Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PADĖTIS OKUPUOTOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. VAITIEKŪNNAS   
Iliustracija bendro sovietinio plano

Okupuotos Lietuvos tikrovė yra tik iliustracija Sovietų Sąjungos politikos bendro ilgų metų plano, vykdomo labai sistemingai ir atkakliai. Politiniu atžvilgiu šis planas siekia Sovietų Sąjungos visų nacijų —Lietuva taip pat laikoma sovietine nacija — "visiškos vienybės" ir sovietinių respublikų sienų visiško išnykimo. Ūkiniu atžvilgiu šis planas siekia tautinius ūkio interesus visiškai subordinuoti vadinamiems "klasiniams" arba "visasąjunginiams" ūkio interesams, t. y. Maskvos diktuojamiems ūkio interesams. Kultūriniu atžvilgiu šis planas siekia tautinę kultūrą pakeisti vadinama "bendražmogiš-ka komunistine kultūra", į kurią turi susilieti Sovietų Sąjungos pavergtų ir okupuotų tautų kultūros. Tiek politiniu, tiek ūkiniu, tiek kultūriniu atvilgiais rusams priklauso specialus vaidmuo.

Šis Kremliaus planas yra daug daugiau kaip vien tik tam tikri politiniai, ūkiniai, kultūriniai rėmai okupuotai Lietuvai. Šis planas sykiu yra ir vedamosios gairės bei uždavinys, ir kiekvieno okupantui prieinamo politinio, ūkinio, kultūrinio veiksmo ar reiškinio pats turinys. Šio plano stabdys ir priešas politinėje srityje yra tautinės nepriklausomybės idėja, ūkio srityje — vadinamas "ūkinis vietininkiškumas", t. y. Lietuvos ūkio reikalų atsižvelgimas, kultūros srityje — tautinės specifikos kėlimas kūryboje arba vadinamos "nacionalistinės ir religinės atgyvenos".

Be abejojimo, pačiam Kremliui yra aišku, kad šioks jo planas kėsinasi į pačią mūsų tautos egzistenciją ir todėl jo vykdymas neaišvengiamai turi kirstis ne tik su tautinės nepriklausomybės idėja, tautos ūkiniais interesais ir tautinės kultūros kūryba, bet ir su pačiu tautinės savisaugos instinktu. Todėl įtampai tarp sovietinio kolonializmo grobuoniškų užmačių ir pavergtos tautos netūralių aspiracijų sumažinti, o tautinės nepriklausomybės idėjai, ūkiniams tautos interesams bei tautinei kultūrai suniekinti okupuotoje Lietuvoje labai intensyviai įtaigojama: (1) kad Sovietų Sąjunga esanti savanoriška ir lygiateisiška sąjunga, (2) kad Lietuva, tapusi Sovietų Sąjungos nariu, gavusi galingos valstybės apsaugą ir kitus galingos valstybės pranašumus, (3) kad ūkio srityje nepriklausomoji Lietuva buvusi tik kapitalistų vergė ir didžiai skurdusi, o dabar kaip Sovietų Sąjungos narys įgijusi didelės valstybės rinkas, išplėtusi pramonę, elektrifikavusi kraštą, mechanizavusi žemės ūkį, (4) kad lietuvių kultūra per rusų kalbą išplaukusi į tarptautinius vandenis ir (5) kad mokyklų tinklas ir mokinių kiekis tik dabar galėjęs nepaprastai išaugti.

Įtampa išnyks, pakeitus tautos potencialą

Kadangi pavergtasis lietuvis yra tapęs imu-nus sovietinės propagandos poveikiui, todėl įtampai tarp okupanto siekimų ir pavergtos tautos savisaugos instinkto sumažinti Kremlius pirmiausia siekia atskiesti patį tautos potencialą vadinamu "tarprespublikiniu kadrų keitimu". Tai yra kelias lietuviams, pirmiausia jauniems specialistams, išgabenti iš Lietuvos, o į Lietuvą atgabenti belovus, degteriovus, popovus, kovalio-vus, gusevus, gusarevus ir dešimtis tūkstančių "broliškų kadrų". Tam reikalui okupuotoje Lietuvoje veikia Vyriausia Perkėlimo ir Organizuoto Darbininkų Telkimo Valdyba.

"Broliški kadrai" pirmiausia kreipiami į svarbiuosius postus. Sprendžiant iš paskutinio Lietuvos kompartijos suvažiavimo sudėties, kurioje lietuvių buvo tik 68,8%, išeina, kad Lietuvos kompartijoje, toje okupanto privilegijuotoje grupelėje, kuri tesudaro apie 2% Lietuvos gyventojų, apie trečdalis narių yra nelietuviai. Jos dabartiniame centro komitete rusai turi 28,4% vietų. Naujai įsteigtame centro komiteto biure pramonei rusų yra 33%, o naujai į-steigtame centro komiteto biure žemės ūkiui — rusų 43%. (Mažiausiai, palyginti, rusų Lietuvos kompartijos centre buvo likę Malenkovo laikais — 20%).

Lietuvos komsomolo dabartiniame centro komitete rusai turi 23 % vietų, komiteto kandidatų —trečdalį ir revizijos komisijos narių — 31%. Lietuvos komsomolas skaičiuoja 165,000 14-28 metų jaunimo, kurio 25,000 esą mokyklose.

Okupuotos Lietuvos ministerių tarybą sudaro pirmininkas, jo keturi pavaduotojai, tarp kurių yra žemės ūkio gamybos ir paruošų mi-nisteris bei kontrolės komiteto pirmininkas, ir vienuolika kitų ministerių: finansų, kultūros, miškų, plentų, prekybos, ryšių, socialinių reikalų, statybos, sveikatos, švietimo ir viešosios tvarkos. Be jų, ministerių tarybai dar priklauso ūkio tarybos pirmininkas ir jo du pavaduotojai, plano komisijos pirmininkas bei jo pavaduotojas ir aštuoni komitetų bei valdybų pirmininkai: mokslinio tyrimo darbų koordinavimo, žemės ūkio technikos, augštojo ir vidurinio specialinio mokslo, architektūros reikalų, radijo - televizijos, saugumo komitetų ir statistikos valdybos bei energetikos ūkio valdybos. Tad viso ministerio rango yra 29 asmens, tarp jų — 9 rusai. Naująjį partinės - valstybinės kontrolės komitetą sudaro devyni nariai, tarp jų — keturi rusai.

Lietuvos sovietinė spauda rašo, kad augš-čiausią sovietą okupuotoje Lietuvoje sudaro septynių tautybių deputatai. Sprendžiant iš pavardžių tarp 290 dabartinio augščiausio sovieto deputatų 64 yra rusai. Buvusiame soviete iš 209 deputatų rusų buvo 32.
Gausu rusų ir kitoj okupuotos Lietuvos administracijoje, ypač ūkio administracijoje ir policijoje.

Kas lemia okupuotos Lietuvos pramonės plėtrą?

Faktas, kad po antrojo pasaulinio karo okupuotos Lietuvos pramoninė gamyba yra išaugusi. Sovietų duomenimis 1962 odinės avalynės pagaminta šešiolika kartų daugiau kaip 1940, trikotažo — dvidešimt du kartus daugiau, lininių ir medvilninių audinių — septynis kartus, šilkinių audinių — dešimt kartų, popierio — penkis kartus, plytų — dešimt kartų, elektros energijos — per dvidešimt keturis kartus daugiau. Jei sovietų duomenis priimsime ir cum grano šalis, vistiek turime sutikti, kad okupuotos Lietuvos pramonės gamyba yra imponuojančiai padidėjusi. Sovietiniai ekspertai šį didėjimą aiškina Lietuvos geografine padėtimi, gyventojų darbo sugebėjimais ir mažai žaliavos, o daug darbo reikalaujančia gamyba. Faktiškai okupuotos Lietuvos pramoninės gamybos padidėjimą lemia šiokie trys pagrindiniai veiksniai: (1) Sovietų Sąjungos pramonės strateginis decentralizavimas, (2) Lietuvos rusinimas per "broliškų kadrų" importą ir (3) Sovietų Sąjungos kolo-ninio pasipelnymo godumas. Apie pastarąjį akivaizdžiai kalba faktas, kad, nepaisant keleriopo gamybos padidėjimo, pačioje okupuotoje Lietuvoje yra visuotinis gaminių trūkumas. Anot paties Sniečkaus, Lietuvoj stinga drabužių, medvilninių ir vilnonių audinių, trikotažo, odinės avalynės, baldų, statybinių medžiagų. Apie gaminių trūkumą vaizdžiai kalba ir dažnos spekuliantų bylos ir drakoniškas, iki mirties bausmės, spekuliantų baudimas. Kodėl tad, išaugus gamybai, trūksta gaminių? Tik todėl, kad Lietuvos pramonės išplėstoji gamyba eina okupantui. Sovietų Sąjunga Lietuvos gaminius vartoja arba savo kariniam potencialui stiprinti, arbą eksportuoja ir gauna svetimą valiutą, o Lietuvai primeta tik tiek savo rublių, kad darbininkas, nevogdamas gaminių ir nespekuliuodamas, turėtų būti nuogas ir badmiriauti. Okupuotos Lietuvos pramonės meistro 1962 atlyginimas, paverstas drabužių, mėsos, sviesto kainomis, sudarė tik ketvirtį to atlyginimo, kokį 1939 gavo eilinis Lietuvos pramonės darbininkas.

Kai tokia bjauri okupanto ekspropriacija, suprantamas yra pavergtojo lietuvio darbingumas. Apie broką ir brokdarius, apie žaliavų eikvojimą ir vadinamas "prastovas" yra pilna sovietinė spauda. Antai, Klaipėdoje statoma "trinyčių" fabriko nauja gamykla. Dengiamas šiltas stogas. Bet, užklojus presuotą durpių izoliacinę dangą, stogadengiai su viršutine danga taip ilgai gaišo, kad izoliacinė danga nuo lietaus visai ištižo. Nepaisant to, viršutinė danga vistiek buvo užklota, nors vėliau viskas teko ardyti ir iš naujo dengti. "Komunistas" rašo, kad, iš patikrintų 1962 aštuoniasdešimt įmonių, dvidešimt penkių įmonių brokas siekė iki 50% visos jų produkcijos.

Kalbant apie okupuotos Lietuvos pramonę, žinotina taip pat, kad pačios stambiosios įmonės yra tiesioginėje Maskvos žinioje. Jos ir vadinamos sąjunginėmis. Be to, okupuotos Lietuvos kompetencija sistemingai siaurinama ir tam ūkio sektoriui, kuris vadinamas respublikiniu. Respublikinė ūkio taryba neseniai yra subordinuota naujai įsteigtai sąjunginei ūkio tarybai. Statybos reikalai centralizuoti naujai įsteigtame sąjunginiame statybos komitete. Elektrinės pavestos naujai įsteigtai Energetinio ūkio šiaurės vakarų sistemai, apimančiai Baltijos valstybes, Leningradą, Pskovą ir Karaliaučiaus sritį. Jūrų žvejyba, žuvies apdirbimo pramonė, laivų remontas perduota Vakarų baseino žuvies pramonės valdybai, apimančiai Baltijos valstybes, Leningradą ir Karaliaučiaus sritį. Geležinkeliams sudarytas vienas centras Rygoje visoms trim Baltijos valstybėms.

Nors Karaliaučiaus srities ūkis tariamai į-jungtas į Lietuvos ūkį, faktiškai šios srities keturi žuvies pramonės kombinatai, keturios laivų remonto įmonės, t. y. 43% šios srities visos pramonės, ne Lietuvai perduoti, o Vakarų baseino žuvies pramonės valdybai Leningrade. Be to, geležinkeliai perduoti Rygos centrui, o elektrinės — Siaurės vakarų energetinio ūkio sistemai. Faktiškai tad Lietuvai atiteko, palyginti, tik nežymus Karaliaučiaus srities ūkio sektorius, bet rusų koeficientas okupuotoje Lietuvoje tuo žymiai pakeltas. Ar tas įjungimas įgalins okupuotą Lietuvą nukreipti j Karaliačiaus sritį bent kiek lietuviško elemento sąskaita to kontingento, kurį lig šiol okupantas "eksportuoja" į Kolos pussiasalį, Murmanską, Kazakstaną, Pavloda-rą ir kitur Rusijos gilumon, tuo tarpu duomenų nėra.

Taip gyvena 59 % Lietuvos gyventojų

Okupuotos Lietuvos gyventojų 59 % gyvena iš žemės ūkio, kuriame yra 1865 kolchozai ir 232 sovchozai. 1939 Lietuva pagamino 1,7000,000 tonų grūdų, tarp jų 256,700 tonų kviečių. 1961 okupuota Lietuva pagamino tik 800,000 tonų grūdų, t. y. tik 47'/, ir tarp jų tik 99,000 tonų kviečių, t. y. tik 47 % to kiekio, kuris 1939 m. buvo pagamintas mažesnėj teritorijoj. (1939 nepriklausomos Lietuvos teritorija buvo 20,400 kvadratinių mylių, 1961 okupuotos Lietuvos teritorija — 25,167 kvadratinės mylios). Pats faktas, kad kolchozininkai nuo 5% krašto žemės pristato valdžiai veik tiek pat pieno ir mėsos kaip kolchozai su sovchozais nuo 95% krašto žemės, vaizdžiai liudija, kaip baisiai žemai yra susmukdyta Lietuvos žemės ūkio gamyba. Kolchozų gamyba iš vieno ha 1959 buvo vertinama 117 rublių, 1960 — 119 rbl., 1961 — 116 rbl. Tad nerodo tendencijos kilti.

Įvairių mašinų okupuotos Lietuvos žemės ūkis tikrai turi nemaža. Bet jų stovis ir jų naudojimas yra apgailėtinas. Normaliai technika darbo laiką trumpina. Okupuotoj Lietuvoj atvirkščiai. Sovietinė spauda neretai mini kaip pavyzdį kitiems kolchozus, kurių laukuose naktimis negesta traktorių šviesos ar vyksta kiti naktinės pamainos darbai. Turbūt, ir baudžiavos metais mūsų senoliai dvaro laukuose naktinio darbo nežinojo, nors traktorių ir neturėjo.

Kolchozų darbadienio normos nevienodos. Pvz. šieno grėbimo darbadienis arkliniu grėbliu vienur 3 ha., kitur — 5 ha., kad kitur — 7 ha. Bulvių sodinimo darbadienis viename kolchoze pusė ha, kitame — 0.9 ha. o trečiame — 1,2 ha. Už tą patį darbadienį vienas kolchozas atlygina, tarkim, vienetą, kitas, derlingesnis — du vienetu, o gerų žemių kolchozas — ir tris vienetus, ar net dar daugiau. Didžiąją dalį kolchozų pajamų suryja gausi ir brangi administracija. Neretas yra kolchozas, kuriame dešimčiai kolchozininkų išeina vienas valdininkas. Be to, administracijos atlyginimas nepriklauso nuo kolchozo derliaus ir pajamų. Jis, kaip sakoma, yra garantuotas. Todėl pasitaiko kolchozų, kurių išmokamų atlyginimų keturi penktadaliai eina administracijai ir tik penktadalis lieka kolchozininkams. Pagal "Komunistą" žymi dalis kolchozų kolchozininkams už darbadienius tegali skirti nuo 10% iki 15 9f savo piniginių pajamų.

Geru kolchozininko atlyginimu už darbadienį laikomas 2 kg grūdų ir 70 kapeikų. Bet praktiškai tokių kolchozų okupuotoje Lietuvoje labai reta. Ogi ir vadinamieji pirmaujantys kolchozai dažniausiai tepajėgia už darbadienį kol-chozininkui atlygint 1 kg grūdų ir 70 kapeikų. Tuo tarpu prastesnių žemių kolchozai tenkinasi už darbadienį atsilyginę po nepilną kg grūdų ir po keliolika ar net tik po kelias kapeikas. Pasitaiko kolchozų, kurie kolchozininkams lieka skolingi už darbadienius. Pvz. dar 1962 kai kurie kolchozai nebuvo atsilyginę kolchozininkams už 1959 metų darbadienius. Dažnas kolchozi-ninkas vyriškai eilutei drabužių įgyti turėtų skirti savo ir savo žmonos dvejų metų darbadienių atlyginimą.
Iš 250,000 okupuotos Lietuvos vienkiemių, numatytų perkelti į vadinamas kolchozines gyvenvietes, iki 1963 pradžios buvo perkelta tik apie 10,000.

Sovietinio žmogaus fabrikas

Nuo pat sovietinės sistemos įsigalėjimo Rusijoje pagrindinis dėmesys buvo ir tebėra skiriamas ne ūkio gamybai, o sovietinio žmogaus gamybai. Tiek Stalino, tiek dar labiau Chruščiovo Sovietų Sąjunga — tai sovietinio žmogaus pavyzdinis fabrikas. Jo veikimas apima visas švietimo įstaigas ir visas kultūrinio gyvenimo sritis, ir yra labai intensyvus. Šiam fabrikui okupuotoje Lietuvoje specialius kadrus ruošia vakarinis "marksizmo - leninizmo universitetas" su 668 studentais, didesniuose miestuose veikiančios vakarinės "ekonomijos, ateizmo ir filosofijos mokyklos", 65 ideologinės komisijos, 116 metodinių tarybų, 145 politinio švietimo kabinetai. Į jo darbą yra įjungti 18,000 vadinamos "Žinijos" draugijos agitatorių ir apie 600 "meninių agitbrigadų". Bet pagrindinė šio fabriko gamykla yra ne kas kita kaip okupuotos Lietuvos susovietinta mokykla. Dėl to Sovietų Sąjunga ir rūpinasi, kad juo daugiau žmonių per šios "gamyklos" procesą praeitų. Sovietų duomenimis 1962-63 mokslo metais okupuotoje Lietuvoje buvo 2662 ketverių metų mokyklos, 880 aštuonmetės, 413 — vienuolikamečių, 46 internatai ir 10 kurčių-nebylių mokyklų. Tose bendrojo lavinimo mokyklose buvo 509,000 mokinių, vidurinėse specialinėse — 44,000, o augštosiose
 
V.K. Jonynas          Sode (akvarelė)

— 33,000 studentų. Kai bendrojo lavinimo mokyklose mokinių kiekis, palyginti su nepriklausomos Lietuvos mokinių kiekiu, yra net kiek atsilikęs, tai vidurinių specialinių ir augštųjų mokyklų studentų skaičius yra smarkiai padidėjęs. Tuo operuodama, sovietinė propaganda nuolat kartoja apie nepaprastus okupuotos Lietuvos švietimo laimėjimus. Padėčiai objektyviai suvokti reik turėt minty ne tik Kremliaus interesą ko daugiau žmonių per sovietinio žmogaus fabriko girnas perleisti, bet ir kai kurias kitas reikšmingas aplinkybes. Pvz. labai išaugęs peda-goninių institutų studentų kiekis, o mokytojų vis trūksta ir trūksta. Pasirodo, kad "įdarbinti" mokytojai pirma proga stengiasi mokytojavimą pakeisti kitu darbu. Anot "Komunisto", kasmet apie 700 okupuotos Lietuvos mokytojų metą mokytojo darbą. Pridėję pasenusius ir paliegusius, gausime, kad okup. Lietuvai kasmet reikia apie 1000 naujų mokytojų. Va, kas pedagoginių studentų skaičių nenormaliai išpučia. Taip pat labai padidėjęs yra Žemės Ūkio ir Veterinarijos Akademijų bei Politechnikos Instituto studentų skaičius. Bet tai grynai sovietinės sistemos išdava. Anot "Komunisto", vien okupuotos Lietuvos žemės ūkiui reikalingi 15,000 specialistų su augštuoju mokslu ir 35,000 su viduriniu specialinių mokslu. Atseit, kiekvienas kolchozas ir sovchozas privalo po 4-5 specialistus su augštuoju mokslu ir po 10-12 su viduriniu specialinių. Ar tai ūkiška — kitas dalykas, bet tai labai išpučia atitinkamų specialybių studentų kiekį. Beje, okupuotos Lietuvos specialinėse vidurinėse ir augštosiose mokyklose yra nemažas kontingentas importuotų rusų studentų. Čia Maskva taiko į du taikinius vienu šūviu: Lietuvos lėšomis rusus mokslina ir, bent tam tikrą jų dalį, vėliau palieka Lietuvai rusinti.

Spaudimas į kūrėjus

Kiek daug reikšmės sovietinio žmogaus gamyboje Kremlius skiria meno kūrėjams, tatai liudija ne tik minėti 600 "meninių agitbrigadų" okupuotoje Lietuvoje, bet ir nuolatinis spaudimas į lietuvį kūrėją, kad jis nenukryptų nuo vadinamo "socialistinio realizmo" kelio, t. y. nuo kompartijos linijos. Neskaitant kultūrinių politrukų partinio budrumo, pastaruoju laiku padažnėjo intervencijos į kūrėjus ir pačių Kremliaus didžiūnų ir jų vyriausių patikėtinių okupuotoje Lietuvoje. Antai, vien pernai jau esame užregistravę devynias tokias intervencijas: (1) sausio 15-16 okup. Lietuvos kinematografininkų suvažiavimo pasisakymą, (2-3) vasario ir liepos mėnesių Lietuvos kompartijos centro komiteto plenumų pasisakymus, (4) kovo 7-8 Chruščiovo  vadinamą   "visasąjunginį susitikimą su literatais ir menininkais", (5) balandžio 4-5 "respublikinį kūrybinių darbuotojų pasitarimą", (6) balandžio 10-13 "visasąjunginio dailininkų suvažiavimo" nutarimus, (7) balandžio 11-12 Baltijos "respublikų ideologinį pasitarimą", (8) gegužės 6 "LTSR rašytojų sąjungos valdybos plenumą" ir (9) gegužės 7-11 "visasąjunginį jaunųjų rašytojų pasitarimą". Paskui buvo ir kitų.

Greta respublikinių kultūrinių politrukų yra ir "visasąjunginiai". Pvz. lietuvių literatūrai Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungoje yra specialus politrukas-konsultantas. Kažkuri B. Zaleska-ja.

O kad lietuviai kūrėjai būtų glaudžiau susieti su Maskva, tam okupuotos Lietuvos rašytojų, dailininkų, muzikų, žurnalistų, kinematografininkų vadinamos "sąjungos" yra paverstos tik skyriais atitinkamų Sovietų Sąjungos draugijų, kad pastarųjų centrai galėtų jas prižiūrėti ir rusinti. Savo ruožtu okup. Lietuvos rašytojų, dailininkų, muzikų pirmininkai paversti atitinkamų Sovietų Sąjungos draugijų valdybų nariais, kad tuo būdu galėtų jausti Kremliaus "pulsą" ir pagal jį atitinkamai orientuoti okupuotos Lietuvos kūrėjus. Taigi cariniai Lietuvos rusintojai buvo daug nuolaidesni už savo sovietinius įpėdinius. Anie vis dėlto neprievartavo lietuvį kūrėją priklausyti tik Maskvos organizacijoms, o buvo leidę lietuviams turėti savo nepriklausomas švietimo, mokslo, meno draugijas.

Žaidimas etiketėmis

Prieš šimtą su viršum metų, caro Nikalojaus I laikais, lankęs Rusiją prancūzas de Custine savo knygoje "The Russian Journals" be kita ko tvirtina, kad "labels are everything for the Russians". Vadinas, etiketė rusui yra didelis dalykas. Šios pastabos taiklumą dar aiškiau teigia chruščiovinė Sovietų Sąjunga. Kremliaus žaidimas etiketėmis yra įgijęs reikšmingą vaidmenį ne tik vidaus, bet ir tarptautinėje politikoje. Vien 1962 Kremliaus nutarimais okupuotoj Lietuvoj atsirado visa eilė naujų etikečių. Lietuvos kompartijos centro komitete atsirado devynių narių prezidiumas, devynių narių biuras pramonei, septynių narių biuras žemės ūkiui. Vietoj kompartijos rajoninių komitetų atsirado jos gamybiniai komitetai.

Okupacinėje administracijoje vietoj žemės ūkio ministerijos, paruošų ministerijos, vyriau-sos sovchozų valdybos ir 56 žemės ūkio gaminių rekvizicinių punktų atsirado respublikinis žemės ūkio komitetas su Sniečkum priešakyje, žemės ūkio gamybos ir paruošų ministerija ir 41   teritorinė  gamybinė  žemės  ūkio  valdyba.

Vietoj valstybės kontrolės atsirado partinė-vals-tybinė kontrolė su 66 vietiniais komitetais, 3438 "rėmimo grupėmis", 3684 "draugiškais teismais". Vietoj buvusių 56 administracinių rajonų atsirado 41 ir vietoj 1143 administracinių apylinkių — 653. O vietoj trūkstamų kasdienio vartojimo prekių atsirado vyriausia buitinio aptarnavimo valdyba.

Šioks žaidimas etiketėmis pavergtajam lietuviui turi sudaryti įspūdį, kad pakils žemės ūkio gamyba, atsiras pakankamai kasdienio vartojimo prekių ir nebereikės "kombinuoti" ir spekuliuoti.

Ypatingą vaidmenį Kremlius skiria sovietinio žmogaus fabriko etiketėms. "Proletarinis internacionalizmas", "socialistinis patriotizmas", "sovietinių tautų draugystė", "ateizmas", "kolektyvizmas", "socialistinis realizmas" — tai vis sovietinio žmogaus fabriko etiketės įpiršti pavergtajam lietuviui savos tautos ir savojo krašto reikalų subordinavimą Kremliaus interesams; į-piršti besąlyginį ir neaprėžtą lojalumą Sovietų Sąiun^os vergiioie esančiu tautų tarousavio santykius, kuriuose vadovaujamas ir sprendžiamas vaidmuo priklauso išimtinai rusams; įpiršti lietuviui savo gimtąsias asmens teises, siekimus, įsitikinimus ir pažiūras klusniai palenkti kompartijos direktyvoms bei sprendimams; įpiršti rašytojui, dailininkui, muzikui tokį kūrybos "metodą", kuris kūrėją ir kūrybą visiškai pajungtų kompartijos tarnybai. Tai pavojingos etiketės. Jos kartais į klaidingą sovietinės tikrovės supratimą įtraukia ir mažiau apdairius geros valios laisvojo pasaulio intelektualus.

Partinių kadrų silpnybės ir tautos atspara

Nors per praėjusius penkerius metus Lietuvos kompartijos narių skaičius nuo 44,821 pakilo iki 70,068, atseit, horizontaliai partiniai kadrai net 56,3% padidėjo, užtat vertikaliai, t. y. partinio stangrumo ir komunistinio integralumo atžvilgiais ėmė ryškėti kai kurios jų silpnybės. Tiesa, oficialiai tebeskelbiama, kad "partija —tai mūsų epochos garbė, protas ir sąžinė", bet gyvenime ta "garbė, protas ir sąžinė" neišvengia bendrininkavimo su kyšininkais, spekuliantais, neatsispiria pagundai išsisukti nuo darbo ar kniaukti "socialistinę nuosavybę", nekalbant apie tokius ideologinius nukrypimus, kaip partiečių bažnytinė santuoka, bažnytinės laidotuvės ar net kryžiaus nešimas bažnytinėj procesijoj. Ir, "už partijos reikalą savo dalį atidavęs", veteranas partietis ir chruščiovinio komunizmo statytojas prisipažįsta: nekombinuosi — planas eis velniop; netepsi — neiškiši produkcijos; gyvenk ir kitam duok gyventi — nematyk, negirdėk, nesikišk. Kad šiokia veterano partiečio "filosofija" randa pritarimo net Lietuvos kompartijos viršūnėje, rodo centro komiteto nario Variakojo ir centro komiteto kandidato Maniko atvejis. Jiedu buvo išguiti iš centro komiteto ir iš partijos, ir pirmasis nubaustas penkerius metus, antrasis — trejus metus kalėti.
Panašių silpnybių reiškiniai nesvetimi yra ir Lietuvos komsomolui. Iš vienos pusės bodėjimasis komsomoline veikla, anaiptol nevisuoti-nis atsisakymas religinės praktikos, nepagarba "socialistinei nuosavybei" ir sovietinio gyvenimo nepriteklių išpūtimas, o iš antrosios — Vakarų pasaulio liaupsinimas, Vakarų kūrybos stiliaus mėgdžiojimas ir net palankumas Vakarų "nihilistinėms nuotaikoms". Galvojančio komso-molco gyvenžiūros pagrindines formules kartais galima išreikšti šiaip: aš noriu žinoti, kam aš gyvenu; visa bėda, kad aš nežinau, kas yra gera; jaunystei reikia meilės, duonos ir revoliucijos. Nekokios nuomonės galvojantis komso-molcas ir apie partiečius, kurių pirmas tostas už partiją, o paskum, kaip ją apmulkinti, ir kurių nevienas įsikalęs tik vieną "maldelę": kas buvo nieks — tas bus viskuo, nors ir žino, kad "žiopliai niekada nebus viskuo".

Kad tam tikra fermentacija okupuotos Lietuvos kompartijoje ir komsomole reiškiasi, rodo ir tas faktas, kad LKP V-sis plenumas pernai vasario mėn. ir VH-sis liepos mėn. buvo specialiai skirti komunistinės ideologijos reikalams. Reikšminga taip pat, kad LKP centro komiteto VI-sis plenumas pernai kovo mėn. sovietinės spaudos buvo beveik tylomis apeitas, nors jame dalyvavo Sovietų Sąjungos kompartijos centro komiteto administracinių organų skyriaus viršininkas ir Sovietų Sąjungos prokuroro pavaduotojas. Mat, šis plenumas svarstė, kaip kovoti su nusikaltimais. Kadangi sovietinė propaganda nuolat giriasi, esą, sovietinė sistema panaikinusi pačias nusikaltimų priežastis, tai prisipažint, kad faktiškai nusikalstamumas yra ypač išplitęs, nėra sovietiška. Todėl viešumoj nepasirodė nei Sniečkaus pranešimas šiam plenumui, nei dalyvių pasisakymai, nei plenumo priimtas nutarimas. Pačios kompartijos atžvilgiu šis plenumas buvo reikšmingas tuo, kad "pašalino iš LKP CK narių sudėties A. Didžiulį". Tai jau trečias augštasis partijos dignitorius taip žiauriai pričiuptas.

Iš antros pusės, ir Kremliaus didžiūnų intervencijos ir okupuotos Lietuvos vyriausių kultūrinių politrukų graudenimai lietuviams kūrėjams, kad jų pirmoji pareiga savo kūryba padėt Chruščiovui statyt Lietuvoje komunizmą ir   nepasiduot   "pradėjusioms   plisti   formalistinėms tendencijoms", nenuslysti į "ėmusį įsigalėti tam tikrą liberalizmą", sudrausminti "kūrybinį jaunimą, kartais netenkantį idėjinio ir kūrybinio budrumo" — visa tai mums byloja apie subtilią, bet gyvą ir neįveikiamą tautos rezistenciją. Ją mes jaučiame daugelio okupuotos Lietuvos rašytojų, dailininkų ir muzikų kūryboje. Ją mės jaučiame okup. Lietuvos kolchozuose ir fabrikuose.

Išvadoje todėl, atsakydami klausimą, koks gi ligšiolinių totalistinio sovietinio kolonizmo pastangų absorbuoti Lietuvą politiškai, ūkiškai ir kultūriškai į monolitinę sovietinę Rusijos imperiją yra rezultatas, galime drąsiai tarti — netoks, tikrai netoks, kokio Kremliaus planas siekia.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai