EILĖRAŠČIAI |
Išsipildymo Sala "Dabar esu žmogus, kurs išgyveno ir suprato liūdesj, kuris niekad nebešauks, kad kasdienybė jam skaudi". A. Nyka-Niliūnas I O, Išsipildymo Sala! Tu aureolėj nuostabių spalvų paskendusi. Tave sapnuoju nuolat per naktis, kaip kūdikystės pievas, kaip pumpurus pavasarį tik pradedančius skleisti jaunus ir trapius lapus. Tu man kaip rankos motinos, jaunystėj liečiusios man veidą švelniai, tu man lopšinė vakare ir saulės spindulys rytais pro langą, pabudinęs iš miego ir leidęs vėl pradėt nerūpestingą dieną. Tave nešioju savo mintyse įpynęs, kaip dalį savo kraujo plūstančio širdy. II Aš supratau, pasaulyje yra daug vienišų krantų, į kuriuos niekad neužklysta svetimi laivai, ir vandenys užlieję smėlį pėdų neranda. Yra aukštų kalnų, kurie viršūnėm saulę rėmę, sustingusiom širdim gyvena po ledu. Kai nerimo ilgoj kelionėje į krantą, pro nepažįstamų akių švitėjimą artėjau prie ribos, aš supratau, ko alkio šauksmas vertas, aš pajutau, kiek poilsio naktis brangi. III Nebebijau, kada ateina vakaras ir paskutinio pralaimėjimo grėsmėj, kaip debesys prieš audrą niūrūs ir apsunkę spaudžia žemę, — aš pradedu tikėt tavim, jog tu esi tikrasis kelias, pro pamirštas šventyklas ir sulaužomus įstatymus, pro netikras relikvijas ir mirusias spalvas, pro pirmo sniego baimę priartėjusią, ir saulės degančios ugnies marias. IV Ir vėlei trokštu į Salą Išsipildymo sugrįžti, kuri nežinomuose vandenyse pasiilgus laukia atplaukiant manęs, kad vėl sudužus laivui jo skeveldromis pasiekčiau krantą, kur tropikiniai lietūs plautų mano kūną nuovargio ir baimės iškamuotą, ir naktys, žibančių rasos lašų dangum nusėtu, uždengtų mano, poilsiui ramiam, akis. |