REDAKTORIAM BESIKEIČIANT Spausdinti
Parašė T. Leonardas Andriekus   

Dr. Juozas Girnius

Šiuo "Aidų" numeriu Antanas Vaičiulaitis užbaigia penkiolikos metų redagavimo darbą. Po tokio ilgo ir sunkaus triūso jis pats jau norėjo nusikelt nuo pečių redaktoriaus naštą. "Aidams" redaguoti pakviestas dr. Juozas Girnius. Redaktorių pasikeitimo valandą grįžta daug brangių prisiminimų ir gema daug mielų vilčių.

Tai buvo 1949 m. vasarą. Kennebunkporto pranciškonų vienuolyno patalpose gyveno Juozas Girnius ir atostogavo Antanas Vaičiulaitis. Pakankamai radosi laiko šnekai apie kultūrinius bei literatūrinius dalykus parke ir pajūryje. Pokalbius vairino ir kiti literatūros bei mokslo vyrai, tarp kurių minėtini Jonas Aistis, T. Viktoras Gidžiūnas ir dr. Antanas Kučas.
Pranciškonų provincijolu tuomet buvo T. Justinas Vaš-kys, visuomet pilnas didžiausių planų bei užmoju.
Svyrant vasarai į rudenį, ir mūsų žodžiai viz labiau ėmė svirti į kultūros žurnalą "Aidus", leidžiamą Vokietijoje kultūrininkų būrelio ir redaguojamą Kazio Bradūno. Sužinojome, kad, emigruojant į Ameriką lietuviams, tas žurnalas yra dideliuose suspaudimuose. Bandoma ir jį perkelti į šį kraštą.

Neilgai laukus, atėjo iš prel. Pr. Juro kvietimas atvykti į Lawrencą pasitart "Aidų" reikalais. Iš Kennebunkporto nuvažiavome: Vaičiulaitis, Girnius, Aistis, Kučas ir Tėv. J. Vaškus. Ten radome Bostono ir Lawrenco kultūrininkus, tarp kurių aiškiai teberegiu a. a. dr. Juozą Leimoną. Prel. Pr. Juras supažindino mus su leidėjų noru perkelti "Aidus" Amerikon. Dauguma sukviestųjų išreiškė savo nuomonę apie kultūros žurnalui sausrią dirvą Jungtinėse Valstybėse. Minėta spausdinimo galimybė "Darbininko" įstaigoje Bostone, kalbėta net apie žurnalo perdavimą pranciškonams, bet nieko galutinio nenutarta.
Visgi iš Lawrenco grįžome su įspūdžiais, kad "Aidus" įmanoma leisti Amerikoje. Tą nuomonę ypač smarkiai rėmė būsimieji redaktoriai Antanas Vaičiulaitis ir Juozas Girnius.

Po viso to reikalai dėstėsi taip, kad pranciškonams atiteko perimti "Aidus". Tai buvo padaryta tą patį 1949 m. rudenį, neturint dar net savo spaustuvės. Čia tuoj su pilnu nuoširdumu atskubėjo prel. Pr. Juras, kurio valdžioj buvo "Darbininko" spaustuvė Bostone. Jis pasiryžo ją pervesti pranciškonams, ir tą ryžtą greitai įvykdė. Pastebėtina, kad tik su "Aidų" perėmimu pranciškonai galėjo pasukti į našu spaudos darbą. Pastebėtina ir tai, kad nuo/pat pradžios iki šiol prie kultūros žurnalo arčiausiai išstovėjo du žmonės — Antanas Vaičiulaitis ir Juozas Girnius. Pirmasis — vyriausiu/redaktorium, antrasis —redakcinio kolektyvo nariu.

Su 1950 m. pirmu numeriu prasideda Antano Vaičiulaičio "Aidų" redagavimo ilgas kelias, einąs per visas tremties klampynes iki 1965 m. pradžios. Į redagavimo Idarbą jis žiūrėjo kaip į ginklą kovoje už Lietuvos laisvę ir jos kūrybinį kilimą. Tai jis kilniai išreiškė savo įžanginiame žodyje: "Šis yra metas susijuosti strėnas ir visiems budėti žygyje. O tas žygis yra pašauktas ir surikiuotas Lietuvok laisvei ir laimėjimui. Mes esame įvairūs kovotojai: vieni partizanų mirtimi tėviškės giriose ir\prie mielų Neries krantų, kiti vergo tremtiniuy jungu Sibiro tyruliuose ir šiaurės speiguose, treti savo ilgesiu svečiose padangėse ir savo parama laisvės kovai, ketvirti nenuilstamu darbu mūsų senosios tautos gerovei ir jos dvasinių lobių saugojimu bei išlaikymu, penkti savo žodžiu ir kūrybiniu augimu. Nė vieno lietuvio šiame žygyje nėra atleisto. Tad ir šis žurnalas turi pasiėmęs didesnę negu kasdienę pareigą. Ir jis yra balsas laisvės kovoje ir tautinės krikščioniškos kultūros sargas bei statytojas" (Aidai, 1950, nr. 1).

Jausdamas, kad nė vieno lietuvio šiame žygyje nėra atleisto, Antanas Vaičiulaitis krikščioniškos kultūros sargyboje bei statyboje prie "Aidų" išbuvo net penkiolika metų. Tai tikrai svarus įnašas į tą kruviną mūsų tautos kovą su piktom galybėm, kuri tebevyksta ir šiandien. Įkvėptas partizanų bei Sibiro tremtinių, jis kultūros žurnalui paaukojo visas poilsio valandas po ilgo ir įtempto tarnybinio darbo. Tuo būdu buvo saugojami mūsų dvasiniai lobiai ir puoselėjamas kūrybinis augimas. Neatsitiktinai pirmojo "Aidų" numerio viršelį puošia graudus Rūpintojėlio paveikslas su perskelta krūtine. Kristus atrodo naujai sužeistas, kaip ir visa mūsų tautinė krikščioniškoji kūryba, atsidanginus komunistams — kaip ir visi mes, praradę savo žemę.  Kultūros žurnalas turėjo jieškoti atramos saviškiuose jau svetimoje šalyje, kur visi pajungti didžiam skubėjimui, savo žemiško gyvenimo saugai ir skirtingų kultūrų dvelkimams.

Tokiose sąlygose kultūros žurnalo redaktoriaus darbas pasidaro didžiai sunkus. Panašios apimties leidiniui vien tik medžiagos telkimas be honorarinio atpildo jau yra pakankamai slegianti našta. Prie to neišvengiamai prisideda kiti redakciniai vargai. Blogiausia tai, kad tremty gyvenimas nėra palankus kūrybiniams prasiveržimams. Tai nuolat jaučiama, sėdint kultūros žurnalo redaktoriaus krėsle, kai reikia spausdinti tik atrankią medžiagą.

Antanas Vaičiulaitis sugebėjo kantriai atlaikyti visus sunkumus net per penkiolika metų. Jis stengėsi ramiai pakelti visas redaktorystės naštas, savo ryžtu dažnai skatindamas ištverti pačius leidėjus. Jis mokėjo dailiai prieiti prie bendradarbių ir iškaulyti tai, kas buvo galima. Jis rūpinosi žurnalo augštu lygiu, ir liūdo, jeigu kada neišvengiamai prisiėjo pasitenkinti kiek silpnesniais raštais. Taip triūsdamas, Antanas Vaičiulaitis paaukojo 15 savo gyvenimo kūrybingiausių metų. Per tą laiką jis nebegalėjo taip našiai, kaip anksčiau, leisti savo beletristinių knygų, bet šią tuštumą užpildė kiekvieną mėnesį jo suredaguotas kultūros žurnalo numeris, kuris, lyg koks šauklys, žadino kitus kurti ir ištverti dvasiniame kelyje. Tą tuštumą dabar užpildo "Aidų" komplektų penkiolika tomų, kurie mūsų kultūros istorijoje visuomet liudys A. Vaičiulaičio kilnią tarnybą savo tautai.

Už tokį ilgą redaktoriavimą ir visus nuopelnus mūsų žurnalui leidėjų vardu Antanui Vaičiulaičiui išreiškiu labai nuoširdžią padėką, prašydamas ir toliau talkinti mums savo patirtimi bei raštais. Su juo praleisti šitie gausūs bendro redakcinio darbo metai jaukiai maloniu prisiminimu liks visą amžių.

Atsisveikinimo širdgėlą lengvina dr. Juozo Girniaus atėjimas redaguoti "Aidų". Nėra reikalo jį pristatyti žurnalo skaitytojams, gvildant gyvenimą bei darbus datomis. Jis kaip mokslininkas bei kultūrininkas yra kiaurai pažįstamas visai lietuvių visuomenei. Išsimokslinęs žymiuose universitetuose, Juozas Girnius anksti įsijungė į Kauno universiteto profesūrą, sudomindamas visus filosofinės mąstysenos gelme. Tremtį Vokietijoje pernešė jis, besigilindamas į mokslą ir rašydamas knygas bei straipsnius. Pažymėtina, kad jis ten jau buvo "Aidų" leidėjų būrelio narys. Atvykęs Amerikon, taip pat atsidavė studijoms bei rašymui, ir per visą penkiolika metų išbuvo mūsų žurnalo redakcijoj. Nuo 1952 m. dirbo prie Lietuvių Enciklopedijos kaip redaktorius, paruošdamas paskirus tomus. Tuo laiku jis galutinai parengė spaudai ir savo veikalą "Žmogus be Dievo", kuris pasirodė pernai rudenį; paskelbė spaudoje daug studijinių straipsnių — dažniausiai "Aiduose".

Įdomu pabrėžti tai, kad  Juozas   Girnius, prigimtimi mokslininkas-filosofas, neužsisklendė akademinėje vienatvėje. Jis visą   laiką   aktyviausiai reiškėsi visuomeniniame ir literatūriniame pasaulyje. Ateitininkija ir kitos mūsų or-ganzacijos,   labiausiai   Lietuvių   Bendruomenė, yra jo viešosios veiklos plotai. Be jo gilių paskaitų neapsieina beveik joks didesnis lietuvių susibūrimas. Būdamas kitų pažiūrų žmonėms tolerantiškas, jis įsigijo pasitikėjimo ir pagarbos visuose sluogsniuose. Dabar Juozas Girnius yra vyriausias Ateitininkų Federacijos vadas, sutelkęs savo dėmesį į šios akademinės organizacijos pažangą. - Bet jis visų labiausiai sielojasi gyvos lietuvybės išlaikymu išeivijoje.  Netaupydamas taiklaus žodžio negerovėms rauti, Juozas Girnius iškilo drąsiu kovotoju už lietuvių kultūrą tremtyje. Jo neišgąsdina jokie pesimistiniai ženklai. Girnius yra visų skatintojas ir kelio į lietuvybę rodytojas. Savo veikalu "Tauta ir tautinė ištikimybė" jis pravėrė mums naujas, teorines ir praktines, tautinio būvio tiesas.

Juozo Girniaus literatūrinė darbuotė skleidžiasi kaip teoriko ir kritiko. Čia primintina jo literatūrinė studija poezijos antologijoje "Žemė" ir jo įnašas, organizuojant bei leidžiant žurnalą "Literatūros lankai". Jis yra Lietuvių Rašytojų Draugijos narys ir LKM Akademijos narys — mokslininkas.

Juozas Girnius ateina redaguoti "Aidų" su ilga moksline, literatūrine ir visuomenine patirtimi, o taip pat ir su ryžtu visa širdim atsiduoti žurnalo labui. Leidėjų vardu sveikindamas naują mūsų redaktorių, džiaugiuosi jo atėjimu, ir linkiu Dievo pagalbos visuose jo darbo takuose.
Naujajam ir senajam redaktoriui, "Aidų" bendradarbiams, skaitytojams ir bičiuliams laimingų 1965 metų!
T. Leonardas Andriekus, O.F.M., Provincijolas