FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA IR METODAS Spausdinti
1.    Įžanginės pastabos.
2.    Priešmokslinis ir priešfilosofinis pažinimas.
3.    Mokslas ir mokslinis metodas.
4.    Filosofijos problematika ir metodas istorijos šviesoje.
5.    Pagrindiniai filosofijos metodo elementai.

1. Tarp daugelio filosofinių klausimų dvi pagrindinai svarbios problemos negali būti abejingos ne tik mąstytojui, bet ir kiekvienam gilesniam inteligentui. Tai, būtent, iš vienos pusės filosofijos mokslo problematikos, o iš antros pusės filosofijos metodo klausimas. Tačiau nei filosofijos problematikos, nei filosofijos metodo klausimai nėra tiek ryškūs ir vienaprasmiški, kad autentiškesnis jų supratimas būtų dažnas sąmoningų inteligentų ir net kai kurių dabarties mąstytojų tarpe. Iš tikrųjų, jei mesime žvilgsnį į kai kuriuos dabarties filosofinius veikalus, labai nustebsime sužinoję, kaip nepateisinamai juose susiaurinta filosofijos problematika ir kaip radikaliai sužalotas filosofijos metodas.1 Turime rimtą pagrindą spręsti, kad šio filosofijos nuvertinimo priežastis slepiasi sumokslintame filosofinės problematikos nušvietime ir supozityvintoje filosofijos metodo sampratoje. Sužavėti atskirųjų mokslų tikslumu ir pažanga, nemažas skaičius dabarties autorių mano, kad tik grynai empirinio turinio problemos ir griežtai eksperimentinis metodas veda į aukštesnės rūšies pažinimą. Todėl ir nenuostabu, kad jie mielai supozityvina tikrai filosofines problemas, patikėdami jas tiksliam metodui, kuris pasižymi nepaprastu veiksmingumu ir našumu kitose tikrovės tyrinėjimo srityse. Bet tuo būdu veik visi gnoseologiniai klausimai pavedami eksperimentinei psichologijai, moralinės filosofijos problemos priskiriamos sociologijai, logika paverčiama monografine matematikos dalimi, o metafizikos klausimai visai išbraukiami iš problematikos sąrašo. Žinoma, toks išvedžiojimas nenusipelno nė klaidingos filosofijos vardo, nes iš tiesų tai nėra jokia filosofija.

Jau praėjo daugiau kaip du tūkstančiai metų nuo filosofijos gimimo, bet per tą laiką šiam mokslui nepavyko išsamiai ir galutinai išspręsti nei savo problemų, nei apginti savo buvimo teisės. Tą patį galime pasakyti ir apie filosofijos metodą. Dar ir šiandien niekas nėra nustatęs visuotinai priimtino metodo, kuris be išimties būtų pripažintas visų dabarties mąstytojų kaip vienintelis kelias į objektyvų tikrovės pažinimą. Metus paviršutinišką žvilgsnį į šiuos faktus, yra lengva iškelti filosofijos mokslinius trūkumus ir padaryti skeptiškas išvadas. Tačiau yra daug sunkiau suprasti filosofijos mokslo problemų vieninteliškumą, istoriškumą, neišsemiamumą ir metodo originalumą. Ne kiekvienam yra ryški filosofijos problemų prasmė, ne kiekvienam yra aišku, kad visi dabarties mąstytojai privalo pravesti savo svarstymus iš pat pradžios, permąstydami pagrindinius ir elementariausius savo mokslo klausimus. Žinoma, peržvelgę dabarties mąstymo kryptis ir tendencijas, negalime tvirtinti, kad problematikos ir metodologijos nušvietimas yra pati svarbiausia ir vyraujanti šių dienų filosofijos tema. Nežiūrint to, šie klausimai filosofijai yra visuomet aktualūs ir prasmingi, nes, atpažindama savo problemų nepalyginamą vieninteliškumą ir užsitikrindama metodinį savarankiškumą, filosofija įgyvendina savo pagrindinę intenciją. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas radikalus sugrįžimas prie filosofijos galimumo klausimo ir pakartotinis persvarstymas problematikos ir metodikos principų yra pats būdingiausias pačios filosofijos bruožas. Todėl galime sakyti, kad ši tiesa labai tiksliai nušviečia mūsų temos aktualumą ir šio darbo paskirtį.

Pasirinkdami savo svarstymams problematikos ir metodologijos temą, mes susiduriame su pagrindinėmis mokslo aplamai sąlygomis. Kitaip sakant, problematikos ir metodologijos klausimai liečia esminius mokslų principus, nes žmogaus protinės pastangos užsitarnauja mokslo vardą tik tuomet, kai joms pavyksta patenkinti du pagrindinius reikalavimus. Pirmasis reikalavimas liečia tyrinėjimo objektą ar objektus, antrasis — metodą.2 Proto veiksmas, kuris nėra nukreiptas į definityvų objektą ir nesivaduoja metodiniais principais, neturi mokslinės vertės pačia plačiausia šio žodžio prasme. Savarankiškai išpildydama šiuos du principinius reikalavimus, filosofija, kaip ir kiekvienas kitas mokslas, peržengia priešmokslinio sąmoningumo kategoriją ir įgyja mokslinę svarbą. Kad išvengtume klaidingos išvados, turime tuoj pat pridėti, kad šios sąlygos nėra joki iš šalies primesti reikalavimai ar specialiųjų mokslų susekti dėsniai, bet pačios filosofijos atskleisti principai, kurie apsprendžia visuotinumo vertę turintį pažinimą.

Filosofinės problemos negali būti išvestos iš eksperimentinių duomenų, o metodas nėra joks eilinis faktas, kurį pavyktų atpažinti elementaraus stebėjimo būdu. Todėl nei aprašomasis, nei istorinis, nei matematinis, nei tiksliais matavimais pagrįstas priėjimas prie šių dalykų yra visiškai netinkamas, nes filosofija nėra nei koks stebėjimų aprašymas, nei istorijos mokslas, nei matematinio charakterio tyrinėjimas, nei pagaliau empirinių faktų sistema. Šie pagrindiniai klausimai turi būti įvesti, atpažinti ir atsakyti tik tuo būdu, kuris charakterizuoja filosofinį priėjimą. Tuo norėtume pasakyti, kad klausimai, kurie apsprendžia filosofijos mokslo struktūrą, ir keliai, kurie veda į visai naujo pažinimo plotmę, niekuomet negali būti apspręsti iš anksto, t. y. prieš pradedant patį filosofinį darbą, pasiremiant stačiu išvedžiojimu, kasdieniniu teorizavimu ar spręsmais, kurie suponuoja nepagrįstas prielaidas. Kitaip sakant, filosofijos objektai ir metodo principai gali paaiškėti tik grynai filosofinėje veikloie. Todėl šiuos dalykus tinkamai įprasminti reiškia išvystyti save pagrindžiančio protavimo akciją, kuri, vadovaudamasi radikaliausio pažinimo intencija ir, taip sakant, permatomo sąmoningumo tikslu, veržiasi į giliausio ir galutinio žinojimo pakopą.

Filosofija, kaip čia šį mokslą suprantame, pasitiki išimtinai savo pačios pastangomis ir atsakomybe. Kaip pagrindiniausiam ir beprielaidiniam svarstymui, filosofijai nėra jokio reikalo pasiremti kitų mokslų faktais ar pasisavinti metodą iš tiksliųjų ar humanitarinių mokslų. Ji turi pati susekti savo išeities taškus, nustatyti savo pačios principus, įrodyti savo darbo moksliškumą, atpažinti savo problemas ir aptarti savo metodą.3 Siekdama pravesti savo tyrinėjimus iš pat pradžios, filosofija peržengia priešmokslinio pažinimo lauką, išsivaduoja iš paskirųjų mokslų rėmų ir savo tobulėjimui skirta kritika peržiūri savo pačios rezultatus istorinėje perspektyvoje. Reikia pastebėti, kad priešmokslinio ir mokslinio pažinimo faktai ir pačios filosofinės minties raida nėra pradiniai ir tikrieji filosofijos šaltiniai. Filosofijai kuo mažiausiai rūpi pateikti priešmokslinio žinojimo, mokslo ir savo pačios istorijos interpretaciją. Tačiau filosofija suponuoja tai, kas nėra filosofija, nes ji realizuoja ir aptaria save santykiaudama su tais dalykais, kurie yra specifiškai nefilosofinės prigimties.4 Kasdieninė patirtis, žmogaus gyvenimiški santykiai su daiktais, moraliniai ir estetiniai pergyvenimai, mokslų metodai ir išvados nėra jokia filosofija, tačiau filosofija save realizuoja anuos dalykus apmąstydama, juos racionaliai nušviesdama. Dar radikaliau pasvarsčius, paaiški, kad kiekviena nefilosofinė patirtis suponuoja tikrovę, kuri yra vienintelis ir galutinis filosofijos šaltinis. Tikrovė ne tik kelia klausimus, bet ji taip pat yra atsakymų versmė. Galime labai akivaizdžiai suvokti, kad tik tikrovė iššaukia sąmoningumą ir prasmes, kad tik realybė pagrindžia vertybes ir objektyvumą. Pastebėkime ir tai, kad filosofija žvelgia į pažinimo aktą ir žinojimo turinį pačiu giliausiu ir pagrindiniausiu požiūriu.B Tik filosofinės prigimties svarstyme pažinimas ir žinojimas tampa tiesiogine ir centrine tema. Realizuodama ir vystydama šią savo temą, filosofija būtinai susiduria su priešmokslinio ir mokslinio žinojimo kategorijomis, kuriose pats pažinimo aktas pasilieka formaliai ir principiškai neapsvarstytas. Atsikreipdama į priešmokslinį ir mokslinį pažinimą ir savo pačios istorinę idėjų raidą, filosofija nesustoja prie šių dalykų interpretacijos ar sintezės, bet stengiasi per juos pasiekti pačios tikrovės gelmes, ir šiai tikrovei vienai priklauso teisė pagrįsti filosofines problemas ir padiktuoti metodinius principus.

2. Žmogus turi įgimtą ir spontanišką norą suprasti ir pažinti. Toks natūralus veržimasis į žinojimą yra neribotas ir besąlyginis, nes žmogaus sąmonė pasižymi savo atvirumu visai tikrovei. Žmogus yra būtybė, kuriai pagrindinai svarbu būti sąmoninga. Iš čia seka, kad žinojimas yra žmogui būdingas dalyvavimas buvime. Yra nesunku įžvelgti, kad sąmoningai teigti ir suprasti yra tikrasis, nors ir nevienintelis, žmogaus pašaukimas, nes jis būna ir savo buvimą realizuoja tik pažindamas ir suprasdamas. Šis žmogaus kognityvinis pašaukimas savo svarba ir prasmingumu pralenkia visus biologinės prigimties polinkius ir instinktus. Ir religinis, ir dorinis, ir mokslinis, ir kūrybinis, ir emocinis gyvenimas yra pagrįstas sąmoningumu. Iš tiesų, aktai, kurie nepriklauso nuo sąmoningumo, nėra nei esmiškai, nei specifiškai žmogiški.

Žinojimas yra elementarus faktas, kuriam sunku surasti griežtą, formalaus charakterio aptartį. Tačiau tai dar nereiškia, kad nėra jokios galimybės įžvelgti į žinojimo prigimtį ir atpažinti pagrindines jo formas. Ne aptartis yra filosofinio darbo išeities taškas, bet kiekviena nepaprastai prasminga duotybė, kaip būtis, laisvė, laikas, grožis, vyksmas, vertybė ir t.t. Prie šios prasmingų ir akivaizdžių duotybių šeimos priklauso ir žinojimo apraiška. Kai sakome, kad pažinimas bei žinojimas yra pagrindinė žmogaus buvimo funkcija, mes šią tiesą išvedame ne iš kokių dar pagrindinesnių faktų ar pirmųjų principų, bet iš intensyviausios pačio pažinimo akto analizės. Kitais žodžiais išsireiškiant, pažinimas, kuri palydi teigimas ir supratimas, yra šalutinė, orieinalios rūšies duotybė, pasiduodanti tiesioginio įžvelgimo aktui.

Išeidami iš konkretaus ir sudėtingo sąmoningumo, kurio turinį sudaro eilinio teorizavimo išvados, mokslinės teorijos ir prieštaraujančios filosofijos, galime atidengti kognityvinę sferą, kuri yra primityvesnė ir elementaresnė už aukščiau suminėtus dalykus. Teorizavimas, mokslas ir filosofija nėra absoliučiai autonomiškos proto institucijos. Priešingai, jos suponuoja konkrečią patirtį ir primityvų sąmoningumą, kuris gnoseologine tvarka eina pirma mokslinio ir filosofinio žinojimo. Kitaip sakant, kiekvienas aiškesniu ir gilesniu sąmoningumu apspręstas pažinimas, kuriame randame akylų dėmesį objektui ir pažinimo temai, turi savo šaknis priešmokslinėje patirtyje ir pažinime.

Iš šių pastabų pamažu aiškėja ne tik aktuali priešmokslinės patirties ir nemetodinio pažinimo apsvarstymo galimybė, bet ir būdas, kuriuo pagrindžiama filosofijos buvimo teisė ir metodinė orientacija. Dabar galime pamėginti šią galimybę aktualizuoti kiek konkretesniu svarstymu.

Priešmokslinio pažinimo sfera yra plati, ivairi ir laipsniška. Aplamai kalbant, ji išreiškia žmogaus koegzistencinį, gyvenimišką dialogą su daiktais ir jų savybėmis. Kiekvienam yra pastebimi daiktų pavidalai, spalvos, judėjimas ir kitos apraiškos; kiekvienas išgyvena ir patiria daiktų patrauklumą ir pažįsta savo vidines nuotaikas. Visų šių dalykų pažinimas pasižymi savo natūralumu ir spontaniškumu.

Atkreipdami racionalų žvilgsnį į patį elementariausią priešmokslinio pažinimo laipsnį, galime iškelti keletą labai reikšmingų faktų, liečiančių šio pažinimo dėmesį ir tematiškumą. Visų pirma, primityvioji pažinimo forma neišvysto tikro dėmesio objekto svarbai. Savaime suprantama, kad negali būti jokios kalbos apie pažinimo aktą, jei žmogus neatskleidžia objektui priklausančios svarbos ir prasmingumo, tačiau primityvusis pažinimas neišugdo intensyviausio susidomėjimo objekto ontologine svarba ir esme. Tas pat pasakytina ir apie priešmokslinio pažinimo gnoseologinį tematiškumą. Šiuo terminu nurodome aiškų interesą žinojimą įgyti, pasisavinti ir toliau vystyti. Yra aišku, kad pradinio sąmoningumo plotmėje tikrai suinteresuoto atsikreipimo į sąmoningą žinių rinkimą nėra. Žmogaus protas yra apspręstas tiesos ieškojimo tikslu, bet šis tikslas būna ne iškart surastas. Todėl nenuostabu, kad mažai susivokdamas apie savo tikruosius šaltinius ir objektyvumo prasme, šis žinojimas nepastebi jokio skirtumo tarp daikto ir daikto pažinimo akto, tarp daikto autonominės svarbos ir jo praktinės naudos. Yra tiesa, kad kasdieninė patirtis suteikia žinių apie pasaulį ir pavienius daiktus, bet šių žinių metodinio patikrinimo ir įvertinimo galimybė pasilieka nesuprasta ir neįgyvendinta.

Iš čia suminėtų faktų seka, kad priešmokslinis pažinimas niekuomet neatidengia reikalo veržtis į visuotinai galiojantį žinojimą. Visi sprendimai ir apibendrinimai nėra pagrįsti griežtų išvadų intencija ir motyvu. Kitaip sakant, šiame sąmoningume universaliai galiojančio žinojimo polėkis pasilieka neišbudęs ir tiesos visuotinumo bruožas nesuprastas. Čia žmogaus sąmonė dar neatskleidžia nuoseklaus ir sistemiško faktų rinkimo reikalo ir jų kritinio įvertinimo reikšmės. Priešmokslinis protas neieško aukštesnio ir atitrauktesnio požiūrio. Jis niekuomet neperžengia vienkartinių patirčių ir neatsikreipia į daiktų turinius abstrakčiu atžvilgiu, kas charakterizuoja mokslą ir filosofiją.

Vienas būdingiausias šio žinojimo bruožas yra jo pragmatinė, praktinė tema, kuri užslopina grynai kognityvinę temą. Iš tiesų, į kasdieninį žinojimą protas skverbiasi ne dėl jo paties svarbos, bet dėl praktinės reikšmės ir tiesioginės naudos reikalo. Todėl priešmoksliniame pažinime žmogus specializuojasi praktiškuose reikaluose ir kasdieninės naudos dalykuose. Tokio pažinimo pagrindinė funkcija yra noras sėkmingai apvaldyti kiekvieną gyvenimišką reikalą ar padėtį. Čia žmogaus sąmoningumas apsiriboja tuo, kas konkretu ir naudinga, kas turi pragmatinę reikšmę ir prasmę. Žmogaus mintis, nukreipta vien į praktiškojo gyvenimo tikslus, tarsi įšąla šiuose tiksluose, kurie užslopina gilesnį kognityvinį dėmesį ir pagrindinesnį protinį išbudimą.

Tačiau pragmatinė tema nėra vienintelė priešmokslinio pažinimo tema. Santykiaudamas su objektais, kurie turi nepaprastai aiškią ontologinę bei egzistencinę prasmę, bet menką pragmatinę vertę, žmogaus protas dažnai yra išmetamas iš pragmatinių vėžių ir anuos objektus sutinka su nauju ir atitinkamesniu dėmesiu. Niekas neginčys, kad egzistenciniame santykyje su pasauliu žmogus įgyja autentiškas buvimo, grožio, tiesos ir vertybių patirtis, nors jis ir negali visų šių dalykų aiškiai aptarti, apibūdinti ar giliau apsvarstyti. Iš kitos pusės, kiekvienas išgyvena savo ir kitų netobulumą, baigtinumą, laikinumą, neteisingumą, egzistencinį silpnumą. Visi šie dalykai labai prasmingai sujudina žmogaus protą ir valią, tačiau pažinimo galia, įrūdijusi praktiškojo gyvenimo reikaluose, nesugeba į šias patirtis pažvelgti gilesniu, akyliu, tvarkingu, nuosekliu ir apjungiančiuoju požiūriu. Šioje vietoje labai paranku pastebėti, kad tokios prasmingos ir vaisingos žmogaus buvimo patirtys yra tik kritiško ir metodiško apsvarstymo nuotolyje nuo pačios filosofijos. Kad pasiektų filosofijos mokslo slenkstį, intelektualinis įžvelgimas privalo pagrindinai suintensyvinti savo aktą, peržengti vienkartines ir konkrečias šių patirčių sąlygas ir racionaliai iškelti tai, kas anas duotybes pagrindžia ir duoda joms turinį.

Dabar atsikreipdami į aukščiau padarytus sprendimus, galime suprasti, kad pats priešmokslinis žinojimas tokių tvirtinimų jokiu būdu negali paskelbti. Čia padarytų spręsmų turiniai yra įgyti nauju ir skirtingu pažinimo aktu, kuris pralenkia spontaniškos, egzistencinės rūšies sąmoningumą ir tuo būdu pasiekia gilesnio supratimo pakopą. Pralaužti konkrečios patirties lukštą ir išsivaduoti iš gyvenimiškos sąmoningumo sferos yra mokslo ir filosofijos siekis. Norėdami paryškinti, kad filosofijai būdingas prasilaužimas nesiremia tiksliųjų mokslų metodikos principais, bet eina originaliu keliu, sustokime pirma prie mokslo ir jo metodo klausimo.

3. Visiems yra gerai žinomas faktas, kad šiais laikais technologija ir griežtieji mokslai turi įgiję nepaprastą autoritetingumą, pasitikėjimą ir pasisekimą. Šį dalyką nuodugniau apsvarstę, galime tvirtinti, kad pozityviųjų mokslų pasisekimo priežastis yra ne kur kitur, kaip griežtoje ir tikslioje mokslinio darbo metodikoje, kuri pasižymi objektyvumu, visuotinumu ir faktiniu aiškumu.

Visų pirma, mokslinės tiesos atskleidimas suponuoja objektyvų daiktų pažinimą. Objektyvus pažinimas reikalauja, kad atidengta tiesa atitiktų ir išreikštų tikrąją daikto prigimtį. Antra, tikrai mokslinis žinojimas turi būti visuotinai galiojantis. Nors labai dažnai žmonių sprendimai vienas kitam prieštarauja, mokslas aiškiai suvokia, kad tiesa turi visuotinumo bruožą, kurios eksperimentinis patikrinimas ir įrodymas yra prieinamas kiekvienam. Trečia, mokslinė tiesa privalo turėti faktinį, empirinį aiškumą ir pasiduoti matavimams. Pažymėtina, kad mokslinis metodas šį trilypį reikalavimą efektingai ir tobulai įgyvendina.

Mokslas, kaip sistematiškai suorganizuotas ir toliau plėtojamas žinojimas, kuris peržengia eilinės nuomonės, pripuolamo išvedžiojimo ir kasdieninio pažinimo rėmus, yra neatsiejamai surištas su metodu. Iš tikrųjų, mokslą geriausiai aptaria jo paties metodas, t. y., tos būdingos priemonės, kurias mokslas panaudoja materialinio pasaulio pažinimui.6 Įsigilindami į mokslinio darbo eigą, galime susekti bent keturis principus, kurie labai tiksliai aptaria mokslinį metodą.

Vienas iš oagrindinių mokslinio darbo metodologijos elementų yra vadinamasis empirinis principas. Šis principas skelbia štai ką: stebėkime reikšmingus empirinius faktus! Empiriniu yra vadinamas tas faktas, kuris patiriamas erdvės, laiko ir judėjimo sąlygose. Pats stebėjimo veiksmas paprastai pasireiškia dviejose formose: pirma, stebėjimo objekto visiškai nemodifikuojant, ir antra, objektą pakeičiant taip, kad jis yra priverčiamas veikti naujose aplinkybėse.

Aplamai kalbant, mokslinis darbas yra išimtinai empirinio pobūdžio. Jis yra pradedamas su empirinių duotybių apžvalga, atranka ir jų pasireiškimo stebėjimu gerai apvaldytuose eksperimentuose. Paskutinis veiksmas, kuriuo atbaigiamas mokslinio darbo ciklas, yra taip pat empirinio charakterio, nes hipotetiniai sprendimai turi būti patikrinti eksperimentiniu būdu.7

Antrasis mokslinio darbo metodikos elementas yra kiekybinis principas. Kadangi pozityvaus tyrinėjimo darbas remiasi faktine patirtimi ir išoriniu stebėjimu, mokslo metodas privalo apsiriboti tik fizine, matavimams pasiduodančia tikrove. Iš čia aiškėja, kad mokslas, siekdamas matematinio tikslumo ir objektyvumo, fizinės tikrovės savybes turi išmatuoti ir kiekybiškai jas išreikšti. Pavyzdžiui, turėdamas mėgintuvėlyje tam tikrą kiekį dujų, fizikas turi galimybę atlikti visą eilę matavimų. Jis gali pamatuoti ir kiekybiškai nustatyti šių dujų masę, tūrį, temperatūrą, spaudimą, molekulinį svorį, magnetinius ir optinius aspektus. Tačiau pastebėkime, kad kiekybinis principas visiškai neteigia, jog tik matuojamoji tikrovė yra išimtinai vienintelė tikrovė. Atsikreipdamas į kiekybinį tikrovės atžvilgį, mokslo metodas nieko dar nepasako ir pasakyti negali apie tuos būties atžvilgius, kurie matavimo būdu nėra pasiekiami.
 
Yra gana aišku, kad problemos ir dalykai, kurie negali būti pamatuoti ir kiekybiškai išreikšti, išsprūsta iš mokslinio tyrinėjimo įrankių, bet toks faktas dar nepaneigia šių dalykų tikroviškumo, objektyvumo ir prasmingumo.

Trečiasis mokslinio metodo elementas yra mechaniškasis principas. Mokslas neapsiriboja faktų atranka, jų matavimu ir tiksliu aprašymu. Objektyviam tyrinėjimui taip pat rūpi nustatyti priežastingumo santykius tarp visos eilės pavienių veiksnių ir aptarti bendruosius dėsnius, kurie apsprendžia fizines apraiškas. Tačiau mokslinis metodas atkreipia dėmesį tik į mechaniškosios rūšies priežastingumą. Mechaniškoji priežastis yra ta veikiamoji priežastis, kuri veikia tiksliai, pastoviai ir būtinai, bet nesąmoningai ir nemotyvuotai. Išeidamas iš judėjimo apraiškos ir tų sąvokų, kurios iš šios apraiškos išplaukia, mokslas vadovaujasi mechanikos principais. Tačiau mokslas neturi nieko bendro su filosofine mechanizmo doktrina, kuri skelbia, kad visa tikrovė yra išimtinai mechaninės prigimties ir suvedama į medžiagos ir judėjimo sąvokas. Mokslinis mechanizmas nėra jokia filosofinė pažiūra, bet objektyvus, nors ir ribotas, metodas.8

Ketvirtasis pagrindinis mokslinio metodo elementas yra jo pažangos principas. Mokslinis tyrinėjimas pasižymi savo progresine raida, tobulėjimu, pažanga, nebaigtinumu. Mokslo augimui nėra jokios ribos, kadangi jo metodas yra atviras naujiems faktams ir pasirengęs senas teorijas pakeisti naujomis ir atitinkamesnėmis teoriiomis. Pozityvusis metodas rodo principinį ištikimumą tik konkretiems faktams, kurie yra mokslinės tiesos matas ir norma.
Bet mokslas nėra vien faktų rinkinys.9 Priešingai, jam rūpi išreikšti eksperimentų duomenis bendrųjų dėsnių ir teoriių formomis. Kiekviena mokslinė teorija yra loginė dėsnių sintezė, tačiau šie dėsniai yra tik schematinio pobūdžio ir aovtikrio tikslumo, nes joki matavimai negali būti atlikti su tobulu tikslumu ir absoliučia preciziia. Šio dalyko aiškus supratimas modernųjį mokslą veda i santūrumo dorybę. Todėl nenuostabu, kad modernusis mokslas nepriskiria tobulumo savo dėsniams, nepripažįsta galutinumo savo teorijoms ir nereikalauja monopolio teisių savo darbo metodikai.

Tačiau yra žmonių, kurie moksliniam metodui nenori pripažinti jokių ribų, nes aukščiau aptartuose principuose jie neįžvelgia šio metodo faktiško apsiribojimo. Toks mokslo ir jo metodo pervertinimas yra pagimdęs vadinamą scientizmą, kuris pats, žinoma, neturi jokios mokslinės vertės. Scientizmo doktrina skelbia, kad vien pozityviajam metodui pavyksta objektyviai atidengti visus tikrovės aspektus, o kiti tikrovės tyrinėjimo būdai yra permerkti asmeniškumu ir netikrumu. Išeidama iš šios pagrindinės pažiūros, scientizmo teorija filosofijos mokslui duoda du konkrečius nurodymus. Pirmasis nurodymas liečia filosofijos metodą, antrasis — jos paskirtį. Scientizmas mano, kad filosofija, norėdama tapti griežtu ir tiksliu mokslu, privalo moksliniam metodui pripažinti universalumą ir jį pasisavinti. Antra, filosofija turinti iš anksto nusistatyti, kad suvedimas paskirųjų mokslų rezultatų į sintezę yra jos pagrindinis ir vienintelis tikslas.10

Šioje vietoje turime pastebėti, kad scientistinių pasiūlymų priėmimas filosofiją veda į neabejotiną jos nufilosofinimą. Visų pirma, metodo pasisavinimas iš kitų mokslų, kuriuose šis žinių rinkimo būdas buvo sėkmingai panaudotas, yra filosofiškai neatsakingas apsisprendimas. Yra lengva suvokti, kad metodo veiksmingumas ir našumas viename ar kitame moksle nieko dar nelaiduoja filosofijoje. Šios tiesos nesupratimas yra pagrindinė scientizmo ir pozityvizmo klaida, kuri anas teorijas išmeta į pseudofilosofuos lauką. Antra, filosofijos tyrinėjimui yra būdinga nepasitikėti jokiu moksliniu faktu, jokia hipoteze, jokiu primestu metodu, jokiu iš šalies pasiūlytu dėsniu. Griežtai filosofiniam darbui negalioja jokios iš anksto nustatytos taisyklės, jokios aksiomos, joki pozityvūs metodologiniai principai. Filosofija taip pat atsisako savo tyrinėjimuose pasiriboti tais aspektais, kurie patiriami išoriniu stebėjimu ir matavimais. Ji taip pat nesitenkina vien mechaniškojo priežastingumo suvokimu ir nustatymu. Galiausiai turime pastebėti, kad filosofija visai rimtai suabejoia plačiai paplitusiu įsitikinimu, kad mokslinės problemos yra pačios svarbiausios problemos. Žinoma, toks filosofijos gnoseologinis nepasitikėjimas ir kritiškumas nereiškia, kad šis mokslas nori užsidaryti nevaisingoje pažinimo abejonėje, atmesdamas visa tai, kas turi tiesioginį ir neatmetamą akivaizdumą. Anaiptol, toks nusistatymas tik apibūdina filosofijos savarankiškumą ir jos kognityvinį pagrindinumą.

Ar pozityviųjų mokslų žinojimas nėra vienintelis metodinis žinojimas? Ar yra klausimų, kurie negali būti suvesti į mokslinių problemų kategoriją? Ar yra galimas toks svarstymas, kuris nebūtų suvaržytas mokslinio metodo principais? Nesunku suprasti, kad čia iškelti klausimai turi ryškią prasmę, tačiau ta prasmė išplaukia ne iš mokslinio žinojimo. Todėl mūsų teigiamą atsakymą galime pagrįsti mokslinio metodo ir jo principų apsvarstymo realia galimybe. Tokia galimybė pačiam mokslui nėra duota, nes mokslinis metodas negali atsikreipti į save įvertinimo požiūriu. Atsikreipti į save tokiu atžvilgiu reikštų peržengti mokslinę patirtį ir faktus, bet toks peržengimas yra jau ne mokslo, o filosofijos dalykas. Kuomet mokslininkas pradeda kalbėti apie savo pažinimo vertę ir metodo svarbą, jis peržengia mokslinio tyrinėjimo lauką ir neleistinai pervertina savo metodą.

Labai ilgai žmogaus protas nepastebėjo, kad paskiruose moksluose nuolatos susiduriama su dviem skirtingos svarbos ir skirtingos rūšies klausimais. Yra vienas dalykas, kai iškyla reikalas apsvarstyti kokios nors hipotezės priimtinumą ar nepriimtinumą fizikoje ar biologijoje, bet yra visiškai kitas dalykas, kai tenka atsikreipti į mąstymo būdą, argumentų formą ir sąvokas, kurios anuose moksluose būna panaudotos. Pirmoji problema iškyla pačiame mokslinio darbo lauke ir pasilieka mokslinio metodo ribose. Antroji problema peržengia mokslinės problematikos rėmus ir išsprūsta iš pozityviojo metodo įrankių. Įžvalga, kad kai kurios problemos esmiškai skiriasi nuo tų, kurios suformuluojamos tiesiogiai moksliniame darbe, patvirtina filosofijos aktualumą ir autentiško metodo reikalingumą.

Nors scientistai ir mokslo pervertintojai pripažįsta tik mokslinius faktus, tačiau jiems patiems tenka nuolatos susidurti su vertybėmis, moraline atsakomybe, laisve ir istoriniu vyksmu. Žinoma, šie dalykai negali būti moksliškai išnagrinėti, patikrinti ir kiekybiškai išreikšti. Yra paranku kuriam nors paskiram mokslui suteikti griežtojo mokslo titulą ir teises, bet kur kas sunkiau atsakyti į klausimą: kokiu būdu vienas ar kitas specialus mokslas gali atlikti pagrindžiamojo mokslo funkciją ir išspręsti tas problemas, kurios rūpi žmogui kaip egzistencinei, moralinei ir istorinei būtybei? Moralinės ir estetinės vertybės, žmogaus istoriškumas ir laisvė, gyvenimo prasmingumas ir svarba atsiskleidžia taip pat patirtyje, tačiau ši patirtis nėra suvedama į mokslinės patirties kategoriją. Giliau į dalyką pažvelgę, galima suprasti būtiną reikalą sugrąžinti patirčiai jai priklausomą prasmę ir svorį.11 Filosofija kaip tik ir yra tas proto veiksmas, kuris siekia pagrindinai ir pilnai atskleisti žmogiškąją patirtį ir pačias prasmingiausias jos duotybes.12

4. Žinojimo kategorija, kuri nuo antikinių laikų vystėsi filosofijos mokslo vardu, apima maždaug dviejų tūkstančių penkių šimtų metų sprindį. Dėl įvairiausių priežasčių daug reikšmingų minčių ir prasmingų svarstymų liko neperduotų iš kartos į kartą. Daug filosofinio turinio darbų žuvo laiko tėkmėje, nemaža jų pasiekė moderniuosius laikus su vienu ar kitu būdu sužalotu turiniu. Nežiūrint šių neišvengiamų trūkumų, filosofijos istorija turi tiek minties turtų, kad tikrai neužtenka viso žmogaus gyvenimo tą medžiagą bent paviršutiniškai panagrinėti ir sugretinti su tikrove. Ir dabar, kai iškeliame filosofijos nagrinėjimo reikalą, mes vėl susiduriame su filosofijos problemomis ir metodu, bet šį kartą jau pačios filosofijos vystymosi rėmuose.

Filosofijos istorijos reikšmė pačiam filosofijos mokslui gal niekuomet nebus perdėta. Prancūzų filosofas Gilsonas yra teisingai pastebėjęs, kad filosofijos istorijos svarba dabarties filosofui prilygsta laboratorijos svarbą mokslininkui. Yra aišku, kad toks tvirtinimas nepaskelbia filosofijos istorijos vieninteliu ar betarpišku filosofijos mokslo šaltiniu. Tokiu posakiu norima pabrėžti, kad filosofijos problemų gilesnis ir atitinkamesnis supratimas yra neįmanomas be istorijos perspektyvos ir lobių. Žmogaus protas, būdamas nesusipažinęs su šio mokslo istorine raida, negali sėkmingai įsijungti į filosofinį darbą ir užtikrinti jo tęstinumą ateitin. Yra nepaprastai svarbu užakcentuoti, kad filosofija, kaip ir pats žmogus, turi istorinį charakterį. Tiesos atskleidimas ir atpažinimas yra istorinis dalykas, nes, kaip tikrovės atidengimo aktas ir kaip kognityvinis įvykis, jis iškyla tam tikrame istorinės raidos taške. Tikrovė, būdama tiesos ir minties versme, užtikrina tiesos atidengimo galimybę, tačiau šios galimybės realizavimas priklauso nuo nenutraukiamai tęsiamų proto pastangų laike. Kad ir turėdamas nuostabią tikrovės permatymo galią, protas ne viską pažįsta iš karto ir tobulai. Todėl protinių pastangų laisvė, akylumas, intensyvumas ir įžvalgumas, remiami valios, kuri žinojime atpažįsta besąlyginį gėrį, apsprendžia tiesos pažinimo istoriškąjį kelią.

Tiesos istoriškumas iškelia ir nušviečia vieną būdingą filosofijos bruožą — pažinimo nebaigtinumą. Filosofija niekuomet nebuvo ir būti negali tik vieno asmens darbas ar tik vieno kurio istorinio tarpsnio uždavinys. Kaip žavingiausias poezijos kūrinys neišsemia ir neišsako visų estetinių vertybių, taip ir tobuliausia filosofijos sistema šio mokslo neatbaigia. Jokiai sistemai ir jokiam mąstytojui nepriklauso paskutinis žodis, galutinis ir išsamiausias sprendimas. Štai kodėl filosofijos istorija yra ne tik nuolatinis tiesos ieškojimo vyksmas, bet ir pažangi bei tobulėjanti tikrovės pažinimo kritika.

Praeities filosofijos kūryba įgyja mokslinio objekto svarbą tik tuomet, kai ji atsiduria nuoseklaus ir kritiško tyrinėjimo taške. Žinoma, toks tyrinėjimas yra nevienaprasmiškas metodiniu požiūriu. Filosofijos mokslo istorinei tikrovei suprasti ir įvertinti galima panaudoti du skirtingus metodus, kuriems gaires nustato du atskiri uždaviniai. Šie metodai ir uždaviniai kaip tik pagrindžia tą skirtumą, kurį randame tarp filosofijos istorijos kaip istorijos mokslo ir filosofijos istorijos kaip filosofijos mokslo. Pamėginkime šį svarbų skirtumą kiek aiškiau atidengti ir suprasti.

Visų pirma, filosofijos istorija yra istorijos mokslas. Filosofinės prigimties mintys, doktrinos ir sistemos, sukurtos praeityje, yra istorijos mokslo objektai. Istorinis metodas, vadovaudamasis istorijos mokslui būdingu pozityvumu ir kritika, turi nustatyti, kokia yra buvusi praeities filosofų skelbiamų minčių originalioji prasmė, kokiu būdu prie tokių problemų ir išvadų buvo prieita, kodėl praeities mąstytojų idėjos buvo išreikštos ta, o ne kita forma.13 Aišku, kad toks darbas yra nepaprastai sunkus ir sudėtingas, labai dažnai neatsiekiantis galutinų išvadų. Mat, filosofinio turinio veikalai nėra joki žodynai, kurie pateiktų aiškias sąvokų aptartis ir kasdieniniam suvokimui prieinamus paaiškinimus.

Žinoma, filosofijos mokslas negali pasitenkinti tik nuosekliu minties vyksmo aprašymu ir sumodernintomis aptartimis. Pozityviai ir kritiškai išdėstyta praeities filosofija lieka neatlikusi vieno pagrindinio uždavinio, kurio, tiesą pasakius, istorijos mokslui kaipo tokiam nė negalima priskirti. Būtent, filosofijos istorijoje paskelbtos doktrinos ir sprendimai lieka nepatikrinti ir neįvertinti, kadangi istorikas nesiima juos sugretinti su pačia tikrove. Kaip esame anksčiau pastebėję, praeities filosofų išminties sugretinimas su tikrove peržengia istorijos rėmus, nes toks darbas suponuoja skirtingą uždavinį ir naują metodą. Šis uždavinys ir nauja metodinė orientacija, išplaukianti iš įžvalgos praeities spręsmus persvarstyti aktualios patirties šviesoje, pagrindžia visiškai skirtingo tyrinėjimo darbą.

Nors filosofinė kūryba yra tampriai surišta su istorinėmis sąlygomis, tačiau šios sąlygos jos absoliučiai neapsprendžia. Turėdamos antlaikinį tikrovės pagrindą, praeityje gvildentos problemos išlaiko savo prasmingumą ir aktualumą. Kaip tik šis problemų antlaikiškumas suteikia filosofijai galimybę ieškoti praeities mąstyme atsakymų, kurie geriau nušviestų žmogaus pastovų dalyvavimą būtyje. Tačiau problematiško dialogo užmezgimas su praeities išmintimi yra jau ne istoriko, bet filosofo darbas. Užakcentuokime ir tai, kad toks dialogas atlieka nepaprastai reikšmingą funkciją, nes tik santykiaudama su praeitimi dabarties filosofija išsaugoja savo vientisumą ir užsitikrina tęstinumą. Žinoma, filosofija niekuomet nepajėgs užsitikrinti tikrai prasmingą ir našų tęstinumą ateitin, jei ji apsiribos tik senųjų problemų suaktualinimu. Negalime sakyti, kad filosofija save autentiškai realizuoja, kai ji pasitenkina analize tų sprendimų, kurie buvo paskelbti anksčiau. Todėl negalime sutikti su metodologų išvedžiojimu, kad dabarties filosofo tikslas yra atidengti praeities mąstyme tuos faktus, kurie apsprendžia tikslų bet kurios problemos formulavimą ir šių faktų šviesoje nustatyti jos teisingą sprendimą.14 Filosofijos klausimai, kuriuose yra įaustas pastovus problematiškumas, turi būti nagrinėjami neužsidarant istoriškuose faktuose. Net ir tos problemos, kurios liečia pačią filosofiją, nebus atsakytos pasiaiškinant istorinių filosofų tuo reikalu pasisakymus. Filosofijos mokslas turi istorines dimensijas, bet tai visai nereiškia, kad tik praeitis privalo laiduoti šio mokslo ateitį. Iš kitos pusės, nieko nėra pavojingesnio dabarties mąstytojui, kaip ta nepagrįsta nuomonė, jog filosofijos organizavimo darbas yra visiškai atbaigtas, išskyrus jos perdavimą naujoms kartoms. Net dviem su viršum tūkstančių metų praslinkus nuo filosofijos išbudimo, metodiško permąstymo reikalas pasilieka aktualus. Truputį akyliau įsižiūrėję į dabartį, pastebėsime, kad filosofijos vardu dangstosi ne tik eilinis teorizavimas, hipotetinė spekuliacija, bet ir subjektyvi nuomonė. Todėl nenuostabu, kad naujiems filosofams yra kaskart sunkiau apginti filosofijos mokslinę prigimtį, paryškinti autentiškąją išminties svarbą ir patikslinti jos sampratą griežtųjų mokslų ir technikos laimėjimų akivaizdoje.

Filosofijos istorija turi būti suprasta kaip savotiškas racionalus vyksmas, apspręstas pretenzijos į būties pažinimą, kurio turinį sudaro filosofijos pasireiškimas kaskart naujais žinojimo pavidalais. Todėl atrodo, kad filosofija, nežiūrint kokia forma ji pasirodytų, yra esmiškai susijusi su visa tai, kas nėra filosofija. Iš tiesų, filosofija save realizuoja tik susidurdama su konkrečiu žmogaus gyvenimu, su jo veikla, su daiktais, su mokslo tiesomis, su technika, su tikėjimu. Aplamai kalbant, filosofija suponuoja neapmąstytus dalykus, kuriuos ji ryžtasi suprasti ir nušviesti. Šie dalykai pasiduoda filosofinei analizei, apvaisina žmogaus protą, iššaukia protinio suvokimo ilgesį ir pažadina pagrindinio pažinimo rūpesti. Filosofijos problematika gimsta iš proto susidūrimo su nefilosofija, t. y., su neapsvarstytų duotybių patirtimi. Tikrai nieko filosofiško nerasime spontaniškame daiktų pastebėjime, džiaugsmo ir liūdesio išgyvenimuose, visuomeninėje veikloje, mokslų sąrangoje ir faktuose, technikoje ir jos laimėjimuose, religijos aktuose ir darbuose, nors pripažintina, kad šiose apraiškose protas dalyvauja. Tokia patirtis yra filosofijos problematikos pagrindas, nors pati patirtis savo pagrindinumo visiškai nesuvokia. Atsikreipdama į patirtį, filosofija atidengia jos racionalumą, prasmingumą ir problematiškumą. Filosofija yra ta tiesa, kuri iš gyvenimo kyla ir į tą patį gyvenimą grįžta jį nušviesdama.

Filosofijos problematika yra esmiškai susijusi su istorine plėtote, nes vis nauji klausimai iškyla naujų gyvenimo įvykių akivaizdoje. Todėl suglaustai pažiūrėkime, kokiu būdu ir kokia tvarka filosofijai būdingi klausimai išsiskleidė amžių bėgyje.

Priešsokratinės graikų filosofijos dėmesys buvo nukreiptas į pradinę matomojo pasaulio priežastį. Išbundanti graikų filosofija pirmiausiai sustojo prie priežasties problemos, kurios šaknis galime atrasti Homero ir Hesiodo mitologijoje. Mitai, atremti į tradiciją ir vaizduotę, kėlė ir nekritiškai sprendė dievų, žmogaus ir gyvenimo klausimus. Todėl nenuostabu, kad pirmieji mąstytojai, aiškiai nesuvokdami savo darbo prigimties, pagrindinių problemų ieškojo mituose. Gyvenimo praeinamumas ir kitimas, atsakomybė ir kaltė, likimas ir būtinybė, gyvenimas ir mirtis — štai klausimai, kuriuos kosmogonijos ir teogonijos aiškindavo be kritikos ir logikos taisyklių. Net Aristotelis, kuriam pasisekė suracionalinti filosofijos metodą, susisteminti šio mokslo sąrangą ir atidengti logikos dėsnius, teigė, kad filosofas yra mitų draugas, nes mitologijoje keliamos problemos yra kartu ir filosofijos problemos. Nors graikų filosofams mituose keliami klausimai buvo prasmingi, tačiau jų vaizdiniam ir neracionaliam išsprendimui objektyvios vertės jie nepripažino. Tokiu būdu graikams kilo uždavinys tradicines pasaulio atsiradimo, dievų ir gyvenimo problemas spręsti kritišku ir logišku būdu.

Ankstyvoji filosofija baigiasi sofistika, t.y. skepticizmu, kuris ne tik paneigia pasaulio priežastis, gamtos ir tapsmo problematiškumą, bet ir pačią filosofiją pastato klausimo ženklan. Toks sofistų darbas, pagrįstas įsitikinimu, kad visa galima įrodyti ar nuneigti, filosofijos problematikai buvo destruktyvus. Tačiau sofistinė filosofija, kad ir būdama negatyvaus charakterio, pažinimo sferoje pretendavo į galutinio sprendėjo teises. Neilgai trukus, graikų kultūra, mokslas ir tai, ką jie patys vadino "paidea" vardu, išugdo naujus filosofus, kurie suabejoja tiesos tuštumu ir sugrįžta prie Parmenido iškeltos būties problemos. Su Sokratu, Platonu ir Aristoteliu priešakyje, filosofija įsiskverbia į žmogaus, dorovės, valstybės ir pažinimo klausimus. Dabar pagrindinis filosofijos tikslas yra ne tik žmogaus gyvenimą nušviesti, bet ir jam vadovauti.
 
Viduramžių filosofija vystėsi trimis kryptimis. Pirmoji kryptis apima arabų filosofiją, žydų filosofija apima antrąją kryptį, o krikščioniškoji — trečiąją. Visoms šioms mąstymo kryptims yra bendra Platono ir Aristotelio problematikos įtaka. Pati intensyviausia ir turtingiausia buvo krikščioniškoji filosofija, išvystyta būties ir jos transcendentinių ypatybių sąvokomis: vienio, gėrio, tiesos ir grožio. Tačiau pažymėtina, kad dar vienas rūpestis pagilina visą krikščioniškosios filosofijos problematiką: apreiškimo ir natūralaus pažinimo, teologijos ir logikos, tikėjimo ir mokslo santykių klausimas. Suderinti teologiją ir filosofiją, t. y. religiją ir žinojimą yra naujoji filosofijos problema ir uždavinys. Šiuo klausimu pasisakyti priverčiama ir besivystanti teologija, kuri vadovaujasi šv. Anzelmo principu: fides ąuaerens intellectum. Teologija pasilaiko teises į radikaliai aukštesnės rūšies pažinimą, bet kartu pripažindama religijos ir filosofijos suderinimo galimybę. Iš kitos pusės, filosofijai pavyksta nušviesti savo klausimų vieninteliškumą ir kūrybiškai įrodyti, kad ji gyvuoja ne iš teologijos, bet iš tikrovės malonės.

Naujoji filosofija gimsta dviejų svarbių įvykių ženkle. Visų pirma, filosofija galutinai išsivaduoja iš scholastinės filosofijos ir jai būdingų problemų, atsikreipdama į gamtos ir metodo klausimus. Antra, naujos metodologijos atskleidimas padeda pamatus savarankiškiems gamtos mokslams, kurių griežtumas ir pasisekimas iššaukia filosofų dėmesį. Todėl nenuostabu, kad naujuose metodologiniuose nagrinėjimuose jaučiasi noras filosofiją pradėti iš pat pradžios. Vieni mėgina filosofiją sugriežtinti matematikos mokslų pavyzdžiu, kiti stengiasi surasti pagrindus grynoje, nuo patirties nepriklausomoje, proto kritikoje, treti filosofijos metodą randa logikos ir tikrovės sutapimo principe, dar kiti tiesioginiame filosofijos užangažavime mokslų sintezės tarnybai.

Naujųjų amžių problematika yra gyva ir aktuali dabarties filosofijoje, nors intensyviausias dėmesys dabar yra nukreipiamas į žmogų, į jo buvimo vieninteliškumą ir dorinę atsakomybę. Jei kai kurie dabarties kritikai bando diskredituoti filosofijos problematiką, sakydami, kad filosofija turi reikalą su abstrakčiomis sąvokomis ir atitrauktais klausimais, tai arba jie nėra susipažinę su šių dienų filosofija, arba jų priekaištai yra pagrįsti kitais motyvais.

Iš filosofijos istorijos galime patirti, kad būtis, tiesa, pažinimas, vertybė, laisvė, laikas, dorovė yra pagrindinės filosofijos problemos. Filosofija domisi pagrindinai svarbiais ir akivaizdžiais objektais, siekdama juos apsvarstyti pačiu radikaliausiu būdu. Iš tiesų, filosofija negali pasitenkinti paviršutiniška šių objektų apžvalga ir atitinkamų definicijų suradimu. Filosofijos pagrindinis siekis yra pažinti ypatingai svarbių dalykų esmes ir įsiskverbti į jų giliausias paslaptis. Pagrindinių tiesų ir principų, o ne konkrečių faktų ieško filosofai. Tai nenuostabu, kad filosofinis darbas apsiriboja tik nepaprastai prasmingais tikrovės atžvilgiais, persunktais racionalumu ir evidencija. Filosofinis žinojimas sutampa su pagrindinio žinojimo rūšimi, nes jis liečia pačią egzistenciją ir jos esmę. Štai kodėl filosofinis žinojimas suteikia žmogui patį giliausią ir patį autentiškiausią dalyvavimą būtyje.

Filosofijos problemos, palyginant su kitomis, pavyzdžiui, eksperimentinėmis gamtos mokslų problemomis, reikia laikyti pradinėmis. Visi paskirieji mokslai savo tyrinėjimų eigoje naudojasi logikos taisyklėmis, pretenduoja savo srityje tiesą pažinti, o tuo tarpu nenagrinėja nei tų taisyklių vertės, nei nemėgina spręsti patį pažinimą liečiančių klausimų.15 Filosofijos klausimai yra gilesni ir svarbesni už mokslinius klausimus, nes jie gimsta iš žmogaus artimo ryšio su tikrove. Šio mokslo problemos veda žmogaus protą į tikrovės gelmes, į patį betarpiškiausią santykį su gyvenimu ir tikrove. Gimusi racionalumo ženkle, filosofija parveda žmogų į jo tikruosius namus.

5. Metodologijos problema yra kankinusi filosofus nuo seniausių laikų. Tačiau šio klausimo ypatingą svarbą atidengė Descartes, Kantas ir Husserlis, kurių raštuose metodologija virsta pačios filosofijos dalimi. Atrodo, kad nuo moderniųjų laikų metodo klausimas užima pačią reikšmingiausią vietą filosofijos moksle, nes iš filosofų reikalaujama ne tik nagrinėjimų ir sprendimų, bet ir aiškaus nurodymo, kokiu būdu šie sprendimai yra atidengiami ar išvedami.

Aplamai kalbant, metodas reiškia ką nors atlikti sistemišku būdu. Paprastai metodą sudaro visa eilė priemonių, kurių pagalba galima pasiekti tam tikrą tikslą. Kitaip sakant, metodas yra tam tikra direktyvų visuma, kuriomis pasinaudojant įmanoma pasiekti pageidaujamų rezultatų. Šią bendrą aptartį galime pritaikyti ir filosofijai, sakydami, kad filosofijos metodas yra direktyvų ir priemonių visuma, suorganizuota filosofiniam žinojimui įgyti. Tačiau toks aptarimas nėra nei pakankamai aiškus, nei tinkamas išeities taškas. Šis faktas ypatingai paryškėją, kai pastatome sekantį klausimą: Ar yra galima apjungti įvairias priemones filosofinio žinojimo tikslui pasiekti, kuomet dar nėra paaiškėjęs faktas, kas yra toks žinojimas?

Filosofijos metodas, kaip jau įžangoje pastebėjome, yra neatsiejamai surištas su pačiu filosofavimu. Jei mokslinis metodas nepriklauso nuo atskirų mokslinių rezultatų ar išvadų, tai vargu, ar tą patį galėtume pasakyti apie filosofijos metodą. Todėl nė negalime tikėtis rasti filosofijai būdingą metodą grynoje formoje. Iš tiesų, metodologinis nagrinėjimas yra ne kas kita, kaip atotrauka tų principų, kurie aktualiai jau buvo panaudoti filosofiniame darbe. Todėl ir seka, kad, norėdami atpažinti filosofijos metodą ir jo būdingus elementus, pirmiausia privalome atsikreipti į konkretų filosofinį aktą ir jo esminius bruožus.

Filosofinio akto pagrindinė presupozicija yra originali įžvalga. Protinė įžvalga yra išimtinai vienintelis kelias, kuris veda į filosofinį pažinimą, nes ji pagrindžia sąvokas, spręsmus ir įrodymą. Vadovaudamiesi šiuo aktu, kuris sugeba susekti net savo paties esmę, galime atidengti filosofijos metodo pagrindinius elementus ir juos aptarti. Tad sustokime pirma prie įžvalgos akto ir pamėginkime nustatyti jo reikšmę filosofijos metodui.

Įžvalga vadiname tą filosofijos mokslui būdingą pažinimo aktą, kuris įsiskverbia į daiktą ir atskleidžia jo prigimtį. Šis aktas peržengia pojūtinio pažinimo aktus ir išorinio stebėjimo lauką, turėdamas savo objektu tuos pagrindinius "faktus", kurie apsprendžia dalyko esmę. Tuo nenorime pasakyti, kad tokiu būdu yra pažįstamas kiekvienas daiktas. Aišku, kad yra dalykų, kurių pažinimas įžvalgos net nereikalauja arba šiam aktui savo esmių neišduoda. Šioje vietoje yra labai paranku pastebėti, kad daiktų galimybė būti pažintais kinta su jų prigimtimi. Daugumos medžiaginių daiktų pažinimas prieinamas išorinio stebėjimo ir matavimo būdu. Kaip žinome, toks metodas yra sėkmingai panaudojamas eksperimentiniuose moksluose. Tačiau įžvalga suponuoja ne tik daiktą ir jo pojūtinę patirtį, bet ir pats daiktas čia turi būti ypatingos rūšies. Tik nepalyginamai prasmingi dalykai yra suvokiami protine įžvalga. Pavyzdžiui, įžvalgos akto pagalba yra neįmanoma suvokti fiziologinio vyksmo, metalų, mineralų, elektros ir organų esmes. Šių ir panašių dalykų esmės daug geriau išanalizuojamos eksperimentiniu būdu. Piešingai, tik įžvalgos veiksmas gali atidengti reikšmingas tiesas apibūdinančias laisvę, atsakomybę, gėrį, dorovę, valią ir t.t.

Įžvalga nėra introspekcija, kuri paprastai panaudojama paties subjekto psichinių galių ir veiksmų stebėjimui ir aptarimui. Jei introspekcijos metodui reikia primesti ribotumą, subjektyvumo pavojų ir visišką nevaisingumą tiriant mažamečių ir silpnapročių psichines apraiškas, tai įžvalgai tokių priekaištų negalima padaryti. Įžvalga domisi ne konkrečiais psichiniais turiniais, bet ontologinėmis, kokybinėmis esmėmis, pirmaisiais principais ir tuo, ką tradicinė filosofija vadino, veikiamosios, tikslo, formalinės ir materialinės priežasties terminais. Pridėkime, kad ir šių principų, priežasčių bei jų tarpusavio skirtumų suvokimas yra tik įžvalgos akto nuopelnas. Žinoma, įžvalgos akto išeities taškas yra esmės, pasireiškiančios paskiruose dalykuose ir konkrečiose aplinkybėse. Tačiau šis aktas pralaužia konkretybės lukštą ir atidengia prasmes, kurios turi visuotinumo charakterį.

Įžvalgos aktas priklauso ne tiek nuo išviršinių aplinkybių, kiek nuo objekto akivaizdumo ir subjekto vidinių sąlygų. Jis suponuoja subjekto dinamišką nusiteikimą ir būdingą užsidegimą. Tačiau ypatingai užakcentuotinas yra tas specialus ir talentingas dėmesys, kuris yra įžvalgos akto pagrindinė sąlyga. Žmogus, kuris yra gerai susipažinęs su mokslinių eksperimentų eiga ir reikalavimais, gali labai tiksliai interpretuoti jų duomenis. Tačiau čia ir panašiuose dalykuose reikalingas dėmesys negali prilygti filosofinį Įžvalgumą, kuris turi reikalo su ypatingais objektais. Tik nepaprastos rūšies akylumas gali atidengti skirtumus tarp dorovinio draudžiamumo ir psichologinės inhibicijos, tarp menkavertiškumo komplekso ir nusižeminimo, tarp motyvuotos valios ir neracionalaus valingumo, tarp vaidinio ir sąvokos, tarp sprendimo ir įsitikinimo ir t.t. Aišku, būtų klaidinga manyti, kad šie esminiai skirtumai yra įžvelgiami tos pat rūšies aktu, kuris atidengia, sakykime, protonų, neutronų ir elektronų buvimą ir jų skirtybes. Filosofinė įžvalga remiasi ne liečiamosios rūšies įrodymu, bet protine akivaizdybe, kurią, žinoma, ne kiekvienam yra lengva suvokti.

Žmogus turi norą pažinti ontologines ir kokybines esmes, atidengti motyvą, rasti priežastį. Toks noras turi savyje ne tik kognityvinę intenciją, bet ir tam tikrą įtampą, kuri auga kartu su objekto prasmingumu. Įžvalgos aktas šią kognityvinę intenciją aktualizuoja, o įtampą atpalaiduoja.

Įžvalga, kaip filosofinio pažinimo pagrindinis aktas, nėra naujas dalykas. Kiekvienas didžiųjų filosofų įnašas remiasi kaip tik šiuo aktu. Be atidengiančio įžvalgos akto kiekvienas sprendimas ar tvirtinimas liktų tik paprasta hipoteze, nuomone, teoriniu responsu. Filosofijos istorija yra pilna grynai teorinių sprendimų ir hipotezių, bet visi šie dalykai filosofijos mokslo tikrai nepraturtina. Tik įžvalgos aktu pasinaudojant yra jmanoma atskirti pastoviuosius filosofijos mokslo sprendimus nuo gryno teorizavimo, hipotezių ir nuomonių.

Protinės įžvalgos atmetimas yra galimas tik per neapsižiūrėjimą pačiuose elementariausiuose dalykuose. Įžvalgos aktas nepastebimas tik todėl, kad yra neatpažįstama galimybė atsikreipti į pačios įžvalgos esmę ir išvystyti antrojo laipsnio analizę.

A. MONČYS  Žydėjimas

Filosofija ir jos pagrindinis aktas — įžvalga nėra absoliutūs dalykai, kurie galėtų užsidaryti savyje. Kad ir būdama nepriklausoma nuo kitų mokslų, filosofija suponuoja pagrindą ar objektą, kuris yra už jos ribų. Protinės įžvalgos aktas aiškiai atidengia, jog filosofija savo pagrindą ir šaltinį randa tik tikrovėje. Yra taip pat aišku, kad ji šio pagrindo nesukuria, nepagimdo ir neišranda. Kitaip sakant, filosofija nėra pilnai savarankiška institucija, kuri išsivystytų iš savęs ar per save. Priešingai, ji suponuoja matomąjį pasaulį, žmogaus egzistenciją, konkretų gyvenimą, spontaniškąjį pažinimą, mokslą, meną ir tūkstančius kitų dalykų, kurie patiriami tiesioginiu būdu. Filosofija ne tik suponuoja tikrovę, bet ir pati tikrovėje dalyvauja. Ji yra ta kognityvinė institucija, kuri atsigręžia į tikrovę ir jos esmines apraiškas, užsiangažuodama jas racionaliai pamatuoti.

Filosofija sutampa su aukštesniu sąmoningumu, kuris yra pažadintas būties ir tų būties aspektų, kurie protinės įžvalgos šviesoje pasidaro permatomi ir išskaitomi. Dalykai, kurie turi egzistencinį pagrindą, įsilaužia į žmogų ir apvaisina protą, atnešdami savo buvimo faktą ir teigimą. Yra neišsakomai nuostabu, kad žmogus yra egzistencijos nešėjas ir skelbėjas. Paties žmogaus buvimas įsiveržia į jį su tokia absoliutiška jėga, kad žmogui nėra galima pastatyti nei savo paties tikrovės, nei jos pažinimo fakto klausimo ženklan. Jau vien dėl šios pradinės tiesos, kuria susidomėti paskirieji mokslai neturi metodinių priemonių, filosofinė analizė nėra jokia iliuzorinė ekspedicija į abstraktųjį pasaulį.

Filosofija turi savo šaknis spontaniškai būties išbudintoje sąmonėje. Šis natūralus sąmoningumas, patekęs įžvalgos akto dėmesin, parodo savo tikroviškąją versmę. Žinoma, žmogus gali abejoti ne tik tikrovės tikroviškumu, bet ir savo paties abejone. Tačiau pastebėkime, kad abejonė nėra pažinimo aktas, bet teorinis atsakymas, kuris pažinimu remiasi ir kvestionuoja jo objektyvinę vertę.


Prasmingi klausimai nekyla iš grynos, tuščios ir neapvaisintos sąmonės. Taip pat nėra išmintinga kalbėti apie klausimus, kurie atsakymų neieško. Prieš ieškodamas atsakymą, žmogus suvokia klausimo prasmę ir supranta, kad klausimas ir atsakymas yra korelatyvūs dalykai. Klausti visuomet reiškia būti tikrovėje ir jos akivaizdoje. Žinoma, tikrovės vardas nepriskirtinas tam, kas nėra pažinta. Kitaip sakant, tikrovė yra tai, kas tikrai pažįstama, ir pažinimas yra tikras, jei jis atspindi tikrovę. Sąmonė, kaip ir filosofinė įžvalga, išreiškia ne tik save, bet ir savo turinį, kuris yra apsprendžiamas tikrovės ir jos apraiškų.

Tikrovė yra visų kognityvinių aktų objektas, nes ji viena gali iššaukti sąmoningumą ir pažinimą. Bet jei tikrovė yra pažinimo priežastis, tai ji privalo turėti prasmingus turinius savyje, prieš atskleisdama juos žmogui. Todėl ir teigiame, kad tikrovė yra filosofinio mąstymo ir metodo galutinis pagrindas, presupozicija ir "aporia" (mįslė). Izoliuotas ir atskirtas nuo tikrovės, filosofinis mąstymas ir metodas ne tik praranda savo reikšmę, bet virsta grynos vaizduotės padarais.

Kurmet sakome, kad tikrovė yra filosofijos mokslo pagrindas, mes tuo pačiu teigiame ją esant ir šio mokslo objektu. Žinoma, filosofija nėra užsimojusi išnagrinėti visas tikrovės apraiškas, visais atžvilgiais ir visais galimais būdais. Visų pirma, filosofijai visai nesvarbu konkrečių dalykų sudėtis, jų specifinės apraiškos ir tarpusavio santykiai. Dalykai, kurių esmės implikuoja konkretumą ir priklauso nuo aktualios egzistencijos, yra mokslų, bet ne filosofijos objektai. Tokių faktų "esmės" yra taip įšalę konkretume, jog neįmanoma jas atitraukti nuo aktualios egzistencijos.

Jei kristalo ar panašaus objekto prigimtis yra neatsiejama nuo faktiškojo buvimo, tai teisingumo ar prieštaravimo principo esmės nuo faktiškos egzistencijos visai nepriklauso. Yra lengva suvokti, kad paskiras teisingas veiksmas teisingumo esmės neapsprendžia. Todėl nenuostabu, kad panašių esmių charakteringi bruožai yra aiškiai suprantami net legendose ar fiktyviuose kūriniuose. Filosofija kaip tik ir domisi šiomis giliomis, svarbiomis ir išimtinai prasmingomis esmėmis. Žinia, yra labai prasmingų dalykų, kurie filosofijoje yra nenagrinėjami. Esmės priklausomumą filosofijos mokslui apsprendžia trys elementai: racionalumas, svarba ir turinys. Visų pirma, turime pastebėti, kad ne visi patirties dalykai pasižymi tuo pačiu racionalumu, ne kiekvienas daiktas iššaukia tos pat rūšies aiškumą. Niekas neginčys, kad tiesa, laisvė, dorovė yra prasmingesnės duotybės už fiziologinį vyksmą, alkį ir nuovargį. Taigi filosofija domisi tik tuo prasmingu racionalumu, kuris užtinkamas tik nepaprastai akivaizdžiuose dalykuose. Antra, filosofinio tyrinėjimo objektai yra tik tos esmės, kuriose būna įausta ypatinga svarba ir reikšmė. Gilios ir autentiškos svarbos objektai pasiekiami tik filosofinės įžvalgos aktu. Pavyzdžiui, proto ir valios veiksmai yra daug svarbesni ir reikšmingesni už refleksus, nuovargio patyrimą ir instinktyvius veiksmus.
 
Grynai biologiniai dalykai nėra nei toki aiškūs, nei toki prasmingi kaip protiniai ar doriniai. Galiausiai, filosofija analizuoja tik tuos objektus, kurių turiniai užima centrinę vietą tikrovėje. Šitas objekto centriškumas priklauso nuo dviejų priežasčių: bendrumo ar apimties, gilumo ar kokybės. Filosofija nagrinėja tas esmes ir turinius, kurie turi neabejotiną visuotinumą tikrovės atžvilgiu, kurie liečia visą tikrovę ar platesnės apimties tikrovinį aspektą. Pavyzdžiui, gamtos ar meno grožio esmė yra filosofijos objektas, kai tuo tarpu paskiros gamtinės būtybės ar individualaus meno kūrinio grožis filosofijai nepriklauso. Panašiu būdu skaičiaus esmė yra filosofijos reikalas, bet atskiras skaičius bei jo santykis su kitais skaičiais yra jau už filosofijos mokslo ribų. Esmės centrinė vieta tikrovėje taip pat priklauso ir nuo objekto kokybės ir gilumo. Filosofija tyrinėja kokybinės prigimties esmes, o ypatingai tas, kurios dėl savo gilumo yra nesuvedamos į kiekybines kategorijas. Pavyzdžiui, visos tikrosios vertybės, įskaitant intelektualines, estetines, kultūrines ir dorines, turi aiškią kokybinę prigimtį, kuri yra nesugaunama metodu, sugebančiu savo objektus tik kiekybiškai ištirti ir išreikšti.

Filosofijos mokslo objektai sutampa su prasmingomis esmėmis. Tačiau negalime pamiršti, kad filosofija neapsiriboja vien svarbių ir prasmingų esmių tyrinėjimu. Ji privalo tyrinėti ir spręsti egzistencinius klausimus, kaip materialinio pasaulio buvimą ir visos būties pirmąją priežastį.

Filosofija yra visados protinis dalykas. Protas filosofijoje turi labai svarbų vaidmenį, nes jo sprendimu tikrovė yra racionaliai išmatuojama. Kitaip sakant, protinis elementas apsprendžia filosofijos mokslo formą.

Filosofija yra ne jausmo, ne širdies, bet proto žodis. Kaip logiškasis žodis apie tikrovę, ji ieško ne vaizdinių ir ne estetinių, bet racionalių išreiškimo formų. Ieškodama pagrindinės kognityvinės šviesos, filosofija yra atremta ne į vaidinius, bet sąvokas, ne į vaizduotę, bet prasmę, ne į pasąmonę, bet sąmonę. Filosofija bazuojasi ne instinktu, ne refleksais, ne teleologinėmis tendencijomis, bet ta galia, kuri ir instinktą, ir refleksus, ir teologines tendencijas atpažįsta, išskiria, aptaria ir peržengia. Taip pat pastebėkime, kad filosofija nėra nei menas, nei savotiškas literatūros žanras, bet proto institucija žmogiškosios patirties visumoje. Žinia, protinis elementas turi nė kiek nemažesnį vaidmenį specialiuose moksluose. Tačiau filosofijoje racionalumas pasiekia aukščiausią laipsnį kaip tik dėl to, kad jis pats atsiduria filosofinės analizės taikinyje. Gimusi racionalumo ženkle, filosofija turi esminę intenciją išvystyti radikaliausio mokslo formą. Kitaip sakant, jai visuomet rūpėjo tapti pagrindiniausia žinojimo rūšimi, kas suponuoja proto atsigręžimą į save patį.

Kuomet sakome, kad filosofija yra pasišovusi tapti pagrindiniu mokslu, mes visai nemėginame sumažinti nei kitų mokslų reikšmės, nei jų racionalumo. Filosofijos mokslo pagrindinumas taip pat nereiškia, jog ji nori paskiriems mokslams vadovauti, nustatyti jų formalinius objektus, metodus ir suvesti jų išvadas į sintezę. Jau seniai yra paaiškėjusi tiesa, kad toks uždavinys filosofiją tik nufilosofina, supozityvina ir iškreipia jos kognityvinį požiūrį. Filosofijos originalusis tikslas yra pasiekti pačią aukščiausią tyrinėjimo pakopą ir išanalizuoti tikrovę neprilygstamu atžvilgiu. Racionalumo laipsnis filosofijoje yra aukščiausias ta prasme, kad čia protas atsirenka giliausią, pagrindiniausia ir bendriausią požiūrį.

Privalu ir vėl prisiminti, kad protas yra nei filosofijos šaltinis, nei pagrindas, bet jos forma. Be tikrovės elemento protas ne tik nekuria filosofijos, bet net pats negali išbusti ir save realizuoti. Sugretinę protą ir tikrovę, galime pastebėti tarp jų du skirtingos prigimties santykius. Pirma, protas yra reali galia ir tikrovės dalis. Kaip reali perfekcija, protas turi ontologinį, arba egzistencinį, pagrindą. Antra, protas yra ne tik galia, kuri turi objektyvią egzistenciją, bet taip pat tam tikrą specifišką perfekcija. Proto specifiška perfekcija yra kognityvinė, kadangi ji atlieka pažinimo funkciją. Žodžiu, protas yra metafizinis dalykas, kuriam atitenka pažinimo vaidmuo. Kaip tik dėl šių dviejų dalykų protas ne tik pažįsta, bet ir pats gali būti pažintas.

Filosofija yra dažnai aptariama kaip patirties nušvietimo mokslas. Ir tai yra sakoma su pagrindu, nes patirtis yra šios disciplinos tarpininkas ir laidas. Kad aiškiau suprastume patirties reikšmę filosofijos metodui, panagrinėkime jos prigimtį ir pagrindines rūšis.
Patirties sąvoka turi dvi radikaliai skirtingas prasmes: observacinę ir esminę. Patirtis yra observacinė, jei ji būna atremta į paprastą ir tiesioginį paskirų daiktų stebėjimą. Tokia patirtis pagrindžia mokslinį darbą ir indukcijos veiksmą. Antroji patirties prasmė reiškia dalyko egzistencijos ir rūšinės esmės atidengimą.16 Abi patirties rūšys suponuoja percepcijos aktą, kuris yra, taip sakant, kiekvieno patyrimo išeities taškas. Bet jei stebėjimu pagrįsta patirtis lieka daiktų paviršiuje, tai esmes atidengianti patirtis konkrečiai ir betarpiškai pasiekia objektų rūšinę tapatybę. Ši pastaroji forma yra nauja ir savarankiška ta prasme, kad ji nepriklauso nuo observacijos ir indukcijos.

Pažinimas suponuoja žmogaus betarpišką santykį su objektu. Iš tikrųjų, yra visiškai neįmanoma atpažinti daikto esmę be tiesioginės to daikto patirties, t. y. neužmezgus su objekto esme "pokalbio". Iš mūsų ankstyvesnių nagrinėjimų paaiškėjo, kad būtis, laisvė, tiesa, atsakomybė, vertybė ir t. t. yra akivaizdžios duotybės. Šių duotybių esmės ir jose implikuotus "faktus" galime atidengti tik betarpiškos patirties būdu, patirties, kuri visiškai nepriklauso nuo paprastos observacijos. Todėl ir seka, kad esmes atidengianti patirtis yra filosofinio dialogo laidas ir būtina sąlyga.

Filosofija niekuomet neatras dalykų, kurio patirčiai yra visai svetimi. Žinojimas, nusipelnantis filosofijos vardo, priklauso nuo įžvalgos į esmines duotybes, kurios yra sutinkamos tiesioginiu būdu. Yra pakankamai aišku, kad fėrio esmė yra neišvedama iš egzistencijos sąvokos, laisvės prigimtis iš laiko duotybės. Būties sąvoka neišplaukia iš nebūties sąvokos, laimės esmė iš laiko, nors pripažintina, kad šios dvi sąvokų poros turi giminystės ryšį. Taip pat pažymėtina, kad žmogui būdingos galios ir veiksmai yra nesusekami tyrinėjant, kad ir labai moksliškai, kitų gyvųjų būtybių apraiškas. Ir tame pačiame žmoguje galime rasti daugeli esmingu dalykų, kurių specifinė prigimtis paaiški tiktai tuomet, kai betarpiškai atsikreipiama į juos pačius. Pavyzdžiui, nukreipę dėmesį į valios veiksmą, negalime tikėtis susekti tuos esminius bruožus, kurie priklauso protavimo veiksmui.

Patirtis, kaip filosofijos metodo betarpiškumo elementas, yra kiekvieno įrodymo būtina sąlyga. Tačiau dažnai teigiama, kad įrodymo veiksmas yra vienintelė tikro pažinimo forma ir racionalumo viršūnė. Kažkodėl pamirštama, kad kiekvienas įrodymas remiasi kaip tik betarpiškai pažintomis tiesomis. Pagrindinė teisėto įrodymo sąlyga yra mažiau pažintą dalyką susieti su betarpiškai, tiesioginiai pažintu faktu.
A. MONČYS  Paminklas rašytojui


Dar kartą peržvelgę filosofijos metodo elementus, sutrauktai juos galime apibūdinti sekančiu būdu. Pirmasis filosofijos metodo elementas yra įžvalgos aktas, kuriam atitenka filosofinių tiesų atidengimo vaidmuo. Antrasis elementas sutampa su tikrove, kurioje filosofijos metodas randa egzistencinį pagrindą ir pažinimo versmę. Trečiąjį elementą atskleidžiame prasmingose esmėse, kurios yra šio mokslo tiesioginiai objektai. Ketvirtasis yra protinis elementas, kuris filosofiją įformina ir išreiškia jos turini sąvokų pavidalu. Penktasis ir paskutinis filosofijos metodo elementas yra patirtis, kuriai atitenka tarpininko ir laido vaidmuo. Pastebėtina, kad šių elementų chronologinė tvarka nėra esmingas dalykas, nes filosofijos metodas juos visus suponuoja kartu ir neatskiriamai.

Baigdami filosofijos problematikos ir metodo nagrinėjimą, sustokime prie vieno dabarties filosofijai aktualaus uždavinio. Atrodo, kad šio momento filosofijos tikslas yra suderinti dvi prieštaraujančias tezes. Filosofija save suvokia ir realizuoja susidurdama su nefilosofinės prigimties dalykais. Šiuos dalykus filosofija perkeičia, iškeldama jų racionalumą ir prasmingumą, bet šiame racionalinimo darbe kitėja ir ji pati. Antra, yra būtinas reikalas nustatyti vienaprasmę filosofijos mokslo sampratą. Filosofijos sugriežtinimo uždavinys pasilieka pačiu pagrindiniu, ir tai ne dėl to, kad ji moderniuose moksluose įžiūrėtų savo idealą. Filosofijos titulas nepriklauso įvairių rūšių teorizavimams, kurie greičiau nusipelno tik paprastos nuomonės ir subjektyvaus įsitikinimo vardą.



1.    Turime galvoje Alfred J. Ayer, Moritz Schlick ir Rudolf Carnap veikalus, pagrįstus įsitikinimu, kad filosofija privalanti apsiriboti vien pozityvia kalbos analize, nes tradicinių filosofijos problemų sprendimai veda į bereikalingą, jausmų kiršinimą. Dar ryškesnis filosofijos supozityvinimo darbas buvo atliktas Ludwig Wittgenstein, John Wisdom ir Morris Lazerowitz. šie vyrai išvystė savotišką, terapeutui} pozityvizmą, siekdami atskleisti ir aptarti visus tuos motyvus, kurie apsprendžia filosofinio turinio tvirtinimus.

2.    Filosofinės problemos, t.y. tie klausimai, kuriems atsakymas Aar išsprendimas surandamas tik nuoseklaus tyrinėjimo pastangomis, suponuoja filosofijos formalinį objektą.
 Taïp formalinio objekto ir problemos yra tas skirtumas, kaity pirmuoju terminu nurodomas tyrinėjamasis dalykas bei tyrmijimo atžvilgis, kai tuo tarpu problemos terminas sutampa su klausimo sąvoka ir pristato nagrinėjamą dalyką tiesioginio klausimo formoje.

3.    Plg. F. van Steenberghen, Ėpistemologie (Louvain: Éditions de l'Institut supérieur de Philosophie, 1947), p. 18.

4.    A. Waelhens, "Philosophie et nonphilosophie" Revue Philosophique de Louvain, 1959 vasario nr., 5 p.

5.    Turime pastebėti, kad pažinimas ir žinojimas nėra tie patys dalykai. Aplamai kalbant, žinojimas suponuoja pažinimą, nes pažinimo aktas veda į žinojimo aktą. Pažinimas yra dinamiškos prigimties aktas, kuriuo atskleidžiama tikrovė ir jos savybes, žinojimas yra statiškas aktas, kuriuo pastoviai ir sąmoningai turime ir išlaikome pažinimo turinius.

6.    Plg. F. Renoirte, Éléments de critique des sciences et de cosmologie, 2e ed. (Louvain: Éditions de l'Institut supérieur de Philosophie, 1947) p. 115
Atsiremdama į savo metodą ir užsiangažavusi sujungti prieštaraujančias tezes, filosofija gali vystytis pažangos keliu, nors ši pažanga bus definityvi ir kartu reliatyvi. Visų pirma, kiekvienoje naujoje filosofijoje rasime definityvų įnašą, nes pakartotas dialogas tarp filosofijos ir nefilosofijos yra naujai gimstančios minties pastovumo pagrindas ir šaltinis. Bet iš kitos pusės, naujai išsivysčiusi filosofija pasilieka reliatyviu dalyku, kadangi naujoji mąstymo forma racionalizavimo darbo neatbaigia ir paskutinio žodžio apie tikrovę nepasako. Tradicinių ir naujų problemų nušvietimas pasireiškia kaskart naujais pavidalais, tačiau šis naujumas kuria tik reliatyviai naują filosofiją. Tokia samprata, manome, suteikia prasmę praeities filosofijos problemoms ir jų sprendimams, užtikrindama taip pat vietą naujoms problemoms ir naujoms filosofinėms pastangoms.

7.    Claude Bernard, Introduction à l'étude de la médecine expérimentale (Genève: Constant Bourquin, 1945) p. 409. šioje vietoje reikia pastebėti, kad patys hipotetiniai, nuspėjantieji sprendimai, kurie nurodo priežastį ir išreiškia deterministinį principą, nėra empirinės prigimties, kadangi jie neišreiškia jokių aktualių faktų.

8.    Abel Rey, La théorie de la physique chez les physiciens contemporains, 2e ed. (Paris: Alcan, n.d.), p. 346.

9.    A. Einstein, "A propos de 'La déduction rélativiste' de M. Emile Meyerson", Revue philosophique de la France et de l'étranger, 1928, p. 162.

10.    Plg. John J. Wellmuth, The Nature and Origins of Scientism (Milwaukee: Marquette University Press,1944), p. 1.

11.    G. Marcel, Être et avoir, p. 148.

12.    A. de Waelhens, "Signification de la phénoménologie," Diogene, 1954, no. 5, p. 60.

13.    H. A. Wolfson, The Philosophy of Spinoza (New York: Meridian Books, 1958), p. vii.

14.    Nagrinėdamas Dievo klausimą, Etienne Gilson filosofijos metodą suistorina tokiu būdu: "It [the approach to the philosophical question] consists of extracting from the history of past philosophies the essential data that enter into the correct formulation of a philosophical problem, and of determining, in the light of such data, its correct solution." God and Philosophy. New Haven: Yale Univ. Press, 1941. Preface.

15.    Plg. Dr. P. Kuraitis, Ontologija (Kaunas, 1931) pp. 1617.

16. D. vcn Hildebrand, What is Philosophy, pp. 8687.