MILŽINŲ PAUNKSMEJE BRENDĘS RAŠYTOJAS Poeto Mykolo Vaitkaus 80 metų sukaktis Spausdinti
Parašė Stasys Santvaras   
Pratarmė

Poetas, kaip daina, gimsta tautoj ir gyvena tautoj. Kartais jis peržengia savo krašto ribas ir tampa visuotine vertybe, gana dažnu atveju jis būna tik gimtinės sodų lakštingala. Kai kada poetas garso ir garbės susilaukia gyvas būdamas, o kai kada laurų vainikas ant jo darbų dedamas tik tada, kai jo kaulai kapo duobėj jau būna sudūlėję. Pašaukimas, berods, gana bendras, o lemtis beveik visada skirtinga!

XIX a. pabaiga ir žymi dalis XX a., tikriausia, bus minimi, kaip lietuvių tautos prisikėlimo metai, kaip mūsų mokslo ir meno pražydimo ir bujojimo laikai.
Galimas dalykas, kad mūsų tauta sulauks dar reikšmingesnio ir didingesnio dvasios prasiskleidimo, dar šviesesnių ir galingesnių sparnų suplasnojimo, bet šiandien jau nesvyruodami galime tarti, kad savo istorijos laike ir erdvėj mes pirmą sykį tokių kūrybinių darbo laimėjimų pasiekėm.
Berods, yra mūsų tautinė tragiką, kad per amžius pirma mums tenka kariauti, o tik retom atsikvėpimo valandom kibti į savo tautinio mokslo ir meno ugdymą.

Karo būklėj ir nūdien Lietuva gyvena, o tačiau per tuos aštuoniasdešimt metų, kuriuos šiame gyvenime išsilaikė mūsų gerbiamas poetas kan. Mykolas Vaitkus, mes aruodus prikrovėm tokių kultūrinių vertybių, kurių nei žmogus, nei laikas nepajėgs sunaikinti.

Myk. Vaitkus yra ankstybosios pomaironinės kartos poetas. Ir vienas pirmųjų, kuris savo poeziją pradėjo spausdinti tada, kai buvo atgauta lietuvių spauda.

A. Jakštas-Dambrauskas (1860-1938) už jį vyresnis dvidešimt trim metais, Maironis (1862-1932) dvidešimčia su viršum metų, Vaižgantas (1869-1933 ) keturiolika metų. Taigi Myk. Vaitkus, lyg drovus palaz-dynėlio diegas, savo kūryba pradėjo reikštis tuo laiku, kai trys mūsų dailiojo žodžio milžinai talentų jėga, garsu ir įtaka buvo užgožę beveik visą šio amžiaus pradžios lietuvių literatūrinį gyvenimą. Maironis jau buvo Olimpo dievaitis, kai spausdintu pavidalu pradėjo pasirodyti pirmieji Myk. Vaitkaus eilėraščiai. Nors mūsų garbingasis Sukaktuvininkas niekad nesi-guodė ir nesiskundė, bet, kaip iš tolo žvelgdami galim pamatyti, nelengva buvo jo dvasios spinduliui prasimušti pro Maironio ^žeriamą vulkaninę liepsną. Kiek mes jį pažįstam, Myk. Vaitkus visą laiką buvo susitelkęs savy, alkūnėm niekad nebandęs kelio skinti į pripažinimą, uždaroj vienatvėj giedojo apie šviesų krislą ir nušvitusią dulkę, o kai kada vadino save čiauškančiu žvirbliu Dievo palangėj.

Maironio kūrybos įtaka palietė ne vieną paskui jį ateinantį lietuvį poetą. Gana stipriai paveikė net tokį stambų talentą, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas. Šiandien tiesiog nelengva suprasti, kaip stipresnės Maironio įtakos išvengė poetas Myk. Vaitkus. Jo pirmuosiuose poezijos rinkiniuose jau rasi ryškią literatūrinę kultūrą, gal juose truputį atskambės rusų ir lenkų poezijos atgarsiai, bet jau ten jis yra savaimingas ir originalus kūrėjas, jis yra Myk. Vaitkus, einąs paskui Maironį savu ir atskiru keliu. Turėjo jame slypėti didi dvasia ir nemenki energijos bei nuovokos ištekliai, jeigu jis beveik iš karto į mūsų dailųjį raštą galėjo atnešti savąjį Aš.

Maironio įtaka nebūtų buvusi Myk. Vaitkaus kaltė ar silpnybė, betgi tos įtakos nebuvimas jo ankstybojo kūrybinio laikotarpio poezijoj teliudija tik viena: jis jau tada suprato, kad geriau būti nušvitusia dulke, bet ne šešėliu, nors tai būtų ir milžino šešėlis.

Manding, Mykolą Vaitkų, kaip kūrėją, mes iki šiol per mažai pažįstam, tarp kitko sakydami, kad jis ir Maironio įtakos neišvengė. Ir, greičiausia, taip atsitiko vėl dalinai dėl to, kad jis pats nesimušė į pirmąsias gretas, nemėgo greit užgęstančių reklaminių ugnių, o skendėjo savo vienatvėj, tik pasikiemi-nėti į žmones teišeidamas. Poetas dirbo, mąstė, sielvartavo, gilinosi į dailiojo žodžio kultūrą ir vėl dirbo. P. Naujokaitis Lietuvių Literatūroj sako: "M. Vaitkus mūsų poezijos raidoje minėtinas, kaip vienas pir-mesniųjų estetinės krypties atstovų, poeziją kūrusių ne idėjoms skelbti, bet dėl paties poezijos grožio".

Iš tikro, Myk. Vaitkus mūsų poezijos mene yra vienas iš estetinės krypties pradininkų. Bet ar este-tizmas galėjo patraukti skaitytojo akį ir širdį tada, kai viešpatavo romantikai? Tai buvo kažkas nauja ir ne madna, kaip dabar nėra mada rašyti romantizmo persunktų patriotinių eilių. Keičiasi laikai ir žmonės, keičiasi ir jų skoniai, nors vargu kas galėtų įrodyti, kad tik mados dalykai yra estetinės vertybės.
Myk. Vaitkus su savo estetizmu nepralaimėjo. Nors ir estetizmas kai kada yra puolamas ir griaunamas, bet vis kūrybiniam pasauly išsilaiko ir vis tebėra vienu kertinių akmenų to pastato, kurį stato amžinai jieškanti ir nerami žmogaus dvasia.

Rašytojas Myk. Vaitkus savo kūryba aprėpė daugumą grožinės literatūros žanrų: lyriką, epiką, beletristiką, dramą, satyrą ir atsiminimus. Davė jisai ir keletą reikšmingų vertimų. Jo poezijos rinkiniai: Margumynas (1911 m.), šviesūs krislai (1913), Liepsnelės (1921 m.) Nušvitusi dulkė (1933 m.), Vienatvėje (1952 m.), Nuošaliu taku (1956 m.), Aukso ruduo (1955 m.), Alfa ir Omega (1963 m.); poemos: Laimė, Genijus ir meilė, Upytė, Brėkšta; dramos: žvaigždės duktė (1924 m.), Vilnius mūsų, Žaibas ir mergaitė (1936 m.); satyra: Rakšties Rakštys; beletristika: Iš įvairių pasaulių, Auštant (dvi knygos, 1939 m.), Rytmečio žygiai, čirikšas siaube (1951 m.), Tvanas (II leid. 1954 m.); atsiminimai: Mistiniame sode (1957 m.) Keturi Ganytojai, Su Minija į Baltiją (1962 m.) ir Baltijos gražuolė (1963 m.). Vertimai: Chaignono Meditacijos, šv. Augustino Išpažinimai, P. Hasenoeh-relo Serafiškuoju keliu (1963 m. I tomas); trys operiniai libretai: Romeo ir Julija, Mignon, Trijų karalių meilė ir daug smulkių poetinių kūrinių iš įvairių kalbų.

Myk. Vaitkaus pavardė viešumoj pasirodė 1906 m. Kaip regim, per penkiasdešimt aštuonis metus garbingasis kanauninkas susikrovė tikrai nemenką kūrybinių darbų kraitį.

Pasižadėdamas rašyti šį apžvalginį rašinį, turėjau gerus norus — tikėjausi dar sykį perskaitysiąs visus Myk. Vaitkaus raštus. Deja, gana žymios dalies tų raštų man nepasisekė gauti. Neturi jų ir pats autorius. Tačiau, jeigu ir būčiau visus surinkęs, vargu būtų buvę įmanoma žurnalui skiriamam straipsny plačiau prie kiekvieno Myk. Vaitkaus darbo sustoti. Teko pasirinkti prastesnį kelią — kalbėti tik apie tai, ką būdingesnio Sukaktuvininkas yra sukūręs. Tai gal ilek tiek palengvino mano naštą, bet ir vėl plati spraga liko neužtverta — iki šiol neturėjom išsamesnės studijos apie Myk. Vaitkaus literatūrinę kūrybą, nėra ta laukiamoji studija ir šis darbas. Tai suprasdamas, jaučiuosi lyg būčiau neįveikęs savo uždavinio, nes, mano manymu, Myk. Vaitkus yra žymiai stambesnė kolona lietuvių grožinėj literatūroj, negu jis pats apie save kalba ir negu ta, kažkur ore tvyranti, bet nepagrįsta opinija byloja.

Biografijos ir asmens bruožai

Myk. Vaitkus gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose, Kretingos apskrity. Jo tėvas buvo miestely ir apylinkėj žinomas siuvėjas. Mykolas buvo aštuntas vaikas Vaitkų šeimoj — tėvų mylimas pagrandukas. Namuose, pas siuvėją, dažnai būdavo daug lankytojų. Mykoliukas priprato prie žmonių, buvo judrus, greitas, sugebėjo net ir vyresniems vyrams atsikirsti. Vieną kartą tėvas šeimos akivaizdoj paklausė; ar nori būti kunigas? Tas klausimas giliai įstrigo Mykolo širdin, nes kas gi tada nenorėjo būti kunigu? Pašaukimo lobiai, kaip rodėsi, buvo atrasti. Ir jis dėl savo pašaukimo nesvyravo iki 3 kl. Toj klasėj Myk. Vaitkų pradėjo slėgti abejonės, nes veikė paveikslai, perskaityti romanai, pažintys su mergaitėm... Dėl tų abejonių tėvas leido jam baigti gimnaziją.

Pradinį skaitymo mokslą Myk. Vaitkus išėjo su tėvu. Pradžioj mokėsi lenkiškai, nes tokia tada buvo mada, o paskui, kai jau skaityti mokėjo, Veronika Gedmintalė — šimtametė senelė — jam padovanojo lietuvišką Aukso Altorių. Tas jam geriau patiko už lenkišką elementorių, todėl kibo į darbą ir lietuviškai skaityti pats išmoko.

Apie tas netikėtų atradimų dienas Myk. Vaitkus savo atsiminimų knygoj Su Minija į Baltiją rašo: "Toj dar nepažįstamoj karalystėj pirmąjį grožio korį pačiulpėti gavau, kai tėvas iš kažkur ištraukė gerai apdėvėtą Valančiaus Palangos Juzę. Ėmiau skaityti ir susižavėjau. Skaityk balsu, ir aš pasiklausysiu, — sako papūnis. Skaitau, o jis ką veikęs, ko neveikęs, vis kad ims juoktis (ir aš jam neprasčiausiai padedu). Sako: Nu gi, tas vyskupėlis tarsi tyčiomis apie niane rašo! Juk ir aš, visiškai kaip tas Juzė, vaikštinėjau po žemaičius, siūdamas žmonėms siuvinius".

Namie išmokęs skaityti lietuviškai ir lenkiškai, Myk. Vaitkus toliau mokėsi jau visoj eilėj mokyklų: 1892-1895 m. Gargždų pradžios mokykloj, 1895-1899 m. Palandos progimnazijoj, 1899-1903 Liepojos gimnazijoj, 1903-1906 Kauno kunigų seminarijoj, 1906-1908 Peterburgo dvasinėj akademijoj, 1908-1909 m. Inns-brucko universiteto teologijos fakultete, kur patobulino vokiečių kalbą, įsigilino į filologiją ir filosofiją.

Pasirinkęs kunigo kelią, Myk. Vaitkus įstojo Kauno kunigų seminarijon. Tačiau žmogus nėra tik perregima ir giedri diena, jis ne vieną kartą savo gyvenime turi išgyventi ir dvasios naktį.

Atsiminimų knygoj Mistiniame sode Vaitkus įdomiai pasakoja apie jauno klieriko dvasinį nerimą: "Griežta drausmė, įtemptas darbas, varginanti kova su savo silpnybėmis, kitų žmonių trūkumai ėmė ryškiau ir ryškiau varginti. Preciziška kaip laikrodis gyvenimo monotonija ėmė nusibosti. Noras išsiveržti iš tos tvarkos, atlyžti dvasinėse pastangose, pradėjo stipriau pasireikšti, šviesi paguodos padėtis ėmė vis dažniau apsiniaukti, kilti abejojimai, nerimas. Ne visi težinojo, jog ta naujoji padėtis, mistikų vadinamoji dvasios naktim, nėra kas nepaprasta, pražūtinga, jog ji turėjo ateiti ir vėl praeis, kaip po nakties vėl ateina diena, o paskiau ir vėl grįš, nes to reikalauja sielos pažanga bei tvirtėjimas. Bet kas nežinojo, labiau ar mažiau nusiminė. O kas žinojo, vis tiek skaudžiai jautė tą užgulusią sunkenybę".
Myk. Vaitkus, nors neatrodo milžinas savo išorine architektūra, dvasios naktį įveikė ir tapo kunigu. Mokslus baigęs, kuniginį darbą dirbo 1909-1913 m. Telšiuose vikaru bei kapelionu vyrų gimnazijoj, mergaičių progimnazijoj, keturklasėj miesto mokykloj ir dviejose pradžios mokyklose. Tie jo darbai žemaičių sostinėj, tai buvo pradžia ilgo, įdomaus, kūrybingo, kartais giedro, o kartais labai sopulingo, bet jau savarankiško gyvenimo pradžia.

1913-1914 m. mes jau regim kun. Myk. Vaitkų besidarbuojantį Kaune — čia jis drauge su būsimuoju arkivyskupu Juozapu Skvirecku redagavo dvisavaitinį kunigams skiriamą žurnalą — Bažnytinę Apžvalgą.

Pirmojo pasaulinio karo metu, nebegalėdamas Kauno tvirtovėj ramiai dirbti, išvyko tremtin į Smolenską, netoli Maskvos, ir ten kartu su būsimuoju Panevėžio vyskupu Kazimieru Paltaroku, kun. Baronu, P. Ruškiu. būsimuoju generalvikaru bei prel. Kazimieru šauliu, prisidėjo prie katalikų pabėgėlių, lietuvių ir lenkų, dvasios reikalų aprūpinimo. Smolenske kun. Myk. Vaitkus paruošė spaudai Chaignono kelių tomų lietuvišką Meditacijų vertimą. Karui baigiantis, 1918 m. liepos mėnesio vidury, su daugeliu kitų tremtinių kun. Myk. Vaitkus grįžo Lietuvon ir žiemos pradžioj pradėjo dirbti šv. Kazimiero d-jos centre Kaune, kur ir pasiliko iki 1940 m. liepos mėn. pradžios, kada bolševikų okupantų valdžia jį pašalino iš tos draugijos pirmininko pareigų, į jo vietą pastatydama žydą Kleiną.

Šv. Kazimiero d-joj kun. Myk. Vaitkus pradžioj redagavo mėnesinį kunigų laikraštį Ganytoją ir populiarų mėnesinį liaudies laikraštį Žvaigždę. Tą redakcinį darbą bedirbant, jis buvo išrinktas draugijos valdybos sekretorium, o nuo 1927 m. ir d-jos reikalų vedėju. 1938 m., mirus ilgamečiui šv. Kazimiero d-jos pirm. prel. Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui, kun. Vaitkus buvo išrinktas tos d-jos pirmininku.
Be minėtų pareigų, nuo 1925 m. jam teko būti draugijos leidžiamųjų knygų redaktorium — taisyti kalbą, skaityti korektūras. Tuo būdu per jo rankas perėjo kokie trys šimtai knygų. Maždaug tuo pačiu laiku jis parašė bei išleisdino per šią ir kitas leidyklas eilę savo veikalų, kurių tarpe ir lietuvių kalbon išverstuosius šv. Augustino Išpažinimus.

Greta darbų šv. Kazimiero d-joj, kun. Myk. Vaitkus nepasiliko svetimas ir kuniginiam-pedagoginiam darbui: nuo 1929 iki 1940 m. jis dėstė religijos dalykus Kauno Meno Mokykloj, vėliau Akademijoj, o nuo 1936 iki 1944 m. rudens buvo profesorium Kauno kunigų seminarijoj, kur dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, rusų ir vokiečių kalbas, o kurį laiką ir estetikos kursą. 1938 m. buvo pakeltas į Kauno Metropolinės Kapitulos garbės kanauninkus. Gyvendamas Kaupe, visą laiką jis gyvai reiškėsi lietuvių periodinėj spaudoj, ypačiai katalikų leidžiamų laikraščių skiltyse.

Bolševikų okupacijos metu jis dirbo tik kunigų seminarijoj. Kadangi per šv. Kazimiero d-ją kan. Myk. Vaitkus buvo išleidęs keletą antibolševikinių knygų, bolševikai buvo nutarę jį deportuoti į Sibirą 1941 m. birželio 24 d. Tie jų kėslai suguro, nes tų pačių metų birželio 22 d. Hitleris pradėjo karo žygį į Sovietų Rusiją.

Vokiečių okupacijos metu kan. Mykolas Vaitkus taip pat buvo tik kunigų seminarijos profesorius, žinoma, rašė ir tuo laiku dar spėjo vieną savo romaną išleisdinti.

Kan. Myk. Vaitkaus kelionė į tremtį, artinantis iki šiol tebesitęsiančiai rusų okupacijai Lietuvoj, buvo sunki ir varginga. Visų pirma jis nuvyko į Austrijos Vieną, o paskiau į Linzą, toliau į vakarus, kur 6 mėn. išbuvo Peuerbacho miestely ir talkino vietiniam klebonui. Tačiau su nemažu vargu jam teko ir nuo Linzo bėgti. Pasiekus Regensburgą, kan. Myk. Vaitkų vysk. M. Buchbergeris paskyrė Lindkircheno vikaru. Ten jis 18 mėn. gyveno pas vieną vokiečių ūkininką Pimmersdorfe, kasdien pėsčiom eidamas pusantros mylios į bažnyčią mišių laikyti ar kitų funkcijų atlikinėti. 1946 m. rudenį vyskupas kan. Myk. Vaitkų perkėlė arčiau Regensburgo prie Dunojaus, į pirmąją Bavarijos sostinę Kelheimą kapelionu apskrities ligoninėj, kur jis dirbo iki 1951 m. balandžio mėn., kol galų gale gavo leidimą atvykti į JAV.
šiame krašte maloningasis Providence'o vysk. Mc-Vinney teikės jį paskirti pirma į Pawtuket šv. Marijos parapiją trečiuoju asistentu, kur per katuris mėnesius šiek tiek pramoko anglų kalbos, o paskui į Peace Dale Retreat House kapelionu, čia jis dirba iki šiol, džiaugdamasis, kad gilioj senatvėj gali pagaliau pailsėti, ramiai atsidėti savo studijoms bei rašto darbams. Tačiau tebebūdamas judrus, kan. Myk. Vaitkus dvasiniuose reikaluose padeda netoliese nuo jo gyvenantiems lenkams ir vokiečiams, nuvyksta į gretimas parapijas ar vienuolynus mišių atlaikyti ar išpažinčių klausyti. Gyvendamas nuošalioj Peace Dale (Taikos slėny), R. L, kan. Myk. Vaitkus lietuvių kalbon išvertė C. J. Hollando veikalą "The Shepherd and his Flock", o tėvams pranciškonams iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė didžiulį (apie 1500 pusi.) tėvo Hasen-oehrelo Mąstymų veikalą. Toj nuošalumoj buvo spaudai paruošti ir jau yra išleisti keturi Myk. Vaitkaus lyrikos rinkiniai — Vienatvėje, Nuošaliu taku, Aukso ruduo, Alfa ir Omega, čia gimsta ir visuomenės mėgiami jo atsiminimai, kurių pasirodė jau keturios knygos: Mistiniame sode, Keturi Ganytojai, Su Minija į Baltiją ir Baltijos gražuolė. Kai į visa tai pažiūri, tegali tik stebėtis ir klausti: iš kur tiek jėgų ir valios dirbti, kai amžiaus laikrodis jau išmušė aštuoniasdešimt?.. .

Kan. Myk. Vaitkus visą išgyventą laiką buvo socialus ir visuomeniškas žmogus. Mėgo pats buvoti artimų bičiulių tarpe, stengdavosi išbėgti iš savo vienatvės, bet ir jo paties namų durys svečiui ir viešniai niekad nebuvo aklinai užvertos.
Būdamas gyva ir jautri aplinkos siela, Myk. Vaitkus tebėra šių organizacijų narys: Saulės d-jos: šv. Kazimiero d-jos garbės narys; Ateitininkų; Katalikų Mokslo Akademijos; Lietuvių Rašytojų d-jos garbės narys; Lietuvos Šaulių S-gos tremty šaulių žvaigždės ordino kavalierius; American International Academy's amžinas narys ir jos The Star and Cross of Academic Honor laureatas už nuopelnus lietuvių tautai; The American Academy of Political and Sočiai


Mik. Ivanauskas Sursum Corda

Sciences narys; nuolatinis narys-kapelionas du Ordre Souverain de Saint Jean de Jerusalem - Chevaliers de Malta.
Berods, maža mes turime žmonių, kurie yra minėtų Amerikos akademijų nariai ir laureatai ar plačiai žinomų Maltos Kavalierių kapelionai. Jei tokių būtų — tikriausiai mūsų spauda apie tai ne vieną kartą būtų parašiusi. Poetas Myk. Vaitkus galvoja, kad čia nėra kuo pasigirti...
Neseniai kalbėdamas apie kūrėją ir jo sampratą, kan. Myk. Vaitkus tarp kitų minčių pasakė ir tokią: kūrėjas turi "ištobulinti ir valią — kad būtų tvirta, ryžtinga, drąsi, kad įstengtų nugalėti nuovargį, nusiminimą, aptingimą, kliūtis, sunkenybes, baimę, nepaisyt tuščių opinijų, neišmintingų kritikų, modernių srovių, kuriom kiti seka, kaip avys, o ryžtingai eit savo keliu, pagal savo vidujį balsą, pagal savo prigimties išgales".

Kūrėjo pašaukimo problema ir samprata jau susilaukė ir dar susilauks nemaža aptarimų, kaip iki iiol, meno pasauly kels ginčų ir nesusipratimų. Kai kas gali nepritarti ir M. Vaitkaus pasisakymui, o tačiau jo žodžiuose slypi tiesa ir išmintis. Ir, kai iš arčiau jį pažįsti, gali nesunkiai suvokti, kad jis pats savo gyvenime pastoviai vadovavosi ta ištobulintąja asmenybės valia.

Poetas kan. Myk. Vaitkus, kaip žmogus, yra kenčianti siela, lietuviška siela, o drauge vidinio apsisprendimo ir valios nuskaidrinta siela. Bičiuliai ir nemažai lietuvių, kurie domisi mūsų grožinės literatūros kūryba, daugiau pažįsta nušvitusią dulkę, tą giedrą ir optimistinį poeto Myk. Vaitkaus paveikslą. Tačiau vieną kartą intymiam pokalby man jis tarė: "Vienas, vienas, vienas visą gyvenimą!" Ir ta vienatvė labai dažnai buvusi sunki ir skausminga...

Poetui gal yra įgimta gyvesnė ir aštresnė intuicija. Myk. Vaitkus per savo gyvenimą ir ją ištobulino. Jis turėjo ir tebeturi subtilų asmens ir jo kūrybinių pastangų pajautimą. Greičiausia dėl to jis buvo mylimas prel. Ad. Jakšto-Dambrausko, jis buvo artimas Maironio bičiulis, turįs apie jį tikrai daug reikšmingų ir dar niekur nepaskelbtų žinių. Praplaukė tarpe jų ir sunkūs nesusipratimų debesys, bet jie vis išsiaiškindavo, tad nuoširdi bičiulystė ištvėrė ligi Maironio mirties.

Jakštui mirus, kan. Vaitkus Kauno katedroj-bazilikoj pasakė pamokslą, kuris daugelio jį girdėjusių atminty išliko, kaip nuostabi giesmė mirusiam ir jo išgyventai epochai. Gaila, kad jis nepasakė savo žodžio prie Maironio karsto. Tačiau apie Maironį poetas Myk. Vaitkus ir šiandien kalba: "Maironis, tai jėga, galia, monumentas!".

Myk. Vaitkus, kaip itin sociali asmenybė, bendravo su žmonėmis ir nemažai jų pažino. Jo pažinčių galerija yra nepaprastai didi ir spalvinga. Ten rasim aristokračių ir aristokratų, rasim vyskupų, prelatų, kanauninkų, klebonų ir vikarų, rasim mokslo ir meno pasaulio žmonių, politikų ir visuomenininkų, žurnalistų, aktorių, didį spiečių moterų ir vyrų. Kai į tas jo pažintis ir draugystes pažvelgi, gal gali ir tokias išvadas daryti: buvo ir yra žmonių, kurie atranda silpną, jautrią artimo vietą, atitinkamą valandą tie žmonės jus išnaudoja, o tada širdy ir pajunti, lyg danties nervo sopulį.

Apsivylimai žmonėm — moterim ir vyrais — neaplenkė poeto Myk. Vaitkaus. Tačiau gyvenimas eina, gyvenimu reikia džiaugtis, o tada ir vėl prasideda grįžimas prie tų pačių apsivylimų ...

Apie žmogaus dalią ir gyvenimą kan. Myk. Vaitkus turi itin blaivų požiūrį. Gyvenimas, anot jo, tai didžiausia Dievo dovana žmogui. Reikią būti galviju, kad tos dovanos nepriimtum. Dievas esąs žiūrovas, o žmonės aktoriai. Kas sugeba gerai vaidinti — turi gražų gyvenimą, kas nesugeba — visą laiką kankinasi ir kenčia.

Turėdamas tokią pažiūrą į gyvenimą, turėdamas tokią gyvenimo meilę, poetas Myk. Vaitkus yra aristokratinių polėkių aktorius, šaunus ir didžiai mielas bičiulių tarpe, šaunus ir pokalby su mažiau pažįstamu. Jo vidinė kultūra, erudicija, jo išjieškota ir daili maniera kalbėti, eiti, atsisėsti, pasisveikinti ir būti žmonių tarpe yra tokios savybės, kurių negali nevertinti, kuriom negali nesižavėti. Kas itin svarbu — visa tai paprasta, natūralu, nuoširdų, žmogiška. Gal dėl to, kad jis savy išugdė tokią gyvenimo ir žmonių meilę — Viešpats leido jam peržengti aštuoniasdešimt, leido keliauti tuo pačiu elegantišku žingsniu tolyn ir tolyn per šį nuostabų pasaulį, kiekvieną pavasarį suliepsnojantį atgyjančios jaunatvės ir kūrybinio įkvėpimo sparnais...

Mykolo Vaitkaus poezija

Putnamo Immaculata 1963, vadinasi, sukaktuviniais Myk. Vaitkaus metais, išleido aštuntąjį jo poezijos rinkinį, pavadintą Alfa ir Omega. Tuo būdu atsirado lyg ir simboliniai skaičiai — aštuoniasdešimt metų ir aštuoni Poeto lyrikos rinkiniai: Margumynas, šviesūs krislai, Liepsnelės, Nušvitusi dulkė, Vienatvėje, Nuošaliu taku, Aukso ruduo, Alfa ir Omega.

Pažvelgus į nueitą ir praeities tolių vingiuose dingstantį M. Vaitkaus kelią, tai nėra didis poezijos kiekis, o tačiau ir nemažas, nes gi žinom, kad jis reiškėsi ir tebesireiškia beveik visuose grožinės literatūros žanruose. Kur prarado laiką eilėms rašyti, ten atsirado jo dramos veikalai, beletristika, didelių veikalų vertimai, atsiminimai. Antra vertus, ne darbų kiekybėje glūdi rašytojo didybė, o tik jų kokybėje.
Dar neseniai, malonaus pokalbio metu, konkrečiai kan. Myk. Vaitkų paklausiau: Kuo Tamsta pats save laikai — lyriku, dramaturgu ar beletristu? Giedrasis žmogus nesvyruodamas atsakė:
— Esmi lyrikas, tik lyrikas.
Vadinasi, poezijos meną jis laikė savo gyvenimo tikslu, tuo dideliu ir sunkiai bepasiekiamu žiburiu ant augštų kalnų. Ak, o tas ypačiai pasunkina jo darbų apžvalgininko pasireiškimą! Ar viską suprasi, ar pajėgsi į jo poezijos pasaulį pasinerti, ar ko nors reikšmingo nepražiopsosi? Todėl, kai ėmiau į rankas Myk. Vaitkaus eilėraščių rinkinius (žinoma, ne pirmą kartą), buvo neramu, širdies dūžiai buvo stipresni ir greitesni...

šio rašinio rėmuose negalėdamas visų Myk. Vaitkaus lyrikos rinkinių aprėpti ir panagrinėti, pasirinkau keturis, kurie man atrodė esą būdingesni. Tai Šviesūs krislai, Nušvitusi dulkė, Vienatvėje ir Nuošaliu taku. žinoma, perskaičiau ir kitus jo rinkinius, kuriuos pasisekė Amerikoj rasti.

Šviesūs krislai

Kai maždaug visą vaizdą savy sutelki, tai ir nagrinėjami dalykai susirikiuoja regimesnėj ir lengviau akim apčiuopiamoj perspektyvoj. Tuo noriu pasakyti, kad, nagrinėdamas pasirinktus Myk. Vaitkaus rinkinius, turėsiu galvoj visą jo poeziją. Didžiai malonus mano atradimas yra tpkis: nuo Šviesių krislų (Margumyno nepasisekė gauti) iki Alfos ir Omegos poeto sukaktuvininko poezijos tiesioji linija nei trupučio nenusileido žemyn, priešingai — daugeliu požiūrių ji skrieja į meninį augštį.
Poezija, kada aš tavo skaistų veidą
išvydau pirmąkart,
ir tavo žodžių melodingo aido
man saldžiai teko atsigert?
(Nušvitusi dulkė, 27 psl.)

Estetinio polinkio poetas gal ir negalėjo savo Mylimajai kitokio klausimo ištarti...
Bet, štai, į mus ateina antroji poeto Myk. Vaitkaus eilėraščių knyga šviesūs krislai, kurios metrikoj rašoma: Jono Rinkevičiaus leidinys, Vilnius, 1913 m. Jonas Rinkevičius — lietuvių grožinės literatūros leidėjas pirmūnas. Jo jau nebėra gyvenančiųjų tarpe. O lo išleistiem šviesiem krislam pernai sukako lygiai pusė šimto metų! Prisipažįstu, buvo didis malonumas į tą praeitį sugrįžti ir ano meto mūsų poezijos nuotaikom, jieškojimais ir laimėjimais pagyventi.

E. Radzikauskas (Liudas Gira), ano meto pirmaujantis lietuvių grožinės literatūros kritikas, apie M. Vaitkaus šviesius krislus rašo: "... susilaukus šiemet vasarą naujo M. Vaitkaus eilių rinkinėlio — jo "šviesiųjų krislų", juo smagesnį, nes kaip ir nelaukiamą, padarė jis Įspūdį. Taip ir jauti čia, iš kiekvieno puslapio, kad M. Vaitkus — tikrai poetas "iš Dievo rmionės". Taip M. Vaitkus savo "šviesiaisiais krislais" padarė tikrai šviesų, malonų apvylimą, pasirodęs esąs ne koks eilių kalikas, bet giliai a t jaučiąs grožę ir mokąs ją (nors dar nevisuomet), kaip tikras dailininkas, dailia forma išreikšti. Tuo žvilgsniu "šviesūs krislai" nuo pirmojo rinkinėlio begaliniai skiriasi. Bet skiriasi jie nuo "Margumynų" labai žymiai ir savo turiniu. Tartum ne tas pats poetas. Nebėra čia jau nei vieno Hasdrubalo, ar kito kokio istorijos didvyrio, nebėra čia nei tų pamokslininko tonu sakomų įvairių graudenimų.

"šviesūs krislai" pilnai atatinka- savo vardui tais šviesiais, šiltais, gyvais tonais, grožybės numylėjime savo pradžią ir tikslą imančiais; tai giliosios kultūros dailininko iš garbingiausios medžiagos iškaltas grožės paminklas...
M. Vaitkus tame savo rinkinėlyje pasirodė esąs "taip sakant" gryniausiojo vandens poetas, grožybės vaidila "par excellence"...

Jis pamylėjo Lietuvą už jos pietų švelnųjį vasaros vėjelį, už visus skaisčiosios Lietuvos vasarėlės gražumėlius. Ir taip jis visa tai ir už visa tai pamylėjo, jog dėl tos meilės kupinumo nebeteko jau vietos niekam kitam, nebereikėjo jau žadinti tos meilės kitokiais būdais — garsiųjų bočių atsiminimais nei vargelių apraudojimu. Ir dėl to "Šviesiųjų krislų" M. Vaitkus  yra kaip ir kažkokios abstraktinės, oro Lietuvos poetas, kaip ir svetimas mūsų gyvenimui, ir drauge yra mums vis dėlto labai artimas"...
Toliau E. Radzikauskas rašo: Arba vėl tokia "uta":
Dūmoja jūra amžinoji
Giliausią dūmą ...
Ir tu, mergele, tu skaisčioji,
Su ja dūmoji?
Užmigdė jau naktis tylioji
Pasaulio rūmą.
Dūmoja jūra amžinoji
Giliausią dūmą.

"Juk tai tiesiog šedevras. Savo konstrukcija tai beveik vienintelės mūsų literatūroje eilės ...
Tačiau yra dar šiame rinkinyje nemaža ir ydų. Gerą stilių sunku — tiesiog negalima — iš karto įgyti. Silpniausioji pusė, tai vis galūnės... (berods, reikia suprasti — rimai. St. S.).
Bet ir pačioje eilių konstrukcijoje M. Vaitkus dar toli gražu ne tobulas. Didžiausia gi jo eilių konstrukcijos yda — vis dar daugkalbystė"...
(Vaivorykštė, 1913 m., Trečioji knyga, psl. 589-595)

Regim, E. Radzikauskas Myk. Vaitkų ne tik paglostė, bet ir skaudokai, gal net nepagrįstai paplakė. Tačiau nežiūrint, kad ir paties kritiko kalba dar gana sunki ir stiliaus požiūriu gremėzdiška, širdį nu-plieskia džiaugsmas, kad jau tada, prieš penkiasdešimt metų, kai Rusijos caro žandarai dar tebetruk-dė daugelį lietuvių tautos kultūrinių pastangų, aidėjo balsai, siekiai, pasiryžimai kaip nors pakelti į augštį mūsų grožinės literatūros meninį lygį. Ak, tai juk ir buvo tie drąsūs žygiai, kuriuos jau buvo galima Įžvelgti artėjančio pavasario prisikėlimą!...

Jeigu šiandien ne su kiekvienu E. Radzikausko tarimu galim sutarti, tai jo pastaba, kad "šviesiųjų krislų" M. Vaitkus yra kaip ir kažkokios abstraktinės (mano pabr.), oro Lietuvos poetasO), kaip ir svetimas mūsų gyvenimui, yra taikli ir savo vietoj. Tyrojo grožio poezija, estetinė kryptis tuo metu, kai dar reikėjo kovos šūkių ir žadinimo varpų, tikrai ir tegalėjo atrodyti abstraktiniu menu. Myk. Vaitkus su savo Šviesių krislų lyrika laike ir erdvėj šoktelėjo nemenką šuolį į priekį, ir nūdien tikrai malonu, kad tie jo kūrybiniai laimėjimai anuomet susilaukė gana šilto pasveikinimo ir pripažinimo.
šviesių krislų rinkiny sutalpinti 1911 ir 1912 m. rašyti eilėraščiai. Taigi to meto kūriniai, kada Maironio poezija galingom bangom skambėjo už Raseinių ant Dubysos ir visoj Lietuvoj. Reikėjo turėti savo kūrybinių siekimų viziją, kad į žmones išeitum su visai kitokio pobūdžio darbu.

šviesūs krislai padalinti į vienuolika skyrių, kuriuose telpa po keletą eilėraščių, skirtingų savo tematika ir nuotaikom. Malonu buvo čia rasti žinomą Myk. Vaitkaus eilėraštį Tolimieji kraštai, saulingieji kraštai, dailų savo ritmu, kondensuotu vaizdingumu (kaip Geltonieji saulutės piršteliai), lyrine nuotaika ir betarpišku jausmu. (Prof. K. Pakštas šį eilėraštį laikė lyg kokiu savo himnu ir mėgo deklamuoti ar dainuoti). Cikle bandoma aprėpti Tolimieji kraštai, o tačiau autorius taria, kad "Aš ten nebūsiu", nes širdis godoja tą šalį, "kur rūtos auga, lelijos žydi, kur rytais sesė gieda". Tai literatūrinio romantizmo ato-skambiai, gal savo vaizdais primeną Maironio romantizmą, bet savaimingi ciklo visuma ir minties išgyvenimu.
Šviesių krislų 8 psl. atspausdintas populiarusis Myk. Vaitkaus Keleivis — Debesėlis, kurį gerai pažįstam iš poezijos antologijų ir mokyklinių vadovėlių:
Ei, pasveikink, debesėli,
Debesų versmes,
Tas gilybes, tas platybes
Gyvas, neramias.
(Debesėlis, 8 psl.).

Vaižganto terminais kalbėdami, tą M. Vaitkaus eilėraštį galime vadinti deimančiuku, negreit senatvės dienų sulauksiančiu.
Būdinga, kad jau 1912 m. Myk. Vaitkus sukūrė sonetą apie traukinį. Kai kam gal atrodė, kad šią modernaus pasaulio tematiką mūsų poezijon įvedė Keturių vėjų sąjūdis. Pasirodo, traukinys mūsų poezijoj jau buvo gyvas prieš 51 metus (šviesūs krislai, 10 psl.). žinoma, M. Vaitkaus traukinys ir keturvėjinin-kų traukiniai ne vienodai skamba ir ne tuo pačiu greičiu rieda. Technika pagreitino traukinį, laikas atnešė perversmų Į poezijos meno sampratą.

Brolelio gegužio burtuose randam būrelį eilėraščių, apdainuojančių gamtą ir žmogų, gal tiksliau — žmogų gamtoj.
Iš kur ta energija, džiaugsmas, ta galė,
Kur verda krūtinėj, banguoja ir tvįsta?!
Kodėl gi jausmai atsibudo atšalę,
Ir siela, nustebus, savęs nebpažįsta?!
(Pavasario perkūnija, 18 psl.).

Atsakymą į jausmo sukeltą klausimų srovę duoda pats autorius:
Meilusis gegužis stebuklą padarė!
(Bus daugiau)