padaryti joks Vatikano delegatas. Ryžosi pats popiežius, šia savo kelione priartindamas ir pačią popiežystę modernių laikų minčiai.
Katalikų Bažnyčios vaidmuo šiuo metu jau yra nepaprastai augštai iškilęs. Niekad nėra buvę prie Šv. Sosto atstovaujama tiek daug valstybių, kaip po šio karo. Net nekrikščioniškų tautų valdovai popiežiui reiškia didžiulę pagarbą. Tai matėme ir šioje kelionėje. Šv. Tėvą išlydėjo ir priėmė Italijos prezidentas su pilnu ministe-rių kabinetu. Atskridus į Jordano valstybės sostinę Amaną, jį pasitiko karalius Huseinas taip pat su savo ministeriais ir tūkstančiai arabų, daugiausia nekrikščionių. Arabų minios parodė neišsakomai didelį entuziazmą popiežiui. Tai daryta ne vien iš žingeidumo. Katalikų Bažnyčios galva, kurio valdžioje yra daugiau, kaip pusė bilijono žmonių, arabams atrodė tiesiog nežemiška asmenybė. Būta net pavojaus popiežiaus saugumui bei gyvybei. Prie vadinamų Damasko Vartų šv. Tėvas buvo apsuptas tokios tankios minios, jog ilgai negalėjo išlipti iš automobilio.
Paskui, einant kryžiaus keliu — Via dolorosa — džiūgaujanti minia pralaužė sargų linijas, ir tapo nebesukontroliuojama. Kiekvienas grūdėsi matyti šį retą svečią. Izraeli d valdomoj Palestinos pusėje tokios spūsties nebuvo, bet ir ten popiežiui parodyta augščiausia pagarba. Jį pasitiko šalies prezidentas Shazaras ir min. pirm. Eshkolis. Tiek Jordane, tiek Izraelyje buvo pastatyta daug garbės vartų. Su panašia pagarba — Jordano karaliaus ir Izraelio prezidento — šv. Tėvas taipgi buvo ir išleistas namo.
Be to, Bažnyčios vadui neregėtą dėmesį rodė pasaulio spauda. Pop. Paulių VI šioje kelionėje lydijo 1200 žurnalistų iš 34 valstybių. Iš vienos Italijos atvyko 245 spaudos atstovai, iš Prancūzijos — 55, iš Libano — 60 ir t.t. Neatsiliko nė Rusija — aplink popiežių maišėsi Pravdos ir Izvestijos korespondentai. Gal stipriausiai buvo atstovaujama JAV spauda. Cia įspūdingiausiom antraštėm skelbta popiežiaus kelionė visuose laikraščiuose, o taipgi ir televizijos programose.  

Popiežiaus Pauliaus VI vizitas Palestinon yra taip pat geras šuolis į krikščionių vienybę. Pradžią jau buvo padaręs Jonas XXIII, jieškodamas kontaktų su ortodoksais ir juos kviesdamas žiūrovais į visuotinį susirinkimą. Bet visa tai dar atrodė kažkaip netikra, miglota. Tačiau dabar, kai pats ortodoksų primatas, lydimas 11 savo vyskupų, atvyko Jeruzalėn kalbėtis su popiežium, vienybėn jungimosi idėja sušvito naujom spalvom. Tie du susitikimai Pauliaus VI ir Atenagoro I, tie nuoširdžiausi pasisveikinimai, bendra abiejų malda ir pagaliau atviri pareiškimai siekti vienybės — jau yra pakankamai gera pradžia, kurios gal net mažai kas tikėjosi. Susiartinimui sąlygos atrodo palankios bent tuo atžvilgiu, kad į šių dviejų dvasinių vadų tarpą nebehI maišo joks pasaulinis valdovas su temiškom intrigom, kaip kadaise atsitiko šioms Bažnyčioms išsiskiriant ar bandant jungtis. Šiuo metu abi bažnyčias jau sujungė jausmai. Kaip Jungsis protai, kai eis reikalas apie doktrinos, liturgijos, teisės skirtumų išlyginimus — parodys tolesnė ateitis, čia gal neužteks dešimtmečių ar net šimtmečių. Galimas dalykas, kad, realizuojantis vienybės idėjai, puls ją griauti komunistai — bent tose šalyse, kur ortodoksija yra pajungta valstybei. Kita kliūtis — paties Konstantinopolio patriarcho galių ribotumas į kitus ortodoksų vyskupus. Jis yra tik pirmas tarp lygių. Prieš jo valią jungtis su Katalikų Bažnyčia jau dabar pasišiaušė Graikijos patriarchas Krizostomas. Popiežiaus ir patriarcho bendrame komunikate pasakyta: "Du piligrimai, nukreipę akis J savo įsteigėją bei pavyzdį Kristų ir taip pat taikos ir vienybės Tėvą, meldžia Viešpatį, kad šis susitikimas būtų pradžia ateinančių įvykių, tarnaujančių Dievo garbei ir tikinčiųjų apšvietimui".

Visuotinės taikos idėja šia kelione taip pat naujai iškelta į viešumą. Juk popiežius važiavo melstis į Šventąją Žemę, kurioje taikos šūkius skleidė angelai Kalėdų naktį. Savo kelionėje erdve radijo bangomis jis sveikino valdovus tų kraštų, per kuriuos skrido, linkėdamas jiems taikos. Jordano lr Izraelio šalyse, kur tarp arabų ir žydų verda neapykanta, popiežius tiesiai kalbėjo apie taiką bei meilę net tų valstybių vadams. Ta popiežiaus taikinga įtaka, matyt, nemažai paveikė ir Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentą L. B. Johnsoną, kuris Jeruzalėje per savo specialų atstovą S. Shiverį raštu pareiškė norą susitikti su Paulium VI. Bet visų labiausiai buvo užakcentuota taika popiežiaus kalboj Betliejuje, taikytoje pasaulio valstybių vadams. Šv. Tėvas pirmiausia iš Betliejaus kalbėjo apie krikščionių vienybę, pažymėdamas, jog Katalikų Bažnyčios durys atviros visiems atsiskyrusiems. Paskui, kaip Bažnyčios galva, jis prisipažino "žvelgiąs į pasaulį su begaliniu palankumu", reikalavo religijos laisvės visuose kraštuose, ir pagaliau perėjo prie taikos. Baigiamojoj kalbos daly šv. Tėvas sakė: "šią valandą, kai palieku Betliejų, tą skaidrumo bei ramybės kampelį, kuriame prieš XX amžių gimė pats taikos karalius, jaučiu pareigą atnaujinti taikos paskatinimą valstybių vadam ir visiem, nešantiem tautų atsakomybę. Tegul pasaulio valdovai išgirsta šį mano širdies šauksmą ir tegul nesigaili pastangų užtikrinti žmonijai taiką, kurios ji taip labai jieško. Tegul jie semia iš Visagalio ir iš savo sąžinės gelmių aiškesnės šviesos, tvirtesnės valios, šviežesnės taikos bei dosnumo dvasios, kad išsaugotų pasaulį nuo naujo ir visuotinio karo vargų bei pavojų, kurio žala būtų neapskaičiuojama. Tegul tautų vadai dirba efektyviau, atstatydami taiką tiesoje, laisvėje ir broliškoje meilėje." Iš Betliejaus popiežius taikos reikalu pasiuntė viso pasaulio valdovams specialų raštą, neišskirdamas nė komunistų.

Sugrįžusį namo popiežių, Romoje pasitiko milijonas žmonių — su giesmėmis, žibintais ir vainikais. Tokio sutikimo nėra susilaukęs joks romėnų imperatorius, po laimėto karo. Jo buvo lemta susilaukti popiežiui Pauliui VI, savo kelionėj skelbusiam taiką ir meilę.    L. A.