Eilėraščiai |
Parašė BENEDIKTAS RUTKŪNAS |
Dianai - Teresei Lindstrom 1. VĖLYVA ROŽĖ Iš po nakties po mano pražiūrėtu vientulystės langu darže tuščių, bežadžių rudenio troškimų atsivožė nuo vėjo, slėpinius apsakančio, supimo pilna kaitros pilnavidurė rožė. Pro atdarytą langą išviliojo dainą iš manos krūtinės vėlyvo žiedo kvapas svaigurinis Į dieną, vėju žvangią, į naktį, pilnatimi žvainą, — nukrito klevo lapas paskutinis, variu nužvangęs į anapus Vėl užsivėrė mano vakaro šarmotas skausmo vientulystėj prarymotas, langas. Tiktai pilnavidurė rožė žiūri širdim pulsuojančia, raudona. Ją mano sielos akys regi, nors ūkanos, vien niūrios ūkanos palangėj veliasi ir velias; diena pavargus kniūpsčia puola. Diena — derli madona. Žemė juosta. Sutirpo: sodo medžiai, kelias; vinguręs upės juosta. Naktis prie rožės glaudžia skruostą. Šiurpu. Tamsu Manos širdies ranka nuraško vėlų žiedą ir prie kasų tau sega — tegu dega! Jaunosios šydu rėdo tave, tave, jaunystės gulbe, — juodų naktų baltoms jungtuvėms - Valandos baltais balandžiais ulba. 2. ŽALIASIS ROMANSAS Žalia, žalia — vasarojai Nei tvorų, anei ežių. Žalios skepetos plasnoja. Paskendai žaliame rojuj, vėju kvepiančiam šviežiu Žaibo žirgą šimtamylį mylimos kieman gręžiu: "Ar ji laukia? Ar ji myli? Skina rūtą naktį tylią paslaptom su bernužiu, pasigėrus gegužiu?" Žalia. Žalios jūros, gojai. Nei tvorų, anei ežių. Skaros žalsganos plasnoja Mylimai lankytai moju Kepure: "Sudie, brangioji!" Ir nujoju ir prajoju žalio javo žalią rojų, vėju kvepiantį šviežiu Tiktai kryžkelėj sustoju. Apie rūtą vis dūmoju: "Ar pamynė ją po kojų? O ar myli ji mane meile tyra, bedugne? Ar gelmėj šiltų naktų, aukso dulkių nužertų, dalos lūpom su kitu? O tu vienas, vienas tu nuo jos tylioj tolumėlėj degi ilgesiu šventu, neatspėdams, ar ji myli, ar tik slepia skaudų vylių? — Ar sugrįžti dar, ar ne javo jūra žalugne prisiglausti krūtine? Ar myluoti tik . .. sapne?" 3. PRAAMŽIUI Dangaus šviesa, apšvieski neregėjime mane! Sruvenk gyvąja verdene — aš širdimi visa nugrimsiu į Tave Aš atlapota krūtine šaukiuos. Alkstu. Šalu prie upės Nevilties krantų; naktin užblėsusių krislu krentu Sušildyki kvėpavimu šiltu krantų kitų — nuo mano vyzdžio užslėptų, nevėstančios Bangos plautų! Nuskaistinki tyra ugnia mane, nuklimpusį aklų takų dumbluotajam klane! Sušildyk! — Taip pasaulyje klaiku! Vėlu Praamžiaus paslapčių žilų, — aš šalu — Apglėbki meile Tu, jei meilė ir šviesa esi — žari žiežirba debesy žarijų židinio pirmpradžio užkurti šaltai širdžiai, medžiui — žabale skausmo naktį: pasaulio meile tvinti, plakti, iš neregėjimo, iš nuopolio gėlos gelmių gyvenimui atakti Praamžiau, apkabink mane jaunystės meile ugnine! 4. VIZIJA Ko griuvo miestai? Žlugo tautos? Ko mirė tyruos pranašai? Šventovės laiko vandenų paplautos. Iš kankinių žaizdų tebevarva karšti kraujų lašai. Apgaulę, priespaudą, pagiežą aprauda laisvė kalinė Ir karalaitė karste tebemiega stikliniame kalne. O aukso žirgu karalaitis kalnan vidurnaktį įjos — Jau vožias karsto antvožas — kelias Aušra žėruoja veidas jos Ko griuvo miestai? Žlugo tautos? Ko mirė laisvės pranašai? — Šventovės keršto vandenų paplautos — Tu — epitafijas rašai. 5. VIENUMA Rudenio rūkas. Rugienos. Nykuma. Niaukias lango stiklai. Vienas tu, vienas, vis vienas, laime tikėjęs aklai Ilgesiu ilgos darganos dienos. Saulė pravyra vėlai. Prausia jos veidą ūkanų pienas. Liūdesiu linksta šilai Liejas lietum mėnesienos. Tolyje tylūs ženklai Vienas tu, vienas, tu vienas laimės pagaut pakilai. 6. APSIVALYMAS Surizgę klystkeliai. Voratinkliai mirties apraizgė trumpą žemės buitį. Griuvėsiai Upės užtvenktos lavonais — Kruvinos — Klaiku! Šaukiau. Žvaigžde tikėjau — Ir šviesa malonės upe nukrito ant takų Nes Tu — dosnumas, tuštumą pripildęs. Nes Tu —liepsna apvalanti pūlius žaizdų. Gyvybės gausūs vandenai Pragaišo dvokas, dėmės. Šunkeliuos — Aušrinė— Raiba buitis vėl rėdosi jaunai. 7 MĖLYNOJI POEMA Tu vis šito nežinai, kaip man rūpi amžinai, kad žydėtų mėlynai — jūros, upės, ežerai, — kaip galulaukės linai: spinduliuotai ir jaunai. Tu vis šito nežinai - - Akys perregi kiaurai: grimsta žuvys, gintarai — karalaičių auskarai; pasakų balti dvarai; įsibridę jovarai; o pakrantėm — ajarai Siela juokias mėlyna, — amžinai jauna, jauna. Supasi žydra daina. Diena bėga tekina Žeme, žeme linauke tu — jaunoji! Tu — mana! Man padangės — negana, nors ir plauko ten arai, debesų šviesių barai, spindulių auksinės statos; vieškeliai sidabro platūs viršum Alpių, virš Laplatos naktį šildą žiburiai, — kur tiktai apsidairai, susipynę įvairiai su Sietynais, Grigo Ratais, Aušrine, Zodiaku rieda nulemtu taku nuo praamžinu laikų: vyzdis perveria juos, mato, tik prasmės jų nesuprato — Ne, tu šito nežinai, kaip man rūpi amžinai austą toliai melsganai, kur lakias svajas ganai; gėlės, žydinčios žvainai, (jų į nieką nemainai); lygios lygumos, kalnai, sniego plazdantys sparnai, nusidažę dyvinai, kaip galulaukės linai, gulą, liūlą mėlynai Iš tenai vis, iš tenai semiu džiaugsmą kupinai: sklidina širdis, delnai Žeme, žeme mėlynplauke — vandenų, kalnų ir lauko — iš tavęs gyvybė plaukia — Tu — jaunoji! Tu — mana grožio taurė amžina! Man padangės — negana: ją uždengia dargana 8. ATRADIMAS Palikęs dūmus pokylio, damas,, draugus, aš išslenku patyliai pro duris. Gegužio vakaras aistrus, svaigus mane apglėbia džiaugsmo rankomis. Einu laukų keliu, suklusęs vėjelio su rugiais šnekos. Praradime tavęs — vienos, nepakartojamos, Vėjuži, gal tu man atpusi jos kvapą, balsą iš tos pusės, kur ji pasislėpė vingriuos pavasario takuos! Aš jieškau vis tavęs žvaigždėm miglotos, nežinios užklotos pasaulio vandenyno plotuos, praradęs viltį — kvepiančią radastą. O negaliu keliuos sustoti — tavim gyvybės tvinksnis plasta! praradime žaismios buities pilnybės, — aš — kibirkštis didžios Nežinomybės, lapas — džiūstąs gyvatos medyne pakibęs; a§ — kibirkštis didžios Nežinomybės akimirkai nakčia sužibęs! Gegužis apsemia svaigusis. Girdžiu, kaip šnabžda vėjo gūsis: "Į kūdikystės pievą grįžki!" Ir aš seku pro žalią pabarę pėdas užžėlusių tavų takų — Einu, einu, einu pro tūkstančius dienų, žalių jaunų — Į ūko tolį sugrįžtu Gal būt daina? Gal būt sapnu? Už praradimo upės — anoj pusėj O, palaima, šviesa! — Ten tu! Ten tu! Kaip jauna! Kaip kvapnu! Ramunėm galvą apsipynus, vėjo šukuojamais, saulės nubalintais plaukais — skendi kvepėjime darželių diemedžių, rūtų, aguonų, kmynų, javo gryno, melsvų šilų, lašnojančių sakais, beržynų, pasodžių apynių spurgų, Sekminėm šventintų laukų, kur žalia taip, platu! Ten tu, ten tu, ten tu: ant lėno Lėvenio margų krantų su peteliškėmis kartu sukies pavasario svaigiu ratu! — |