SUSITIKIMAS PAS SPEKULIANTĄ Spausdinti
Parašė ALBINAS BARANAUSKAS   

Ištrauka iš romano
Galiausiai vieną rytą prieš Kalėdų atostogas dėdė Baltrus, mūsų gimnazijos sargas, pasišaukė mane į savo kabinetą po laiptais, kur jis viešpatavo tarp šluotų, kibirų ir gimnastikos padargų.
—    Ponas mokytojas, aš jau vieną radau,
—    šnibždėjo jis, ūsais kutendamas man ausį.
—    Ką radot, dėde?
—    Tokį, kur laiko medžiagos.
—    Ar kostiumams?
—    Taigi, ponas Rimas. Vienom medžiagom tik ir užsiima.-Vakar pirmąsyk aptikau.
—    Ar ten labai brangu, dėde?
—    O kur jūs dabartės gausite pigiai, ponas mokytojas?
—    Tai, greičiausiai, bus ne mano nosiai,
—    atsidusau.
—    Vistiek verta pasižiūrėti, ponas mokytojas.
—    O kur jis yra, Baltrau?
—    Gedimino gatvėj, tuoj už tilto, po dešinei, ponas mokytojas. Ketvirtam augšte.
—    Gerai, pamėginsiu. Ačiū, dėde.
—    Prašau, ponas Rimas. Tiktai eikit sutemus. Nesenai pradėjo, tai dar labai bailus. Man vakar davė velnių, kam atėjau dieną. Toks juokingas ... Ir suktas; jūs, ponas mokytojas, būkit su juo atsargus!



Buvo jau po aštuonių, kai tą vakarą perėjau tiltą ir ėmiau dairytis adreso. Gedimino gatvė baltavo tuščia, prisnigta, su mėnuliu kyšinčių iš už vaistinės kamino. Dėdės Baltraus nurodytas namas buvo augštas, apšepęs pastatas su tuščia krautuve pirmajame augšte, kurios išdaužytos vitrinos buvo užkaltos purvinomis lentomis. Apėjau jo galą takučiu ir radau įėjimą su apšalusiais laipteliais ir suskilusiomis, be rankenos durimis. Laiptai viduje buvo neapšviesti, girgždą, ir turėklai tokie lipnūs nuo nešvarumų, kad darėsi priklu vien juos palietus. Dvokė tabako dūmais, raugintais kopūstais ir kačių' šlapumu. Aikštelėse per geltona šviesa apvedžiotas butų duris sklido vaikų rėkalojimai ir garsūs suaugusių pokalbiai.
Gerai nesuvokdamas tamsoje, sustojau prieš vienas neapšviestas duris ir užbraukiau degtuką. Visame augšte nebuvo girdėti nė garso. Prieš degtukui užgęstant, spėjau išskaityti nevykusį užrašą kreida ant sienos "Linų sandėlys". Laiptai vedė tolyn į viršų — vadinas, buvau dar tik trečiame.

Kitas augštas taip pat atrodė negyvenamas, bet laiptai čia pasibaigė. Suradau duris ir smarkiai kelis kartus pabeldžiau, nesulaukdamas jokio atsakymo. Tiktai kai jau grįžausi apsivylęs eiti atgal, išgirdau viduje žingsnius, ir kažkieno kimus balsas pasiteiravo pro plyšį kaimietiška tarsena:
—    Kas ten dabartės toksai?
—    Klientas, — atsakiau, nejausdamas reikalo aiškinti savo tapatybės.
—    Ko jums reik?
—    Medžiagos.
Sugirgždėjo velkė, durys su trenksmu atsidarė, ir mane apakino didelio kišeninio prožektoriaus spindulys. Švietęs asmuo palaikė duris man įeiti, paskui uždarė ir užstūmė vos tik spėjus peržengti slenkstį. Užsidegus šviesai, pamačiau prieš save jauną vaikiną su spuoguotu veidu, raudona nosimi ir kuokštu susivėlusių plaukų, beveik net perjauną į rimtus prekybininkus. Man taip pat iš karto paaiškėjo, kad jau esu jį matęs ar apie jį girdėjęs, nors negalėjau atsiminti nė kada, nė kokiomis aplinkybėmis.
—    Labas vakaras, ponas, — mandagiai pasveikino jis. Nebuvo abejonės, kad mane pažįsta.
—    Kur čia savininkas?
—    Norit namo savininko, ponas mokytojas?
—    Ne, to, kur čia užsiima prekyba. —Tai, ponas, aš pats.
Dar kartą į jį žvilgterėjau, stengdamasis atsiminti, ką buvau apie jį žinojęs, bet viskas man ištrūko iš galvos, kai tik apsidairiau po kambarį — taip mane nustebino tai, ką jame pamačiau.

Kadaise čia būta virtuvės — pasienyje dar stovėjo suskilusi, aptrankyta koklinė verdamoji krosnis, bet kamino vamzdis buvo išluptas, palikęs sienoje suodiną skyle. Baldų viso tebuvo palaikis staliukas su pora netvirčiausiai atrodančių kėdžių. Tačiau mano dėmesį patraukė ne kambario apstatymas, o jo sienos, arba, tiksliau sakant, tai, kas ant jų kabėjo.
Šita spekulianto lindynė, tiesą pasakius, buvo tikra meno galerija. Prikalti ar priklijuoti prie dulkėtų sienos popierių, tvarkingomis eilėmis rikiavosi paveikslai, piešti vandeniniais dažais, paprastu rašalu ar tiesiog medžio anglių ant vyniojamo popierio atrėžų ir ant iš sąsiuvinio išplėštų lapų, vaizduoją piratų laivus, durklais pervertas kruvinas širdis, kalavijus, pistoletus ir muškietas, kaukoles su stibikauliais, karstus ir kartuves su kadaruojančiais pakaruokliais.
Daugelis karstų buvo atvožti, su numirėliais, laikančiais sudėtose rankose išskleistas kortas, su papirosais dantyse ir iš po pagalvėlio kyšančiais skarmalu užkimštais buteliais. Vienas paveikslas vaizdavo net dvi eiles karstų stačiomis, šokančių smagų kadrilį. Tačiau daugiausia tai vis buvo kartuvės: pavienės, kartais tik virvė ant šakos, arba masiškos, su dviem ar trimis dešimtimis nenaudėlių, besispardančių agonijoje, surištomis už nugaros rankomis, iškištais liežuviais ir konvulsyviai sulenktais keliais. Vieni karojo už kaklų, kiti už plaukų, treti už rankų ar už kojų, arba per liemenį, ar kitokiais galimais būdais, dažnai visai nepadoriais.

—    Čia pas tave visa parodėlė, —tariau per petį šeimininkui, tyliai sekančiam paskui, nemažiau sužavėtam už mane, nors, savaime aišku, ne paveikslų, o mano dėmesio.

Jis tik nusijuokė, kantriai lydėdamas mane iš kampo į kampą, laukdamas, kol iki soties atsižiūrėsiu aliai vaizdelio. Pirmą kartą savo gyvenime buvau užkropęs šitokio pobūdžio vaizbūną. Kiti jo verslo bendrai daugiausia buvo prieškariniai krautuvininkai, tęsia prekybą senose patalpose, tik, žinoma, be iškabos. Šitas gi buvo žmogus su vaizduote; be piniginio pelno jis buvo nusistatęs iš savo verslo iščiulpti ir kitus pašalinius malonumus, kuriems turėjo gerai išlavintą skonį. Dabar man pasidarė suprantamas jo toks dramatiškas klientų įsileidimo būdas, lygiai kaip ir tai, kad buvo užrikęs ant dėdės Baltraus už apsilankymą prozaiškoje dienos šviesoje. Tačiau ar pasielgiau protingai, eidamas čia su visomis savo santaupomis kišenėje?

Vėl atsisukau į šeimininką ir iš karto pajutau, kaip mano būkštavimai išsisklaidė. Dabar man jau pavyko jį atpažinti iš pirmo žvilgsnio — ką gi, buvo ne kas kitas, kaip Uogelė!

Uogelė buvo keletą kartų minėtas ir aptartas mūsų pedagogų tarybos posėdžiuose praeitą pavasarį. Niekas nežinojo, kaip ir iš kur šis berniokas buvo atsiradęs mūsų mieste tuoj po karo pradžios. Uogelė, taip pramintas, greičiausia, dėl jo nosies išsirpimo, susidraugavo su mūsų gimnazistais ir, kaip inspektorius Butkus susekė, ne tik padėdavo jiems rengti slaptus pasišokimus, o ir aprūpindavo juos "spygliuota viela". Kadangi gimnazija neturėjo galios jį kaip nors sutvarkyti, kaikurie iš mano kolegų pasiūlė užsiminti policijai apie naminę. Jiems tačiau griežtai pasipriešino inspektorius Butkus, sakydamas, kad tokiu būdu vaikinui gresia pakliūti į darbo stovyklą Vokietijoje. Jis prižadėjo reikalo imtis pats ir, nors mums paskui daugiau apie tai neužsiminė, atrodė susitvarkęs taip sėkmingai, kad daugiau neteko išgirsti nė apie patį Uogelę.
Man netikėtai į galvą šovė įdomi mintis.

—    Pasakyk štai ką, Uogele, — tariau jam įsakmiai. — Turime žinių, kad čia pas tave lankosi mūsų gimnazistai. Ar sutiktum man pasakyti jų pavardes?
Uogelė pradžioje lyg nusigando, bet tuoj pat nuraudo iš pasipiktinimo.
—    Ponas, čia neateina jokie gimnazistai! Ko jum, iš tikrųjų, reik? Sakėt, kad norit medžiagos.

JONAS RIMŠA
Moterys (akvarelė)

Pažvelgęs jam į veidą, tuoj supratau, kad šiuo atveju man nepavyks pastūmėti savo pedagoginės karjeros nė per sprindį: buvo aišku, kad Uogelė nemeluoja. Tuoj ėmiau apgailestauti šitokiu savo išsišokimu sugadinęs visą reikalą, dėl kurio buvau čia atėjęs, bet sekančią akimirką viską užsimiršau — durys į gretimą kambarį trupučiuką prasivėrė, ir iš už jų pasigirdo neramus balsas:
—    Kas ten su tavim, Uogele?
Balsas privertė mane pašokti iš nuostabos, ne tik dėl to, kad visai nebuvau įtaręs bute esant dar vieną asmenį, bet svarbiausia dėl to, kad tą asmenį iš karto pažinau.
—    Čia ponas Rimas, mokytojas, — atsakė Uogelė su aiškiu palengvėjimu.

—    Ką? Broniau, ar tai tu?
Ir, garsiai juokdamasis, į kambarį įšoko Kazys Petrulis.
—    Tikrai nepažinau balso. Kaip gyvuoji?

Jis ėmė purtyti mano ranką, kai tuo tarpu Uogelė dirsčiojo į vieną ir į antrą su žiopla šypsena. Mano pirmas įspūdis čia sutikus savo seną mokslo draugą buvo tik pasitenkinimas tuo, kad mane ištraukė iš nemalonios būklės. Bematant pasijutau lygiai taip, kaip visados jausdavausi susidūręs su Petruliu: vėl buvau gimnazistas, nebūklus kaimietis prieš klasės seniūną ir vadą, geriausią gimnazijos sportininką ir didžiausią garsenybę, kuris galėjo megzti pažintis su kiekviena jam patinkančia mergaite ir iš manęs atimti Miną tokiu paprastu ir savaime suprantamu būdu, kad man teliko užgniaužti savo jausmus, gerai žinant, kad taip turėjo atsitikti ir kad kitaip nė negalėjo būti, jeigu jau Petrulis kartą ja susidomėjo.
Kažkodėl betgi jo elgesys šį kartą visai skyrėsi nuo to, kaip jis laikydavosi su manimi gimnazijoje: šiandien Petrulis atrodė toks širdingas ir toks smagus, tarytum jam būtų buvęs didelis džiaugsmas mane pamatyti.

—    Už ką čia bareisi su Uogele?
—    Mes visai nesibarėme, — sumišau. — Atėjau pažiūrėti, ar negaučiau medžiagos naujam kostiumui. Dėdė Baltrus pasakojo, kad čia pardavinėja.
—    Ketini pasipuošti? Gerai, gerai, tau senai laikas. Uogele, vilk čionai savo prekes, rodyk ponui Rimui. Aš tau padėsiu išsirinkti ir žiūrėsiu, kad tavęs neapgautų, o paskui sykiu eisim namo ir pasišenkėsim. Jau seniai norėjau su tavim susitikti. Kažin kada mudu matėmės paskutinį kartą?
—    Jau nė neatsimenu ... — tariau susigėdęs, o taip pat ir sudomintas jo nelaukto dėmesio.
—    Broniau, mudu gyvenam toj pačioj gatvėj, bet nuo tada, kai pabaigėm gimnaziją, tu dar niekad pas mane neapsilankei!
—    Pats mano adresą žinai neblogiau kaip aš tavo, — atsakiau su ironija.
—    Tiesą sakant, Broniau, aš jau senai rengiuosi pas tave.
Susėdome laukti Uogelės, kuris išėjo į gretimą kambarį. Petrulio išvaizda nebuvo daug pasikeitusi nuo gimnazijos laikų. Mano akimis jis vis dar buvo vyriško grožio idealas: augštas, plačiapetis, garbanotais plaukais, su didelėmis mėlynomis akimis, išdidus ir sykiu paprastas, beveik dar berniukas, nepaisant jo amžiaus, kuris dabar galėjo būti apie dvidešimt šešių.

Sekanti tylos minutė mudu abu privertė pasijusti nesmagiai. Vėl peržvelgiau paveikslus ant sienų, rasdamas juose net kiek ir jumoro.
—    Čia tikras Pakaruoklių Klubas, ar ne tiesa?
Petrulis pliaukštelėjo sau per kelius iš juoko.
—    Klausyk, Uogele, ar girdi?
—    Ką? — paklausė Uogelė iš gretimo kambario, čiaudėdamas.
—    Nuo šiol tavo lindynė vadinsis Pakaruoklių Klubas, supranti? Kam kitam būtų galėjęs ir ateiti į galvą toks tikslus pavadinimas, jei ne literatui kaip tu, Broniau?
—    Bet sakyk, ką pats čia veiki? — paklausiau susidomėjęs, matydamas Petrulį be apsiausto, be kaklaraiščio, atsegiotais marškiniais, kaip namuose. — Ar nebūsi tapęs Uogelės partneris prekyboje?
—    Partneris? — nusijuokė jis. — Ne, aš tik užėjau pas Uogelę pasiplepėti — mudu draugai, jei nežinai. Po ilgos dienos tarnyboje norisi kiek ir prasiblaivyti.
—    Kur tu dabar tarnauji, Kazy?
—    Aš? Gi miesto valdyboj, ar jau neatsimeni?
Jis pažiūrėjo į mane su tokiu priekaištu, kad aš nuraudau.

—    Broniau, — tarė jis rimtai, pasiremdamas ant stalo alkūnėmis ir palinkdamas į mane. — Nuo tada, kai sugrįžai iš universiteto mokytojauti, taip užmiršai savo senus draugus, kad tiesiog galima tave pakaltinti išdidumu. Tai, žinoma, netiesa — aš tave užtektinai pažįstu, bet nejučiomis kyla įtarimas, kad būsi užsiėmęs kuo nors atimančiu visą tavo laiką. Gal rašai romaną? Ar esi įsimylėjęs?
—    Įtarimai visai be pagrindo, Kazy. Romanų nė nerašau, nė nepergyvenu.

—    Cha cha cha. . . Kažin . . . Tiesą sakant, Broniau, visada buvai smilus prie mergaičių. Atsimeni Miną Reiterytę?
Krūptelėjau ir išraudau, tačiau sykiu mane apėmė ir toks smalsumas, kad nebeįstengiau nuo jo atitraukti akių, nors Petrulis atrodė tik linksmai nusiteikęs, daugiau nieko. Tačiau mus pertraukė Uogelė, įvėžliojęs su pundu medžiagų po pažastimi. Kai jis paskleidė jas ant stalo, iš karto užmiršau ir Miną, ir Petrulį, ir visa kita pasaulyje. Pirmą kartą po tiek metų galėjau liesti savo rankomis tikrą, naują medžiagą! Ir ne tik liesti ar pažiūrėti, o ir pasirinkti, nes iš viso buvo trys gabalai, kiekvienas pakankamo kostiumui dydžio, su pamušalu ir visais priedais, įvyniotais viduje.
Pradėjau apžiūrinėti medžiagas menkoje nuo lubų kabančios lemputės šviesoje, kuri vos leido pažinti spalvas. Petrulis čiuptelėjo medžiagas pirštų galais, kiekvieną iš eilės, paskui pastūmėjo dvi į šalį, pirštu bakstelėdamas į trečiąją, rudą su baltais ruoželiais.

—    Imk šitą, nesigailėsi.
—    Kodėl?
—    Lyg nematai, kad šimto procentų vilna?
—    Iš kur žinai?
—    Neatsimeni, kad mano amžinatilsį tėtė laikė medžiagų krautuvę?
—    Tiesa, buvau ir užmiršęs. Bet man nepatinka spalva. Aš mėgstu mėlyną.
—    Mėlyną? O kokios spalvos tavo akys, ponuli? Ar ne rudos? O tavo veidas? Tu rudas, kaip senas anglas! Su mėlynu atrodytum apšepęs.

—    Gerai, gerai, — tariau skubiai, nenorėdamas išgirsti tolimesnio mano išvaizdos nagrinėjimo. — Uogele, kiek tu nori už šitą?
—    Tris tūkstančius, — atsakė pastarasis žiovaudamas, atsistojęs greta Petrulio kėdės.
—    Ar fenigių? — pašokau kaip įgeltas.

—    Markių, — ramiai pataisė Uogelė. Pastūmėjau medžiagą šalin.
—    Prisipažinsiu, kad neturiu tiek pinigų. Uogelė atkišo ranką pasiimti medžiagos, bet
Petrulis jį sulaikė.
—    Pala, pala. Ponas Rimas, Uogele, yra mano senas draugas. Mes negalime jam leisti dėstyti pamokas su prakiurusiu kelnių užpakaliu. Kiek tu gali sumokėti, Broniau?
—    Kokius du. Daugiau neturiu.
—    Gerai. Atiduok jam, Uogele, už du. Nors kartą savo gyvenime padaryk gerą darbą.
Padrąsintas tokio draugiško įsikišimo, atsisukau į Uogelę, pasiruošęs derėtis kad ir iki vidurnakčio ir neišeiti tuščiomis rankomis, jei net reikėtų įbristi skolon, tačiau pastarasis, dideliam mano nustebimui, su šypsena pastūmėjo medžiagą atgal.
—    Jeigu taip, tai imkit už du, ponas mokytojas.
Negalėjau patikėti savo ausimis, ypač kad dėdė Baltrus, senas vilkas juodojoje rinkoje, buvo mane taip rimtai persergėjęs dėl Uogelės suktumo.

—    Ar tu kreti juokus, Uogele?
—    Aš visai nekrečiu juokų, ponas mokytojas, —atsakė šis paprastai. —Medžiaga jūsų.
Kas būtų galėjęs tikėti, kad šis spekuliantas, taip apdovanotas vaizduote, kiek tai lietė šalutinius prekybos privalumus, taip jos stokotų ten, kur eina kalba apie patį svarbiausią? Nežinodamas ką daryti, žvilgterėjau į Petrulį, bet šis žiūrėjo nuobodžiaudamas į šalį. Man pasidarė gėda — pasijutau tarsi būčiau su savo draugo pagalba skriaudžias kokį nors nepilnaprotį. —Aš negaliu imti tos medžiagos. —Nepatinka? — abejingai pasiteiravo Uogelė.
—    Kur nepatiks! Bet ...
—    Tai apsigalvokit greičiau, ponas mokytojau, — tarė Uogelė, jau nekantraudamas.
Petrulis atsistojo.
—    Mokėk pinigus ir einam. Uogele, kur mano apsiaustas?
Sumišęs padėjau ant stalo pluoštą ostmarkių, visas savo santaupas. Uogelė atskaitė du tūkstančiu, palikdamas kitas ant stalo.
—    Šitie taip pat tavo, — tariau, atstumdamas pinigus atgal.

—Aš ne kirpėjas, — nemaloniai burbtelėjo Uogelė, išeidamas į gretimą kambarį Petrulio apsiausto.
Pastarasis paėmė grąžą ir be žodžio įbruko man į kišenę. Jis apsivilko apsiaustą taip skubėdamas, jog atrodė bijosi, kad Uogelė neapsigalvotų. Pasijutau visai nesmagiai.

Išėjus pro duris, Petrulis atsisukęs kažką sušnibždėjo Uogelei, kuris linktelėjo galva. Petrulis ėmė leistis žemyn pirmasis, žengdamas taip vikriai ir patyrusiai, kad nė laiptelis negirgždėjo po jo kojomis. Nebojant tamsos, atrodė, kad jis čia žino viską kaip savo namuose.
Mėnuo jau buvo iškilęs pro medžių viršūnes, ir Gedimino gatvė baltavo kaip popierio lakštas.
—    Na, dabar tu patenkintas? — paklausė Petrulis.
—    Nevisai. Mes tą bernioką gerokai apstatėm, ar ne?
Petrulis pasileido juoktis taip garsiai, kad už lentinės tvoros pabudęs ėmė loti šuo.
—    Apstatėm! Tai dailiausia .. . Uogelei truks pilvas iš juoko, kai papasakosiu. Vyruti, jis gali sukišt penkis tokius kaip tu į maišą, ir užrišt viena ranka! Tas dar negimė, kur galėtų jį apgaut.
—    Bet kodėl taip pigiai pardavė?
—    Kodėl? Pirmiausia, du tūkstančiai tai ne šapas. Jis tau atidavė medžiagą savikaina, ir tai dėl to, kad jis mano draugas, ir kad tu mano draugas. Dabar aišku?
—    Na, jeigu taip . . . Bet klausyk, — ar tik tu neketini už mane pridėt iš savo kišenės?
—    Negalėčiau, net jei ir norėčiau. Su tokia alga, kaip mano miesto valdyboje!

—    Aš gerai suprantu, Kazy.
—    Tai nesuk sau galvos, gerai?
—    Ačiū už pagalbą, Kazy.
—    Nėr už ką.
Visai nurimęs, prispaudžiau medžiagą sau prie krūtinės su nauju džiaugsmu. Pasukome turgaviete ir perėjome ją išilgai, baltą, mėnulio apšviestą dykumą su krūvelėmis pašaro ir arklių mėšlo. Jaučiausi toks linksmas ir taip paveiktas Petrulio draugiškumo, kad nė nepajutau, kaip paklausiau jį apie tai, apie ką šiaip niekad nebūčiau išdrįsęs jam užsiminti.
—    Kaip gyvuoja Mina, Kazy? Jis krūptelėjo ir pažvelgė į mane.
—    Mina? Tu dar nebuvai su ja susitikęs?
—    Kartą ją mačiau rudenį, kai parvažiavo, bet neteko pasikalbėti. Ką ji pasakoja apie Vokietiją?
—    Broniau, aš su ja dar nesimačiau.
—    Ką? Vadinas, tu net nebuvai su ja pasisveikinti?
—    Ne. Kodėl turėčiau su ja sveikintis? Nustebimas man atėmė žadą. Petrulis pakartojo savo klausimą:
—    Kodėl, tavo nuomone, aš turėčiau lankytis pas tą repatrijantę?
Man dingtelėjo visai nauja mintis.
—    Vadinas, Mina tau daugiau neįdomi dėl to, kad jinai vokietaitė?
Petrulis nusijuokė.
—    Vokietaitė ar lietuvaitė, žmogus negali laikytis įsikibęs to paties sijono visą gyvenimą. Meilė praeina.
—    Tai tu jos daugiau nemyli?
Petrulis vėl nusijuokė ir tiriančiai pažvelgė man į veidą.
—    Ne. Ir tu dėl to jautiesi laimingas, ar ne?
—    Kodėl turėčiau jaustis laimingas, Kazy? Tavo asmeniški reikalai manęs visai neliečia.
—    Na, maniau, kad tu ja dar domiesi. Nes gerai atsimenu, kaip paskui ją sekiodavai gimnazijoje. Vienaip ar kitaip, dabar tarp manęs ir Reiterytės viskas baigta.

Kad ir kaip man knietėjo iš jo išgirsti ką nors plačiau apie šį reikalą, Petrulis atrodė nelinkęs daugiau apie jį prašnekti. Antra vertus, nuo to, kiek jau buvau dabar išgirdęs, iš karto pasijutau nesavame kailyje — taip mano krūtinėje vėl pabudo viltis. Petrulis, nepastebėdamas mano nuotaikos, ėjo šalia susimąstęs, atsikosėdamas, rengdamasis prakalbėti ir vėl nutildamas.

—    Dabar, kai mes susitikom, Broniau ... Žinai, kartais man ateina galvon įdomių minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti su kuo nors tokiu išsilavinusiu kaip tu. Pasakyk man štai ką, Broniau: ar tau atrodo, kad didieji žmonės — aš kalbu apie garsius vadus, kūrėjus ir t.t. — ar jie žino patys apie savo didybę?
—    Kodėl, aš manau, kad žino — kur nežinos? — atsakiau sumišęs, labai nustebintas šitokios Petrulio minties.
—    Gerai. Bet klausyk — kiekvienas mirtingasis yra linkęs save laikyti bent kiek didesniu negu tikrumoje yra. Kai kurie, šiaip visai protingi žmonės, dažnai apserga tikra didybės manija. Kokiu tad būdu tikrai dideli žmonės gali žinoti, kad jie neklysta ir kad jų didybė nėra tik įsivaizduota?

—    Manau, kad tada, kai jie pasiekia ar atlieka ką nors, ko paprastas mirtingasis neįstengtų pasiekti ar atlikti.
—    Labai teisingai. Tačiau ar visi didieji žmonės iš karto sulaukia sėkmės? Daugelis jų turi laukti pasisekimo labai ilgai, o kai kurie, ir tai iš pačių didžiausių, jo nesulaukia visą savo gyvenimą. Jie pripažįstami tik po mirties. Ką apie save galėjo manyti šitokie?

—    Bet ar tai jiems svarbu? Jei, pavyzdžiui, žmogus yra stiprus, tai jis vistiek laimės kovoje, nepaisant, ar žino apie savo jėgą, ar ne.
—    Nagi, nagi, Broniau! Atleisk, jei paprieštarausiu. Stipruolis, kuris nieko nežino apie savo jėgą, niekad nelaimės paprasčiausiai dėl to, kad jis nuo kiekvieno bėgs.

—    Tai tada jam truks ne jėgos, bet drąsos. Net stipruolis, kuris žino esąs stiprus, Kazy, gali stokoti drąsos.
—    Tai, pagal tave, žmogaus didybės matas yra jo drąsa, ar ne?
—    Galbūt, bet tik iš dalies. Įsigilinus į klausimą, išryškėja visa eilė kitų privalumų, kurie glūdi didžio žmogaus prigimtyje . . .

Tačiau Petrulis manęs jau nebeklausė. Jis ėmė garsiai švilpauti, pasilenkęs suspaudė sniego gniūžtę ir sviedė ją į medį, iš kurio pakilo pustuzinis varnų, garsiai protestuodamos prieš tokį nemandagų pažadinimą. Atrodė, lyg būčiau Petruliui davęs kokį labai reikšmingą patarimą, ar išsklaidęs jo abejones, ar patvirtinęs kokią nors jo mintį, kuria pats labai norėjo patikėti.

Kai sustojome ties jo varteliais, Petrulis tarė:
—    Zinai ką? Užeik — išgersim arbatos ir pašnekučiuosim.
—    Bet jau netoli uždraustas laikas, Kazy.
—    Tai kas? Lentpjūvės gatvėje patruliai niekad nepasimaišo. Dažnai pareinu apie vidurnaktį, ir dar niekad neįkliuvau.
—    Tiesą sakant, — prisipažinau susigėdęs, — mano šeimininkė anksti užstumia duris ir nueina gulti. Nenoriu trankytis į langus.

Petrulis nusijuokė.
—    Tiek to. Tai kitą kartą. Prisipažinsiu, kad noriu tau pasakyti vieną svarbų dalyką, bet gal geriau ne dabar. Pasakysiu, kai ateis laikas. Labanakt, Broniau.
 
ELENA DOCIENĖ-ŠIDLAITĖ        Rūpintojėlis (medis)

— Labanakt, ir ačiū už pagalbą, Kazy.
Reiterio languose, užtemdytuose kaip ir visur kitur karo metu, tebuvo matyti dvi eilės geltonų šviesos taškelių ten, kur buvo pervertos virvutės. Iš kamino kilo plona dūmų sruoga, skleidžianti degančių pušies pjuvenų kvapą mėnulio apšviestoje gatvėje. Spausdamas medžiagą po pažastimi, pasileidau namo beveik bėgte, garsiai juokdamasis be jokios regimos priežasties.