LIETUVOS GYVENTOJŲ DINAMIKA IR STRUKTŪRA Spausdinti
Parašė PRANAS ZUNDE   
Jei Lietuva 1940 metų pradžioje būtų užėmusi dabartinį, t.y. 65,3 tūkst. kvad. kilometrų žemės plotą, tada ji būtų turėjusi apie 3,17 mil. gyventojų.1 Karas nutraukė normalią Lietuvos gyvenimo raidą. Nuo 1940 metų vidurio, išskyrus tik 1941 - 1944-sius vokiečių okupacijos metus, kraštas yra sovietų okupacijoje. Po karo pirmasis gyventojų surašymas, kurio duomenys buvo viešai paskelbti, Sovietų Sąjungoje buvo pravestas 1959 metų sausio 5 dieną. Pagal paskelbtus duomenis Lietuvoje tą dieną buvo priskaitoma 2,711 mil. gyventojų. Taigi, beveik po dvidešimties metų tame pačiame žemės plote gyveno apie 14% mažiau žmonių. Bet ir tai dar neduoda tikro vaizdo to didžiulio gyventojų nuostolio, kurį kraštas pakėlė per taip trumpą aliką. Reikia neužmiršti, kad, jei gyvenimas būtų ėjęs ramiai ir taikingai, Lietuva prie 1% natūralaus metinio gyventojų prieauglio 1959 metų pradžioje būtų turėjusi 3,8 mil. gyventojų. Tai rodo, kad Lietuva 1940 - 1959 metų laikotarpyje neteko apie 1,09 mil. gyventojų, t.y. daugiau kaip 34 nuošimčius viso 1940 metų gyventojų skaičiaus. Kaipgi šie gyventojų nuostoliai susidarė?

Gyventojų nuostolį chronologine tvarka galima būtų taip pavaizduoti:
Asmenų
1941 m. sausio - gegužės mėn.:
repatrijuota iš Lietuvos į Vokietiją ..................... 52,000 2
1941 m. birželio mėn.: 5 Rusiją deportuota ............    35,000 3
1941 m. birželio mėn.: į Rusiją evakuota ir nesugrįžę ..... 5,000 4
1941 m.: sovietų nužudyti ................................. 1,200 5
1941    m.: sukilime prieš sovietus žuvo .................  4,000 6
1942 - 1944 m.: į Vokietiją darbams deportuoti ir nebegrįžę 9,800 7
1942- 1944 m.: nacių nužudyti (daugiausia žydų tautybės)  170,000 8
1942 - 1945 m.: kiti karo nuostoliai (žuvę ka-
riai, įskaitant ir tuos, kurie tarnavo ru-
sų kariuomenėje, žuvę per bombardavimus, etc.) ........... 25,000 9
1944 m.: nuo sovietų į vakarus pabėgusieji .............. 60,000 10
1944 m.: iš Klaipėdos krašto į Vokietiją eva-
kuoti ir pabėgusieji ................................... 105,000 11
1945 - 1958 m.: į Lenkiją repatrijuoti ................. 200,000 12
1945- 1958 m.: sovietų deportuoti
(daugiausia į Sibirą) ir nebegrįžę ..................... 260,000 13
1944    - 1953 m.: kovoje prieš sovietus žuvę partizanai  30,000 14
1955 - 1959 m.: į Vokietiją repatrijavę ................. 10,000 15
1945    - 1959 m.: į kitas
Sovietų Sąjungas perkelti ar persikraustę ............... 30,000 16
1941 - 1959 m.: gimimų deficitas ........................ 93,000 17
                                               ------------      
Gyventojų nuostoliai iš viso ............................ 1,090,000


Tuo pačiu laikotarpiu natūralus gyventojų prieauglis siekė maždaug 420,000 asmenų, galia to apie 210,000 asmenų (daugumoje rusų, kaip mes vėliau matysime) atsikraustė į Lietuvą kalbamu laikotarpiu iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Turint galvoje tuos duomenis, lengva apskaičiuoti, kad minėtas apie 1,09 mil. skirtumas tarp potencialaus ir faktinio gyventojų skaičiaus 1959 metais tikrai atitinka augščiau nurodytus gyventojų nuostolius (3,17 mil. +- 0,42 mil. + 0,21 mil. - 2,71 mil. = 1,09 mil.).

Tenka pažymėti, kad Lietuvos, kare nedalyvavusio krašto, gyventojų nuostoliai buvo palyginti žymiai didesni, negu antrajame pasauliniame kare kariavusių šalių. Paimkime, pavyzdžiui, tik tas šalis, kurioms teko pakelti sunkiausią karo naštą:
                                      Gyventojų     Gyventojų         Gyventojų
                   skaičius18    skaičius18        prieauglis
                   1939 m.       1959 m.           ar  nuostolis
                   (tūkst.)      (tūkst.)          %
1. JAV              131,028       177,700        +35,6
2. Olandija           8,781        11,346        +29,3
3. Italija           43,394        49,052        +13,2
4. Sov. Sąjunga     190,678       210,500        +10,1
5. Anglija           47,762        52,157        + 9,2
6. Prancūzija        41,300        45,097        + 9,2
7. Belgija            8,391         9,104        + 8,5
8. Vokietija         69,314        72,294        + 4,3
9. Lietuvais          3,140         2,711        —13,7

Kaip matome, Lietuva yra vienintelė tarp visų čia paminėtų kraštų, kur gyventojų skaičius 1959 metais, palyginti su 1940 metais, buvo sumažėjęs, ir tai dideliu nuošimčiu.

Taip pat šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvyko didelių pasikeitimų ne tik tautinėje gyventojų skaičiaus struktūroje, bet ir miesto ir kaimo gyventojų skaičiaus santykyje.

Pagal 1923 metų rugsėjo 17 d. gyventojų surašymą Lietuvos gyventojai pagal savo tautybę buvo susiskirstę20: lietuvių — 84,2%, žydų — 7,6%, lenkų — 3,2% , rusų — 2,5%,. vokiečių — 1,4%, latvių —0,7%, gudų —0,2%, kitų —0,2%.

1924 metais prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos ir 1925 m. sausio 20 d. pravedus gyventojų surašymą, gyventojų pasiskirstymo tautybėmis duomenys pasikeitė taip-1: lietuvių — 80,1%, žydų — 7,1 %, vokiečių — 4,1%, lenkų — 3.0%, rusų — 2,3'/ , latvių — 0,7%, kitų — 2,7%.

Sekantis gyventojų surašymas įvyko tik 1942 m. gegužės 27 d., kai Lietuva buvo jau vokiečių okupuota. Pagal gautus duomenis tuomet buvo22:
Lietuvių           2,262,356    t.y.    81,1%
Lenkų                337,541    "      12,1%
Rusų                  86,475    "       3,1%
Gudų                  80,898    "       2,9%
Kitų tautybių         22,317    "       0,8%


Nei 1923-1925 metų, nei 1942 metų gyventojų surašymas neduoda tikslaus gyventojų pasiskirstymo tautybėmis vaizdo dabartinėse krašto ribose kalbamais 1940 metais. 1923-1925 metais Vilniaus kraštas buvo lenkų valdomas, ir todėl gyventojų surašymas šios srities neapėmė. Su šia sritimi santykis tarp paskirų tautybių būtų žymiai pakitęs, ypač kiek tai liečia lenkų ir gudų mažumas, kurios ten buvo gan gausios. 1942 metų surašymo duomenys taip pat nesuteikia tikro vaizdo apie padėtį Lietuvoje 1940 metais, kadangi, viena, Klaipėdos krašto, kuris tuo laiku buvo prijungtas prie Reicho, gyventojai ir, antra, Lietuvos žydai, kurie tada jau buvo uždaryti getuose, šio surašymo buvo nepaliesti. Vokiečių civilinė valdžia nepateikė Lietuvos Statistikos Biurui net jų bendro skaičiaus. Be to, 1942 metais Lietuvos teritorijon rytuose įėjo keletas apskričių, kurios po karo buvo priskirtos Baltgudijai.

Nors tikslių duomenų ir neturime, bet galima iš įvairių šaltinių apskaičiuoti, kad 940 metais, 3,14 mil. gyventojų skaičiuje turėjo būti: 2,340,000 lietuvių, 330,000 lenkų, 210,000 žydų23, 80,000 rusų, 130,000 vokiečių, 30,000 gudų, 10,000 latvių, 10,000 kitų tautybių asmenų. Nuošimčiais gyventojų pasiskirstymas tautybėmis būtų: lietuvių — 74,6%, žydų — 6,7%, lenkų — 10,5%, rusų — 2,5%, vokiečių — 4,1%, gudų — 1%, latvių — 0,3%, kitų — 0,3%.

Tuo tarpu pagal 1959 metų sausio 15 d. gyventojų surašymą okupuotos Lietuvos gyventojų pasiskirstymas tautybėmis buvo24: lietuvių—79,3%
(2,151,000 asmenys), rusų — 8,5% (231,000), lenkų — 8,5% (230,000), gudų — 1,1% (30,000), žydu—0,9% (25,000), ukrainiečių —0,7% (18,000) ir'kitų — 1,0% (26,000).

Jei šituos skaičius sulyginsime su 1940 metų atitinkamais skaičiais, pastebėsime, kad tuo dvidešimties metų laikotarpiu įvyko svarbių pasikeitimų šalies gyventojų struktūroje.

Nors absoliutus lietuvių tautybės gyventojų skaičius sumažėjo 189,000 asmenimis (nuo 2,340-000 1940 metais iki 2,151,000 1959 metais), lietuviai reliatyviai vis dar tebesudaro gausiausią tautinę grupę šalyje. Tačiau nuostoliai, kuriuos lietuviai turėjo pakelti, buvo dideli. Normaliomis sąlygomis lietuvių skaičius turėjo padidėti nuo 2,340,000 1940 metais iki 2,830,000 1959 metais. Jei faktinį natūralinį prieauglį laikyti apie 300,000 asmenų, tai per tuos dvidešimts metų susidarė 489,000 asmenų nuostolis (2,340,000 + 300,000 — 2,151,000 = 489,000). Tai sudaro apie 20,9 % visų lietuvių tautybės gyventojų 1940 metais.

Rusų skaičius Lietuvoje pakilo tuo laikotarpiu nuo 80,000 iki 231,000 asmenų 1959 m. Daugumas jų atsikraustė iš Sovietų Sąjungos. Toji rusų migracija į Lietuvą buvo intensyviausia pirmaisiais pokario metais. Dalis jų vyko į Lietuvą Maskvos įsakymu, kad čia užimtų vadovaujančius postus administracijoje ir ūkyje. Kiti vyko savo iniciatyva, viliojami geresnio gyvenimo perspektyvų. Mat, Lietuva garsėjo Sovietų Sąjungoje kaip "Mažoji Amerika". Tą garsą paskleidė dar 1940 m. rusai kariai, kurie atžygiavo Lietuvon su sovietų okupacine kariuomene ir rado čia tokią ekonominę gerovę, apie kurią Sovietų Sąjungoje niekas ir sapnuoti nesapnavo.

Natūralu galvoti, kad tokiomis aplinkybėmis daugumas atsidanginusių rusų įsikūrė miestuose. Kad taip tikrai ir buvo, rodo miesto gyventojų statistika. Vilniuje, Lietuvos sostinėje, iš 236,000 gyventojų 33,6% yra lietuvių, 29,4% rusų, 20%. lenkų ir 17% kitų tautybių. Kaune, antrame savo didumu krašto mieste, rusų yra 11,7%. Visuose kituose miestuose paėmus drauge, jų nuošimtis sudaro 14%. Ypač rusiškas yra Lietuvos uostamiestis Klaipėda.25 Iš bendro 231,000 rusų skaičiaus Lietuvoje, miestuose 1959 metais gyveno 177,848 arba 77%. Tuo tarpu lietuvių tautybės asmenų tik 33,6% gyveno miestuose.

Kaimuose rusų 1959 m. buvo viso 53,160 asmenų. Tai sudaro tik 3,2% visų kaimo gyventojų. Ir tie patys daugiausia yra jau seni krašto gyventojai, atsikraustę ar kolonizuoti dar caro laikais. Išimtį sudaro tik kolchozų ir sovchozų pareigūnai, kurie įeina į komunistinės Maskvos emisarų kategoriją. Lietuviai kaimų vietovėse
 

J. Bagdonas — Kompozicija (aliejus)
 
sudaro 85,5 procentus visų gyventojų.2" Tai rodo, kad kaimas yra dar perdėm lietuviškas. Čia tenka pažymėti, kad augščiau minėti skaičiai neduoda visai tikslaus vaizdo apie rusiškojo elemento svorį Lietuvoje. Pavyzdžiui, į šį skaičių neįeina Lietuvoje esantieji raudonosios armijos kariai, kurie daugiausia yra rusų tautybės. Tuo tarpu į kariuomenę pašauktieji lietuviai atlieka savo karinę prievolę kitose Sovietų Sąjungos srityse. Taip pat pokarinių atsikraustėlių kategorijai tenka priskirti ir 18,000 ukrainiečių, kurių 1940 metais Lietuvoje visai nebuvo.27

Lenkų tautybės gyventojų skaičius Lietuvoje yra gerokai sumažėjęs, lenkai, kaip ir lietuviai, buvo smarkiai deportacijų ir karo praretinti, tačiau pagrindinė lenkų tautinės grupės sumažėjimo priežastis yra 1946-1948 ir 1956-1958 metų repatrijacija į Lenkiją, pravesta Sovietų Sąjungos ir Lenkijos vyriausybių susitarimu. 1946-1948 metais buvo repatrijuota iš Lietuvos į Lenkiją 178,013 asmenų, o 1956-1958 apie 22,000 asmenų. Nežiūrint to, lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra dar gana svari. Lietuvoje, be rusų. tik lenkai dar tebeturi mokyklų, kur mokoma jų gimtąja kalba. Yra net ir pedagoginis institutas lenkams mokytojams. Lenkų kalba leidžiami ir laikraščiai, organizuojami parengimai, o prieš porą metų Vilniuje buvo įsteigtas ir lenkų liaudies ansamblis. Nemaža lenkų gyvena Vilniaus mieste. Jų ten 1959 m. buvo 47,226, t.y. 20 por-centų visų miesto gyventojų. Bet šiaipjau jų dauguma yra kaimo gyventojai. Iš bendro 230,107 lenkų skaičiaus kaime gyveno 161,523 arba 70 procentų.28 Politiniu atžvilgiu lenkų tautinė grupė nevaidina jokios rolės, nes valdžia nepakenčia jokių tautinio pobūdžio organizacijų, kurios galėtų turėti įtakos socialiniam-politiniam gyvenimui. Žinoma, lenkų tautybės asmenų galima rasti net ir augščiausiuose partijos ir valdžios postuose, bet jų negalima laikyti oficialiais lenkų tautinės mažumos atstovais.

J. Bagdonas — Kompozicija (aliejus)
 
Gudų, kurių 1959 metais buvo priskaičiuojama 30,256, apie pusė gyvena Vilniaus mieste, o likusieji daugiausiai Lietuvos ir Gudijos pasienyje. Ten galima rasti kaimų, kuriuose daugumas gyventojų yra gudai. Įdomu, kad bendras gudų skaičius Lietuvoje nuo 1940 metų mažai tepasikeitė. Atrodytų, kad iš Gudijos, kuri yra artimiausias rytinis Lietuvos kaimynas, pirmoje eilėje turėjo išsilieti didžioji kolonistų srovė, užplūdusi po karo Lietuvą. Kodėl atvykėlių iš Gudijos Lietuvoje yra labai maža, paaiškinama pirmoje eilėje ta aplinkybe, jog šalia Lietuvos Gudija buvo vienintelė sovietinė respublika, kurioje 1959 metais gyventojų skaičius dar nebuvo pasiekęs 1939 metų lygio.29

Lietuvos žydų likimas buvo ypatingai tragiškas. 24,672 žydai, kurie 1959 metais buvo registruoti sovietų okupuotoje Lietuvoje, yra tik menki likučiai žydų tautinės grupės, gyvenusios Lietuvoje 1940 metais. Bet ir iš tų 25 tūkstančių ne visi gyveno prieš karą Lietuvoje. Daugumas dabar Lietuvoje gyvenančių žydų yra atsikraustę iš kitų Sovietų Sąjungos kraštų.   Gi tie, kurie prieš karą gyveno Lietuvoje, buvo beveik visai išnaikinti vokiečių okupacijos metu. Dalis žydų, išvengusių naikinančios vokiečių rankos, po karo išemigravo į Izraelį. Tokių emigrantų buvo gal kokia pora tūkstančių. Lietuvoje prieš karą žydai veikliai reiškėsi socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Jie turėjo nuosavas mokyklas, laikraščius, knygų leidyklas, politines organizacijas, kul-kūrines draugijas, ir t.t. Dabar jie jau nebesudaro organizuoto vieneto: viena jų dalis kasdieniniame gyvenime dedasi rusais, kita gi prisilaiko lietuvių.

Kita, taip pat praktiškai išnykusi tautinė mažuma yra vokiečiai, kurių 1940 m. buvo pri-skaitoma apie 130,000 asmenų. Kaip minėta, viena jų dalis pagal 1941 m. Hitlerio ir Stalino sudarytą repatriacijos sutartį buvo perkelta iš Lietuvos į Vokietiją. Daugumas Klaipėdos krašto vokiečių prieš karo pabaigą buvo iš ten iševakuo-ti arba patys pabėgo. Apie 6000 vokiečių, kurie po karo gelbėdamiesi nuo bado, iš Karaliaučiaus srities atsikraustė į Lietuvą, 1953-1955 m. buvo grąžinti į Vokietiją. Vėliau, po kanclerio Adenauerio intervencijos Maskvoje 1959 m., dar keletas tūkstančių vokiečių buvo repatrijuoti į Vokietiją. Dar yra likusi maža saujelė vokiečių tautybės žmonių, pirmoje eilėje Klaipėdos krašte.30 Savų organizacijų jie neturi ir jokia kultūrine veikla nepasireiškia.

Be augščiau išvardytų tautybių, Lietuvoje 1959 m. gyveno latvių (7000)31, estų, kazokų, armėnų, gruzinų ir kitų, viso apie 15,000 asmenų. Daugumas jų, išskyrus latvius, į Lietuvą atvyko po karo iš kitų Sovietų Sąjungos kraštų.

Dideli pasikeitimai įvyko Lietuvos gyventojų struktūroje ir kitu atžvilgiu. 1939 m. apie 77% visų gyventojų gyveno kaimuose, o tik apie 23% miestuose. Tuo tarpu 1959 m. kaimo gyventojai tesudarė tik 61%, o miesto jau 39% visų gyventojų skaičiaus.32 Toks didelis miesto gyventojų prieauglis aiškintinas šalies supramoninimu ir kaimo nualinimu kolektyvizacijos procese. Kai kurių miestų gyventojų skaičius šiuo laikotarpiu ypatingai padidėjo. Nuo 1939 iki 1959 m. gyventojų skaičius Kauno mieste padidėjo nuo 154,000 iki 214,000, Šiauliuose nuo 32,000 iki 60,000, Klaipėdoje nuo 47,000 iki 90,000, Panevėžyje nuo 27,000 iki 41.000.33 Numatoma, kad ateityje miestai dar greičiau augs, ir apskaičiuojama, kad 1970 metais miestų gyventojai sudarys 60%, o kaimo tik 40% visų krašto gyventojų skaičiaus.34

Autorius kita proga, savo studijoje apie darbo jėgos paklausą vystomai Lietuvos pramonei, buvo nurodęs, kad Maskvos Lietuvai primetami pramoninimo planai toli prašoka darbo jėgos rezervus krašte ir kad už jų slypi Maskvos kėslai surusinti Lietuvą, įvežant rusų darbininkų darbo jėgos paklausai patenkinti.13'1 Buvo nurodyta, kad tiems planams įgyvendinti būtų reikalinga importuoti į Lietuvą iki 1980 metų apie 430,000 darbininkų iš kitų Sovietų Sąjungos kraštų, pirmoje eilėje iš Rusijos. Paskutinieji gyventojų statistikos duomenys rodo, kad tikrai esama intensyvios migracijos į Lietuvą. 1959 m. sausio 15 d. Lietuvoje buvo 2,711,445 gyventojų, o 1962 m. sausio 1 d. — 2,852,200 gyventojų.33 Taigi, per trejus metus gyventojų skaičius padidėjo 140,800 asmenų. Natūralus gyventojų prieauglis pastarųjų dešimties metų būvyje buvo 1,07%. Tuo būdu iš natūralaus prieauglio gyventojų skaičius Lietuvoje 1959-1962 metais galėjo padidėti maždaug 97,200 asmenų. Skirtumas paaiškinamas tik migracija į Lietuvą. Išeina, kad per tuos trejus metus į Lietuvą atsikraustė apie 43,-600 asmenų, kurių daugumas, galima prileisti, buvo rusai. Tai gana tiksliai atitinka augščiau minėtą prognozę. Jei toji migracija į Lietuvą nebus kokiu nors būdu sustabdyta ar suvaržyta, tautybių santykis Lietuvoje gali sparčiai keistis lietuvių nenaudai.

1)    T.y. su Vilniumi ir Klaipėdos kraštu. Palyg. Lietuvos Statistikos Metraštis, 1938, Kaunas, p. 13, ir 1939 m., Vilnius, p. 13. Taip pat yra priskaitytos Švenčionių ir Deveniškės apskritys su apie 100,000 gyventojų, kurios vėliau buvo prijungtos prie Lietuvos.
2)    Landmannschaft der Litauendeutschen im Bundes-gebiet duomenimis, 51,852 asmenys. Privati informacija autoriui.
3)    Lietuvių enciklopedija, VII t., Boston, 1956 m., 139 p., pateikia 1941 m. birželio 14-15 d. masinių deportacijų metu išvežtų 34,260 asmenų skaičių. Į tą skaičių neįeina asmenys, kurie anksčiau buvo suimti ir taip pat išvežti į Sovietų Sąjungą.
4)    Prof. K. Pakštas savo straipsnyje "Genocido pasekmės Lietuvai" Drauge, 1960 m. gegužės 7 d., tvirtina, kad prasidėjus vokiečių - rusų karui iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą buvo iševakuota 30,000 asmenų. Sovietų duomenimis, iš Lietuvos į Sov. Sąjungą buvo iševakuota 22,671 asmenys, jų tarpe 3,421 asmenys tarp 12 - 23 metų. Palyg. Komjaunimo tiesa, Nr. 209, Vilnius, 1962. 10. 20. Kiek jų negrįžo, oficialių duomenų nėra. Pateiktas skaičius yra autoriaus prielaida.
5)    Lietuvių enciklopedija, VII t., Boston, 1956, 140 p.
6)    E. J. Harrison, Lithuania's Fight for Freedom, New York, 1945, 140 pusl.
7)    Prof. K. Pakšto duomenimis 30,000 (op. cit.) V. Rastenis savo straipsnyje "Lietuvos gyventojų skaičius sovietų statistikose", The Baltic Review, Nr. 9, New York, 1956, 19 pusi., pateikia į Vokietiją darbams išvežtųjų skaičių 50,000. Tačiau dalis šių asmenų vėliau grįžo į Lietuvą.
8)    Iki 1942 m. pradžios Lietuvoje vadinamųjų "Einsatztruppen" buvo sulikviduoti 136,421 žydai. Tuo pat laiku apie 34,500 žydų dar gyveno Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getuose. Ir iš tų tik keliems tepavyko išsigelbėti nuo mirties. Palyg. Slaptas pranešimas apie Einsatzgruppe A pravestas masines žydų žudynes Vakarų Rusijoje ir Baltgudijoje, bei Pabaltijo kraštuose — Leon Poliakov ir Josek Wulf: Das Dritte Reich und die Juden, Berlín, 1955, 149 pusl.
9)    Prof. J. Pakšto duomenimis 54,600 (Op. ict).
10)    Tarptautinės Pabėgėlių Organizacijos (IRO) duomenimis, 1946 m. lapkričio 1 d. Vokietijoje buvo 57,495, o Austrijoje 1,404 jos aprūpinami lietuviai pabėgėliai. Be to, lietuvių pabėgėlių buvo dar Švedijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Danijoje ir kai kuriuose kituose kraštuose. Taip pat nevisi lietuviai pabėgėliai Vokietijoje buvo IRO aprūpinami (Liet. enciklopedija, V t., Boston, 1955, 148 pusi.). Iš kitos pusės, dalis į Vokietiją darbams išvežtų asmenų (9,800) įeina į čia pateiktą IRO statistiką.
11)    Vakarų Vokietijos Pabėgėlių ir Tremtinių Reikalų Ministerijos duomenimis, 1955 metų pradžioje Vakarų Vokietijoje buvo 50,275 pabėgėlių ir tremtinių iš Klaipėdos krašto, turinčių klasės A ir B pabėgėlių pažymėjimą (Duomenys iš Pabėgėlių Reikalų ministerio laiško autonui 1962 m. sausio 17 d.). Antra tiek jų galėjo būti įsikūrusių Berlyne, Rytų Vokietijoje bei už Vokietijos ribų.
12)    1945 - 1947 metais iš Lietuvos į Lenkiją repatrijuoti 178,013 asmenų, galėjusių įrodyti savo lenkišką kilmę. Palyg. Rocznik Statystyczny 1948, Varšuva 1949, 28 - 29 p.p. Antroji perkeldinimo akcija įvyko 1957 -1958 metais. Apskaičiuojama, kad tada iš Lietuvos buvo repatrijuoti į Lenkiją apie 22,000 asmenų.
13)    Apskaičiuota pagal iš Lietuvos ir kitų Sovietų Sąjungos sričių belaisvių stovyklų sugrįžusių, vokiečių re-patrijantų ir kitų šaltinių duomenimis. Nemaža asmenų, pasisakiusijų šiuo klausimu, paduoda daug didesnį skaičių. Tačiau reikia imti dėmesin tai, kad iki 1959 metų dalis deportuotų grįžo į Lietuvą.
14)    Lietuvių enciklopedijos XXII t., Boston 1960, 44 pusi., duomenimis — 50,000; V. Rastenio (Op. cit.) — 30,000; Prof. K. Pakšto (Op. cit.) — 20,000. Amerikietis George Weller, "Chicago Daily News" korespondentas, 1960 metais lankęsis Lietuvoje, savo kelionės aprašyme augščiau minėtame laikraštyje 1961 m. rugpiūčio 17 ir 22 d., tarp kita ko rašo, jog Romas Šarmaitis, Partijos istorijos instituto Vilniuje direktorius, jam pareiškė, kad kovose žuvo apie 20,000 "banditų" (taip sovietai vadina anti-sovietinius partizanus). Kadangi dalis žuvusių partizanų buvo savo kovos draugų ar vietos gyventojų slapta palaidoti ir tuo būdu nepateko į sovietų "statistiką", tikrasis aukų skaičius turėjo būti didesnis.
15)    1956 - 1961 m. į Vakarų Vokietiją iš Lietuvos repatrijavo 7,412 asmenų. Buvo repatrijavusių ir į Vokietijos Rytų Zoną (Duomenys iš augščiau minėto Pabėgėlių Reikalų ministerio laiško).
16)    V. Rastenio teigimu (Op. cit.), nuo 1948 m. Lietuva kasmet netenka apie 15,000 asmenų, išvykstančių darbams į kitas Sovietų Sąjungos sritis ir ten pastoviai apsigyvenančių arba, atlikusių kariuomenės prievolę, daugiau jau į Lietuvą negrįžtančių. Iki 1959 metų tuo būdu susidarytų 150,000 asmenų gyventojų nuostolis. Autoriaus nuomone, šie nuostoliai nėra tokie dideli.
17)    Apie 15% natūralaus gyventojų prieauglio.
18)    Demographic Yearbook 1960, Twelfth issue. Spe-
cial topic: Population Trends. Statistical Office of the
United Nations, New York, 1960, 133-151 pusl.
19)    Dabartinėse krašto ribose.
20)    Lietuvos statistikos metraštis 1939 m., Vilnius, 1940, 15 p.
21)    Lietuvos statistikos metraštis 1924-1926 m. Kaunas, 1927, 22 p.
22)    Simas Miglinas: Pavergtoji Lietuva, Memmingen (1954?), 16 pusl.
23)    Plg. Amerikos Žydų Komiteto: Jewish of Lithuania in "The Jewish Communities of Nazi Occupied Europe". New York, 1944, 1 pusl.
24)    Narodnoe chozjaistvo SSSR v 1959 g. Maskva, 1960, 19 pusl.
25)    1959 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo
duomenys, Centrinė Statistikos Valdyba prie TSRS Mi-
nistrų Tarybos, Vilnius, 1963, 162 pusl.
26)    Ibid.
27)    Daugelis į Lietuvą atsikrausčiusių ukrainiečių, baltgudžių ir žydų laiko save rusais. Tai rodo jau ir tas faktas, kad 46,4% ukrainiečių, 41,0% gudų ir 28,0% žydų Lietuvoje savo gimtąja kalba laiko rusų kalbą. žiūr. Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, Vilnius, 1960, 78 pusl.
28)    Seymour Topping; The New York Times, May 1961.
29)    Narodnoe chozjaistvo SSSR v 1959 g., Maskva, 1960, 8 pusl.
30)    Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, Vilnius, 1960, 78 pusl.
31)    Ibid., 78 pusl.
32)    Narodnoe chozjaistvo SSSR v 1959 g., Maskva, I960, 10 pusl.
33)    Lietuvos statistikos metraštis 1939 m., Vilnius, 14 pusl.; Lietuvos statistikos metraštis 1938 m., Kaunas, 14 pusl.; Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, Vilnius, 1960, 72 - 77 pusl.
34)    Iš K. Meškausko, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Ekonomijos Instituto direktoriaus, straipsnio Tiesoje, Nr. 193, Vilnius, 1961, rugp. 16 d.
34a) Pranas Zunde, Soviet Industrial Policy in Lithuania. Lituanus Nr. 2, Vol. IX, 1963, 35-42 pusl.
35)    1959 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo
duomenys. Lietuvos TSR. Vilnius, 1963, 17 pusl.