KRIKŠČIONIES VAIZDAS Spausdinti
Parašė ANTANAS MACEINA   

1. Krikščionies pagrindas — Kristus

Kas yra krikščioniškoji egzistencija? — Ne kas kita kaip vilkėjimas Kristumi. Tai, be abejo, simbolinis posakis, paveldėtas iš senovės misterijų kulto, tačiau pilnas gilios prasmės. Graikai bei romėnai, švęsdami savo misterijas, buvo pratę užsivilkti gyvulių išvaizdas, manydami tuo prisiima ir pačią augštesnę būtį, gyvenančią gamtos pavidaluose. Tai buvo silpnutė atšvaista ano gilaus žmogiškojo ilgesio peržengti patį save ir būti kaip Dievas; ilgesio, kuris prasiveržė jau rojuje, kurio tačiau klaidingas siekimas įpainiojo žmogų į nuodėmę ir į vėlesnes istorijos klystkelius. Vis dėlto šv. Povilas nepabūgo atsiremti į šią atšvaitą, nurodydamas kartu, kad žmogų į augštesnę plotmę pakelia ne viršinis užsidėjimas žuvies, krokodilo ar tigro kaukės, bet vidinis persikeitimas pagal Kristų: "Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi" (Rom. Ki, 14). Gyvulių ar dievų išvaizdos yra tik ženk-jie nurodo, bet nekeičia. Tuo tarpu Kristus yra pati giliausia tikrovė. Juo apsivilkti reiškia užsidėti nebe kaukę, bet pasisavinti Jo būseną, ne pridengiančią mūsų veidą, kaip gyvulių odos ar dievų maskės, bet perkeičiančią mūsų širdį, valią ir protą.

Šį tačiau apsivilkimą Kristumi šv. Povilas laiko ne kokiu nors grynai psichologiniu pergyvenimu, bet pačios istorijos reikalavimu: "Tai darykite, — rašo jis, — suprasdami laiką, kad jau mums metas keltis iš miego" (Rom. 13, 11).
------
 Ištrauka iš rašomos knygos "Krikščionis pasaulyje".
Aut.
-------

Istorija po Kristaus nebėra ta pati, kaip ir istorija prieš Kristų: "Naktis praėjo, o diena priartėjo" (Rom. 13, 12). Laikas prieš Kristų yra buvęs nakties metas, kada žmonija grabaliojusi tamsoje, nujausdama, kad Dievas yra, bet nežinodama, kur Jis ir koks Jis yra. Būdamas sukurtas kaip Viešpaties paveikslas bei panašumas (plg. Gen. 1, 26-27), žmogus jaučiasi esąs "Jo giminės" (Apd. 17, 29), todėl mėgina šį giminiškumą reikšti savu buvimu. Tai polinkis, bendras visiem žmonėm — tiek krikščionim, tiek stabmeldžiam. O vis dėlto kokia gili bedugnė tvy-lo tarp krikščionies ir stabmeldžio!

Gyvendamas senojo Adomo metą, stabmeldis neturi egzistencinio pavyzdžio, kuriuo sekdamas galėtų realiai virsti Dievo atvaizdu savoje būtyje. Pirmykštė nuodėmė juk sunaikino tiesioginį žmogaus sąlytį su Dievu: visa istorija ligi Kristaus buvo gyvenimas toli nuo Dievo, kurio "niekas niekados nematė" (1 Jon. 4, 12). Tiesa, Viešpats kalbėjo į žmones visą laiką, tačiau ne tiesiog, o visų pirma per gamtos apraiškas. Net ir Nojui duotas pažadas nebenusiaubti žemės tvanu buvo patvirtintas ne kuo kitu, o vaivorykštės ženklu (Gen. 9, 11-14). Net ir Izraelio tautai Dievas bylojo dar Sinajaus kalno dūmuose ir griausmuose (Ex. 19. 18). Nenuostabu todėl, kad stabmeldžiai "pakeitė nemaraus Dievo garbę maraus žmogaus, net paukščių, keturkojų ir šliužų paveikslo panašumu" (Rom. 1, 23). Jie j ieškojo, kas galėtų jiem akivaizdžiai parodyti Dievą, ir tarėsi Jo atvaizdą radę tai valdovo asmenyje, tai gyvūnuose, tai visagimdančioje žemėje, tai griausmų bei žaibų siautėjime, tai galop dangaus skliaute. Be abejo, Viešpaties "amžinoji galybė ir dievystė", — kaip pastebi šv. Povilas, — yra "galimos matyti proto šviesa iš padarytųjų dalykų" (Rom. 1, 20). Iš jų galima suvokti, kad Dievas nėra panašus "į auksą ar sidabrą, ar akmenį, ar dailės ir žmogaus minties padarą" (Apd. 17, 29); kad pasaulio Kūrėjas "negyvena rankų darbo šventyklose" ir negali būti "žmonių rankomis aptarnaujamas", tarsi Jam ko nors stigtų (Apd. 17, 24-25). Todėl šv. Povilas neteisina stabmeldžių, kurie "pakeitė Dievo tiesą melu" (Rom. 1, 25). Objektyviai svarstant, visa tai yra tikra. Subjektyviai tačiau šitoks Dievo suvokimas yra labai sunkus. Pats šv. Povilas skelbia, kad Viešpats leidęs žmonėm Jo j ieškotų, "ar neapčiuops Jo ar neras, nes Jis yra netoli nuo kiekvieno mūsų: Jame mes gyvename, judame ir esame" (Apd. 17, 28). Žmonės iš tikro Dievo jieškojo ir rado Jį Jo paties sukurtame pasaulyje — deja, ne kaip neregimą galybę, o kaip konkretų šios galybės atvaizdą daikto, gyvulio ar jėgų siautulio pavidalu. Teisinga, tačiau atitrauktinė Dievo samprata buvo žmogui sunkiai pakeliama.

Kad šitoks paklydimas vargu ar buvo išvengiamas, rodo ne tik visų amžių stabmeldija, kurios jūroje Izraelis buvo tik smulkutė salelė, bet ir paties Izraelio nuolatinis linkimas klupti prieš netikrus, bet akivaizdžius dievus. Šiandien mums beveik neįmanoma suprasti, kaip žydai, dar taip neseniai stebuklingu būdu išvesti iš Egipto, galėjo, Mozei kiek ilgėliau užtrukus ant Sinajaus, būriais veržtis pas Aroną ir jį prašyti: "Padaryk mums dievų!" (Ex. 32, 1); kaip jie galėjo šiam reikalui aukoti žiedų bei auskarų, kad iš jų būtų nuliedintas aukso veršis, kurį jie laikė dievu, išvedusiu juos iš faraonų vergijos (Ex. 32, 4). Mums taip pat sunku suprasti, kad po tiekos šimtmečių sandoros tarp Izraelio ir Viešpaties reikėjo pranašui Jeremijui rašyti specialų laišką žydam, išvestiem į Babilono nelaisvę, ir juos tikinte tikinti, kad jie tenykščių stabų nelaikytų Dievu, jų nebijotų ir negarbintų, nes jie esą tik "skulptorių bei auksakalių padarai" (Bar. 6, 45). Bet jeigu atsiminsime aną nenugalimą žmogaus linkimą nepasitenkinti neregimu Dievu, o j ieškoti konkretaus Jo atvaizdo ir šį atvaizdą perkelti į savą būtį, tai bus suprantami tiek stabmeldijos klaidžiojimai, tiek išrinktosios tautos svyravimai bei nuopuoliai. Visos istorijos prieš Kristų tragiką ir buvo ta, kad ji garbino kūrinį, užuot garbinusi Kūrėją (Rom. 1, 25).

Kristus pergalėjo šią tragiką visiem amžiam ir visom tautom. Juk kas gi yra Kristus? Tai žmogumi tapęs ir tarp mūsų apsigyvenęs Dievas (Jon.  1,  14),  prisiėmęs  "tarno pavidalą,  pasidaręs panašus į žmones ir viršine išvaizda rastas kaip žmogus" (Pilyp. 2, 7). Kristus yra tikras žmogus ir sykiu daugiau negu žmogus: "Jis yra tikrasis Dievas ir amžinoji gyvybė" (1 Jon. 5, 20). Tai į žmoniją bylojąs Dievas, tačiau bylojąs ne kaip gamtos jėga, ne kaip pranašų ar išminčių žodis, ne kaip autoritetas žemės valdovų asmeniu, bet kaip regimas bei apčiuopiamas žmogus, gimęs iš moters, todėl esąs mūsų brolis ir vaikštąs tarp mūsų. Kristaus žmogiškumas yra Jo dieviškumo nešėjas bei įrankis: per jį spindi visagalis Dievas. Kristus "yra neregimojo Dievo paveikslas" (Kolos 1, 15) ir Jo "garbės atšvaitą" (Žyd. 1, 3). Jeigu tad žmonija amžių amžiais jieškojo Dievo konkretaus atvaizdo, tai dabar ji turi jį radusi Kristuje. Jeigu žmonija amžių amžiais klydo, regėdama šį atvaizdą gamtos padaruose ar kultūros kūriniuose, tai Kristus dabar išvadavo ją iš šios klaidos, parodydamas, koks iš tikro Dievo paveikslas yra. Pilypo kreipimasis į Kristų paskutinės vakarienės metu "Viešpatie, parodyk mums Tėvą" (Jon. 14, 8) kaip tik ir buvo prasiveržimas ano žmonijos troškimo paregėti Dievą konkrečiai bei pastoviai. Ir štai Kristus atsako, kad šis troškimas jau yra įvykęs: "Pilypai, kas mane mato, mato ir Tėvą" (Jon. 14, 9), nes "Aš ir Tėvas esame vienas" (Jon. 10, 30). Kristus yra Dievo regimybė. "Visai Dievo pilnybei patiko apsigyventi jame" (Kolos 1, 19), todėl ši pilnybė dabar ir spindi žmogiškojoje Kristaus prigimtyje bei Jo egzistencijoje, padarydama Dievą mums regimą. Savo laiškuose šv. Jonas ryžtingai gina Kristų kaip tikrą žmogų (1 Jon. 4, 2), žinodamas, kad tik Jo žmogiškumo tikrumas laiduoja mums ir Dievo paveikslo tikrumą. Jeigu Kristus nėra tikras žmogus, tai Dievo apsireiškimas Jame turi tik tokios pat prasmės bei vertės, kaip ir Abraomo bei Saros pokalbis (Gen. 18, 9-32) arba Jokūbo grumtynės (Gen. 32, 25-30), kurių metu Dievas taip pat buvo prisiėmęs žmogiškąją išvaizdą, bet ne žmogiškąją prigimtį. Ši išvaizda dingo, ir Dievas pasiliko neberegimas kaip ir anksčiau. Su Kristumi tačiau taip nėra. Kristaus žmogiškumas yra ne trumpalaikė išvaizda, bet esminė sudedamoji Jo asmenybės dalis. Kristus — žmogus yra amžina Dievo regimybė, nes žmogiškoji Jo prigimtis glūdi asmeninėje-hipostatinėje vienybėje su dieviškąja prigimtimi. Štai kodėl šv. Jonas suvedžiotoju ir net antikristu laiko tą, kuris "perskiria Jėzų" (1 Jon. 4, 3), nepripažindamas, "kad Jėzus Kristus yra atėjęs kūne" (2 Jon. 7).

Čia tad mums ir aiškėja anasai didysis perversmas, įvykęs, Kristui pasirodžius pasaulyje. Tai buvo Dievo pasirodymas žmonijai. Tai buvo Dievo apsigyvenimas tarp mūsų visai konkrečiu pavidalu. Po Kristaus jau žinome, kaip atrodo žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą bei panašumą. Po Kristaus jau turime egzistencinį pavyzdį, kaip reikia būti kaip Dievas, kad būtum tikras žmogus. Po Kristaus Dievas gyvena ne tik mumyse kaip visą būtį laikąs pagrindas (toks Jis buvo ir prieš Kristų), bet ir tarp mūsų kaip gyvas, asmeninis, regimas mūsų pirmavaizdis. Kristus yra kūrinijos pirmgymis: "Jis buvo numatytas pirm pasaulio įkūrimo" (1 Petr. I. 20). "Jis yra pirm visų ir visa Juo laikosi" '(olos. 1, 17); "visa yra sukurta per Jį ir Jam" (tp.). Jis apsprendžia visus mus kaip Dievas ir purodo mums šį apsprendimą kaip žmogus. Mūsų tad santykis su Dievu po Kristaus yra esmingai pasikeitęs. Nuodėmės suardytas gyvenimas Dievo artumoje yra pergalėtas. Dievas dabar yra iš tikro "netoli nuo kiekvieno mūsų" (Apd. 17, 27). Jis nebėra regimas tik atitrauktinė proto švieša iš padarytų dalykų kaip bendroji kūrinijos priežastis; ne, Dievas yra dabar regimas kaip mūsų brolis, ir mes esame Jo giminės jau visiškai tiesiogine šio žodžio prasme. Istorija po Kristaus nebėra nakties metas: Dievo jieškojimas tamsoje yra pasiliovęs. "Aš, šviesa, atėjau į pasaulį, kad kiekvienas, kuris tiki į mane, nepasiliktų tamsybėje" (Jon. 12, 46). Be abejo, ir po Kristaus žmonija jieško Dievo, nes nerimas Dievop yra neišnaikinamas iš žmogaus širdies. Tačiau istorijoje po Kristaus Dievo jieškojimas gali eiti tik per Kristų, nes tik jis vienintelis yra tikrasis kelias į Dievą: "Nė vienas neateina pas Tėvą kaip tik per mane" (Jon. 14, 6). Kas savo santykiuose su Dievu praeina pro Kristų, tas atkrinta į senąją istoriją, laikydamas Dievu tai gamtą (panteizmas), tai žmonių giminės išsivystymą (progresizmas), tai kultūros veikalus (bolševizmas). Naujojoje istorijoje Dievas gyvena Kristuje dievažmogiškuoju asmeniniu pavidalu. Krikščioniškai gyventi reiškia suprasti laiką ir tuo būdu atitikti istorijos reikalavimus.

Krikščioniškoji tad egzistencija yra Kristaus būsena, trunkanti istorijoje ir vykdoma krikščionies būtyje. Apsivilkti Kristumi reiškia prisiimti šią Jo būseną. Bet prisiimti Kristaus būseną reiškia virsti egzistenciniu Dievo paveiksiu, kaip šiuo paveikslu yra pats Kristus. Ontologiškai kiekvienas žmogus yra Dievo paveikslas. Bet egzistenciškai juo būti gali tik žmogus po Kristaus, nes tik šis žmogus regi konkretų Dievo atvaizdą ir todėl gali jį vykdyti savo būtyje. Nuosekliai tad krikščioniškoji egzistencija yra Dievo paveikslas žmogaus būtyje, įvykdytas, prisiimant Kristaus būseną kaip Dievo regimybę. Štai kodėl asketinė literatūra dažnai vadina krikščionį "antruoju Kristumi". Mes galėtume jį vadinti "mažuoju Kristumi" asmeninės jo būties atžvilgiu. Visi tačiau šie posakiai reiškia tą patį: krikščionis yra Kristaus atstatytas ir regimai įvykdytas Dievo paveikslas žmoguje. Būti krikščionimi reiškia vilkėti Kristumi ne kaip kokiu šventadieniniu drabužiu, kurį galima po pamaldų vėl pakabinti į spintą, bet kaip Dievo paveikslu mumyse, kurio išsivilkimas yra kartu ir žmogiškosios mūsų esmės apnuoginimas. Juk jeigu žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai jis yra tiek žmogus, kiek jame šis paveikslas yra ryškus. Jeigu iš kitos pusės Kristus yra pats tikrasis Dievo paveikslas, apsireiškęs mums regimu asmeniniu būdu, tai tuo pačiu Kristus yra pats tobuliausias bei žmogiškiausias žmogus. Nuosekliai tad ir mūsų žmogiškumo mastas yra ne abstrakti Dievo idėja, bet konkretus Kristaus asmuo. Žmogus dabar yra tiek žmogus, kiek jis yra "mažasis Kristus", o žmonių bendruomenė dabar yra tiek žmogiška, kiek ji yra "sutelktinis Kristus". Krikščioniškoji egzistencija kaip Kristaus būsenos vykdymas konkretaus žmogaus būtyje yra pati žmogiškiausia egzistencija, nes ji kaip tik atitinka amžinąjį žmogaus pirmavaizdį, pagal kurį žmogus yra sukurtas ir kuris Kristuje yra regimai bei asmeniškai išreikštas.

2. Krikščionies erdvė — pasaulis

Kur turi būti vykdomas šisai vilkėj imas Kristumi? Kas yra krikščioniškosios egzistencijos erdvė? — Kristaus būsenos prisiėmimo nereikia suprasti kaip vienkartinio veiksmo, kuris visiem laikam įtvirtintų krikščioniškąją egzistenciją. Tai greičiau vyksmas, trunkąs visą asmens gyvenimą ir visą bendruomenės istoriją. Tiesa, šventuoju krikšto sakramentu esame įjungiami į Kristų tarsi skiepo spurgelė į vaismedžio stiebą. Šakelės ir kamieno palyginimu pats Kristus yra išreiškęs šį nuostabiai glaudų santykį tarp savęs ir tikinčiojo: "Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės" (Jon. 15, 5). Tačiau kaip tik šis palyginimas ir sako, kad krikščionies-šakelės gyvenimas Kristuj e-kamiene yra visą laiką trunkąs vyksmas, kurį Kristus vadina vaisiaus nešimu: "Kaip vynmedžio šakelė negali nešti vaisiaus pati savaime, jei nepasilieka vynmedyje, taip ir jūs, jei nepasiliekate manyje" (Jon. 15, 4). Ir priešingai: "Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisiaus" (Jon. 15, 5). Žmogus, apiplautas krikšto vandeniu, auga: iš spurgelės į šakelę, iš šakelės į medį, didesnį už visus kitus, "taip kad net dangaus paukščiai atskrenda ir gyvena jo šakose" (Mat. 13, 32). Krikščioniškoji egzistencija pradeda vykdyti Bažnyčią individualinėje žmogaus būtyje. Krikščionis skleidžia savo vilkėj imą Kristumi į visus savo buvimo pradus bei sritis^ Tai ir yra tasai, Kristaus minimas, vaisiaus nešimas kaip Dievo garbinimo apraiška, nes "tuo mano Tėvas garbinamas, kad jūs nešate labai daug vaisiaus" (Jon. 15, 8). Garbinti Dievą reiškia vykdyti Jo paveikslą savyje kaip kad jis Kristuje yra apsireiškęs. Tai reiškia paversti krikščioniškąją egzistenciją pilnutiniu gyvenimu, kuris visa apima ir visa Kristumi persunkia.

Krikščioniškoji egzistencija nereikalauja išsižadėti asmeninės individualybės: savų pažiūrų, savų papročių bei įpročių, savų nusistatymų bei įsitikinimų. Vilkėjimas Kristumi yra pilnatvė, išreikšta asmenine originalia būsena. "Vienas tiki, jam esą valia visa valgyti, o silpnasis tevalgo daržoves. Kuris valgo, tegul neniekina neval-gančiojo, ir kuris nevalgo, teneteisia valgančio-jo... Vienas daro skirtumą tarp vienos dienos ir kitos, o kitas laiko visas dienas lygiomis; tegul kiekvienas esti pilnai įsitikinęs savo nuomonės tikrumu" (Rom. 14, 2-5). Žmogus, prisiėmęs Kristaus būseną, pasilieka visame savo skirtingume nuo kitų. Niekas nėra tiek priešingas skirtybių sulyginimui kaip krikščioniškoji egzistencija. Ne tikinčiųjų sulyginimo siekia Evangelija, bet Kristaus spindėjimo asmeninėse skirtybėse. "Kas daro skirtumą tarp dienų, jis tai daro Viešpačiui; kas valgo, valgo Viešpačiui; kas nevalgo, nevalgo Viešpačiui. . . Nes nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Nes ar gyvi esame, gyvi esame Viešpačiui; ar mirštame, mirštame Viešpačiui" (Rom. 14, 6-9). "Ar valgote, ar geriate, ar ką kitą darote, visa darykite Dievo garbei" (1 Kor. 10, 31). Dievo garbė yra visų mūsų galutinis tikslas ir giliausioji mūsų buvimo prasmė.
Tačiau Dievo garbė glūdi tame, kad mes Jo paveikslą įkūnijame savame asmeniniame originalume, savuose nepakartojamuose veiksmuose. Kristus yra bendras pagrindas mums visiems, "nes nė vienas negali dėti kito pamato kaip tik tą, kuris yra Jėzus Kristus" (1 Kor. 3, 10). Tai yra esminė krikščioniškosios egzistencijos taisyklė. O paskui, — "ar kas stato ant to pamato auksą, sidabrą, brangius akmenis, medžius, šieną, šiaudus" (1 Kor. 3, 12), tai yra jau jo reikalas. Šios jo statybos objektyvinę vertę išaiškins paskutinis teismas arba "Viešpaties diena", kaip sako šv. Povilas (1 Kor. 3, 13). Tada "ugnis ištirs, koks yra kiekvieno darbas" (1 Kor. 3, 13). Keno objektyviniai darbai šį tyrimą išlaikys, "tas gaus užmokesčio"; keno ne, "tas turės nuostolio, bet pats bus išganytas" (1 Kor. 3, 14-15). Pastato kūrimas ant Kristaus kaip pagrindo gali žmogui ir nepasisekti, nes jis gali ant Jo statyti ne tik auksą ir brangakmenius, bet ir šieną bei šiaudus! Tai priklauso nuo asmeninių sugebėjimų ir įvairių viršinių bei vidinių aplinkybių. Tačiau jei šio — tegu ir šiaudinio — pastato statytojas jį kūrė ant Kristaus, jis bus išganytas, nors jo "darbas sudegs" (1 Kor. 3, 15). Krikščioniškoji etika tuo ir skiriasi nuo komunistinės etikos, kad žmogaus likimą atremia į vidinį apsisprendimą, o ne į darbų vertę istorijoje. Nuosekliai tad krikščionybė turi dvi etikos normas: artimąją (sąžinė) ir tolimąją (dieviškasis įstatymas) — ir du teismu: asmeninį (po mirties) ir paskutinį (istorijos pabaigoje).

Krikščioniškoji egzistencija tad yra pilnutinis gyvenimas tiek turinio, tiek būdo atžvilgiu. Ji apima visas sritis ir visą asmenybę. Krikščioniui nėra jokios uždraustos srities. "Visa yra jūsų: ar Povilas, ar Apolis, ar Kefas; ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis; ar dabartiniai dalykai, ar būsimieji. Taip, visa yra jūsų" (1 Kor. 3, 22). Niekas negali būti išskirta iš krikščioniškosios egzistencijos, nes "visa, ką Dievas sutvėrė, yra gera ir nėra nieko atmestino" (1 Tim. 4, 4). Bet čia pat šv. Povilas priduria: "Jūs gi Kristaus" (1 Kor. 3, 23). Tai reiškia: kaip Kristus prisiėmė visa, kas yra žmogiška, išskyrus nuodėmę, taip ir krikščionis turi eiti Kristaus keliu. Visa yra jo, išskyrus nuodėmę. Kadangi tačiau nuodėmė yra nebūtis, neturinti savyje nieko pozityvaus, todėl jos išskyrimas krikščioniškosios egzistencijos ne tik nesiaurina, bet, priešingai, padaro ją pilnutinę, nes neleidžia krikščioniui nieko nubūtinti, ką Viešpats yra sukūręs.

Ši krikščioniškosios egzistencijos pilnatvė rodo, kad krikščionies gyvenimo bei veikimo erdvė, kurioje jam lemta vilkėti Kristumi, yra ne kas kita kaip pasaulis. Tik pasaulyje krikščionis auga kaip šakelė vynmedyje; tik pasaulyje jis neša vaisiaus ir tuo garbina Dievą; tik pasaulyje jis ryškina Viešpaties paveikslą savo būtyje ir stato pastatą ant Kristaus. Apaštalų išsiuntimas "į visą pasaulį" (Mork. 16, 15) yra ne tik erdvinė, bet ir esminė pasiuntinybė. "Visas pasaulis" čia reiškia ne tik visą žemės rutulį su visomis jo tautomis, bet ir visą gyvenimą su jo istoriniu turiniu. Pasaulis ir krikščioniškoji egzistencija yra apspręsti vienas kitam. Pasaulis be krikščionies yra gyvenimas prieš Kristų. Krikščionis be pasaulio yra Kristus prieš savo Įsikūnijimą. Juodu ilgisi vienas kito. Kaip Amžinasis Logos troško nusileisti į žmogiškąją prigimtį, kad ją išvaduotų, taip krikščionis trokšta nusileisti į pasaulį, kad jį apvilktų Kristaus būsena, kurią pats dėvi. Perskirti krikščionį ir pasaulį reiškia perskirti Kristų. Tai mintis bei darbas, kuriuos šv. Jonas vadina antikristo užmačia (plg. 1 Jon. 4, 3).

Bet vos tik ištariame žodį "pasaulis", tuojau išnyra prieš mūsų dvasios akis šiurpi priešginybė. Pasaulis krikščioniškoje sąmonėje nešioja gilios dialektikos žymę.

Iš vienos pusės pasaulis yra nepaprastos Dievo meilės objektas. "Dievas taip mylėjo pasaulį, kad davė savo viengimusįjį Sūnų", kuris atėjo ne "pasaulio teisti, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas" (Jon. 3, 16-17); Jis atėjo, "kad būtume per Jį gyvi" (1 Jon. 4, 9). Ši gelbimoji Kristaus meilės pasiuntinybė bus mums dar labiau suprantama, jeigu atsiminsime, kad pasaulis yra Kristaus nuosavybė. Kristus "buvo pasaulyje" dar prieš savo Įsikūnijimą, nes "pasaulis per Jį padarytas" (Jon. 1, 10; plg. Žyd. 1, 2); ne tik per Jį, bet "ir Jam" (Kolos 2, 16). Kristus nėra pasauliui kažkas svetima, kas būtų į jį nužengęs iš augšto. Greičiau galėtume sakyti, kad Kristus iškilo iš pasaulio esmės, kurią Jis neša "savo jėgos žodžiu" (Žyd. 1, 3). Todėl pranašo Izajo maldavimas, kad rasotų dangūs ir debesys išlytų Teisingąjį, kad atsivertų žemė ir duotų Jį tarsi vaisių (plg. 45, 8), yra daugiau negu tik poetinis dūsavimas. Tai kreipimasis į daiktuose esantį Logos kaip kūrinijos pirmavaizdį, kad Jis iškiltų iš būties gelmių į žmogiškojo gyvenimo paviršių ir ateitų pas mus jau nebe kaip visa kuriančioji Galybė, bet kaip mūsų Gelbėtojas, nešinas mūsąja prigimtimi. Įsikūnijimas buvo ne kas kita, kaip atėjimas "pas savuosius" (Jon. 1, 11; plg. Žyd. 3, 6). Tai buvo regimas pasiėmimas pasaulio kaip nuosavybės, kad ji būtų nušviesta tolimesniame savos istorijos kelyje. Kristus pasirodė žemėje kaip "pasaulio šviesa", kuria sekdamas niekas "nevaikščioja tamsybėse" (Jon. 8, 12). Sėdėdamas Tėvo dešinėje, Kristus taip pat laiko pasaulį savo globotiniu, būdamas ir toliau "permaldavimas už mūsų nuodėmes; ne tik už mūsų, bet taip pat ir už viso pasaulio" (1 Jon. 2, 2). Taigi: pasaulis kaip Kristaus nuosavybė yra tokia didžiulė vertybė, jog jam grąžinti į Dievą net kryžiaus kančia bei mirtis nebuvo per didelė kaina.

Iš kitos tačiau pusės pasaulis yra Dievo teismo bei atmetimo objektas. Kristus atėjo į pasaulį kaip šviesa, bet "pasaulis Jo nepažino" (Jon. 1, 10). Jis atėjo į jį kaip į savo nuosavybę, bet "savieji Jo nepriėmė" (Jon. 1, 11). Pasaulis nepažino nei Kristaus Tėvo (plg. Jon. 17, 25), nei nepriėmė Jo Dvasios (plg. Jon. 14, 17). Jis nekentė ir nekenčia tiek paties Kristaus (plg. Jon. 7, 7; 15, 18), tiek Jo ištikimųjų (plg. 1 Jon. 3, 13). Dar daugiau: pasaulis yra antikristo erdvė. "Daug netikrų pranašų" (1 Jon. 4, 2) ir "daug suvedžiotojų išėjo į pasaulį" (2 Jon. 7). Kadangi "jie yra iš pasaulio", todėl "pasaulis jų klauso" (1 Jon. 4, 5), užuot klausęs Kristaus. "Šio pasaulio kunigaikštis" neturi

A. Trinkūnas — Kryžiaus Kelias  Noreikos nuotrauka

nieko bendro su Kristumi (Jon. 14, 30). "Teismas pasauliui" jau vyksta, jo kunigaikštis bus pasmerktas ir "išmestas laukan" (Jon. 12, 31). Todėl ir Kristaus mokiniai yra "ne iš pasaulio" (Jon. 17, 14). Jeigu jie būtų iš pasaulio, jie būtų jo mylimi; o dabar jie yra nekenčiami bei persekiojami (plg. Jon. 15, 18-19). Savo ruožtu jie taip pat neturi pasaulio mylėti, "nė to, kas yra pasaulyje", nes pasaulio ir Dievo meilė yra nesuderinama: "Jei kas myli pasaulį, jame nėra Tėvo meilės" (1 Jon. 2, 14); "kas norėtų būti šio pasaulio prietelis, tas darosi Dievo neprietelis" (Jok. 4, 4). Dievas juk yra pats augščiau-sias Gėris, tuo tarpu "visas pasaulis guli piktenybėje" (1 Jon. 5, 19).

Ši dialektika tarsi raudona gija eina per visą Naująjį Testamentą. Iš vienos pusės Kristus "buvo pasaulyje" (Jon. 1, 10), iš kitos — Jis, kaip pats sako, yra "ne iš pasaulio" (Jon. 17, 16). Iš vienos pusės Kristus maldauja Tėvą už pasaulį (plg. 1 Jon. 2, 2), iš kitos — Jis sąmoningai išskiria pasaulį iš savo kaip Vyriausiojo Kunigo maldos: "Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei"-(Jon. 17, 9). Iš vienos pusės Jis siunčia savo mokinius "į visą pasaulį" (Mork. 16, 15), iš kitos — pastebi, kad tiesos Dvasios "pasaulis negali priimti" (Jon. 14, 17). Jeigu tad pasaulis yra krikščioniškosios egzistencijos erdvė, tai tuoj pat kyla klausimas: koks pasaulis? Tasai, už kurį Kristus kentėjo ir mirė, ar tasai, už kurį Jis nesimeldė?

Kalbėdamas apie pasaulį kaip Dievo meilės objektą ir apie pasaulį kaip Dievo teismo objektą, Naujasis Testamentas anaiptol neturi galvoje dviejų pasaulių, kurie stovėtų šalia vienas kito. Tai yra vienas ir tas pat pasaulis. Mes gyvename jame; dar daugiau: mes patys esame šis priešgyniškas vienas pasaulis. Kristaus ištikimieji ne tuo yra "ne iš pasaulio" (Jon. 17, 14), kad būtų išimti iš erdvės, iš laiko ar iš kurios nors srities. Toks išskyrimas reikštų žmogaus mirtį. Iš kitos pusės antikristinio prado nešėjai ne todėl yra "iš pasaulio" (1 Jon. 4, 5), kad jie būtų įsitvirtinę kurioje nors jo dalyje. Toks pasaulio padalinimas tarp Kristaus ir antikristo reikštų Kristaus aprėžimą ir Jo visagalybės sunaikinimą. Pasaulio dialektika, padaranti jį tai Dievo meilės, tai Dievo teismo objektu, yra visai kitos rūšies. Ji liečia ne pasaulio objektyvinį turinį, bet žmogaus apsisprendimą, kuris patraukia paskui save ir turinį.

Savo kančios išvakarėse Kristus šitaip išreiš-kė savo mokinių santykį su pasauliu, melsdamasis už juos į savo dangiškąjį Tėvą: "Aš neprašau atimti jų iš pasaulio, bet apsaugoti nuo pikta" (Jon. 17; 15). Apaštalai turi pasilikti pasaulyje, jie turi į jį eiti ir skelbti Evangeliją "visam sutvėrimui" (Mork. 16, 15). Tačiau dangiškasis Tėvas prašomas apsaugoti juos nuo pikto, kuriame pasaulis, kaip sakyta, guli. Argi tai nėra tas pats prašymas, kaip ir Kristaus mums paliktoje maldoje, kurią baigiame žodžiais: "Bet gelbėki mus nuo pikto"? Visa ši malda yra ne kas kita, kaip mūsų įtvirtinimas pasaulyje. Mes prašome, kad ateitų Dievo Karalystė į mūsų gyvenamą žemę, kad Jo valia įvyktų joje, kad mes patys turėtume kasdieninės duonos, kad atleistume vienas kitam kaltes. Tačiau viso to nebus galima pasiekti, jei Viešpats negelbės mūsų nuo pikto. Tiek apaštalų, tiek visų tikinčiųjų buvimas pasaulyje yra grasomas ne pasaulio turinio, bet pikto, glūdinčio visuose jo turiniuose. Būti "ne iš pasaulio" reiškia ne susitaikinti su piktu. Štai ko prašė Kristus už apaštalus, ir štai ko prašome ir mes kiekvieną rytą bei vakarą.

Pasaulyje glūdįs piktas yra tačiau ne koks nors pozityvus turinys ar kuri nors objektyvi sritis, bet mūsų pačių egzistencijos kryptis, einanti tolyn nuo Dievo. Gilus plyšys yra perskė-lęs visą mūsų prigimtį. Aštrus ginčas vyksta mūsų dvasios gelmėse. Mes gėrimės "Dievo įstatymu" ir kartu regime savyje "kitą įstatymą", besipriešinantį "proto įstatymui" ir padarantį mus belaisvius "nuodėmės įstatymo" (Rom. 7, 22-23). Kartais apsisprendžiame už Dievo įstatymą ir pasukame savo buvimą Jo linkui; kartais vėl paklustame nuodėmės įstatymui ir žengiame tolyn nuo Dievo. Ir taip svyruojame kiekvienas; taip svyruoja visos tautos, visi amžiai ir galop visa žmonija. Kol esame pakeliui — in via, — tol šis svyravimas graso net ir švenčiausiem asmenim. Tik mirtis asmeniškai ir antrasis Kristaus atėjimas istoriškai panaikins šį svyravimą. Tuo tarpu tačiau turime iškęsti šio mumyse esančio skilimo tragiką, nors tektų dėl to ir karčiai nusiskųsti, kaip šv. Povilui: "Nelaimingas aš žmogus" (Rom. 7, 24).

Pasaulis kaip Dievo meilės objektas yra ne kas kita, kaip mūsų egzistencijos linkmė Dievop. Atsikreipę į Dievą patys, mes į Jį atkreipiame ir visą gyvenimo turinį, kuris mums duotas. Viskas yra mūsų, mes gi Kristaus, tad ir viskas yra Kristaus. Per mūsų egzistencijos kryptį Dievop Kristus pasiima pasaulį kaip savo nuosavybę. Jeigu tačiau nusikreipiame nuo Dievo, tai tuo pačiu nuo Jo nukreipiame ir pasaulio turinius. Tokiu atveju taip pat viskas yra mūsų, bet mes nesame Kristaus, tad ir viskas nėra Kristaus. Per mūsų egzistencijos kryptį tolyn nuo Dievo Kristus yra ištremiamas iš pasaulio kaip iš savo nuosavybės: savieji Jo nepriima. Kiekvienu tačiau atveju pasaulis esame mes patys savo santykiuose su Kristumi.

Kokis tad pasaulis yra krikščioniškosios egzistencijos erdvė? — Turinio atžvilgiu pasaulis, kaip sakyta, yra vienas ir vieningas: viena gamta, viena kultūra, viena istorija, viena žmonija. Krikščioniškoji egzistencija visa apima, nes visa yra Kristaus nuosavybė. Viskas tad priklauso ir krikščioniui kaip Kristaus būsenos nešėjui bei skleidėjui. Apsisprendimo atžvilgiu krikščioniškoji egzistencija yra kryptis Dievop. Tai savaime suprantama, ir kitaip nė būti negali. Tačiau kadangi krikščioniškoji egzistencija yra gyva krikščionies būsena, tai jai yra pažįstamas ir anų dviejų įstatymų buvimas mumyse. Krikščioniškoji egzistencija yra apsisprendimas už Dievą, bet ji nėra laisva nuo pavojaus paklusti nuodėmės jstatymui ir tuo būdu nusigrįžti nuo Dievo. Dar daugiau: krikščioniškoji egzistencija yra nuolatinė kova su šiuo pavojumi; kova ne su priešu šalia mūsų, bet su priešu mumyse pačiuose. Mes patys esame sau didžiausias priešas ir didžiausias pavojus, nes galime apsispręsti eiti tolyn nuo Dievo. Kristaus malda, kad dangiškasis Tėvas apsaugotų apaštalus nuo pikto, ir kasdieninis mūsų prašymas "Gelbėk mus nuo pikto" yra giliausia prasme maldavimas apsaugoti mus nuo mūsų pačių, būtent: nuo mūsų apsisprendimo prieš Dievą ir Jo Kristų. Jokis viršinis piktas mūsų įveikti negali, kol jo nesame pavertę vidine mūsų pačių valios ryžtimi. Pats Kristus mums sako, kad nebijotume tų, "kurie užmuša kūną": kūno mirtis čia yra viršinio pikto sunkiausia apraiška, kuri mūsų likimui neturi jokios reikšmės. Bet čia pat Kristus priduria, kad bijotume to, kas "gali ir sielą ir kūną nugramzdinti į pragarą" (Mat. 10, 28). Pragaras čia yra vidinio pikto kraštutiniausia apraiška, kuri kaip tik upsprendžia mūsų likimą. Jokis viršinis piktas negali mūsų nukreipti nuo Dievo, tai yra, kaip Kristus sako, "sielos užmušti" (Mat. 10, 28), nes siela užsimuša pati; užsimuša tuo, kad atitrūksta nuo Dievo. Tai yra pavojus, kuris krikščioniškąją egzistenciją nuolatos tyko ir kuriam pergalėti reikia Šventosios Dvasios. Jos įtakoje krikščionis šį pavojų įveikia, bet niekados jo nepašalina. Pasaulis kaip galimybė nusigrįžti nuo Dievo mums yra nuolatinis pavojus ligi pat mirties. Šioje galimybėje gyvename taip lygiai realiai, kaip ir dieviškojo apsisprendimo tikrovėje. Ne todėl tad mes kaip Kristaus sekėjai esame "ne iš pasaulio", kad būtume laisvi nuo anos šiurpios galimybės, bet todėl, kad su ja nuolatos kovojame ir niekad jos nepaverčiame aktualybe.

Šia prasme krikščioniškoji egzistencija yra nuostabi visuma. Ji yra pilnutinis gyvenimas turinio atžvilgiu; ji yra pilnutinė būsena asmens atžvilgiu; ji yra galop pilnutinė kančia žmogiškosios prigimties skilimo atžvilgiu. Krikščionis nieko neišskiria, neatmeta, neneigia, kas sudaro objektyvinį gyvenimo turinį: visas pasaulis yra jo su visomis savo sritimis. Krikščionis taip pat gyvena pilnutinės asmenybės gyvenimą, išvystydamas visas jos galias, polinkius, gabumus, skonį: kiekvienas buvimo būdas yra jo su visomis savo atmainomis bei istoriniu išsivystymu. Galop krikščionis be galo giliai kenčia dėl anos dviejų įstatymų žaizdos, esančios mūsų prigimtyje: jis yra paregėjęs dieviškąjį žmogaus pirmavaizdį Kristuje ir nori juo apsivilkti, sykiu tačiau jis neįstengia tobulai vilkėti Kristumi, nes daro pikta, kurio nenori (plg. Rom. 7, 19). Tuo būdu krikščioniškoji egzistencija yra pilnutinė žmogiškoji egzistencija žemėje. Tai pasaulis su visu savo turiniu, su visais savo buvimo būdais ir kartu su visais savo pavojais. "Viskas yra jūsų" — šie šv. Povilo žodžiai iš tikro yra geriausias krikščionies apibūdinimas jo santykyje su pasauliu. Krikščionis niekad ir niekur negali pasaulio palikti, nes jis nešioja jį savyje kaip žmogiškosios egzistencijos visumą.

Klaida tad yra dalykais "iš pasaulio" laikyti žmogaus kūrybą: filosofiją, mokslą, meną, valstybę, ūkį, — ir visa tai statyti priešais Dievo Karalystę kaip esančią "ne iš pasaulio". Dar sykį pabrėžiame: pasaulis yra ne žmogiškosios egzistencijos turinys, bet šios egzistencijos linkmė. Jei ši linkmė eina Dievop, tai ir visa žmogiškoji kūryba, kilusi iš šios linkmės, telpa Dievo Karalystėje. Jei ši linkmė eina tolyn nuo Dievo, tai ji ištraukia iš Dievo Karalystės net tokius grynai dvasinius dalykus, kaip išmaldą, maldą ir pasninką. Kalno pamoksle Kristus griežtai skiria* veidmainingą, pasakytume, pasaulinę išmaldą, duodamą dideliu garsu, kad jos davėjai "būtų žmonių gerbiami", nuo tylios, tikrai religinės išmaldos, kada "kairioji nežino, ką dešinioji daro" (Maty 6, 2-3). Kristus skiria ir pasaulinę maldą "sinagogose ir gatvių kampuose", kad be-simeldžiantieji "būtų žmonių matomi", nuo religinės maldos savam kambarėlyje uždaromis durimis tik vieno dangiškojo Tėvo akivaizdoje, "kurs mano slaptoje" (Mat. 6, 5-6). Kristus galop skiria pasaulinį pasninką, kai pasninkauto j ai "perkreipia savo veidus, kad pasirodytų žmonėms pasninkaują", nuo religinio pasninko patepta galva ir nupraustu, t. y. pradžiugusiu veidu (Mat. 6, 16-17). Viskas tad gali virsti "iš pasaulio", ir viskas gali būti "ne iš pasaulio". Gyvenimo turiniai darosi Dievo Karalystės prieš-ginybė ne iš savęs, bet dėl žmogaus apsisprendimo, kuris pašvenčia arba suteršia kiekvieną turinį. Pasaulis ir Dievo Karalystė yra ne dvi objektyvinės sritys, bet dvi linkmės vienos ir tos pačios žmogiškosios egzistencijos. Dievo Karalystė neturi kitokio turinio, negu pasaulis. Kas yra "iš pasaulio""ir kas yra "ne iš pasaulio", tai apsprendžia ne objektyvinis turinys, bet žmogaus nusistatymas už Kristų ar prieš Kristų. Nėra jokių piktų objektyvinių sričių iš savęs, kurias Viešpats atmestų. Bet yra piktų valios apsisprendimų, kurie sugadina ne tik mokslą bei meną, politiką bei ūkį, bet ir maldą, ir išmaldą, ir pasninką. Įprotis skirti pasaulį ir Dievo Karalystę turinio atžvilgiu, laikant žmogiškąją kūrybą padaru "iš pasaulio", yra nelemta manichejizmo liekana krikščioniškojoje sąmonėje.

3. Krikščionies istorija — šv. Petras

Kristaus vilkėj imas, vykdomas pasaulyje, yra, kaip sakyta, ne vienkartinis veiksmas, bet ilgas vyksmas arba istorija. Krikščionis auga ir bręsta, kol pasiekia "Kristaus pilnybės amžiaus saiką" (Efez. 4, 13). Šv. Povilas kalba apie tapimą krikščionimi kaip apie gimdymą "su skausmu", kol Kristus žmoguje virsta regimu: "Mano vaikeliai, kuriuos aš vėl gimdau su skausmu, iki Kristus gaus jumyse paveikslą" (Gal. 4, 19). Jis taip pat kalba apie krikščionis kaip apie "kūdikius Kristuje", kurie iš sykio gali gerti tik pieno (1 Kor. 3, 1-2), t. y. pakelti bei suprasti tik "pradinį mokslą apie Kristų" (Žyd. 6, 1), o negali dar priimti "kieto valgio", t. y. pakilti "prie tobulesnių dalykų" (Žyd. 6, 1). Būti krikščionimi juk reiškia būti "šviesa Viešpatyje", kuri "pasireiškia visokiu gerumu, teisybe ir tiesa" (Efez. 5, 8-9). Tai sunkus ir ilgai trunkąs uždavinys. Tai viso mūsų gyvenimo uždavinys. Jo vykdymas pereina visokias visokiausias situacijas. Kaip niekas nėra krikščioniui svetima turinio atžvilgiu, taip lygiai niekas jam nėra svetima egzistencinių situacijų atžvilgiu. Argi ne šv. Povilas praneša korintiečiams, kad jam Azijoje buvę taip sunku, toks sielvartas jį buvo ištikęs, jog jam net buvo "įgrisę gyventi" (2 Kor. 1, 8)? Būdama pilnutinė kančia dėl žmogaus viduje esančios dviejų Įstatymų kovos, krikščioniškoji egzistencija apima šios kančios įvairiausius svyravimus — nuo ekstazės ligi pesimizmo, nuo pasiaukojimo ligi išdavimo, nuo meilės ligi prievartos bei persekiojimo. Jai artimi yra ir baimė, ir kova, ir pralaimėjimas, ir nusivylimas, kartu tačiau ir drąsa mirti, ir pergalės pakilumas, ir viltis, ir ištesėjimas ligi galo. Krikščioniškoji egzistencija nėra ir negali būti tiesi, nes jos žengiamas kelias yra siauras ir jos vartai ankšti (plg. Mat. 7, 13-14). Tai tinka ne tik asmeninei krikščioniškajai egzistencijai, bet ir jos istoriniam pavidalui, kiek jis reiškias Bažnyčioje. Ir jos kelias per laiką bei erdvę yra labai duobėtas.

Kokias pagrindines situacijas pergyvena krikščionis pasaulyje? Kokius gundymus jis iškenčia? Kokiu būdu jis yra atbaigiamas savame brendime? — Jieškodamas atsakymo į šiuos klausimus, krikščionis apsidairo išganymo istorijoje, ar neras joje asmens, kuris jam būtų krikščioniškosios egzistencijos tarsi santrauka, išreiškianti visą jos pilnatvę — ne tik stipriąja, bet ir silpnąja puse. Ne pavyzdžio dėliai jis tokios asmenybės j ieško, bet gilesniam esmės pažinimui. Juk išganymo istorijos veikėjai yra daugiau negu tik istorinės asmenybės. Tiesa, visi jie yra gyvenę bei veikę tam tikroje erdvėje bei tam tikrame laike. Abraomas buvo Teracho sūnus (Gen. 11, 26), vedęs žmoną Sarą (Gen. 11, 29), gyvenęs Charono šalyje, o vėliau klajojęs po Kanaano žemę (Gen. 12, 4-6), į-vedęs į savo giminę apipjaustymą (Gen. 17, 20-14; 23-27), turėjęs daug "galvijų, sidabro bei aukso" (Gen. 13, 2) ir miręs "gilioje senatvėje" (Gen. 25, 8). Mozė buvo faraono dukters rastas Nilo upės nendrėse ir jos išaugintas (Ex.2,    3-10), paskui pabėgęs į Midiano šalį (Ex. 2, 15), vėl grįžęs į Egiptą (Ex. 4, 20), išvedęs žydus iš nelaisvės (Ex. 13 37-41), surašęs jiems įstatymus, sutvarkęs jų religinį bei socialinį gyvenimą ir miręs Moabo šalyje, "dar būdamas šviesių akių ir išlaikęs jaunystės gajumą" (Deut. 34, 5-7). Estera buvusi žydo Mardokejaus augintinė, "puikaus liemens ir gražaus veido" mergaitė (Est. 2, 7), savo grožiu sužavėjusi persų karalių (Est. 2, 17), tapusi karaliene (Est. 2, 17 -18), išprašiusi iš karaliaus žydų globtos (Est. 8) ir jų priešų sunaikinimo (Est. 9). Visos šios konkretybės rodo, kad išganymo istorijos asme nybės nėra koki žmogaus vaizduotės sukurti mitai, bet gyvi žmonės: jų istoriškumas išganymo vyksme yra būtinas ir tikras. Tačiau jų egzis tencija šiuo istoriškumu neišsisemia. Abraomas yra daugiau negu tik klajoklis, jieškąsis naujos žemės savai giminei. Jis yra nešėjas bei reiškėjas Viešpaties pažado siųsti pasauliui Išganytoją. Mozė yra daugiau negu tik Izraelio tautos vadas bei įstatymdavys. Jis yra reiškėjas visos žmonijos išvadavimo iš nuodėmės vergijos, daug skaudesnės, negu faraonų priespauda. Estera yra daugiau negu tik Persijos karalienė, savo grožiu griaunanti rūmų intrigas prieš žydų tautą. Ji yra nurodymas į tai, kad ateis Didžioji Užtarėja, kuri griaus šėtono užmačias ir sulaikys "brolių skundimą" (Apr. 12, 10; plg. Zach3, 1-2) Viešpaties akivaizdoje. Kiekvienas išganymo istorijos veikėjas sako daugiau, negu jis yra. Kiekvienas yra ne tik istorinis asmuo, bet ir antgamtinis reikšmuo. Giliausias šių asmenybių pašaukimas kaip tik ir glūdi šiame antgamtiniame jų reikšmingume. Atsieti nuo dieviškojo plano, jie darosi dažnai net kasdieniniai ir neįdomūs. Kuo gali būti reikšmingas Abraomas, jeigu žiūrėsime į jį kaip į klajoklį Kanaane? O Estera — ar ji nebus, grynai žemiškosios istorijos akimis žiūrint, viena iš anų dvaro damų, kurios visais amžiais yra dariusios įtakos savo grožiu šalių valdovams? Tik išganymo istorijos prasiveržimas pro šiuos asmenis, padaro juos pilnus prasmės bei vertės.

Todėl j ieškodami antgamtinio reikšmens krikščioniškosios egzistencijos istorijai, norime rasti asmenybę, pro kurią ši egzistencija būtų prabilusi ne atsitiktiniu būdu, bet kaip Kristaus vilkėjimo vykdymas žemėje. Ir štai, šitaip dairydamiesi, sustojame prie šv. Petro. Jis yra taip pat tikras istorinis asmuo: žvejys nuo Galilėjos jūros krantų (Mat. 4, 18). Tačiau jis būtų kasdienos žvejyboje taip lygiai pradingęs, kaip prieš jį ir po jo pradingo tūkstančiai Palestinos žvejų, jei Kristus nebūtų jo užsiėmimo įjungęs į išganymo istoriją: "Nuo šio laiko tu jau žmones žvejosi" (Luk. 5, 10). Šitas tad žmonių žvejojimas Dievo Karalystėje ir yra ana augštesnė plotmė, kurioje vyko šv. Petro pašaukimas. Šiuo pašaukimu šv. Petras pralaužė kasdieninės, mažosios istorijos sienas ir įėjo į išganymo istoriją — ne tik kaip konkretus asmuo, bet ir kaip reikšmuo. Ką tad jis reiškia?

Būdo žinovai laiko šv. Petrą sangviniku — nepastoviu karštuoliu, kuris kaitalioja savo nusistatymus ir puldinėja iš vienos kraštutinybės į kitą. Iš tikro, nė vienas iš dvylikos nėra toksai kaitus kaip Petras. Pamatęs Jėzų, einantį viršum vandens, jis nesvyruodamas šoka iš laivelio ir eina per bangas, bet čia pat nusigąsta vėjo smarkumo ir pradeda skęsti, šaukdamas: "Viešpatie, gelbėk mane!" (Mat. 14, 28-31). Kristaus pakviestas mesti tinklus ir eiti paskui Jį, Petras nedvejodamas palieka laivelį, drugiu sergančią uošvę ir eina paskui Išganytoją (plg. Mork. 1, 16-30). Tačiau netrukus pradeda Jėzų klausinėti, kuo gi bus atlygintas šitas jo uolumas: "Štai, mes visa palikome ir Tave sekėme, kas gi tad bus mums?" (Mat. 19, 27). Pamatęs, kad paskutinės Vakarienės metu Kristus "pilasi vandens į praustuvę ir pradeda mazgoti mokinių kojas", Petras drąsiai pasipriešina: "Viešpatie, Tu man mazgosi kojas?. . . Ne, Tu niekuomet nemazgosi man kojų" (Jon. 13, 5-8). Bet sužinojęs, kad neapiplautas jis neturėsiąs dalios su Išganytoju, Petras čia pat pasiūlo Jėzui visą savo kūną: "Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą"! (Jon. 13, 9). Tą patį vakarą išgirdęs, kad Kristus būsiąs sugautas ir kad Jo mokiniai išsisklaidysią kaip avys (plg. Mork. 14, 27), Petras drąsiai pareiškia: "Viešpatie, aš esu pasiryžęs eiti su Tavimi į kalėjimą ir mirtį" (Luk. 22, 23). Netrukus betgi Kai-fo kieme, tarnaitės paklaustas, ar nėra kartais buvęs sykiu su Galilėjiečiu Jėzumi, jis "ėmė keiktis ir prisiekinėti, kad nepažįstąs to žmogaus" (Mat. 26, 74). Tačiau kai gaidžio balsas priminė jam Kristaus pastabą apie išsigynimą, Petras, išėjęs laukan, graudžiai pravirko (plg. Mat. 26, 75).

Palygintas su šv. Povilu, šv. Petras atrodo kaip svyruojanti ežero nendrė priešais plačiašakį kranto ąžuolą. Tiesa, Povilas taip pat lūžo: kaulius virto Pauliumi. Bet šitas jo lūžis buvo vi-eai kas kita, negu nuolatinis Petro kaitaliojima-sis. Povilo gyvenimo linija pasiliko visą laiką ta pati. Povilas lūžo ne savo nusistatyme, bet šio nusistatymo turinyje. Būdamas mokytas ir uolus izraelitas, jis nepaprastu įkarščiu gynė judaizmą ir persekiojo naujosios religijos šalininkus, apkaldamas juos grandinėmis ir mesdamas į kalėjimą (plg. Apd. 9, 1-2). Bet kelyje į Damaską, augštesnės Galybės partrenktas ant žemės ir regėjime išvydęs Tą, kurį persekiojo, Povilas paklausė: "Viešpatie, ko nori, kad daryčiau"? (Apd. 9, 6). Išgirdęs atsakymą, jis, nė kiek nesvyruodamas, visą pirmykštį savo uolu-(rną nukreipė Kristaus linkui. Povilo posūkis buvo pagrįstas savos klaidos pažinimu. Tuo tarpu Petro klupimai turi visai kitos prasmės. Jie kyla iš jo prigimties, kuriai teko pergyventi ne tik klaidą, bet nuodėmę ir atgailą, drąsą ir baimę, pasiryžimą ir neištesėjimą. Šv. Povilas nesuklupo: jis buvo paklupdytas. Tuo tarpu šv. Petras klumpa kiekviename žingsnyje. Net ir gavęs Šventąją Dvasią bei skelbdamas Dievo Žodį Antiochijoje, Petras svyravo, nežinodamas, kaip elgtis žydų ir pagonių akivaizdoje: kai į-statymo laikąsi žydai Petro nematydavo, "jis valgydavo su pagonimis"; kai žydai atvyko, jis nuo pagonių "atsiskyrė, bijodamas tų, kurie buvo iš apipjaustymo" (Gal. 2, 11-12), sulaukdamas už tai Povilo pasipriešinimo "į akis" (Gal. 2, 1). Per Povilą byloja žmogiškoji didybė. Per Petrą kalba žmogiškoji silpnybė, suausta tačiau su nuolatiniu jos pačios pajautimu ir todėl su nuolatinėm pastangom ją pergalėti. Povilas išauga prieš mūsų akis tarsi Mozė, nepailstamai nešąs Dievo tiesą per pasaulį. Petras stovi mūsų akivaizdoje kaip vienas iš tų izraelitų, kurie dykumose gailėjosi palikę Egipte puodus, pilnus mėsos (plg. Ex. 16, 3).

Todėl nuostaba pagauna mus patyrus, kad, kviesdamas šv. Petrą į apaštalų eiles, Kristus pavadino jį Uola (plg. Jon. 1, 42). Pirmiau jis buvo tik paprastas "Jonos sūnus Simonas" (Jon. 1, 42). Dar labiau nustembame sužinoję, kad ant šios Uolos Kristus rengiasi statyti savo Bažnyčią, kurios nė pragaro vartai nenugalės (plg.
Mat. 16, 18-19). Ir visaį daromės parblokšti, kai Išganytojas, prisikėlęs iš mirusiųjų, šiam tik prieš keletą dienų po priesaika Jo išsigynusiam žmogui paveda ganyti savo avis ir avinėlius (plg. Jon. 21, 15-17), padarydamas jį Bažnyčios galva, jos viršininku, jos tikėjimo laikytoju bei gynėju. Ir kyla mums tyli abejonė: argi šiom augštom pareigom ne geriau būtų tikęs Povilo tipo žmogus? Ar ne ąžuolas turėjo atsistoti naujosios religijos priekyje? Ar ne tiesaus kelio asmens turėtų būti Bažnyčios vyriausieji vadai? Ir vis dėlto ši mūsų abejonė sudūžta į paties Kristaus sprendimą: ne Povilas, bet Petras stovi Bažnyčios priekyje; ne Povilui, bet Petrui yra pavesti Kristaus šalininkai su jų tikėjimu ir drausme; ne Povilui, bet Petrui yra atiduoti Dangaus Karalystės raktai (plg. Mat. 16, 19). Primato buvimas Bažnyčioje yra visiškai aiškus, ir šio primato nešėjas yra Petras.

Bet tai mūsų nuostabos nė kiek nemažina: kintanti bei nepastovi asmenybė yra padaryta Uola, ant kurios rymo Bažnyčios pastatas. Kodėl? Kokia prasmė glūdi šiame Kristaus sprendime? Kas yra Petras krikščioniškosios egzistencijos šviesoje — ne kaip istorinis Galilėjos jūros žvejys, bet kaip išganymo istorijos veikėjas? Štai klausimas, kuris mus veda į didžią paslaptį — į krikščioniškosios egzistencijos paslaptį.

Povilas yra charakteris. Dieviškoji malonė, ta Dangiškojo Sėjėjo sėkla, čia krito į našią dirvą ir išaugo į nuostabų augmenį. Bet dar nuostabesnis malonės veikimas yra šv. Petro dvasioje. Savo gyvenimo eigoje jam teko išgerti visą krikščioniškosios egzistencijos kartybių taurę ligi pat dugno: su jos ryžtu kovoti ir su gundymu patogiai įsitaisyti; su jos užsidegimu išpažinti ir su šnibždesiu užsiginti; su jos idealistine nuotaika ir su nuolatiniu atlygio rūpesčiu. Povilas žavi mus savo būdu, bet stovi vis dėlto daugiau ar mažiau šalia mūsų. Tuo tarpu Petras gyvena mumyse pačiuose. Kiekvienas iš mūsų sekame Petru tai ant ežero kranto, tai Taboro kalne, tai Getsemano sode, tai kartais net Kai-fo kieme. Kiekvienas iš mūsų yra didesnis ar mažesnis Petras. Juk krikščionis nėra tik tas, kurį prigimtis apdovanojo charakteriu ir kurį dieviškoji malonė lengvai nuneša į tobulybės viršūnes. Krikščionis yra ir tas, kuris, nors iš prigimties silpnas, bailus, karštas, geidulingas, tačiau dieviškosios malonės pamažu yra stiprinamas, keičiamas bei vedamas. Šitokio žmogaus kelias, be abejo, yra stipriai vingiuotas: jis pilnas pavojingų duobių ir užuolankų. Bet galutinis jo siekimas yra toks pat, kaip ir charakterio žmogaus. Šia prasme Petras kaip tik ir yra nepaprastai būdingas. Pergyvenęs įvairių posūkių bei puolimų, jis vis dėlto drįso Kristui prisipažinti Jį mylįs labiau, negu kiti (plg. Jon. 21, 15 17), nes iš tikro Jėzų ir mylėjo. Petras yra nuostabiai atviras ir šioje atvirybėje prieinamas ne tik ryžtui, bet ir baimei; ne tik išpažinimui, bet ir išsigynimui; ne tik susižavėjimui, bet ir nusiminimui. Krikščioniškoji egzistencija kaip pilnutinis gyvenimas pasaulyje pačia savo esme yra atvira, ir Petras yra šios atvirybės nešėjas išganymo istorijoje. Petras yra krikščionies reikšmuo. Jo prigimtyje susitinka žmogiškumas su dieviškąja malone: žmogiškumas jame reiškiasi visu pavojingu savo pločiu, bet užtat ir dieviškoji malonė jame veikia visa savo stebuklinga galia. Ir šių dviejų veiksnių įtakoje silpnas bei svyruojąs Jonos sūnus Simonas virsta Petru — Uola. Šv. Petro asmenybė yra nepaprastai įspūdingas Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo vaisius.

Štai kodėl šv. Petras gali būti laikomas tokiu išganymo istorijos veikėju, kuris savimi išreiškia visą krikščioniškosios egzistencijos pilnatvę — ne tik asmeniškai, bet ir bendruomeniškai. Krikščionis pakartoja savotišku būdu Petro gyvenimą ne tik savyje pačiame, bet ir savoje istorijoje. Visa istorija po Kristaus yra esmėje ne kas kita kaip Petro istorija. Tai, ką išgyveno Petras, vyksta visą laiką ir visoje Bažnyčioje. Petras slepia savyje visos krikščioniškosios egzistencijos primatą.