V. ALANTO DRAMOS VEIKALAI Spausdinti
Parašė Dr. J. Grinius   


Draminiam kūriniui parašyti teatro scena nėra būtina. Tačiau be jos tas kūrinys vistiek lieka neatbaigtas, o jo autorius negauna paskato naują veikalą parašyti. Vyt. Alantas šituo atžvilgiu laimingesnis už kitus, rašančius draminių kūrinių. Detroite, kur rašytojas gyvena, beveik nuolat veikia lietuviškas teatro sambūris, vadovaujamas Z. Ar-lauskaitės-Mikšienės. Kaip tik jis dažniausiai pastato V. Alanto komedijas, arba gal net paragina jų parašyti. Gal dėl šios aplinkybes V. Alantas per penkiolika metų yra pasirodęs produktyviausiu draminių kūrinių autorium Amerikoj, šitai paliudija neseniai Čikagoj viena knyga išleisti "9 dramos veikalai", kurių septyni buvo parašyti Amerikoj, o jų penki pastatyti dramos sambūrio Detroite. Tai tikriausiai abipusis rašytojo ir vaidintojų pasitar-navimas lietuviams.


šalia kūrybinio darbo, kurio reikalavo pjesių rašymas, V. Alantas dar turėjo pridėti ir savo pinigo, reikalingo išleisti dramos veikalams viena didele (386 psl.), gražiai iliustruota knyga, nes autoriaus bičiulių sumestų lėšų knygai išspausdinti neužteko." Tai liūdnas reiškinys. Jo pateisinimui dažnai kalbama, kad draminių veikalų publika neperkanti, nes jie esą skirti scenoj vaidinti, o skaityti esą neįdomūs. Atrodo, kad šitokios kalbos neteisingos, arba jos liudija skaitytojų tingumą, nes draminis kūrinys gali būti įdomesnis už romaną, žinoma, drama dramai ir romanas romanui nelygūs. Tačiau galiu prisipažinti, kad V. Alanto "9 dramos veikalus" perskaičiau greičiau ir labiau susidomėjęs, negu esu skaitęs to paties rašytojo romaną "Tarp dviejų gyvenimų". Šituo čia nelyginu jo romano ir jo dramos veikalų meninės vertės, o tik kalbu apie įdomų skaitymą skleidžiamų kalbų prietarui griauti.

Apie ką byloja tie devyni Vyt. Alanto dramos veikalai? Jie visi daugiau ar mažiau vaizduoja lietuvių gyvenimą trijose labai skirtingose aplinkybėse ir politinėse sąlygose. Trys pirmieji knygoj išspausdinti kūriniai — "Buhalterijos klaida", "Augštadvaris" ir "Ragučio šaltinėlis" vienaip ar kitaip paliečia nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Kitos trys komedijos — "Visuomenės veikėjai", "šiapus uždangos" ir "Sąmokslas prieš savuosius" — praskleidžia lietuvių gyvenimą Amerikoj. Pagaliau trys paskutinės dramos — "žodžiai iš anapus", "Penkios minutės prieš dvyliktą" ir "Kyla vėtra ūkanose" — vaizduoja lietuvių rezistenciją komunistų pagrobto j Lietuvoj. Taigi medžiagą savo veikalams V. Alantas ėmė iš plataus lietuvių gyvenimo, kuris išsitiesia gal per dvidešimt penkerių metų laikotarpį. Plačiau ir įvairiau V. Alantas palietė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Jame parodomi ne tik smulkūs šeimyninio pobūdžio nesusipratimai ("Buhalterijos klaida"), bet paliečiami ir gilesni — psichologiniai, moraliniai ir socialiniai — klausimai, privedą prie rimtų konfliktų, kuriems išspręsti prireikia kalėjimo ("Ragučio šaltinėlis") ir net žmogžudystės ("Augštadvaris"). Šitie veikalai taip pat stambesni ir gali sudaryti 2-3 valandų rimtus spektaklius.

Vienodesni ir smulkesni, daugiau mėgėjų teatrui skirti, trys veikalai iš Amerikos lietuvių gyvenimo. Tai trys komedijos, sumegztos daugiausia meilės santykiais bei jų painiavomis, kuriose apskritai neiškyla jokia žmogiška problema. Sakysim, "Visuomenės veikėjuose" parodyti dar senųjų lietuvių išeivių priešingumai tarp vadinamųjų pirmeivių ir katalikų, bet iš tikrųjų neturį jokio rimto pagrindo, nes tesą kilę iš asmeninių ambicijų bei naudos interesų. Šis suprastintas priešingumų klausimas, kurį nelabai sunkiai išsprendžia naujųjų ateivių studentiškas jaunimas, neatitinka tikrovę ir nėra toks paprastas, kaip jį parodo komedijoj V. Alantas. Jei jis toks paprastas, kaip vaizduoja autorius, tai jis nėra jokia problema, o tik žaismas. Bet, iš kitos pusės, autorius savo pastaboje nurodo, kad priešingumo klausimas esąs visuotinis, pasireiškiąs tarp lietuvių bet kurioj pasaulio daly. Jei šitaip, tada rašytojas be reikalo tą problemą savo komedijoj parodo lengvai išsprendžiamą. Giliau V. Alantas pažiūri į lietuvių ir amerikiečių mišrias santuokas "Sąmoksle prieš savuosius". Tai, mano nuomone, pati geriausia komedija, liečianti Amerikos lietuvių gyvenimą. Bet ir joj visų problemos šaknų nematyti. Kodėl šitaip rašytojui išeina, paaiškės pastabose apie V. Alanto idėjini žvilgsnį, interpretuojant gyvenimą.

Paskutinės trys nedidelės rinkinio dramos iš pavergtos Lietuvos susilieja į beveik vieną dramą apie rezistenciją prieš okupantus rusus. Jose pasirodo ir V. Alanto savotiška lietuviška mistika su sapnais ir legendomis, — mistika artima jo "Pragaro pašvaisčių" romano šiek tiek butaforinei ir šiek tiek vidūniš-kai mistikai, šitose dramose iškyla ir bendrai žmogiškos problemos, nors autorius jų neakcentuoja arba neteisingai nušviečia. Sakysim, "Žodžiuose iš anapus" rašytojas parodo rusų okupantų aroganciją ir gyvulišką savanaudiškumą, kuris atveria akis net lietuviams komunistams. Kad šitokių reiškinių pavergtos Lietuvos gyvenime pasitaiko apsčiai, dėl to abejoti netenka. Bet, su-vesdamas okupantų arogantišką egoizmą tik į rusų tautybę, V. Alantas okupacijos problemą susiaurina ir nužmogina. Argi tik vieni rusai tėra žemi ir brutalūs savanaudžiai? Kad vokiečių naciai nedaug kuo skyrėsi nuo rusų, tai rodė pats V. Alantas "Pragaro pašvaisčių" romane. Taigi kiekviena okupacija savo pareigūnuose sužadina savanaudiškumą ir arogantišką brutalumą, vis-tiek kokios tautybės tie okupantai bebūtų. Tas ydas tematydamas rusų komunistuose, "žodžių iš anapus" rašytojas susiaurina ir iškreipia žmogišką problemą, šituo nuskriaudžia save ir skaitytojus, nes rusų okupacinius pareigūnus sušaržuoja iki neįtikimų baidyklių.

"Penkiose minutėse prieš dvyliką" V. Alantas parodo lietuvių ir latvių rezistentų santykius bei propaguoja lietuvių ir latvių broliškos vienybės reikalą, nes dėl jos stokos atsiveria platūs vartai išdavystei. Kitaip tariant, dramoj lietuvių latvių vienybės problema yra sujungta su bendrai žmogiška išdavystės problema. Bet autorius šito žmogiško pobūdžio nepabrėžia ir net nepasako, kodėl Monika yra tapusi rusų komunistų agente ir lietuvių partizanų išdavike. Nors pirmajame dramos veiksme apie Moniką kalbama, kaip apie įtartiną mergą, tačiau kad ji būtų išdavikė, skaitytojui per visą veiksmą lieka neaišku. Dėl to pirmasis veiksmas neduoda dramatinės įtampos. O kaip tik jame (ekspozicijoj) būtų turėję paaiškėti Monikos vėlesnių išdavikiškų veiksmų motyvai. Atrodo, kad stipriausia iš rezistencinių dramų yra "Kyla audra ūkanose", kur išdavystės problema yra pervesta į oportunizmo problemą. Bet šios problemos paaiškinimo ir pagrindimo rašytojas taip pat pašykštėjo, nors tai būtų galėję paryškinti Mirgos herojišką idealizmą, į kurį autorius žiūri rimtai.

Perskaičius visus devynis kūrinius, kyla klausimas, kas verčia V. Alantą tikras problemas tik paliesti, arba jas susiaurinti, arba net iškreipti, kad jos nebeatrodytų problemomis, arba nuvestų j šaržą. Atsakymas negali būti vienalypis. Kai kuriais atvejais rašytojas nedrįsta kelti problemų žinodamas, kad rašo teatro mėgėjams, kurie neturi visų reikalingų   duomenų   rimtam   spektakliui paruošti, ir lengvai nusiteikusiems žiūrovams, kurie teatre tenori smagiai praleisti vakarą, negalvodami apie jokias problemas, šitokiais sumetimais tikriausiai buvo parašyta komedija "Šiapus uždangos". Techniškai ji sukurta gerai, pramogautis mėgstančiai publikai gali lengvai patikti ir nesunki suvaidinti neprofesionalams. Bet ši komedija turinio atžvilgiu pati tuščiausia. Ir tai ne komedija, bet pramoginis farsas. Tiesa, V. Alantas lyg mėgina jam suteikti probleminės atošvaistės pasakydamas, kad žmonių gyvenimas yra komedija, kad rašytojui tereikia gyvenime įvykius šiek tiek paorganizuoti, kad scenoj išeitų komedija, šitaip šabloniškai kalbėti yra madinga, kai į gyvenimą žiūrima ciniškai, nepripažįstant jokių principų ir pareigų, išskyrus egoistinį smagumą, "šiapus uždangos" komedijoj į viską ir žiūrima labai nerimtai, tartum našlei antrą kartą ištekėti, senberniui vesti, vedusiam kito žmoną pamilti, su savąja žmona skirtis, ją atiduoti savo draugui, o paskui susigrąžinti tebūtų tik vieni juokai. Šitokį žaismą gal įdomu vieną kartą pamatyti scenoj. Bet ar jį begalima laikyti meno kūriniu, kuris paprastai nuveda j problemą, kada žaidėjai bepina-miems įvykiams mažiau skiria reikšmės, negu jos savo žaidimuose suteikia vaikai?

Kad farsas "šiapus uždangos" autoriaus nesuprantamas problemiškai (kaip gyvenimo simbolis), galima spręsti iš to, kad V. Alantas be jo dar parašė aštuonis rimtesnius dalykus. Tarp jų yra keturios komedijos, kuriose pramoginio elemento nemažai. Bet jose matyti, kad rašytojas nori gyvenime pripažinti principus ir pareigas, kurie stovėtų augš-čiau elementarinių smagumo - nesmagumo bei naudos interesų, žinomų net gyvių pasauly. Ir iš tikro V. Alanto komedijų veikėjai pripažįsta principų ir pareigų, kurie žmones išskiria iš gyvių ir kurie turi reikšmės draminu konfliktų kovoje. Tai matyti "Ragučio šaltinėly" ir "Sąmoksle prieš savuosius", nekalbant jau apie dramas. Sakysim, šioj pastarojoj komedijoj aiškiai matyti, kad mišri santuoka V. Alan-tui atrodo rimtesnė problema negu vedybos tarp vienos tautybės asmenų. Rašytojas pastebi, kad mišrioj santuokoj problemą sunkina ne tik kalbos, bet ir moralinės - dvasinės kultūros klausimas. Tai teisinga pažiūra. Tik gaila, kad V. Alantas moralinę - dvasinę kultūrą supranta per siaurai, ja telaikydamas kalbą, literatūrą ir papročius. Bet pasaulėžiūra, kurioj religija užima esminę vietą, yra taip pat labai svarbi dvasinės kultūros dalis. Tuo tarpu V. Alantas nori pasaulėžiūrą iš kultūros išjungti, nukeldamas kepurę lėkštam miesčioniškumui.

Šitoks rašytojo požiūris matyti "Visuomenės veikėjuose", kur pasaulėžiūros klausimas parodomas smulkiu juokų objektu, nes suvedamas į siaurų ambicijų ir naudos interesus. Kituose veikaluose taip pat nesunku pastebėti, kad meilės ir santuokos problemos V. Alantui tėra psichologiniai, paprotiniai ir dar kartais socialiniai reiškiniai. Tuo tarpu daugeliui žmonių, bent daugeliui lietuvių meilė ir santuoka yra daug gilesnės problemos — ne tik psichologinės, bet socialinės, moralinės ir religinės. Jų nematymas ar nepripažinimas tik uždengia santykių su būtimi problemą. O tai veda prie personažų sulėkštinimo ir sušvelnina konfliktus, kurie yra kiekvienos dramos ir komedijos siela. Kad kova dėl kilusio konflikto yra draminio veiksmo esmė, V. Alantas gerai žino. Todėl iš karto ir nesuprantama, kodėl jis nori iš savo kūrinių išjungti pasaulėžiūros, moralės ir religijos klausimus.

Įdėmiau pažvelgus į V. Alanto draminius kūrinius, paaiškėja, kad jam už pasaulėžiūrinius (religinius, moralinius) principus augščiau stovi lietuviškos tautybės principas. Tai matyti "Visuomenės veikėjų" ir "Sąmokslo prieš savuosius" komedijose ir dramose. Sakysim, "Augštadvary" senė Žymantienė pasiruošusi sugriauti savo sūnaus santuoką, kad tik jos dvaras išliktų Žymantų šeimos rankose, kaip to reikalauja neva tautinė tradicija. "Sąmoksle prieš savuosius" studentas Šaltenis atsisako nuo sužadėtuvių su amerikiete Patricija Shervvoodaite, nes, ją vedęs, jis nebegalėtų drauge su lietuviais džiaugtis savo literatūrinio talento vaisiais. "Vėtroj ūkanose" į savęs atsižadėjimą ir pasipriešinimą rusų okupantams Mirgą skatina lietuviška legenda apie žuvusią nuo rusų Mariją Goštautaitę, kurios statula puošia Mirgos gyvenamą požemį Vilniuj. Trumpai tariant, Lietuvos tradicijos, Lietuvos laisvė, lietuvių vienybės reikalai V. Alanto dramos kūriniuose iškeliami į augščiausią principą ir pareigą, kurie uždengia pasaulėžiūrinius principus bei pareigas, arba padaro juos neveiklius, nors dėl to nukenčia veikėjų individualiai skirtumai (per visus devynis veikalus nėra nė vieno asmens, kuriam bent kiek rūpėtų krikščionių religijos bei dorovės principai, nors lietuvių tautoj   dar   katalikai sudaro daugumą), o dramatiniai konfliktai lėkštėja (tai ypač jaučiama "Vėtros ūkanose" dramoj, nes veiksmas vyksta Vilniuj, kur tebėra ir Aušros vartai ir šv. Kazimiero karstas, kurių V. Alantas nepamini, nors jie priklauso lietuviškai tradicijai) .

Be abejo gražu, kad V. Alantas brangina Lietuvą, jos laisvę ir jos vaikų vienybę. Tik negerai, kad dėl nacionalizmo (lietuvybės iškėlimo augščiau visko) jis siaurina ar lėkš-tina žmogiškąjį asmenį ir netiesiog pažemina teisingumo ir meilės principus, kuriuos puoselėja krikščionybė. Iš jų išplaukia ir laisvės reikalavimas kiekvienai tautai, taigi ir lietuviams. V. Alanto dramose tų principų nėra nė šešėlio. Dėl to ten vaizduojama lietuvių kova prieš komunizmą neturi plataus žmogiško skambesio, tartum ta kova tebūtų lietuvių ir latvių kastos reikalas. Tik "Vėtroj ūkanose" trijų jaunų lietuvių atsidavimas pasipriešinimo idėjai pakelia rezistenciją augščiau žiaurių empirinių faktų ir pragmatinės dorovės, kuri būdinga V. Alantui.

Tikrovės interpretavimas tik pragmatinės dorovės šviesoj gali būti pateisinamas komedijose iš Amerikos lietuvių gyvenimo, nes jose nemaža duoklė atiduodama pramoginiam žaismui. Tačiau tokia interpretacija matyti visuose V. Alanto veikaluose, nes ir lietuvybės principas yra pragmatinis — nėra ir negali būti atremtas nei j transcendenciją, nei į krikščionišką dorovę, kurios V. Alanto personažų sąmonėj neegzistuoja. Tai liudija, kad rašytojo žvilgsnis į tikrovę nėra gilus. O kur būtis giliai nepergyvenama, ten negali būti nė stiprių ryškių charakterių, nes jie yra tų pergyvenimų išraiška.

Tesiversdami tik kasdienine pragmatine dorove, tie veikėjai nepakyla dažniausiai nei lig šviesių žmogiškų augštumų, nei nusileidžia iki tamsių gelmių. Nors tų veikėjų per devynis dramos kūrinius susidaro didelis būrys, bet tik keli jų tėra gilesni ir ryškesni. Prie veikėjų, atremtų į gilesnius pagrindus, priskirtina "Augštadvario" Žymantienė ir "Vėtros ūkanose" Mirga. Komedijų žanre atrodo ryškesni "Ragučio šaltinėlio" Mačionis ir Petkus, o "Sąmoksle prieš savuosius" — Genė ir Sherwoodas. Tik tiek ryškesnių personažų, kurie palieka atminty, nereiškia, kad V. Alantas nesugebėtų ar nesistengtų savo personažų individualizuoti. Bet kadangi rašytojas būties  giliai  nepergyvena ir į veikėjų elgesio motyvus težiūri pragmatinės dorovės žvilgsniu, veikėjų individualiniai bruožai jam išeina išviršiniai. Tai reikia apgailestauti, nes literatūriniai kūriniai įgyja išliekamosios galios ne dėl techninių ar siužetinių prašmatnybių, o dėl gilių ryškių charakterių.

V. Alanto dramos kūriniuose jie būtų labai pravartus, nes autorius nesivaiko nei techniškų prašmatnybių, nei dabar madingų abstraktinių alegorijų. Jo dramos ir komedijos dažniausiai yra klasikinės konstrukcijos. Jose veiksmo esmė — konfliktas dėl ko nors — beveik visada aiškus. Gerai sumegzta intry-ga padeda sklandžiai veiksmui vystytis nuo užuomazgos iki atomazgos, nors į pastarąją kartais įsipina netikėtinumo, savotiško "deus ex ma-china". Tokiais atomazgos pavyzdžiais galėtų būti "Ragučio šaltinėly" Mačionio per staigus išėjimas iš kalėjimo, o "Sąmoksle prieš savuosius" — studento Šaltenio laimima literatūrinė premija. Gerai sumegzta, bet dažnai nelabai komplikuota intryga ir logiškai, be šuolių ir daugžodžiavimų, vedamas veiksmas yra gerosios V. Alanto komedijų ir dramų savybės. Tai liudija ir autoriaus technikinį įgudimą ir jo klasikinę kryptį. Tik gaila, kad gerai sukomponuotose pjesėse dažnai personažai nėra tokie, kurie veikalams galėtų užtikrinti ilgą amžių ir svorį.

V. Alanto dramos veikalai gerokai pagausina lietuvių dramatinę literatūrą, duoda medžiagos ir mėgėjų vaidinimams, bet autorius jais neprisideda teigiamai spręsti krizės dabarties dramatinėj literatūroj, kurios vieni atstovai lengvai plaukioja pramogų paviršiuje, o kiti gilias žmogiškas problemas stengiasi pakeisti brutalumu, cinizmu ir abstrakčiomis alegorijomis.
Dr. J. Grinius