KARALIŲ VĖLIAVA Spausdinti
—    Kodėl tu laiku nepranešei apie jo mirtį? Arba kodėl neatsikratei lavonu anksčiau, kuomet buvo lengviau tatai padaryti? —kalbėjo man Magdalena.

O! Aš esu nerūpestingas, apsileidęs, tinginys, palaužtas nuovargio nieko neveikti! Aš niekad nežinau, kur nukišu savo daiktus. Aš išeikvoju visą savo laiką, ištampau nervus ir naikinu pats save jų ieškodamas, rausdamasis stalčiuose, landžiodamas po lovomis, užsidarydamas tamsiose kamerose, užsikasdamas rūbinėse . . . Visuomet pradedu daugelį dalykų, kurių niekuomet nebaigiu, nevykdau planų, viską apleidžiu... Trūksta valios, nes trūksta tikro tikslo! Jei nebūtų žmonos kraičio, jos menkų pajamų. . .

—    Tu praleidai dešimtį metų! Namuose ima dvokti. Kaimynai pradeda nerimauti ir klausinėja, iš kur visa tai. Ilgainiui ims ir sužinos. . . Viso to priežastis — tavoji iniciatyvos stoka. Reikės pranešti policijos komisarui. Iš to bus istorijų! Jeigu bent būtų galima įrodyti, kad jis mirė prieš dešimtį metų: po dešimties metų — įsisenėjimas! Jei tu būtum laiku pranešęs apie jo mirtį, dabar ir turėtumėm tą įsisenėjimą!. .. Būtumėm ramūs! ... Nereikėtų slėptis nuo kaimynų, galėtumėm priiminėti svečius, kaip visi!

—    Bet Magdalena! Mus būtų suėmę, įsisenėjimas nebūtų galėjęs įvykti, ir mes jau prieš dešimtį metų būtumėm buvę pasodinti į kalėjimą arba giljotinuoti, tatai yra aišku, — norėjau atsakyti jai. Bet išmokyk moterį logikos! Ir taip leidau jai kalbėti, stengdamasis pats neklausyti.

—    Tik dėl jo taip blogai einasi. Niekas mums nesiseka! — dar sušuko Magdalena.
—    Tai tik prielaida.
—    Be to, jis užima gražiausią mūsų buto kambarį: mūsų jaunavedžių miegamąjį!

Gal būt jau dešimttūkstantąjį kartą, dėdamasis einąs į išvietę, koridoriuje pasukau į kairę ir nuėjau pažiūrėti numirėlio.
Atidariau duris. Visos viltys buvo tuščios: pats jis niekuomet neišnyks. Jis dargi net padidėjo. Greitai jam reikės kitos sofos. Jo barzda išaugo ir dabar siekė kelius. Dėl nagų tai nebuvo jokios bėdos: Magdalena juos nukirpdavo.

Kaip tik tuo metu išgirdau jos žingsnius. Man niekuomet dar nepavyko vienam pabūti su lavonu. Nežiūrint begalybės atsargumo priemonių, kiekvieną kartą ji mane užklupdavo. Ji mane įtarinėdavo, šnipinėdavo, neleisdavo laisvai judėti, šaukdavo, sekdavo ir visuomet būdavo ten.

Mane kankina nemiga. Jos — ne. Nežiūrint mus slegiančios nesėkmės, Magdalena labai gerai miega.
Kartais pačiam nakties vidury, tikėdamasis pasinaudoti tamsa ir Magdalenos miegu, dėdamas visas pastangas, kad negirgždėtų spyruoklės, išlipdavau iš lovos; sulaikęs kvapą pasiekdavau kambario duris; vos tik palietus rankeną, miegamojo lempa užsidegdavo, ir Magdalena, viena koja jau iškišta iš po antklodės, manęs klausdavo:
—    Kur tu eini? Tu eini jb pažiūrėti? Palauk manęs!

Kitais kartais, manydamas ją virtuvėje užsiėmus esant, puldavau į mirusiojo kambarį su beprotiška viltimi nors keletą sekundžių pabūti vienas akis į akį su lavonu. Bet ją rasdavau jau ten, laikančią numirėlį už peties ir laukiančią manęs.

Tad ir šį kartą nebuvau nustebintas, pajutęs Magdaleną lipant ant kulnų, pasiruošusią, pagal savo įprotį, man priekaištauti. Kai aš atkreipiau dėmesį į kambario prieblandoje spindinčio numirėlio žvilgsnio grožį, jinai, visiškai nejautri šiam, nežiūrint visko, pakankamai neįprastam žavesiui, suriko:
—    Per dešimtį metų tu jam dar nė akių neužspaudei!
—    Tiesa ... — sutikau aš pasigailėjimo vertu tonu.
—    Kaip galima, — tęsė ji, — apglušusi iki tokio laipsnio? Tu man nepasakysi, kad neturėjai laiko: tu gi visą dieną nieko neveiki!

—    Negalima apie viską pagalvoti!
—    Tu apie nieką negalvoji!
—    Gerai. Aš žinau. Tu man tatai sakei ir kartojai šimtą tūkstančių kartų!
—    Jeigu tu žinai, tai kodėl nepasitaisai?
—    Tau tereikėjo užspausti jo akis!
—    Aš turiu ką kitą veikti, ne vien sekioti paskui tave, pradėti, ko tu nepajėgi tęsti, užbaigti, ką tu sugadinęs palieki, visur tvarkytis. Man netrūksta darbo bute, virtuvėje; aš skalbiu, lopau, vaškuoju parketą, keičiu jo ir tavo baltinius, šluostau dulkes, plaunu indus, rašau eilėraščius, kad, juos pardavus, padidinčiau liesas mūsų pajamas; nežiūrint visų rūpesčių, dainuoj u prie atdaro lango, kad mūsų kaimynai nepagalvotų, jog pas mus kažkas netvarkoj; tu gerai žinai, kad mes neturime tarnaitės, a! jeigu manęs nebūtų, iš to, ką tu uždirbi ...

—    Gerai, gerai ... — priblokštas pasakiau ir norėjau išeiti iš kambario.
—    Kur eini? Tu ir vėl pamiršai užspausti jo akis!

Grįžau atgal. Prisiartinau prie lavono. Koks jis buvo senas, senas! Mirusieji greičiau sensta, negu gyvieji. Kas būtų jame atpažinęs aną gražų jaunuolį, kuris vieną vakarą, prieš dešimtį metų, lankydamasis pas mus staiga įsimylėjo mano žmoną ir, išnaudodamas penkias mano nebuvimo minutes, tą patį vakarą tapo jos meilužiu?

—    Tu matai, — tarė man Magdalena, — jei sekančią dieną po nužudymo būtum nuėies į policijos nuovadą pranešti, kad tu jį nužudei pykčio priepuolyje, ir tai yra gryna tiesa, iš pavydo, niekas nebūtų tau kvaršinęs galvos dėl šio aistros nusikaltimo; būtų liepę pasirašyti trumpą pranešimą ir paleidę, o tavo pareiškimą būtų įsiuvę į bylą; visas reikalas būtų baigtas ir seniai užmirštas. Tik dėl tavo apsileidimo viskas šitaip susidėstė. Kiekvieną kartą, kai aš tau liepdavau eiti padaryti pareiškimą, tu man atsakydavai: rytoj, rytoj!... Jau dešimt metų praėjo su tais tavo rytojais. Štai dabar ir turime. Tavo kaltė, tavo kaltė ...

—    Rytoj nueisiu! — tariau, tikėdamasis, kad ji paliks mane ramybėje.
—    O! Aš tave pažįstu; tu neisi. Tarp kitko, kokia gi dabar būtų iš to nauda? Pervėlu. Po dešimties metų niekas netikės, kad tu ji nužudei pykčio priepuolyje! Išlaukus dešimtį metų, iš tiesų visa tai darosi panašu į iš anksto apgalvotą nusikaltimą. Aš dabar ir klausiu savęs, ką būtų galima jiems papasakoti, nenorint prasilenkti su įstatymais? Kadangi jis paseno, tu gal būt galėtum pasakyti, kad tai tavo tėvas ir kad tu jį tik vakar nužudei. Bet kažin ar tai būtų geras pasiteisinimas?

—    Niekas mums netikėtų, — sumurmėjau aš.
Dvasioje aš esu realistas. Man trūksta valios, bet protauju aiškiai. Magdalenos nelogiškumas ir jos sprendimai, neturį pagrindo realybėje, man visuomet buvo nepakeliami.
—Pereikim į kitą pusę! —pasakiau ir žengiau porą žingsnių.
—Tu ir vėl būtum užmiršęs užspausti jam akis! Bent truputėlį pagalvok apie tai, kas tau sakoma! — suriko Magdalena.

Praėjo dar penkiolika dienų. Jis augo ir seno tolydžio vis greičiau. Tatai mus gąsdino. Buvo aišku, kad ši nepagydoma mirusiųjų liga vystėsi geometrinės progresijos tempu. Kaip jis galėjo pas mus šia liga užsikrėsti?

Lavonas nebeišsiteko sofoje, ir mes buvome priversti jį paguldyti ant grindų. Tokiu būdu atgavome šį baldą ir pastatėme jį valgomajame. Jau būčiau galėjęs pirmą kartą po dešimties metų pavalgęs pusryčius išsitiesti ir užsnūsti, bet kaip tik tuo metu Magdalenos riksmas mane privertė pašokti iš miego.

—    Ar tu kurčias? — suriko lyg proto netekusi Magdalena. — Tu visai nesirūpini ir ištisą dieną miegi ...
—    Todėl, kad naktį negaliu miegoti!
—    ... lyg namuose nieko nesidėtų. Paklausyk!
Iš numirėlio kambario girdėjosi braškėjimas — lyg tinkas nuo lubų kristų. Neatsispiriamos jėgos laužiamos, dejavo sienos. Grindys iki pat valgomojo, visas butas, virpėjo ir sviro ant šono kaip laivas. Vienas langas išdužo, ir jo stiklai išlakstė gabalais. Laimei tai buvo langas i kiemą.

—    Ką pagalvos kaimynai! — krito į neviltį Magdalena. — Eime pasižiūrėti.
Vos porą žingsnių žengus numirėlio kambario link, durys neišlaikę triukšmingai krito, ir jose pasirodė milžiniška ant žemės gulinčio senio galva, žiūrinti į lubas.
—    Jo akys vis dar tebėr atviros, — pastebėjo Magdalena.
—    Iš tiesų jos buvo atviros. Dabar jos buvo labai didelės, apskritos, nelyginant du švyturiai, savo šalta, balta šviesa apšvietę visą koridorių.
—    Laimė, kad durys ilūžo! — tariau Magdalenai nuraminti. — Šitaip bus daugiau vietos. Koridorius ilgas.
—    Visuomet optimistas! Tik pažiūrėk!
Magdalenai betraukant pečiais, aš pažvelgiau į jo pusę. Tikrai buvo ko susirūpinti. Lavonas pastebimai augo. Keli centimetrai nuo jo galvos kreida užbrėžiau liniją. Per keletą minučių toji linija buvo pasiekta ir peržengta.
—Reikia veikti! Iš tiesų nebegalima ilgiau laukti, — pareiškiau aš.
—    Pagaliau tu nubudai, — tarė Magdalena. — Vis dėlto supratai. Seniai tau būtų reikėję veikti, vargšas mano drauge.
—    Gal dar nepervėlu?
Dabar aš supratau savo klaidas. Visas drebėdamas, dar bandžiau pasiteisinti.
—    Idiotas! — lyg padrąsinimui atsakė Magdalena.
Prieš sutemstant nieko negalėjau daryti. Buvo birželio mėnuo; reikėjo dar valandas laukti. Keletą valandų; tai daug; būčiau turėjęs laiko pailsėti, pagalvoti apie kitus dalykus; pamiegoti, jeigu nebūtų buvę labiau negu bet kada susirūpinusios Magdalenos. Tik pagalvokit: savo pamokslais, savo "aš gi tau tatai sakiau", savo teisumo manija ji nė minutei nepaliko manęs ramybėje.

Tuo tarpu numirėlio galva vis tebeslinko prieškambariu pirmyn, kaskart greičiau artėdama į valgomąjį, ir aš buvau priverstas tuoj pat atidaryti duris. Vos tik danguje sužibo žvaigždės, galva pasirodė durų angoje. Reikėjo dar palaukti; gatvėje matėsi perdaug žmonių. Nors buvo pietų metas, mes nebuvome alkani. Tik ištroškę — taip; bet norint atsinešti iš virtuvės stiklą vandens, būtų reikėję peržengti lavoną. Net ir ši mažytė pastanga buvo virš mūsų jėgų.
Šviesos nedegėm. Jo akys pakankamai apšvietė kambarį.

—Uždaryk langines! — patarė man žmona. Po to, rodydama pirštu į numirėlio galvą:
—    Tatai mus visus apvers aukštyn kojomis. Galva jau buvo pasiekusi kilimą, kuris, jos
stumiamas, ėmė garankščiuotis. Aš ją pakėliau ir paguldžiau ant viršaus.
—    Taip negadins kilimo.
Galų gale pasijutau gerokai prislėgtas. Ta istorija, ji tęsėsi jau dešimti metų!... Be to, šį vakarą aš jaudinausi, nes turėjau "veikti". Smilkiniuose pajutau truputį prakaito. Drebėjau.

Magdalena maišto priepuolyje suriko:
—    Juk tai baisu, tikrai! Tokie dalykai tik mums atsitinka!
Aš žiūrėjau į jos iškankintą veidą, ir man pasidarė gaila. Priėjęs prie jos, švelniai pasakiau:
—    Jeigu mes mylėtumėmės, visa tai būtų nesvarbu.
Sunėręs rankas tęsiau:
     Mylėkimės, Magdalena, aš maldauju ta
vęs: tu žinai, kad meilė sutvarko viską, ji pa
keičia gyvenimą. Ar tu mane supranti?
Aš norėjau ją pabučiuoti, bet ji ištrūko, sausomis akimis ir kietomis lūpomis.

—    Esu tikras! — veblenau. Po to su polėkiu tęsiau: — Ar tu atsimeni, kaip kitados kiekviena aušra mums buvo pergalė. Mes buvome pasaulio vartuose. Ar atsimeni? Ar atsimeni? Visatos nebebuvo arba tebuvo permatomas šydas, pro kurį liejosi žaižaruojanti šviesa, garbės šviesa, ateinanti iš visų pusių, iš daugelio saulių. Šviesa įsiskverbdavo į mus, tarsi maloni šiluma. Mes jautėmės lengvi iš svorio išvaduotame pasaulyje, nustebinti egzistencija, laimingi, kad esame. Štai kas yra meilė, štai kas yra jaunystė. Jei mes iš širdies gilumos norėtumėm, niekas neturėtų reikšmės ir mes giedotumėm džiaugsmo himnus.
—Nekalbėk kvailysčių, — atsakė Magdalena. — Ne meilė mus išvaduos iš to lavono. Tarp kitko, ir ne neapykanta. Tai ne jausmo dalykas.
—    Aš tave iš jo išvaduosiu, — pasakiau nuleisdamas rankas.

Pasitraukiau į savo kampą. Susirangiau fotelyje. Nutilau. Magdalena, atsisėdusi kėdėje, susiraukusi, įniko siūti.

Aš stebėjau numirėlio galvą, kuri dabar gulėjo ne daugiau kaip per kokį pusmetrį nuo priešais duris esančios sienos. Per trumpą laiką jis dar labiau paseno. Keista, nežiūrint visko, mes jau buvome prie jo pripratę; staiga man pasidarė aišku, kad aš nuoširdžiai nenorėjau su juo skirtis. Jeigu tik būtų buvęs ramus, mes dar ilgai būtumėm laikę jį pas save; gal būt visados. Juk jis išaugo ir paseno mūsų namuose, su mumis, ir tai šį tą reiškia! Ko jūs norit, prie visko prisirišama — tokia jau yra žmogaus širdis ... Namuose bus tuščia, kai jo nebebus . .. Kiek atminimų jis mumyse sužadindavo. Jis buvo nebylus visos mūsų praeities liudininkas, ne visuomet malonus, žinoma ... Būtų galima net sakyti: nemalonus! Bet ko jūs norite: gyvenimas ne visuomet linksmas. Aš vos beatsiminiau, kad tai aš ji nužudžiau arba. vartojant mažiau sau nepalankų išsireiškimą, "įvykdžiau mirties bausmę" pykčio .. . arba pasipiktinimo priepuolyje. Nuo to laiko be žodžių vienas kitam atleidome. . . Viską įskaitant, kaltę reikėtų dalyti pusiau. Bet ar jis tikrai užmiršo?

Magdalena pertraukė mano mintis:
—    Jo kakta pasiekė sieną. Dabar laikas!
Aš atsikėliau. Atidariau langines. Pažiūrėjau pro langą. Buvo graži vasaros naktis. Turėjo būti antra valanda po vidurnakčio. Gatvėje tuščia. Visi langai tamsūs. Kvepėjo žydinčios akacijos. Aukštai, danguje, apskritas mėnulis, išsiskleidęs, tarsi gyva žvaigždė. Paukščių takas. Ūkai, daugybė ūkų, plaukai, keliai danguje, skysto sidabro upeliai, paliečiamos šviesos, sniego aksomas. Baltos gėlės, puokščių puokštės, sodai danguje, spindinčios girios, pievos ... Ir erdvė, ypač erdvė, begalinė erdvė!. . .
—    Na, apie ką tu galvoji? — tarė Magdalena. — Nereikia, kad kas mus pamatytų. Aš pasaugosiu.
Ji išžergė pro   langą,  nubėgo   iki gatvės kampo, pažiūrėjo į kairę, į dešinę ir davė ženklą: —Eik!

Upė buvo apie tris šimtus metrų nuo namo. Jai pasiekti reikėjo pereiti dvi gatves ir mažą T. aikštelę, kurioje buvo rizikos sutikti uniformuotus plevėsas amerikonus, lankiusius barą bei tolerancijos namus, laikomus paties mūsų namo savininko. Po to, darant vingį, aplenkti išilgai kranto sustojusius laivus, ir tai komplikavo visą reikalą. Bet nebuvo pasirinkimo. Viską turėjau statyti ant vienos kortos.

Metęs paskutinį žvilgsnį į gatvę, paėmiau numirėlį už plaukų, su vargu pakėliau ir, padėjęs jo galvą ant baliustrados, šokau į gatvę. ("Kad tik nenumestų puodų", pagalvojau). Traukiau jį iš lauko. Ir man rodėsi, lyg būčiau tempęs su savim miegamąjį, ilgąjį koridorių, valgomąjį, visą butą ir patį namą; po to — lyg pats sau traukčiau per gerklę vidurius, plaučius, širdį, daugybę tamsių jausmų, neišaiškinamų geidulių, dvokiančių minčių, supelyjusiu nuo stagnacijos vaizdų, pašvinkusią ideologiją, supuvusią moralę, užnuodytas metaforas, kenksmingas dujas, prikibusias prie organų, kaip augalai parazitai. Žiauriai kentėjau; ilgiau nebegalėjau išlaikyti; prakaitavau ašaromis ir krauju. Turėjau būti tvirtas; bet kaip man buvo sunku; ir baimė būti užkluptam su juo šalia to. Ištraukęs pro langą jo galvą, ilgą barzdą, kaklą ir liemenį, atsidūriau ties kaimyninio namo kiemo vartais, tuo tarpu jo kojos dar tebebuvo koridoriuje. Magdalena, kuri dabar vėl buvo su manim, drebėjo iš baimės. Aš vis dar tebetraukiau iš visų jėgų, su didžiausiomis pastangomis laikydamasis, kad nesurikčiau iš skausmo. Taip betraukdamas ir eidamas atatupstas ("Niekas nemato— visi langai tamsūs", kalbėjo man Magdalena), pasiekiau gatvės kampą, pasukau, perėjau, pasukau, perėjau. Sukrėtimas, — ir visas lavonas išlindo į lauką. Mes buvom pačiam aikštelės T. vidury, apšviestam kaip dieną. Uždusęs alsavau. Tolumoje prariedėjo sunkvežimis. Sustaugė šuva. Magdalena nebeišlaikė:
—    Palik jį ir grįžtame!
—    Tai būtų neišmintinga! Grįžk, jei nori. Aš su juo susitvarkysiu.
Likau vienas, ir stebėjausi, koks lengvas buvo pasidaręs lavonas. Tiesa, jis smarkiai išaugo, bet kartu ir suplonėjo, nes niekad negavo jokio maisto. Apsisukau vietoje, ir numirėlis apsivyniojo aplink mano kūną — kaip koks kaspinas.
—    Taip bus lengviau nešti, — pagalvojau.

Deja! Jo galva, pasiekusi mano strėnas, staiga sušvilpė aštriu ir tęsiamu numirėlio švilpimu. Dėl to nebuvo galima apsirikti.
Į šį švilpimą atsiliepė iš visų pusių kiti: policija! Sulojo šunes, išėjo traukiniai; nušvito aikštės langai, ir juose pasirodė galvos; iš baro su merginomis išėjo uniformuoti amerikiečiai.

Iš už gatvės kampo pasirodė du policininkai su švilpukais rankose. Jie prisiartino pabėgomis. Jau buvo vos už poros žingsnių. Dabar tai žuvęs.

Staiga numirėlio barzda išsiskleidė kaip parašiutas ir pakėlė mane nuo žemės. Vienas iš policininkų davė milžinišką šuolį, bet pagriebė tik kairįjį mano batą. Aš jam numečiau kitą. Amerikiečių kareiviai, pagauti entuziazmo, mus nufotografavo. Kilau labai greit; tuo tarpu policininkai, grasindami man pirštu, šaukė: "Niekšas! Smulkus niekšas!". Visi langai plojo. Viena tik Magdalena, pakėlusi akis į mane, riktelėjo:
—    Tu niekad nesurimtėsi! Tu kyli, bet mano pagarba tau nė kiek nepakils!

Aš dar išgirdau, kaip amerikiečiai mane sveikino helio boy, manydami, kad čia koks nors sportinis įvykis. Numečiau savo rūbus, cigaretes: policininkai juos pasidalijo. Po to tebuvo paukščių takai, kuriais aš keliavau, tarsi auksu liepsnojanti karalių vėliava, visu greičiu, visu greičiu.

Iš prancūzų kalbos vertė Algirdas Mikulėnas