HAIKAS - YPATINGA JAPONŲ POEZIJOS FORMA Spausdinti
Parašė J. TININIS   
Tanką ir haikas yra dvi savotiškos japonų poezijos formos. Pirmiausia išsivystė tanką. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmąją eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją — septyni, trečiąją taip pat penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje yra po septynis skiemenis. Iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Kadangi kiekvienas japonų kalbos žodis baigiasi balse arba garsu "n", o kiekvienas skiemuo — taip pat balse, tai dėl šios priežasties tankai nereikia rimo. Tanką neturi ir metro, kuris vartojamas Europos poezijoje, nes japonų žodžio skiemenys ištariami beveik vienodu balso augštumu. Nors ir nesinaudodama šiomis poezijos priemonėmis, tanką vistiek yra labai skambus eilėraštis.

Svarbiausias dalykas tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas, elipsė. Poeto darbas tankoje — tai tik parodymas kokios nors scenos. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Tanką sužadina jam vaizduotę, ir jis eilėraščio rėmuose regi daug detalių, veikiančių jo emocijas. Šiuo atžvilgiu skaitytojo santykis su eilėraščiu yra toks pat, kaip žiūrovo su abstraktiniu paveikslu.

Tanką priklauso lyrikos sričiai. Jos turinį sudaro gamta ir žmogus su savo emocijomis, su savo gyvenimo filosofija. Tankos tonas dažnai būna eleginis. Deja, išvertus tanką į lietuvių ar kitą kurią kalbą, nebelieka joje to subtilumo, kokį turi originalas. Štai dėl ko italai sako traduttore traditore — vertikas išdavikas.
Iš tankos septynioliktame amžiuje išsivystė nauja poezijos forma, vardu haikas. Iš esmės tai ta pati tanką, atmetus paskutiniąsias dvi jos eilutes. Taigi haikas susideda iš trijų eilučių: pirmoji ir trečioji — po penkis skiemenis, o antroji — septyni skiemenys.

Pirmas haiko reikalavimas — jis turi su-gestijuoti skaitytojui vieną kurį metų laikotarpį. Antras privalumas — tai objektyvinis ir subjektyvinis momentai, kurie išreikšti konkrečiu aprašymu ir emocinių išgyvenimų sukėlimu. Apskritai haikuose yra impresijonistiškai vaizduojamas išorinis pasaulis, ypač gamtos grožis, ir žmogaus nuotaikos. Vaizdžiai išsireiškiant, haikas yra žodinis paveikslas sukelti susimąstymui ir estetiniams jausmams.

Haikuose nevartojama skyryba. Sakiniuose nėra santykinių įvardžių, vengiama veiksmažodžių. Paskutinis žodis haike dažnai pavartotas taip, kad skaitytojui sudaro nebaigtos minties įspūdį, kaip mūsų daugtaškis. Išversti haiką lietuviškai tuo pačiu skiemenų skaičiumi nelengva. Taigi ir čia duodami haikų vertimai retai kada atitiks originalo skiemenų skaičių.
Haikų poeziją iki augščiausio laipsnio iškėlė Basho (1644-1694) ir ją išpopuliarino jo mokiniai, iš kurių dešimt buvo gana garsūs. Basho, būdamas samurajų kraujo, dar mažas pateko į vieno didiko pilį ir ten išmoko poezijos rašymo meno. Jis visą savo gyvenimą paskyrė haikų rašymui. Mirus tam didikui, jis įstojo į budistų vienuolyną, bet rašymo nemetė. Vienas iš žinomiausių jo haikų yra šis:

Senas tvenkinys.
Varlės šuolis.
Vandenio garsas.

Kritikai randa šiame haike gilią prasmę, kurią kiekvienas aiškina savaip. Kai kurie krikščioniškieji filosofai mano, kad jame yra išreikštas kraštutiniausias gamtos misticizmas. Gal tai ir tiesa, nes jo autorius tada jau buvo vienuolis, persiėmęs zenizmo filosofija. Taip pat šiam haikui galima duoti ir alegorinę bei simbolinę prasmę. Senas tvenkinys tada reikštų pasaulį, varlės šuolis — egzistencialistinį žmogaus nubloškimą į gyvenimą, vandenio garsas — žmogaus buvimo ir veikimo galą.

Kelionėje liga užklupo.
Išdžiūvusiuos laukuos
Svajonės dar klajoja.

Šis Basho haikas vaizduoja ligonį mirties patale. Netiesiogine prasme kelionė čia reiškia gyvenimą. Išdžiūvę laukai — tai sunykęs ligonio organizmas. Svajonės — ligonio norai, kurie ir mirties akivaizdoje nepalieka ramybėje kūno.

Išeina bitė
Taip nenoriai
Iš bijūno taurelės.

Basho čia vaizduoja svečią, paliekantį draugo namus. Vakariečiui nelengva suvokti tokią simboliką.

Vyturys dainavo
Visą dieną,
Ir dar negana.

Tiesioginė haiko prasmė visai paprasta: paskutiniuose nusileidžiančios saulės spinduliuose augštai iškilęs vis dar tebegieda vyturys. Perkeltų prasmių gali būti keletas. Viena jų gali reikšti žmogų, negalintį atsigėrėti gražiu dalyku, antra — žmogaus gyvenimą, nuo kurio jis nenori skirtis net savo mirties akivaizdoje.

Nubusk, nubusk,
Ir būk man drauge,
Mieganti plaštake!

Tai haikas, išreiškiąs žmogaus vienišumo jausmą. Mieganti plaštakė simbolizuoja ramybę, kuri supa daiktus ir žmogų. Tokia būsena baugina, ir žmogus jieško draugo.

Šviesus mėnulis
Apeina tvenkinį,
Ir nakties jau nėra.

Netiesioginė haiko prasmė sugestijuoja gyvenimo ir daiktų laikinumą.

Tyla. Uolosna
Įsigręžia
Žiogų balsai.

Basho čia sukuria vaizdą su uolomis mirtinoje tyloje, kurią ardo nejaukūs, aštrūs žiogų balsai. Tokioje aplinkoje žmogų apima elegiška nuotaika.

Saulėtas takas,
Prie jo linksta piliarožė
Lietingą gegužį.

Ištikus nemalonumams, žmogus ilgisi laimės dienų, džiaugsmo, grožio, tikėdamas, kad tie dalykai jo gyvenimą vėl padarys malonų.

Nusigėręs norėčiau
Atsigulti ant uolų,
Apdengtų rausvais žiedais.

Kokiame stovy žmogus bebūtų, vistiek jis trokšta gyventi grožy, kuris žavi kiekvieno sielą.

Nekenčiama varna
Šį rytą
Irgi ant sniego.

Čia kalbama taip pat apie grožį, kurį dažnai sudarko blogis. Sniegas — grožio, gėrio, skaistumo simbolis, varna — blogio, tamsos, nešvarumo įkūnijimas.

Tuoj bus pavasaris.
Jam rengia sceną
Mėnuo ir vyšnia.

Tai nakties vaizdas su mėnesiu ir besirengiančia žydėti vyšnia, kuri pranašauja netrukus ateisiant pavasarį. Panašiai būna ir žmogaus gyvenime, kai iš tam tikrų išorinių ženklų matyti, kad berniukui ar mergaitei ateina jaunystės metas.
Poetas Basho turėjo apie tris šimtus mokinių. Iš jų aštuoniolikto šimtmečio pradžioje ypač pasižymėjo dešimt. Šio dešimtuko pradžioje stovi Ransetsu. Štai jo haiko pavyzdys:

Perlai rasos Žaidžia
Lapeliuos žolės.

Rasa čia yra gyvenimo trapumo ir trumpumo simbolis. Ne lakios vaizduotės skaitytojas gal ir nepastebėtų, kad haike išreikštas vaizdas slepia tokią gilią prasmę.

Kaip ant alyvmedžio
Atsiranda žiedai,
Taip ateina ir pavasario šilima.

Gražus palyginimas. Apie jo prasmę skaityta net paskaita per radiją Tokijo mieste. Atspėti simbolinę jo prasmę paliekame skaitytojo vaizduotei.
Antras dešimtuko poetas vadinasi Kikaku. Jis daugiau dėmesio skiria savo haikuose išoriniam gamtos grožiui. Štai keli jo haikų pavyzdžiai:

Mėnesiena.
Ant grindų kilimo
Pušų šešėliai.

Tai gražus vaizdas, išreikštas kontrastu, sustatant vienas prieš * kitą du dalykus: šviesią mėnesieną ir tamsius šešėlius. Simboliškai gal jis reiškia gėrio ir blogio priešingybę.

Ant banano lapo
Supasi lietuje
Varlė.

Aišku, varlė netikėtai gali nuo lapo nukristi. Žmogus taip pat gali staiga ir nenumatytai išeiti iš šio pasaulio. Netiesiogine prasme hai-kas yra žmogaus gyvenimo simbolis.

Aušra.
Iš vyšnios žiedo
Gaidžio balsas.

Poeto Kikaku ne visada užslėpė simbolinę prasmę haiko žodžiuose, kaip rodo šis pavyzdys. Dažnai jis mėgsta nustebinti skaitytoją ne minties gilumu, bet savotiškai sustatytais žodžiais:

Mieganti plaštakė?
Ką ji daro
Per naktis?

Aštuoni likusieji minėto dešimtuko poetai taip pat paliko daug gerų haikų. Tačiau čia kiekvienam jų leisime pasisakyti tik vienu savo haiko pavyzdžiu. Po jau minėto Kikaku iš eilės eina Etsujin:

Rudenio vakaras.
Ar uždegti žibintą?
Kažkas atėjęs klausia.

Atėjus prieblandai, darosi nejauku. Žmogus iš tamsos gelbstisi šviesa. Panašiai elgiamasi ir tada, kai žmogų užgriūna koks nesmagumas: kas nors pasišauna iš tokios padėties gelbėti savo artimą.

Lietaus nulenkti
Brandūs miežiai
Prie siauro tako.

Tai poeto Joso haikas. Jame išreikštas vizualinis vaizdas, kuriame regime nusvirusias, šlapias miežių varpas, laukiančias pjovėjo. Gal toks vaizdas implikuoja senatvės sulaukusį žmogų, kurį greit ištiks giltinės dalgis.

Kur galva, kur uodega,
Neaišku.
Tai jūros sraigė.

Šis haikas priklauso poetui Kyorai. Tai mįslės pobūdžio haikas. Ar jis turi kokią perkeltinę reikšmę sunku pasakyti.

Ant pušies mėnuo.
Aš jį nukabinu, užkabinu
Ir vis neatsižiūriu.

Poetas Hokushi šiuo haiku išreiškia puikų nakties vaizdą, kuriame figūruoja mėnuo, pušis ir žmogus, susižavėjęs tuo, ką regi.

Pavydėtinai gražūs
Pasidaro lapai,
Krentantys nuo klevo.

Šio haiko autorius vadinasi Shiko. Jis parodo čia rudenio šalnų pakąstus ir nuauksintus lapus, atsisveikinančius amžinai su klevu. Lapų kritimas primena žmogaus atsiskyrimą nuo gyvenimo.

Žiedai, gegutė, mėnuo,
Sniegas,
Ir metų jau nėra.

Haikas priklauso poetui Sampu. Tiesiogine reikšme čia pavaizduoti metų laikai. Paslėptoji reikšmė sugestijuoja, kad viskas keičiasi, nieko nėra pastovu, kad viskas laikina. Pasikeitimai metų laikų primena žmogui jo gyvenimo nepastovumą.
Turinio ir nuotaikos atžvilgiu haikų būna visokių rūšių; vieni jų išreiškia gilias, filosofines mintis, kaip augščiau cituoti pavyzdžiai rodo, kiti skaitytoją veikia savo religiškumu, o dar kiti sukelia linksmumo ar liūdnumo jausmus. Taip pat pasitaiko ir juokingų bei satyrinių haikų.

Haikų įvairumu ypač pasižymėjo aštuoniolikto šimtmečio poetai. Pirmoje vietoje čia minėtinas Onitsura. Bene pats žymiausias jo haikas yra šis:

Skeletai apsivelka
Puikiais drabužiais
Ir eina žiūrėti žiedų.

Poetas čia turi galvoje vyšnių žiedų žiūrėjimo šventę. Haikas sugestijuoja, kad tarp žmogaus gyvenimo trumpumo ir vyšnių žydėjimo yra tik laipsniškas skirtumas. Be to, haike slypi įmantrus palyginimas: vyšnių šakos turi panašumo su skeletais, o jų žiedai — su puikiais drabužiais. Haike yra ir humoro.

Ant šventovės varpo
Nutupia ir užmiega
Plaštakė.

Šio haiko autorius yra Buson, gyvenęs antroje aštuoniolikto amžiaus pusėje. Tai labai garsus poetas, savo haikams turinį ėmęs iš aplinkos. Kai kas jį laiko ne mažesniu už Basho, minėtą straipsnio pradžioje. Jis buvo ne tik poetas, bet ir tapytojas. Ką tik cituotas jo haikų pavyzdys yra žodinis paveikslas.

Ryto migla.
Kaip nupieštame paveiksle,
Vaikšto žmonės.

Tai vėl to paties autoriaus gražus vizualinis haikas, išreikštas palyginimu. Nuotaika mistiška.

Birželio lietūs.
Ir kartą, naktį,
Slapta mėnuo pro pušis.

Autorius Ryota, Busono bendralaikis. Šiame haike galima įžiūrėti ir perkeltinę prasmę. Būtent: varge žmogui kartais pasirodo ir vilties kibirkštėlė, atsiranda sieloje giedra.

Gaila praeinančio pavasario,
Jaučiant,
Kad jis kasmet nebe tas pats.

Šis poeto Gekkyo haikas turi ir kitą prasmę: jaunystės praeinamumą. Žmogus gyvendamas darosi nebe toks, koks buvo anksčiau.

Jei aš iš meilės mirsiu,
Tegu prie mano kapo
Verkia gegutė.

Kaip Gekkyo, taip ir šio haiko autorius Oshu buvo Busono bendralaikis. Haikas išreiškia kurtizągiės maldą.

Taip pat garsūs ir mėgstami haikų poetai Issa ir Shiki. Issa yra atviraširdis ir haikas išsako savo liūdesį, džiaugsmą, išgyvenimus. Jis anksti neteko motinos. Augo pamotės rankose. Dėl apdriskusių drabužių kiti vaikai nenorėjo su juo žaisti. Paliktas be draugystės, jis kreipėsi į paukštelį šiuo haiku:

Eikš čia, žvirblyti,
Pažaisime drauge:
Abu — be motinos.

Issa gyvulių ir paukščių mylėtojas. Tai liudija daugelis jo haikų, iš kurių matyti jo gailestingumas, reiškiamas silpnoms būtybėms. Stai kaip jis kreipiasi į žvirblelį, kuris dar ne-paskrenda:

Žvirblyti, saugokis,
Eik iš kelio!
Ateina ponas arklys.

Kaip ir Issa, pradėjęs rašyti haikus dar vaiku būdamas, taip ir už jį žymiai jaunesnis Shiki jau vienuoliktais savo gyvenimo metais išėjo į poetus. Shiki atnaujino haiką ta prasme, kad iš jo pašalino dirbtinumą. Savo teoriją išdėstė studijoje, vardu "Basho kritika". Apie naujojo haiko pagrindus jis rašė net straipsnių į laikraščius. Štai keli jo patarimai pradedantiems rašyti: "Būk natūralus; skaityk senuosius autorius, atsimindamas, kad juose rasi gerų ir blogų eilių; rašyk, kad tau pačiam patiktų. Jei tavo rašiniai tau pačiam nepatinka, kaip tu gali norėti, kad jie patiktų kitiems? Haikas nėra logiškas tvirtinimas, ir jame neturi iškilti į viršų protavimo vyksmas. Būk taupus žodžiuose: nieko nenaudingo neįterpk. Kaip galima mažiau vartok prieveiksmių ir veiksmažodžių. Naudok realius ir nerealius vaizdus (įvaizdžius). Turi pažinti visokių rūšių haikų ir įsigyti nuosavą stilių. Rink naują medžiagą tiesiog, o ne iš senų haikų".

Šie patarimai turėjo didelės įtakos vėlesniems haikų rašytojams. Taip pat ir jo įsteigtas mėnesinis haikų žurnalas "Hototogisu" (Gegutė) daug prisidėjo prie šio žanro poezijos iškėlimo. Štai keletas šio autoriaus haikų:

Miesto viduriu
Teka upelis:
Ant jo rymo gluosnis.

Vaizdas realus. Nieko jame dirbtinio. Parašytas pagal sukurtas taisykles.

Vakaro mėnuo.
Slyvų žiedai
Pradeda kristi ant fleitos.

Vaizdas čia mums pristato grojantį fleita asmenį sode, mėnuliui šviečiant.

Užmirštoje vazoje
Žydi gėlė
Pavasario dieną.

Poetas Shiki šiuo haiku parodo idilišką vaizdelį, apsuptą jaukumo ir kaimiško grožio.

Haikų poezija ir šiandien dar tebėra labai populiari Japonijoje. Skelbiami net haikų konkursai. Kiekvieno inteligento privalumas — sugebėti atitinkama proga sukurti haiką.

Tanką taip pat dar kultivuojama. Tačiau haikų sukuriama šiandien dvigubai daugiau negu tankų.