EILĖRAŠČIAI Spausdinti
Išsipildymo Sala

"Dabar esu žmogus, kurs išgyveno ir suprato liūdesj, kuris niekad nebešauks, kad kasdienybė jam skaudi".
A. Nyka-Niliūnas


I
O, Išsipildymo Sala!
Tu aureolėj nuostabių spalvų
paskendusi.
Tave sapnuoju nuolat
per naktis,
kaip kūdikystės pievas,
kaip pumpurus pavasarį
tik pradedančius skleisti
jaunus ir trapius
lapus.
Tu man kaip rankos
motinos,
jaunystėj liečiusios man veidą
švelniai,
tu man lopšinė vakare
ir saulės spindulys rytais
pro langą,
pabudinęs iš miego
ir leidęs vėl pradėt
nerūpestingą dieną.
Tave nešioju savo mintyse
įpynęs,
kaip dalį savo kraujo
plūstančio
širdy.


II
Aš supratau,
pasaulyje yra daug vienišų
krantų,
į kuriuos niekad neužklysta svetimi
laivai,
ir vandenys užlieję smėlį
pėdų neranda.
Yra aukštų kalnų,
kurie viršūnėm saulę
rėmę,
sustingusiom širdim gyvena
po ledu.
Kai nerimo ilgoj kelionėje
į krantą,
pro nepažįstamų akių
švitėjimą
artėjau prie ribos,
aš supratau,
ko alkio šauksmas
vertas,
aš pajutau,
kiek poilsio naktis
brangi.


III
Nebebijau, kada ateina
vakaras
ir paskutinio pralaimėjimo
grėsmėj,
kaip debesys prieš audrą
niūrūs ir apsunkę
spaudžia žemę, —
aš pradedu tikėt
tavim,
jog tu esi tikrasis
kelias,
pro pamirštas šventyklas
ir sulaužomus įstatymus,
pro netikras relikvijas
ir mirusias spalvas,
pro pirmo sniego
baimę priartėjusią,
ir saulės degančios
ugnies
marias.


IV
Ir vėlei trokštu
į Salą Išsipildymo
sugrįžti,
kuri nežinomuose vandenyse pasiilgus
laukia atplaukiant
manęs,
kad vėl sudužus laivui
jo skeveldromis pasiekčiau
krantą,
kur tropikiniai lietūs
plautų mano kūną
nuovargio ir baimės
iškamuotą,
ir naktys,
žibančių rasos lašų dangum
nusėtu,
uždengtų mano, poilsiui ramiam,
akis.