SENASIS VILNIUS Spausdinti
Parašė Vincas Trumpa   


Iš palikto rankraščio, istoriko S. Sužiedėlio parengto spaudai, 1963 m. Tėvai Pranciškonai išleido per anksti mirusio Adolfo Šapokos Senąjį Vilnių. Tai nėra pilna ir išsami Vilniaus  miesto  istorija.  Lyg nujausdamas, kas gali atsitikti, dr. A. Šapoka   rašė   įžangoje:    "Nebūdamas tikras, ar beteks kada prie šio darbo grįžti, autorius šios dalies nepavadino pirmuoju tomu, bet pasirinko jai visiškai atskirą pavadinimą, nors kai kurios spragos ir bus suprantamos,   turint   galvoje    pirmąjį darbo planą ir pagal jį rinktą medžiagą". O tas pilnas planas turėjo apimti visą Vilniaus istorijos problematiką, su jos politiniais, kultūriniais,   socialiniais,   ekonominiais   ir religiniais aspektais. Rimtai medžiagą  Vilniaus istorijai rinkti A.  Šapoka pradėjo 1941 m. persikėlęs dirbti į Vilniaus universitetą, kur tarp kita ko jis  skaitė platų  kelių  semestrų  epizodinį  kursą  iš  Vilniaus istorijos. Gaila, emigracija, o po to ir mirtis (1961 m.) neleido jam nei visos medžiagos surinkti, nei to taip labai   reikalingo   plano   įgyvendinti. Turbūt, Vilniui vėl priseis ilgus metus laukti savo istoriko, nors keletas neblogų darbų apie atskiras Vilniaus  praeities  problemas  yra paskelbta Lietuvoje.


Tai, kas čia recenzuojamoje knygoje paskelbta, tėra tik Vilniaus istorijos bruožai ligi XVIII a. pabaigos (ne ligi XVII a. pabaigos, kaip klaidingai skelbia knygos titulinis puslapis). Užtat ji tik iš dalies galės patenkinti senosios Lietuvos sostinės troškimą savo istoriko. Be abejo, A. Šapoka būtų galėjęs būti kaip tik toks jos istorikas. Jo sugebėjimas kritiškai analizuoti istorinius faktus ir šaltinius, jo blaivus ir kritiškas žvilgsnis į praeities legendas ir mitus, jo sine ira et studio traktavimas visos istorinės problematikos, pagaliau jo retas sugebėjimas iš smulkmenų padaryti sintetines išvadas ir duoti gyvą pilnaties vaizdą darė jį kone idealiu Vilniaus istorijos tyrinėtoju.

Tokių savybių Vilniaus istorikas gal yra labiau reikalingas negu kurio kito miesto, nes Vilnius, gal labiau negu kuris kitas miestas buvo įvairių kontrastų susikryžiavimo vieta ir įvairių ginčų objektas, čia labai anksti, gali sakyti nuo pat jo istorijos pradžios, susidūrė įvairios kultūros, religijos ir tautybės. Vilnius sugebėjo jas visas į save suimti, neleisdamas nei vienai jų visiškai įsigalėti ir nustelbti kitas. Užtat čia šalia puikių katalikų bažnyčių galėjo gerai tarpti pravoslaviškos cerkvės, muzulmoniškos mečetės, vėliau žydiškos sinagogos. Net pačios aršiausios kontrareformacijos laikais (XVII-XVIII a.) čia išsilaikė evangeliškai protestantiška bendruomenė. Vilniuje rado prieglobstį ne vienas Vakarų ir Rytų Europos eretikas ir atskalūnas. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje tarp visų tų bažnyčių ir maldos namų čia nepaprastai suklestėjo masonija, patraukdama į savo tarpą net augš-tuosius Katalikų Bažnyčios dignitorius.

Jau nuo pat Gedimino laikų lygiai gerai vešėjo čia įvairios tautybės: lietuviai, rusai, vokiečiai, lenkai, vėliau žydai, totoriai ir kt. Visi čia galėjo tilpti. Vilnius nealga-mavo jų, bet leido jiems visiems gyventi, pasilaikant savo kalbą, tikybą, papročius ir savo gyvenimo būdą. Visi turėjo lygias teises dalyvauti miesto valdyme, jo kultūros ir ekonominės gerovės kūrime. Vilnius, būdamas Lietuvos sostinė, buvo tarptautinis miestas tikra to žodžio prasme. Visos pastangos padaryti iš Vilniaus vienos tautos ar vienos religijos miestą — o tokių pastangų netrūko — visados buvo pasmerktos nepasisekimui.

Tokios ir panašios mintys kyla, skaitant pomirtinį Adolfo Šapokos veikalą "Senasis Vilnius". Jis prasideda sena ir dar ligi šiol neišspręsta, ir vargu kada išspręsimą, problema, apie senosios Lietuvos valstybės sostinės vardą ir vietą. Klausimas, rodos, paprastas: kur buvo Mindaugo sostinė ? Tas valdovas iš dalies apjungė Lietuvą, priėmė krikštą ir vainikavosi karaliaus vainiku, palaikė santykius su užsieniu, priiminėjo svetimų valstybių pasiuntinius, susirašinėjo net su popiežiumi. O dėl jo sostinės nesutaria nei istoriniai šaltiniai, nei istorikai bei archeologai, šalia pusiau legendarinės Vorutos, minimos istorinės Kernavės (greičiausiai Traidenio sostinės), Naugarduko, Liškiavos (gražiai V. Krėvės aprašytos "Dainavos šalies senų žmonių padavimuose") ir kt. vietovės. A. Šapoka, išnagrinėjęs visas teorijas ir hipotezes, prieina prie išvados, kad "Mindaugo sostinė tebėra neatspėta. Yra tik aišku, kad ji turėjo būti iš tėvų paveldėtoje žemėje — Lietuvoje siaurąja prasme, t. y. pietvakarinėje Augš-taičių dalyje, kuri dabar paprastai vadinama Vilniaus sritimi" (20 p.).

Man atrodo, kad tos problemos gvildytojai be reikalo neprileidžia minties, kad Mindaugas ir jo įpėdiniai galėjo ir visiškai neturėti vienos sostinės. Atsižvelgiant j viduramžinę tradiciją tai nebūtų nieko nepaprasto. Juk, pavyzdžiui, toks Karolis Didysis, kurio valdymo laikotarpis dauB- geriau dokumentuotas negu pirmųjų Lietuvos valdovų, irgi beveik ligi savo gyvenimo galo neturėjo vienos pastovios sostinės. Panašią mintį prieš dešimt su viršum metų yra iškėlęs ir A. Šapoka "Aiduose".
Neabejotina, kad tikroji Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, istorija prasideda su Gedimino laikais, kuris 1323 m. rašytame laiške Saksonijos pranciškonams mini dvi jiems pastatytas bažnyčias Lietuvoje, kurių viena esanti in civitate nostra regia Vilna (mūsų karališkajame mieste Vilniuje. Kita buvo Naugarduke). Iš penkių žinomų Gedimino laiškų Vokietijos miestams ir Vakarų Europos vienuolynams keturi yra datuoti Vilniuje. Teisingai A. Šapoka samprotauja, kad jeigu kai kurie tų laiškų ir būtų falsifikuoti (arba in-terpoliuoti), tai nepaneigtų Vilniaus, kaip Gedimino sostinės, fakto, nes falsifikatoriai ypač stengėsi priartėti prie faktinosios padėties. Taigi "Gedimino laikais Vilnius buvo Lietuvos sostinė" (39 p.).

Kaip toks jis ėmė augti ir garsėti. Vėl sekant anų laikų tradicijomis, jį reikėjo apipinti įvairiomis legendomis, iš kurių pati gražiausia, liečianti Vilniaus mie.~to įkūrimą, buvo legenda apie Geležinį Vilką iš XVI amžiaus. Miestų įkūrimo legendos buvo labai populiarios anais laikais, ir kiekvienas svarbesnis miestas savo pradžią siejo su kokiu nors vienu asmenimi ar įvykiu. Be abejo, tose legendose tebuvo tik dalis tiesos. Sostinę perkelti į kurią nors vietą arba pilį pastatyti galėjo ir vienas žmogus, ypač valdovas (ir mūsų laikais a. a. prof. K. Pakštas vedė akciją už sostinės perkėlimą į Klaipėdą), bet miestas pastatyti nėra vieno žmogaus darbas, net ir valdovo. Užtat visiškai galima prileisti, kad Vilniaus miestas egzistavo jau ir seniau, ir visiškai galima sutikti su A. Šapokos spėjimu, kad "gal Mindaugo sostinė (tiksliau, viena sostinių) buvęs ir pats Vilnius?" (20 p.).

Gana plačiai A. Šapoka nagrinėja Vilniaus, kaip didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sostinės, istoriją XIV-XVI a., ypač jos pilių, bažnyčių ir sutvirtinimų (sienų ir vartų) statybą. Dėl šių pastarųjų verta pastebėti, kad priešingai daugumai anų laikų miestų Vilnius ilgą laiką išliko be gynybinės sienos ir vartų. Tai galima paaiškinti tuo, kad 1410 m. pašalinus Vokiečių ordino pavojų ilgą laiką Vilniui negrėsė joks išorinis priešas. Tik į xv a. galą toks pavojus atsirado iš totorių ir ypač jų jungo nusikračiusios Maskvos pusės. Įdomu, kad A. Merkys paskelbęs gražią studiją apie Vilniaus miesto gynybinius įtvirtinimus (Iš lietuvių kultūros istorijos II t.) beveik visiškai nutyli šį pavojų. Iš tikrųjų, tas pavojus buvo visiškai realus. Jis XVI a. vidury vertė Lietuvos bajoriją griežčiau reikalauti sąjungos su Lenkija. Pagaliau ne kas kita, o Maskva 1655 m. pirmoji okupavo ir žiauriai nuteriojo Lietuvos sostinę. Dėl suprantamų priežasčių dabartiniai Lietuvos istorikai vengia tuos klausimus liesti.

Nepamiršo A. Šapoka socialinės ir ekonominės Vilniaus istorijos, kaip įvairių privilegijų, magdeburgijų ir kt. teisių analizės. Kalba jis ir apie cechus, gildijas, prekybą ir t.t. Tiesa, apie viską gana schematiškai, mat, visa tai turėjo įeiti į jo pirminį platųjį Vilniaus istorijos planą.

Įdomu, kad nežiūrint Vilniaus, kaip didžiulės imperijos sostinės, reikšmės ir garso ligi XVI a. beveik neliko jokio smulkesnio Vilniaus miesto aprašymo. Vienas seniausių, bet labai nepilnas, buvo Ghilliber-to de Lannoy, Burgundijos didiko, aprašymas, kuris Vilniuje lankėsi 1414 m. ir kurio kroniką paskelbė A. Klimas. Tarp kita ko, Amerikos Rooseveltai sieja savo giminę su tuo pačiu Ghillibertu de Lannoy. Lenkų istorikas Dlugošas, aplamai lietuvių ir Lietuvos nemėgdamas, gana kreivai pavaizdavo Lietuvos ir Vilniaus gyvenimą. Užtat norint sužinoti, kaip Vilnius gyveno XIV ir XV a., prisieina daugiau remtis archeologiniais negu istoriniais šaltinais. Kaip tik kasinėjimų duomenimis pasiremdamas ir bandė nušviesti Vilniaus XIV a. gyvenimą A. Tautavičius (Iš lietuvių kultūros istorijos It.).

XVI a. buvo tikrasis Vilniaus žydėjimo ir klestėjimo amžius. Zigmanto Senio ir ypač jo sūnaus Zigmanto II Augusto laikais Vilnius augo lyg ant mielių (dėl Šapokos vartojamo asmenvardžio Zigmantas, o ne Žygimantas galėtų būti nuomonių skirtumo, tačiau istoriškai jo vartojamas asmenvardis, turbūt, turi daugiau pagrindo negu kai kurių peršamas, beje rusų istorikų seniai vartojamas, Žygimanto vardas). Iš XVI a. yra ir keletas platesnių Vilniaus aprašymų bei žemėlapių, kurių ne vieną A. Šapoka plačiai cituoja ir nagrinėja jų teikiamų žinių patikimumą.

Paskutiniuose poroje skyrių tikrai labai schematiškai ir nepilnai aprašoma Vilniaus istorija XVII ir XVIII amžiuose. 1569 m. unija su Lenkija ir visos Respublikos sostinės perkėlimas į Varšuvą buvo skaudus Vilniui smūgis.  Bajoriškoji respublika ir kitaip negližavo miestų ir miestiečių reikalus, siaurindama jų teises. Vilniui ėmė grėsti ir pavojai iš užsienio (Maskvos, Švedijos, Brandenburgo). XVII a. religinis fanatizmas, gaisrai ir kitos nelaimės ne tik neleido Vilniui (ir kitiems miestams) augti, bet jį tiesiog smukdė. Beveik vienintelis šviesus momentas buvo jėzuitų įkurta Vilniaus akademija. Deja, A. Šapoka šį dalyką beveik negirdomis praleido, matyt, ir vėl jo nagrinėjimą palikdamas anam platesniam planui. Gražios medžiagos ir įdomių svarstymų Vilniaus akademijos įvertinimui paskelbė a. a. Konstantinas Jablonskis kolektyviniame J. Bulavo redaguotame leidinyje "Vilniaus universitetas".

Leidinys yra aprūpintas beveik visais reikalingais priedais. Pateikta gana plati bibliografija (306-318 p.). Tačiau joje yra nemaža veikalų, kurie su Vilniaus istorija beveik neturi nieko bendro. Iš antros pusės, yra nemaža specialiai Vilnių liečiančių studijų ir darbų, kurių šioje bibliografijoje nėra. Leidinyje apstu iliustracijų, už kurias skaitančioji visuomenė turi būti dėkinga Pauliui Jurkui, buvusiam A. Šapokos studentui. Netrūksta nei asmenvardžių bei geografinių vardų rodyklių. Leidinio redaktorius S. Sužiedėlis pateikė gana plačią ir išsamią A. Šapokos biografiją, kurioje nuostabiai kruopščiai suregistruoti beveik visi svarbesni A. Šapokos istoriniai veikalai ir straipsniai.

Pabaigai norėtųsi pora žodžių pasakyti dėl redagavimo, šio leidinio redaktorius, atrodo, elgėsi labai atsargiai su velionies paliktu rankraščiu ir jokių esminių pakeitimų jame nedarė. Tai yra esminis kiekvieno pomirtinio veikalo redagavimo reikalavimas. Redaktorius — Simas Sužiedėlis — prisipažįsta, kad jis davęs smulkesnę skyrių ir poskyrių padalą. Gal tai ir nebuvo būtinai reikalinga, bet iš esmės tai veikalo nekeičia, išskyrus, kad kai kurie poskyrių pavadinimai truputį kvepia propagandiniu momentu. O to, žinoma, reikėjo būtinai vengti, nes A. Šapoka nebuvo joks propagandinis istorikas, jeigu toks istorikas iš viso yra įmanomas.

Aš neabejoju, kad "Senasis Vilnius", išverstas i anglų, vokiečių, net ir lenkų kalbą, būtų visų priimtas, kaip rimtas mokslinis veikalas, su kurio teigimais ne visados būtų galima sutikti, bet su kuriuo nebūtų galima nesiskaityti.
Užverčiame, turbūt, paskutinį Adolfo Šapokos kūrybos lapą. Sakau,  kūrybos,  nes tikras istorikas yra kūrėjas. Toks buvo ir a. a. Adolfas Šapoka. Jis jieškojo praeityje naujo, kaip rašytojas ir menininkas jieško dabartyje naujo. Jis norėjo pavaizduoti mums Vilnių, kokį jj niekas kitas mums nepavaizdavo. Deja, ne dėl jo paties kaltės ar nesugebėjimo tas Vilnius neišėjo toks naujas ir platus, kokį jis buvo užsimojęs mums duoti. A. Šapoka labai gerai suprato, kaip sunku savos tautos ir savo miesto istoriku būti gyvenant toli. Tai jis yra šių eilučių autoriui labai aiškiai išsakęs. Nežinau, kada A. Šapoka pajuto sravo širdies negalavimus, bet skaitant šį paskutinį veikalą jauti, kad jis nebuvo jau toks ramus, šaltas ir abejingas, koks jis buvo beveik visuose kituose savo raštuose. Kodėl, tik patys artimieji Adolfo Šapokos draugai supras. Ir jie žinos, kad Adolfas Šapoka buvo geras istorikas.
Vincas Trumpa