KURIA KALBA VAIKAS PRADĖTINAS MOKYTI SKAITYTI?

Parašė Ignas Malėnas

Šiandien šis klausimas mums ypatingai aktualus, nes. jis gali ne tik apspręsti vaiko tautinį sąmoningumą, bet ir nustatyti jo palinkimą pačiai knygai. Taigi, čia greta tautinio iškyla ir grynai mokslinimosi klausimas, kuriuos gali apspręsti mokymo skaityti metodas. Mat, amerikinis ištisų žodžių mokymo metodas neduoda, kaip mūsiškis, atskirų garsų liejimo į skiemenis ir žodžius. Jie mokosi, įsimindami atskirus žodžius, o tai duoda progos dažnai tik tuos žodžius ir mokėti paskaityti, bet naujų formų grafemų neįveikti. Cia ir glūdi ta paslaptis, kodėl tremtinių vaikai taip dažnai moksle pirmauja, palyginti su amerikiečiais: dėl to, kad jie turi geresnį už amerikiečius pasirengimą, ypač skaitymo technikoje. O šitai atliepia ir kitas sritis, nes skaitymu atsiremia ir gretimos disciplinos. Gi amerikietinės mokyklos dėl savo istorinės  (ne fonetinės)  rašybos turi sunkiai išlyginamų keblumų. Tik pilnų žodžių metodu skaitymo mokyti mokiniai dažnai negali paskaityti naujų nesutiktų grafemu, net baigę amerikinę pradžios mokyklą, o pagal Rudolf Flesch (Why Johnny Can't Read), pasitaiko net tokių, kurie nemoka naujų žodžių paskaityti, net baigę gimnaziją. Vadinasi, vaiką palieka kankintis visam gyvenimui, atimdami sąlygas pamėgti knygą ir normaliai džiaugtis skaitymo menu. Kitas dalykas yra su lietuvių kalbos skaitymo mokymu, čia metodas atsiremia fonetiniu pradu, vadinasi, atsiremia garsais — jų liejimu į skiemenis ir žodžius. Tiesa, vaikui sunkiausia šitą garsų jungimą (arba liejimą) į skiemenis ar net žodžius sugriebti, nes tai yra iracionalus darbo kelias. Bet šiuo metu ir šioje srityje yra tiek pažengta, kad mokymas jau jokių kliūčių nesudaro. Ketverių metų vaiką, kasdien po 2 pusvalandžiu dirbant, galima išmokyti skaityti per 2-3 mėn. Tie laikai, kur vaiką reikia mokyti kelis metus, kol jis pagauna skaitymo techniką, jau seniai praėjo. Tik senosios rusų mokyklos mokė po kelis metus, o Lietuvos mokyklos jau retai aptikdavo mokinių, kuriem reikėdavo pasilikti pirmame skyriuje antriems metams. Ir tai dažniausiai atsitikdavo dėl klasių gausumo, nes mokytojas, ypač sunkiau drausminamus, paleisdavo iš akių, ir jie pamokoje aktyviai nedalyvaudavo. Tokiu būdu nuo klasės vaikas atsilikdavo, ir metai be naudos dingdavo. Šių dienų sąmoningam mokytojui, mokančiam fonetiniu metodu, jau aišku, kad skaitymo mokymo pagrindu reikia imti dviraidis skiemuo, nes jį lengviausia paskaityti. Be to, skiemuo turi prasidėti priebalsiu, nes tokių skiemenų yra daugiausia, ir jie lengviausia vaikui paskaityti. Balsė turi skiemenį užbaigti, šitai turi būti pačiame elementoriuje, kurį mokytojas su mokiniais mokykloje vartoja. Triraidžiai skiemens at-keltini vėlesniam laikui, kada vaikai dviraidžius skiemenis, prasidedančius priebalse,   jau   bus   skaityti   įpratę. Pačią balsę galima imti skiemeniu ir pagal ją grupuoti kitus skiemenis. Pasibaigus dviraidžiams skiemenims, kurie prasideda priebalse, duo-tini dar taip pat dviraidžiai, bet prasideda balse. Dabar vaikai skaityti jau pramokę ir garsų jungimo į skiemenis paslaptį jau yra pagavę, arba jau pagauna. Kai vaikai išmoksta visus galimus dviraidžius skiemenis, kurie prasideda priebalse, tada duodami skiemens, prasideda balse, šitai jokio skaitymui sunkumo nesudaro, nes vaikai su tomis raidėmis jau susipažinę, skaitydami skiemenis su jomis. Panašiai vaikai supažindinami ir su dvibalsėmis, kurias vaikai mokomi ištarti vienu atveju. Dabar prieinama prie triraidžių skiemenų, kuriuos paduodant svarbu, kad vaikai imtų skiemenį iš karto, o nežiūrėtų į dvi raides, kaip tai gali kartais atsitikti, jeigu jie buvo mechaniškai pratinami imti skiemenis. Po šio mokytojui lieka vaikus pervesti prie mažųjų spausdintų raidžių, nes iki šiol vaikai skaitė ir rašė tik didžiomis spausdintomis, kurios pirmame skyriuje niekuo kitu ir nekeistinos. Šitam perėjimui geriausia pasinaudoti duplikuotais abiejų formų tekstais, kuriuos vaikai skaito iš palyginimo. Skaitymą ir rašymą geriausia imti kartu, nes vienas kitam padeda — vaikas geriau įsižiūri raidžių formas. Lietuviškojo skiemenų metodo pirmenybė prieš kitą metodą Dabar kyla klausimas, kas gi čia esminio, kas šį metodą išskiria iš kitų Lietuvoje vartotų skaitymo metodų? Visi iki šiolei vartoti metodai nepadėjo mokytojui vaikų lengvesniu būdu pervesti pro garsų liejimą į skiemenis ir žodžius. Igno Malėno 1961 m. išleistas elementorius E šį trūkumą išsprendžia — garsų liejimą į skiemenis padarė įmanomu. 87-se psl. duoti tekstai, kurių žodžiai sudaryti iš dviraidžių skiemenų (prasidedančių priebalse, kaip lengviau skaitoma ir liejama su balse). Paduodant iš karto visą skiemenį, vaikai iš pradžių išvengia garsų liejimo ir įpranta skaityti skiemenimis, kas neprieštarauja natūraliai kalbai, nes skiemuo yra natūrali žodžio dalis, kuri greitai iš tarimo skyrium išnyksta ir vaikas pereina į normalią kalbą. Tai toli gražu nesudaro tokio nemalonumo kaip "giedojimas", kurį vaikai dažnai įsigydavo Lietuvos mokyklose dėl netikusio vadovėlių metodo. Bet tuo mokytojų negalima kaltinti, nes kitokių vadovėlių Lietuvoje nebuvo. Visiškai kitas reikalas čia Amerikoje. Žymi "recenzentų" dalis pasirodė pedagoginiu atžvilgiu jau gerokai atsilikusi ir su gyvenimu nėjusi. Kadangi fonetinėse kalbose sunkiausias skaitymo atveju dalykas yra garsų liejimas, gerinant metodą, reikia šiuo atveju nešti gydomųjų pataisų, bet jie šito net nežino, nes "recenzijose" to visiškai nepastebėjo, kalbėjo apie visiškai neesminius dalykus. Sava kalba padės vaikui sklandžiau išsireikšti - susiformuoti sklandų stilių Kitas dalykas, kuris kalba už pradėjimą mokyti skaitymo gimtąja kalba, tai išsiugdymas sklandaus stiliaus klausimas. Vaikų psichologams yra žinoma, kad vaiko stiliaus sklandumas daugiausia priklauso nuo použgaidinio laikotarpio formavimosi tarpsnio, kuris įvyksta pabaigoje trečių ir pradžioje ketvirtų metų ir trunka maždaug pusę metų.Šiuo laiku vaikas neišmokęs sklandžiai išsireikšti vėliau sklandaus stiliaus beveik nepajėgs įsigyti. Jis bus linkęs į gramozdišką reiškimąsi, o kuris tėvas - motina šito savo vaikui norėtų? Svarbu, kad vaikas mokėtų kelias kalbas, o vieną net su stiliaus pajautimu, o čia geriausiai tinka gimtoji kalba, nes ja sklandaus kalbėjimo atžvilgiu geriausiai atsiremti. Galima po užgaidų tarpsnio mokyti vaiką ir kelių kalbų, tačiau viena turi būti ypatingai švari ir stilinga, kad jos dvasios stiliuje galėtų formuotis ir kitos kalbos, jų stilius. Atsimenu, kadaise prof. St. Šalkauskis, kuris lietuvių kalbą mokėjo tikrai gerai, man dėstė: "Kai aš palyginu savąjį kalbos stilių su daugelio jūsiškių, tai aiškiai pavydžiu jums to lakumo, grakštumo, lengvumo, kurį aptinku jūsų išsireiškimuose, bet kurio trūksta man, nors kalbiniu atveju aš ir neprastesnis už Maceiną, Ambrazevičių, Dielininkai-tį, Skrupskelį, Ramoną, Keliuotį, Sužiedėlį, Grušą, Vaičiulaitį, Grinių, Girnių, Malinauską ir kitus. Tai mano kalbai aiškiai trūksta to lengvumo, tos šilumos. Aš visa tai vadinu kalbos stiliumi, imamu plačiausia prasme. O tai, turbūt, nedavė lengvam mano stiliui susiformuoti vaikystėje, nes aš tuo metu kalbėjau trimis kalbomis, bet nė vienos nelaikiau pagrindine, nė vena nebuvo tinkama stiliui formuoti pagrindu". Šitas pareiškimas aiškiai byloja, kad kalbos stilius formuojasi vaikystės metu, o vėliau nors ir parodysi pastangas bei išsimokslinimą, bet stiliaus jau neištaisysi — jis pasiliks vaikystės ir paauglystės laikais įgytoje dvasioje. Didysis mąstytojas šitai juto ir tuo skundėsi, siūlydamas jo kalbos stilių taisyti, lengvinti. Apskritai reikia pasakyti, kad užgaidų ir paauglystės tarpsniams mes skiriame per maža reikšmės. Mes traktuojame vaikus pagal "vakar dieną", nes šitaip lengviau, o vaikai dėl mūsų neatsižvelgimo be reikalo kenčia nesiskaitymą su jais. Tiesa, vėliau mes šitai pamatome, bet atitaisyti būna per vėlu. O anksčiau pasidomėti šituo nenorime. Ignas Malėnas