SŪDUVA NAUJAUSIŲ ARCHEOLOGINIŲ TYRINĖJIMŲ Spausdinti
Sūduvos proistorė dar nėra kaip reikiant ištirta, tačiau tiek iš atsitiktinai surastos medžiagos, tiek ir iš sistemingų tyrinėjimų jau galima susidaryti bendrą to krašto kultūros raidos vaizdą nuo pačių seniausių iki istorinių laikų.

Žmogus ir gamta
Žemės istorijos įvykiai ir klimatas suformavo Sūduvos kraštovaizdį, sudarė atitinkamas sąlygas augalų ir gyvulių pasauliui klestėti, jie vėliau nustatė ir žmonių gyvenamąją erdvę, žmogus visais laikais, ypač ankstyvaisiais, buvo priklausomas gamtos. Žemės paviršiaus forma ir savybės turėjo įtakos žmonėms pasirenkant gyvenamąsias vietas, žmonių kultūros ir net dvasios formacijai. Ir atskirų tautų bei kilčių susidarymas bei apsiribojimas dažnai yra susijęs su kraštovaizdžio rėmais.
Sūduvos kraštovaizdis
Ir Sūduvos kraštovaizdis yra žemės istorijos įvykių padarinys, ypač paskutiniojo ledynmečio, geologinėje literatūroje vadinamo Vyslos ledynmečiu. Šio ledyno išplitimo riba atitinka vad. baltiškųjų morenų ribą, kuri eina per Vakarų ir Rytų Prūsus Gardino ir Vilniaus link. Galutinai ištirpus ledynams, kurie ilgus tūkstantmečius buvo padengę Sūduvą storu ledo klodu, susidarė labai įvairus kraštovaizdis su plačiu upių tinklu, gausiais ežerais, lygumomis ir kalvomis, giliais ir plačiais upių slėniais, molynais, smėlynais ir žvirgždynais. Buvusios Vokietijos pasieniu nuo Nemuno iki Kybartų dešinėje Šešupės ir Širvintos pusėje siaura juosta įsiterpė Pajūrio žemumos ruožas su derlingomis juodžemio ir priemolio žemėmis. Kitą šiaurinę Sūduvos dalį tarp Nemuno šiaurėje bei rytuose ir nuo Šakių  Kybartų  Keturvalakio  Liudvinavo  Simno  Alytaus sudarė plačios derlingos dugninių morenų lygumos su nedidelėmis ramiomis aukštumomis tarp Patilčių, Naujosios Ūtos ir Prienų. Toliau į pietus palaipsniui pereinama į aukštumas, o nuo Vištyčio, Galdapės, Alėckos, Suvalkų, Vygrių ir Kapčiamiesčio iškyla aukštumos jau su nemažais kalnais. Čia aukščiausios vietos Vižainio  Galdapės aukštumose siekia 209 m nuo jūros lygio, Pavištaičio kalnas netoli Vištyčio — 284 m nuo jūros lygio ir Vilkakarčmės kalnas tarp Būdviečio ir Lazdijų — 202 m. Tos aukštumos, išraižytos gilių upių slėnių, yra smėlinių dirvų, lengvo priesmėlio ir priemolio sritis. Vižainio  Galdapės aukštumos sudaro takoskyrą tarp Nemuno, Vyslos ir Priegliaus upynų. Tai Sūduvos ežerynas su visa eile didelių ežerų: Vištyčio, Žuvinto, Dusios, Metelio, Obelijos, Galadusio, Šelmento, Balčio, Vygrių, Saino ir kt. Jų tarpe išsimėtę daugybė siaurų ir ilgų ežerų. Didžiausia šiaurinės Sūduvos upė, priklausanti Nemuno baseinui, yra Šešupė su savo intakais Kirsna, Višakiu, Širvinta, Siesartimi. Į pietus nuo Stabino ir Gardino Balstogės link tęsiasi grandis Baltijos aukštumų ruožo su kalvotomis galinėmis morenomis ir smėlingomis lygumomis. Į vakarus nuo Suvalkų ir Augustavo taip pat tęsiasi kalvotos sritys su daugybe ežerų Alėckos, Luko, Lėciaus ir Unguros apskrityse. Tai didysis Sūduvos ir Galindos ežerynas.

Ankstyvosios akmens amžiaus kultūros Sūduvoje
Paskutinysis ledynas, kuris buvo išplitęs maždaug iki Varšuvos  Minsko  Smolensko Tvėrės ribos, apie 20.000 m. pr. Kr. ėmė tirpti ir paskui besitraukiančius ledynus netrukus to meto tundrose, vėliau stepėse, pasirodė pirmieji žmonės. Pačių ankstyviausių žmogaus gyvenimo liudininkų Sūduvoje (Lėciaus aps.) turime iš senojo akmens amžiaus, arba paleolito, pabaigos (apie 16.000  8000 m. pr. Kr). Tai daugiausia durpynuose surasti raginiai ir kauliniai dirbiniai, glaudžiai susiję su vėlyviausiomis šiaurinėmis magdaleninio tipo (pagal vietovę La Madeleine, Dordogne departamente, Prancūzijoje) kultūromis, išplitusiomis pietiniame Baltijos pajūryje, ypač su vadinama Ahrensburgo kultūra ŠlezvigeHolšteine (pavadinta pagal vietovę Stellmoor prie Ahrensburgo). Ši šiaurės elnių medžiotojų kultūra iš ten plito pietiniu Baltijos pajūrio ruožu ir pasiekė pietų rytinį pakraštį. Toliau tie paleolito pabaigos žmonės klajojo bemedžiodami to meto gyvulius paupiais bei paežeriais, apsistodami aukštesnėse upių terasėse, netoli pačios upės, kur negrėsė potvynio pavojus. Tokių stovyklų aptikta artimoje Sūduvos kaimynystėje: Šilelyje (prie Raudondvario), Maksimonyse (Merkinės vis.), aukštose Glyno pelkės kopose (6 km į rytus nuo Merkinės) ir paskutiniuoju metu pačiame Vilniuje, kairiajame Neries krante. Tose stovyklose randami titnaginiai dirbiniai (platūs antgaliai su įtvariniu koteliu, trumpieji ir apskritieji gremžtukai, kampiniai ir dvigaliai rėžtukai ir kt.) taip pat yra būdingi šiaurinėms magdaleninio laikotarpio stovykloms, išplitusioms srityse nuo Jutlandijos vakaruose iki Desnos bei aukštutinio Padnieprio rytuose. Kokios kilmės yra buvę tie patys seniausi Sūduvos žmonės, tuo tarpu nežinoma.

Žymiai daugiau medžiagos turime vidurinio akmens amžiaus, arba mezolito (apie 8000 3500 m. pr. Kr.), Sūduvos kultūrai pažinti. Durpynuose ar senosiose upių vagose dėl palankių konservuojamųjų savybių yra išlikę daug raginių bei kaulinių dirbinių, o smėlynuose — titnaginių. Iš raginių bei kaulinių dirbinių paminėtini įvairios formos kirviai ir kapliai, užbarzdiniai žeberklai retomis ir tankiomis užbarzdomis, žeberklai su viename arba abiejuose šonuose įdėtomis titnago skeltėmis, kauliniai durklai, peikenos, įvairios formos iečių ir strėlių antgaliai ir kitoki žūklės bei medžioklės įrankiai. Mezolito pradžioje iš pietvakarių pasiekė pietų rytų Pabaltijo sritis vadinama svidrinė kultūra (pavadinta pagal vietovę šwidry Wielkie, 20 km į pietų rytus nuo Varšuvos). Ypač gausu šios kultūros titnaginių dirbinių rytiniame Sūduvos pasienyje palei Nemuną, Merkį ir pietinės Sūduvos srityje, ypač Luko aps. To meto Sūduvos gyventojai taip pat yra buvę klajokliai, žvejai, medžiotojai ir augalinio maisto rinkėjai. Vienintelis prisijaukintas naminis gyvulys yra buvęs šuo. Turime ir to meto žmogaus liekanų — tai kaukolė, surasta Kirsnos upelyje, netoli Kamšų kaimo (Kalvarijos vis.), 1930 m. vykdant melioracijos darbus. Ši seno vyro kaukolė yra aukšta, ilga ir siaura, priskiriama ilgagalvių europeidų rasei. Mezolito gyventojų tautybės klausimas neišaiškintas.

Naujasis akmens amžius, arba neolitas (apie 3500  1800 m. pr. Kr.), nedaug teištirtas, tačiau jau yra susikaupę medžiagos, padedančios pažvelgti į to meto gyventojų medžiaginę kultūrą, ūkio formą ir net į tautinius santykius. Prie pačių ankstyviausių neolitinių kultūrų Sūduvoje tenka priskirti vadinamą sukinės keramikos kultūrinę grupę, pavadintą pagal molinių puodų pagražinimo būdą lyg sukiniu raštu. Vienas iš būdingiausių šios kultūros požymių yra moliniai katilo pavidalo puodai apvalu arba smailu dugnu. Puodų paviršius būdavo ornamentuojamas įvairiais raštais: duobutėmis, šukų pavidalo įspaudais, paprastomis linijomis, grioveliais ir kt. Be to, to meto sodybose aptinkama raginių bei kaulinių dirbinių, paprasto darbo akmeninių kirvių. Nemaža sukinės keramikos kultūros liekanų aptikta Lėciaus aps. Daugumas šios kultūros gyventojų dar yra buvę klajokliai, medžiotojai ir žvejai, jie dar nedirbo žemės ir neaugino naminių gyvulių. Daugumas proistorikų sukinės keramikos kultūrą priskiria prasuomiams, tai yra suomių  ugrų protėviams.

Apie 2300 m. pr. Kr. pietų vakarinius Sūduvos pakraščius, vakarinę Balstogės vaivadijos dalį, Johannisburgo (lenk. Pisz) ir Lėciaus apskritis pasiekė šiaurės Europos kilmės piltuvėlinės keramikos kultūra (pavadinta pagal piltuvėlio formos molinius indus), kurios žmonės jau vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Neolito pabaigoje šios kultūros žmonės susiliejo su indoeuropietiškomis rutulinių amforų (kultūra pavadinta pagal rutulio pavidalo amforas) ir virvelinės keramikos (puodai papuošti virveliniu raštu) kultūros gyventojais, atsikėlusiais į Pabaltijį iš Eurazijos stepių apie 22002000 m. pr. Kr. Rutulinių amforų kultūros liekanų sutinkama Johannisburgo, Lėciaus aps. (pvz. Perkūnavoje, vok. Pierkunowen), netoli Suvalkų (Osowa) ir kt.

Indoeuropiečių įsikūrimas Sūduvoje
Lemiamos reikšmės prabaltų, vėliau ir atskirų baltų kilčių ir tautų susidarymui turėjo indoeuropietiškos virvelinės keramikos kultūros išplitimas pietų rytiniame ir rytiniame Pabaltijy. Šiai kultūrai būdingų radinių, — molinių indų, papuoštų virveliniu, eglutiniu raštu, akmeninių laivinių (laivo pavidalo) kovos kirvių ir kt., — žinoma ir senosios Sūduvos ribose. Naujieji indoeuropietiškos kilmės gyventojai daugiausia vertėsi gyvulinkyste, augino galvijus, avis, ožkas, kiaules, arklius ir nedideliuose žemės plotuose sėjo kviečius ir sorą. Žemdirbystė yra buvusi dar primityvi — kaplinė, daržinė. Be to, maisto išteklius papildinėjo medžiokle ir žūkle. Sodyboms vietas pasirinkdavo lengvose, derlingose vietose. Gyveno mažais kaimeliais, statydinosi nedidelius medinius keturkampius namus. Daugiausia to meto sodybų vietų aptikta (ir iš dalies tyrinėta) lietuviškoje Sūduvos dalyje, kairiajame Nemuno krante, nuo Kauno iki pat Merkinės. Mirusieji buvo laidojami pavieniui duobėse (retai pilkapiuose) nedeginti, dažnai ant šono ar suriestoje padėtyje. Užnemunėje aptiktas vienas to meto kapinynas. Virbalyje (Vilkaviškio aps.) prie kapinių ir kelio į Daugėlaičius, imant graužą surasta žmonių kaulų ir keliasdešimt akmeninių bei titnaginių kirvių, kurie iki 1927 m. buvo laikomi Virbalio pradžios mokykloje.

Baltų susidarymas ir sūduvių genezės problema
Baltų susidarymas neolito pabaigoje tęsėsi ir žalvario amžiaus pradžioie. Tas vyksmas užtruko keletą šimtų metų. Iš pradžių šalia gana retų žalvarinių dirbinių dar tebebuvo vartojami akmeniniai, titnaginiai, mediniai ir kitokie įrankiai, bet pamažu įsigali vietinė pramonė. 14001100 m. pr. Kr. laikotarpyje susiformuoja savarankiška baltų kultūra. Iš tai baltų kultūrai būdingų dirbinių paminėtini: žalvariniai atkraštiniai kirviai (tipiškas pavyzdys surastas Žemojoje Panemunėje, Šakių aps.; vienas to tipo net akmeninis kirvukas iš Rimavičių, Gižų vis., Vilkaviškio aps.), Nortikių tipo kovos kirviai (prie Sniardvų ežero, Pietariai, Marijampolės vis.), gyvatgalviai kapliai (Vidminų ežero pakrantėje, Lėciaus aps., Lėciuje, Zarvinose, Gardino aps., Slanyme, Prienų apylinkėje). Naujajame žalvario amžiuje (1000  500 m. pr. Kr.), ypač jo galiniame tarpsnyje, žalvariniai dirbiniai jau plačiau pasiekia įvairias Sūduvos vietas: maždaug nuo žemutinio Narevo pietuose, iki Luko, Alėckos ir Lėciaus vakaruose ir iki Šešupės šiaurėje. Pagal skirtingą laidoseną, keramiką ir kitus medžiaginės kultūros elementus pačiame žalvario amžiaus gale vakarinių baltų srityje jau išsiskiria trys kultūrinės grupės: sembų  notangėnų, sūduvių ir galindų. Sūduvių srityje mirusieji deginami ir laidojami po iš akmenų sukrautais pilkapiais; sudegintų kaulų likučiai paprastai išsklaidomi ant buvusio žemės paviršiaus, rečiau supilami į urnas. Deja, to laikotarpio pilkapiai dar nėra tyrinėti, todėl sunkoka sekti sūduvių susidarymo vyksmą. Tuo tarpu nieko nepadeda ir labai nuotrupinio pobūdžio prieškristinio geležies amžiaus medžiaga (pagrindinės šių ankstyvųjų Sūduvos proistorės laikų problemos trumpai paliečiamos šiuose darbuose: W. Gaerte, Urgeschichte Ostpreussens. Koenigsberg i. Pr. 1929; H. Gross, Auf den aeltesten Spuren des Menschen in Altpreussen. Prussia, 32:1, 1938, psl. 84139; C. Engei, Vorgeschichte der altpreussischen Staemme. I. Koenigsberg 1935; C. Engei und W. La Baume, Kulturen und Voelker der Fruehzeit im Preussenlande. Koenigsberg Pr. 1937; H. BohneFischer, Ostpreussens Lebensraum in der Steinzeit. Eine vorgeschichtliche Landeskunde. Koenigsberg Pr. 1941; R. Indreko, Die mittlere Steinzeit in Estland. Stockholm 1948; Ed. Šturms, Die aeltere Bronzezeit im Ostbaltikum. Berlín 1936; Prehistoria ziem polskich. Kraków 19391948; J. Puzinas, Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. Kaunas 1938; M. Gimbutas, The Prehistory of Eastern Europe. I. Cambridge, Mass. 1956; M. Gimbutas, The Balts. London 1963; P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius 1961; R. Jablonskytė  Rimantienė, Kai kurie Lietuvos paleolito klausimai. Lietuvos Mokslų Akademijos Darbai, serija A 1(16). Vilnius 1964, psl. 3551).

Sūduvių proistorės tyrinėjimų padėtis
Nėra jokių abejonių, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo sūduviai jau buvo susiformavę kaip atskira kiltis. Ypač nuo II amž. po Kr. galima sekti jų kultūros vystymąsi, kad ir su tam tikrais sunkumais, iki pat istorinių laikų pradžios. Ligi II pasaulinio karo daugiausia medžiagos sūduvių kultūrai pažinti buvo susikaupę Galdapės, Unguros, Lėciaus, Alėckos ir Luko apskrityse. Ten vokiečių buvo atlikta (kad ir nedidelės apimties) archeologinių kasinėjimų. Lietuvos ribose anksčiau turėtą atsitiktinai surastą medžiagą nepriklausomos Lietuvos ir dabartiniu metu gerokai papildė kai kurių kapinynų, piliakalnių ir sodybų tyrinėjimai. Iš tyrinėtų kapinynų paminėtini: 1938 m. kasinėti IIIIV amž. krūsniniai kapai Delnicoje, Krosnos vis., Marijampolės aps.; 1957 m. tyrinėtas IVV amž. plokštinis griautinis kapinynas Seiliūnuose, Seirijų vis., Alytaus aps. ir VVII amž pilkapiai Krikštonyse, Seirijų vis., Alytaus aps. Užnemunėje gana gausu piliakalnių, kurių nemažą dalį buvo suregistravęs ir bent kiek aprašęs J. Radziukynas. Jis savo darbe (Suvalkų rėdybos pilekalniai su žemėlapiu. Varšuva 1909, 39 psl.) srityje tarp Nemuno šiaurėje iki Leipalingio pietuose ir nuo buv. Vokietijos sienos vakaruose iki Nemuno rytuose buvo sužymėjęs 35 piliakalnius, kurių dalis yra ir dešiniajame Nemuno krante. Ir P. Tarasenka buvo paruošęs Užnemunės piliakalnių aprašymus. Rankraštį buvo įteikęs spausdinti jau 1960 m., bet ligi šiol tas darbas nepasirodė. Deja, Užnemunės piliakalniai dar nėra sistemingai tyrinėti. Tik pastaruoju metu buvo kasinėti kai kurie piliakalniai, pvz. GuogųPiliuonos, A. Panemunės vis., Kauno aps., Bačkininkėlių, Pakuonio vis., Kauno aps., Žiegždrių, A. Panemunės vis., Kauno aps., Piliakalnių, Kalvarijos vis., Marijampolės aps., Paveisininkų, Veisiejų vis., Seinų aps., Pajavonio  Kunigiškių, Vilkaviškio aps. ir kt.

Nuo 1955 m. lenkai pradėjo didžiulio masto tyrinėjimus Suvalkų srityje. Daugiausia dr. J. Antoniewicziaus iniciatyva imta tyrinėti sūduvių kultūros paminklus nedideliame plote i šiaure nuo Suvalkų iki Šiurpilio ir Šelmento ežerų. Tie tyrinėjimai dar labiau suintensyvėjo nuo 1959 m., kada buvo įsteigta Balstogės mokslo draugija su įvairiomis komisijomis, jų tarpe ir vadinama Jotvos Kompleksinė Ekspedicija, kuri, bendradarbiaudama su įvairių mokslo sričių disciplinomis, yra pasiryžusi ištirti sūduvių problemą įvairiais požiūriais: archeologiniu, istoriniu, kalbiniu, geografiniu, etnografiniu ir antropologiniu. Nusistatvta išaiškinti sūduvių genezę, jų giminvstės ryšius su kitais baltais (lietuviais, Drūsais, latviais), išvesti aovtikres sūduvių gyvenamąsias ribas, ypač pietines, rvtines bei vakarines. Tą platų tvrinėjimų darbą pinigu remia atskiru sričių įstaigos, bet daugiausia lėšų skiria Balstogės vaivadiios archeologinių paminklų konservatoriaus ištaiga. I darbą yra įsijungsios šios lenkų mokslo institucijos: Lenkų archeologinis muziejus Varšuvoje, Balstogės muziejus ir Archeologinių paminklų konservatoriaus įstaiga. Mozūrų muziejus Alenšteine, Balstogės medicinos akademijos anatomijos skyrius ir kt. Visų tyrinėjimų vadovu yra proistorikas dr. J. Antoniewiczius. Vadovybės būstinė — Balstogė. Archeologinė sekcija, kuriai vadovauja J. Antoniewiczius. padedamas J. Jaskanio. M. Kaczynskio, J. Okulicziaus ir kitų, jau yra ištyrusi visą eilę senojo ir vidurinio geležies amžiaus (IIIVII amž) sūduvių kapinynų ir piliakalnių. Be tiriamojo darbo, vykdomi ir rekonstrukciniai darbai Šiurpilio, Šveicarijos ir Osovos pilkapių; norima tas vietoves paversti archeologiniais rezervatais, turistų lankomomis vietomis. Antropologinė sekcija, vadovaujama prof. T. DzieržykrayRogalskio, nuo 1955 tyrinėja ne tik kapinynuose surastą griautinę medžiagą, bet ir dabartini Suvalkų srities žmonių antropologinį tipą. Lundo univ. prof. O. Falko 1959 m. suorganizuota kalbinė sekcija renka Suvalkų srities žemėvardžius. O. Falkas jau 19341937 m. čia buvo pradėjęs Vygrių ir Ūtos vandenvardžių tyrinėjimus ir 1941 m. Upsaloje išleidęs toponomastinę studiją Wody wigierskie i huciahskie. Paskutiniuoju metu tie toponomastiniai tyrinėjimai atliekami daug platesniu mastu, užrašinėjant žemėvardžius ne tik viso Suvalkų krašto, bet ir gretiminių sričių. Tikimasi, jog iš tų žemėvardžių tyrinėjimų pavyks išskirti visą eilę ir sūduviškų vietovardžių. Gamtos sekcija, kuriai iki 1962 metų vadovavo prof. dr. W. Slawihskis (1888  1962), tyrinėjo ne tik augalinius likučius, aptiktus kapinynuose ir piliakalniuose, bet taip pat ir augaliją durpynų, esančių netoli Osinkų piliakalnio ir Šveicarijos pilkapyno. Sekcija yra pasiryžusi atstatyti senosios Sūduvos augmenijos vaizdą. Atliktų darbų apyskaitos skelbiamos Varšuvoje leidžiamame archeologiniame žurnale Wiadomošci Archeologiczne ir nuo 1961 »\ Balstogėie pradėtame leisti metraštyje Roc7nik Bialostocki. Be to, tyrinėjimų rezultatam^ aptarti šaukiami moksliniai pasitarimai, o 1961 m. birželio 23 d. Balstogėje įvyko I istorinių mokslų suvažiavimas, kur keturiose sekcijose (archeologinė  viduramžinė, naujosios istorijos, lingvistinė ir geografinė) skaityti referatai daugiausia lietė sūduvių problemas (suvažiavimo darbai išspausdinti leidinyje Actą BalticoSlavica. I. Blalystok 1964, 277 psl.). Šiuo, kad ir palyginti trumpu tyrinėjimų metu susikaupė labai vertingos medžiagos Suvalkų srities IIIVII amž. sūduvių laidosenai, medžiaginei kultūrai, ūkiniams bei socialiniams santykiams, demografiniams ir kitiems mums rūpimiems klausimams nagrinėti. Tat bent bendrais bruožais susipažinkime su kai kuriais tyrinėjimų rezultatais.

Sūduviai pirmaisiais amžiais po Kr.
Prieškristinio geležies amžiaus kultūros sumenkimas tebejaučiamas ir I amž. po Kr., tačiau pradedant IIju amžiumi Sūduvos ūkiniame ir kultūriniame gyvenime pastebime tam tikrų pagerėiimo reiškinių, o II amž. gale ir III amž. pradžioje vyksta gana staigus kultūros kilimas visame krašte. Ankstyvesnių laikų Sūduvos baltų gyvenimui pažinti dėl mažo gerai ištirtos medžiagos kiekio teko naudotis daugiausia atsitiktinio pobūdžio radiniais, o dabar jau turime nepalyginamai daugiau medžiagos, surastos ne tik atsitiktinai, bet ir iš sistemingų kasinėjimų.

Sūduvių kultūra, būdama išplitusi gana dideliuose plotuose, nėra visai vienalytė: vienur kiek skiriasi laidoseną, kitur jaučiama kaimyninių sričių kultūrinė įtaka. Kapų struktūra didele dalimi priklausė tereno sąlygų. Moreninėse srityse, kur yra daug akmenų, pilkapiai kraunami iš akmenų ar pilami iš žemių ir akmenų, kitose vietose, kur buvo mažiau akmenų — kapų konstrukcijoje atsiranda skirtybių. Pvz. lietuviškoje Sūduvos dalyje susiduriama ir su plokštiniais kapais ir su pilkapiais. Žemojoje Panemunėje (Šakių aps.), Mikytuose (Žemosios Panemunės vis., Sakių aps.) yra buvę plokštiniai kapinynai, kur mirusieji laidota nedeginti, o Aukštojoje (Leipalingio vis., Seinų aps.) — iš akmenų sukrautuose pilkapiuose (St. Krukovjski, Cmentarz cialopalny bez popelnic w Wysokiem, pow. sejnehski. Šwiatowit, XI, 1913, 113). Seiliūnuose (Seirijų vis., Alytaus aps.) nebepavyko nustatyti, ar čia nedeginti mirusieji buvo laidojami pilkapiuose ar plokštiniuose kapuose (J. Sadauskaitė, Kairėnų ir Seiliūnų radiniai. Liet. Mokslų Akademijos Darbai, serija A 1(6), 1959, psl. 5970). Delnicoje (Krosnos vis., Marijampolės aps.) suardytame IIIIV amž. kapinyne mirusieji laidota nedeginti duobėse, o virš jų buvo sukrauti akmenys (J. Puzinas, Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. 1938, psl. 61). Kultūriškai šiaurinė Sūduva gravituoja į vakarų ir vidurio Lietuvą, o srityje nuo Alytaus ir Gardino — sūduvių kultūra turi nemaža giminingų bruožų su rytine Lietuva. Apie giminystės ryšius su rytinėmis ir šiaurės rytinėmis Lietuvos sritimis gyvai liudija Kauno, Prienų, Marijampolės, Kalvarijos ir Lazdijų srityje gana gausiai aptinkama brūkšniuotoji ir grublėtoji keramika (P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius 1961, psl. 242246). Apie lietuviškosios Sūduvos gynybinius įrengimus nemaža sužinome iš keletos tyrinėtų piliakalnių: Žiegždžių, A. Panemunės vis. (D. Petrauskaitė, Žiegždrių piliakalnis. Iš lietuvių kultūros istorijos, II, 1959, psl. 119124), Guogų  Piliuonos, A. Panemunės vis. (O. Navickaitė, Guogų  Piliuonos piliakalnis. Lietuvos Mokslų Akademijos Darbai, serija A 1(6), 1959, psl. 89101), Bačkininkėlių, priešais Darsūniškį (O. Navickaitė, Bačkininkėlių piliakalnis. Iš lietuvių kultūros istorijos, II, 1959, psl. 103118; plg. dar R. VolkaitėKulikauskienė, Miniatiūrinių piliakalnių Lietuvoje klausimu. Ten pat, II, 1959, psl. 125137), Piliakalnio, Kalvarijos vis., Pajavonio  Kunigiškių, Vilkaviškio aps., ir Paveisininkų, Seinų aps.

Alytaus  Merkinės  Gardino ruože kairiajame Nemuno krante aptinkami pilkapiai tiek savo konstrukcija, tiek ir įkapėmis turi tam tikrų giminingų bruožų su rytinės Lietuvos laidosena bei medžiagine kultūra. Bet yra ir skirtybių: rytų Lietuvos pilkapių konstrukcijoje akmenys vaidina mažesnį vaidmenį. Paskutiniuoju metu rusų proistorikas V. V. Sedovas didžiulį skaičių kapinynų, esančių į pietų rytus nuo Valkininko, skiria sūduviams (V. V. Sedov, Kurganv jatviagov. Sovetską j a Archeologija, 4, 1964, psl. 42).



Labiausiai ištirta sritis paskutiniuoju metu yra į šiaurę nuo Suvalkų. Šiame moreniniame ruože mirusieji buvo laidojami nedeginti pilkapiuose, kurių statybinę medžiagą didžiąja dalimi sudarė akmenys ir tik antroje vietoje žemė. Pilkapiai yra neaukšti, paplokšti, jų skersmuo svyruoja nuo 6 iki 18 m. Kiekvienas kapinynas susideda iš kelių dešimtų pilkapių. Paprastai viename pilkapyje susiduriama su vienu palaidotu žmogumi, bet kartais jame aptinkami du kapai, kai kada ir daugiau. Dvigubuose kapuose dažnai turima reikalo su kartu palaidota moterimi ir vaiku. Labai didelis griautinių kapų kiekis buvo apgrobti dar prieš V amžių, kada įsigalėjo kūnų deginimo paprotys. Kapai paprastai suardyti galvos ir liemens vietoje, kur paprastai daugiausia randama žalvario ir sidabro dirbinių.

Iš Suvalkų  Juodosios Ančios grupės kapinynų ypačiai išsiskiria įkapių gausumu pilkapiai, nuo 1955 m. tyrinėti Šveicarijos kaime, Prūdiškių vis., Suvalkų aps., apie 5 km. į šiaurę nuo Suvalkų. Čia yra dvi pilkapių grupės: šiaurinėje dalyje — apie 50 pilkapių, o už keliasdešimt metrų į pietus — per 20. Pilkapius tyrinėjo J. Antonievviczius, M. Kaczyhskis, J. Okuliczius ir kt. Pilkapiai apvalūs, 0,450,75 m aukščio ir nuo 5 iki 18 m skermens. Pilkapių sampilą sudaro bent keli sluoksniai akmenų, dirvožemis, smėlis, molis ir graužas. Mirusieji laidota po pilkapio sampilu duobėje, dažniausiai po vieną, bet kartais ir po du. Į duobę dar būdavo primetama akmenų. Vyrų kapuose paprastai aptinkama ginklų (ietigalių, kalavijų), pentinų, siauraašmenių pentinių kirvių, peilių, diržo sagčių bei apkalų, arklio aprangos dalykų ir kitokių įkapių. Moterų kapuose apstu papuošalų: stiklinių ir gintarinių karolių, antkaklių, segių, smeigtukų, ylų ir kt. Kai kuriuose pilkapiuose surasta kiaulių, avių ir kitų gyvulių kaulų. Keletas Šveicarijos pilkapių išsiskyrė ypatingu įkapių gausumu. Tai vadinami "kunigaikščių kapai". Štai keletas jų.

Kunigaikščių ir iškiliųjų kapai
I "kunigaikščio kapas" ištirtas 1956 m. pilkapyje nr. 2. Pilkapis yra buvęs didelis, 0,9 m aukščio ir 21 m skersmens. Viso pilkapio plotas užėmė apie 346 kv. m. Pilkapis supiltas iš smėlio ir kelių sluoksnių akmenų. Po sampilu ir akmenų grindiniu duobėje buvo palaidotas vyras, aukštininkas, galva į šiaurės vakarus. Kairėje kaukolės pusėje gulėjo didelės geležinės žirklės, o dešinėje — kaulinės šukos. Viršutinėje krūtinės dalyje aptiktos dvi žalvarinės lankinės segės, papuoštos sidabriniais žiedeliais, o į dešinę nuo jų padėtos dvi žalvarinės pincetės. Arčiau juosmens surasta sidabrinė elipsinės formos diržo sagtis su išlikusiais odos gabaliukais. Prie kelių susidurta su eile sidabrinių kniedžių, prie kurių taip pat buvo išlikę odos fragmentų. Prie pat kojų pėdų surasti du geležiniai pentinai. Kairiajame kojos šone, arčiau kelio ir blauzdikaulio, gulėjo puošnios kamanos su geležiniais dvinariais žąslais. Kairiajame mirusiojo šone gulėjo geležinis dviašmenis kalavijas, įkištas į medinę makštį. Virš kalavijo susidurta dar su peiliuko dalimi ir pentiniu siauraašmeniu kirviu. Iš dalies ant kalavijo ir jo šone aptikti labai puošnaus odinio diržo likučiai. Iš jo apkalų paminėtina: žalvarinė elnio ar briedžio figūrėlė, iš lauko pusės pasidabruota, trys apskritos žalvarinės paauksuotos plokštelės, sidabrinė diržo sagtis ir kitokie žalvariniai bei sidabriniai apkalai ir kabučiai. Kairėje dubens pusėje gulėjo geležinis apvalus antskydis su liekanomis medinio skydo, aptraukto oda ir apkalto dviem eilėm žalvarinių kniedžių. Gale galvos, kairėje pusėje, padėti du geležiniai ietigaliai su medinio koto liekanomis, o dešinėje galvos pusėje — puošnios arklio kamanos, papuoštos žalvarinėmis kniedėmis ir įvairios formos žalvariniais bei sidabriniais apkalais dirželių sankryžoje ir antnosinėje dalyje (čia apkalai su stilizuotomis žmonių galvutėmis). Prie metalinių dirbinių išliko vilnonių ir augalinio pluošto audinių fragmentų (J. Antonievoicz, M. Kaczynski i J. Okulicz, Wyniki badah przeprowadzonych w 1956 roku na cmentarzysku kurhanowym w miejsc. Szvvajcaria, pow. Suwalki. Wiadomošci Archeologiczne, XXV: 12, 1958, psl. 2257). Kape buvo palaidotas per 55 m. amžiaus vyras, neaukšto ūgio, stambios kūno sandaros. Kaukolė buvo sužeista aštriu įrankiu, bet kaulas jau buvo tcje vietoje surantėjęs. Rusiškai—kromanjonidinio tipo žmogus (T. DzieržykrayRogalski, Materialy kostne z kurhanow z okresu rzymskiego wydobyte w 1956 r. na Suwalszczyžnie. Ten pat, psl. 131139).

II "kunigaikščio kapas" aptiktas gretimame pilkapyje nr. 25. Pilkapis yra buvęs 18 m skersmens, supiltas iš žemių ir dviejų sluoksnių akT menų. Po sampilu vienoje duobėje palaidoti sudeginto vyro pelenai, o šalia esančioje duobėje — žirgas. Tarp degintų kaulų rasta sidabrinė lankinė segė trumpa kojele; du gintariniai karoliai; 94 cm ilgio damaskinio plieno dviašmenis kalavijas; po jo gulėjo apskrita emaliuota plokštelė, išpuošta mėlyna ir balta emale (prie plokštelės dalies buvo išlikę drobės ir odinio dirželio fragmentų; netoli kalavijo gulėjo geležinės 23 cm ilgio žirklės. Daugumas įkapių dėta kapan laidojimo metu, nes neturi jokių deginimo žymių. Kapas priskirtinas pirmajai V amž. pusei. Emaliuota plokštelė ir kalavijas įvežta iš Romos imperijos provinciių. Apie 2 m i šiaurės rytus nuo vyro kapo susidurta su žirgo kapu. Žirgas palaidotas nedegintas ant dešiniojo šono, galva į šiaurės vakarus. Priekinės ir užpakalinės kojos sulenktos. Nasruose aptikti geležiniai žąslai, ant petikaulio ir po krūtine po vieną geležinę sagtį (J. Antoniewicz, Badania kurhanow z okresu rzymskiego dokonane w 1957 r. w miejscowosci Szwajcaria now. Suwalki. Wiadomosci Archeologiczne. XXVII: 1.1961, psl. 8 tt).

"Kunigaikštienės kapas". Jis aptiktas taip pat dideliame, 16 x 17 m skermens, pilkapyje nr. ?A, esančiame tarp abiejų aprašytų "kunigaikštinių" pilkapių nr. 2 ir 25. Sudegintos mirusios kaulai ir ikapės išmėtvtos visoje duobėie. Dalis ikapių susilieję nuo laužo ugnies, kita dalis nepaliesta ugnies, atseit, i kapą pateko laidotuvių metu. Iš svarbesnių įkapių paminėtina: žalvarinė lankinė žiedotoji segė; tokia pat segė gerokai aptirpusi laužo ugnyje; romboidinės formos žalvariniai apkalai, greičiausiai drabužio pagražinimai; mažas molinis puodelis; du gintariniai karoliai ir kt. Iš šių gana gausių įkapių ir didžiulio pilkapio sprendžiama, kad čia palaidota taip pat V amž. moteris, sietina su paminėtais turtingaisiais vyrų kapais, ypačiai su degintiniu "kunigaikščio kapu" pilkapvie nr. 25 f J. Antoniewicz. 1. c, psl. 7 tt). Visi trys čia ištirti kapai laikytini to meto iškiliųių asmenų kapais tiek savo įkapių gausumu, tiek ir pilkapių didumu. Tokiems pilkapiams supilti ir akmenims suvežti jau buvo reikalinga didesnė talka.

Iš kitų reikšmingesnių Šveicarijos pilkapyno kapų išskirtini dar trys kapai: kario, berniuko ir žemdirbio.

Kario kapas aptiktas nedideliame (tik 5 m skersmens), beveik vien iš akmenų sukrautame pilkapyje nr. 52. Tas pilkapis buvo supiltas prie pat "kunigaikščio" pilkapio nr. 2. Duobės dugne po sampilu susidurta su gerai išlikusiais vyro griaučiais. Mirusysis palaidotas su daugeliu įkapių: dešinėje krūtinės pusėje gulėjo sidabrinė lankinė žieduotoji segė; dešinėje juosmens pusėje geležinė sagtelė, žalvarinis diržo apkalas su grandele ir eilė kniedžių su odos likučiais; kairėje juosmens pusėje geležinis 24 cm ilgio peilis su medinio koto pėdsakais, o šalia peilio geležinis skiltuvas su ąsele viršuje; tarp abiejų šlaunikaulių gulėjo geležinis antskydis su apvalia iškyla (atseit, skydas buvo padėtas tarp liemens ir kojų kelių); dešinėje kelio pusėje geležinė sagtis, o prie kojų pėdų du geležiniai pentinai su kūgio pavidalo smaigaliu. Mirusysis karys palaidotas pirmojoje IV amž. pusėje, kiek anksčiau už pirmąjį "kunigaikštį". Galimas dalykas, kad abudu asmenis siejo kokie nors giminystės ryšiai (J. Antonievoicz, 1. c, psl. 14 tt).

Berniuko kapas. Paminėtinas maždaug 10 m. amžiaus berniuko kapas pilkapyje nr. 15. Tai greičiausiai yra buvęs kurio nors iš paminėtų kilmingųjų sūnus. Jam į kapą buvo įdėti du miniatūriniai ietigaliai, geležinė strėlė, šalia galvos pentinėlis ir ant galvos aptikta vienametės kiaulės kaukolė (J. Antoniewicz, M. Kaczynski i J. Okulicz, 1. c, psl. 35).
Pagaliau paminėtinas IIIII amž. žemdirbio kapas, turis didelės reikšmės sūduvių žemės ūkiui pažinti. Tai yra plokštinis kapas, ištirtas 1961 m. pietiniame Šveicarijos kapinyno pakraštyje. Mirusysis buvo palaidotas duobėje galva į šiaurės vakarus. Duobės dugne aptikti 5 akmenys: vienas arčiau dešiniojo peties, antras kairėje pusėje prie juosmens ir trys kojūgalyje. Įkapės susitelkusios dvejose grupėse. Dešinėje galvos ir peties pusėje gulėjo geležinis įmovinis kirvis, ietigalis, peilis, dviejų mažesnių peilių fragmentai, skiltuvas. Antroje grupėje, prie dešiniosios kojos blauzdikaulio, rasta: 37,5 cm ilgio geležinis irklo pavidalo noragas, geležinis dantytas piautuvas su gerai išlikusia kauline rankena, liekanos nedidelio peiliuko, geležinis apkalas ir kt. Įdomiausias radinys — geležinis noragas. Tai seniausias ligi šiol žinomas geležinis medinio arklo noragas baltų kraštuose (J. Antonievoicz, Odkrycie grobu rolnika jačvrieskiego z narzedziami produkcji z okresu rzymskiego. Rocznik Bialostocki, III, 1962, psl. 205223).

Ir kituose Suvalkų apylinkėje tyrinėtuose kapinynuose susiduriama su įkapėmis gausesniais kapais. Tepriminsiu porą. Pvz. Osovoje, pilkapyje nr. 27, moters kape, surasta keturios žalvarinės juostinės apyrankės, lankinė segė lenktine kojele ir su buožele įvijos viršuje, paplokščias gintarinis karolis, žalvarinė adata ir geležinė sagtis (D. Jaskanis i J. Jaskanis, Sprawozdanie z badan w 1957 r. na cmentarzysku kurhanowym w miejscowošci Osowa pow. Suwalki. Wiadomošci Archeologiczne, XXVII:1, 1961, psl. 3435). Vietovėje Žywa Woda moters kape aptikta žalvarinė antkaklė, karoliai, dvi laiptelinės segės, diržo sagtis ir kt. (W. ZiemlinskaOdojowa, Badania wykopaliskowe w 1959 r. na cmentarzysku kurhanowym w miejscowošci Žywa Woda pow. Suwalki. Rocznik Bialostocki, I, 1961, psl. 206207).

Keletas išvadinių pastabų
Suvalkų  Juodosios Ančios srityje kai kurie kapinynai yra ištisai ištirti, todėl jau bandoma pasidaryti tam tikrų išvadų gyvenamumo, antropologiniais, visuomeniniais, ūkio ir kitais klausimais. IIIIV amž. sūduvių sodybos yra buvusios maždaug 5 km nuotolyje nuo viena kitos. Iš to sprendžiama, kad atskirų šeimų grupių gyvenamasis ir naudojamasis žemės plotas sudarydavo maždaug 45 km skermens apskritimą. Gyvenamosios sodybos yra buvusios apie 22,5 km atstu nuo kapinynų. Pradžioje sodybos susidėjusios iš 13 mažų šeimų, vėliau nuo kelių iki keliolikos. Žmonės dirbo žemę, sėjo kviečius, soras, miežius, kiek vėliau ir rugius bei avižas. Augino nemaža galvijų, ypač avių, kiaulių, arklių. Būta ir vietinių amatininkų. Žmonių antropologinis tipas galutinai neišaiškintas, bet susidurta su kromanjoninės rasės elementais. Vidutiniškas vyrų ūgis siekė 169,3 cm, moterų — 163,9 cm. Vyrų amžiaus vidurkis 34,8 m., moterų — 25,2 m. (T. DzieržykrayRogalski, Z badan nad niektorymi zagadnieniami typologicznymi i populacyjnymi jačwingow. Actą BalticoSlavica, I, 1964, p. 6575). Įkapių gausumu išsiskirią kapai liudija apie vadovaujamo visuomenės sluoksnio susidarymą. Atrodo, kad Šveicarijoje kaip tik ir yra buvęs vienas iš sūduvių administracinių centrų. Spėjama, kad 1958 m. pradėtas tyrinėti Osinkų piliakalnis, esąs apie 1 km atstu į rytus nuo Šveicarijos kapinyno, ir galėjęs būti tokiu centru (J. Okulicz, Sprav/ozdanie z badan prowadzonych w 1958 r. na osadzie pod "Zamczyskiem" w miejscowošci Ošinki pow. Suwalki. Wiadomošci Archeologiczne, XXVII:1, 1961, psl. 8289).

Sūduviai Galindos pasienyje, Bebro, Narevo ir Bugo srityje
Augustavo  Grajeuoo grupė išsiskiria laidosena. Tuo tarpu kai Suvalkų  Juodosios Ančios grupėje pirmaisiais amžiais po Kr. vyrauja pilkapiai su nedegintiniais kapais, tik kartais nuo III amž. vienur kitus (pvz. Žywa Woda, Osowa) susiduriama su degintiniais kapais (plg. Rocznik Bialostocki, I, 1961, psl. 180182, 196 tt), Augustavo  Grajewo grupėje mirusieji deginami ir laidojami plokštiniuose kapuose. Iš būdingesnių kapinynų tepriminsiu tris: Račkų, Mėtos ir Juodikių. Račkose (Augustavo aps.), prie Rospudos upelio, pakilumoje, 1940 m. ištirta 16 kapų. Čia sudegintų kūnų pelenai kartu su įkapėmis būdavo supilami į apvalias 2025 cm skersmens duobutes. Vienu atveju deginti kaulai buvo supilti į molinę urną. Surastas ir vienas arklio kapas. Iš įkapių išsiskiria: puošni kaklo papuošalų apvarą, sudaryta iš 14 apskritų plokščių žalvarinių kabučių, padengtų spaustiniu sidabru, ir stiklinių iš vidaus paauksuotų karolių; pasaginės segės, galuose papuoštos raudona emale; plačios rankogalinės apyrankės (W. La Baume und W. Gronau, Das Graeberfeld von Raczki. AltPreussen, 4, 1941, psl. 5961). Mėtoje, Augustavo aps., 1939 ir 1954 m. ištirtas 21 kapas. Šiame IIIV amž. plokštiniame kapinyne lauže sudeginto mirusiojo kaulų likučiai būdavo išplaunami ir supilami į molines urnas (tik vienu atveju kaulų likučiai buvo supilti į žemėje iškastą duobutę). Kapai yra buvę vieniniai ir kolektyviniai; pastaruosiuose viename kape būna sustatytos greta viena kitos bent kelios urnos, įkapės dėta arba Į urną, arba šalia jos. Būdingesnės įkapės: gintariniai karoliai, antkaklės viela apvyniotais ir aukštais žiedeliais papuoštais galais, žieduotosios ir lankinės segės lenktine kojele (J. Okulicz, Cmentarzysko z IIIV w. naszej ery z miejscowosci Netta, pow. Augustöw. Wiadomosci Archeologiczne, XXIL34, 1955, psl. 284303). Su panašia laidosena susidurta ir Juodikiuose, Augustavo aps. IIIII a. plokštiniame kapinyne sudegusių kaulų likučiai būdavo supilami i urnas, tik vienu atveiu pelenai buvo supilti j duobę. Aptikta dvigubų ir trigubų kapų (J. Marciniak, Dwa cmentarzyska cialopalne z okresu rzymskiego w Judzikach i Barglowie Dwornym w pow. augustowskim. Wiadomosci Archeologiczne, XVIIrl, 1950, psl. 4775).

Galdapės  Unguros grupė jau vėl išsiskiria laidosena. Šioje srityje vyrauja nedideli iš akmenų sukrauti pilkapiai, kur degintų žmonių pelenai būdavo supilami į urnas. Įkapių tarpe gausu emaliuotų dirbinių ir iš Romos imperijos provincijų įvežtų papuošalų, pvz.: lankinių segių plokščiu lankeliu, žnyplių formos segių ir kt.

Galindos pasienis Lėeiaus aps., palyginti, dar mažai ištirtas, todėl susidaro nemaža sunkumų išvesti ir ribą tarp tų dviejų labai giminingų kilčių. Tačiau apčiuopiamos ir skirtybės tiek laidosenoje, tiek ir medžiaginėje kultūroje. Galindoje plokštinių kapų atsiranda jau I tūkstantmetyje pr. Kr., bet kartu pasitaiko ir iš akmenų sukrautų pilkapių, o sūduviai toje srityje išlaikė akmeninius pilkapius iki pat XIII amž. pabaigos (C. Engel, Die kaiserzeitlichen Kulturgruppen zwischen Weichsel und finnischen Meerbusen und ihr Verhaeltnis zueinander. Prussia, XXX:1, 1933, psl. 276 tt).

Sritis tarp Bebro, Narevo ir Bugo archeologiškai mažai teištirta, todėl čia turimos daugiau atsitiktinio pobūdžio medžiagos interpretavimas sudaro nemaža sunkumų. Panaši padėtis yra ir i rytus nuo Gardino. Savo laiku K. Būga upėvardžius su galūne da laikė sūduviškais, pvz.: Goldą, Grivda, Nevda, Segda, Sokolda, Jaselda ir kt. (K. Būga, Jotvingių žemės upių vardų galūnė da. Tauta ir Žodis, I, 1933, psl. 100). Tokių upėvardžių sūduviškumas duoda pagrindo ten ieškoti ir sūduvių kultūros liekanų. Tat ir baltų bei slavų sąlyčio taškai tegalės būti nustatyti būsimų   archeologinių tyrinėjimų. Įdomios medžiagos sūduvių gyvenamoms sritims aiškinti yra davę Rostautų pilkapių (Zavikų vis., Balstogės aps.) tyrinėjimai. Apie 18 km į pietus nuo Balstogės ir apie 6 km į šiaurę nuo Narevo yra išlikę keturi didžiuliai pilkapiai, kurių skersmuo siekia apie 22 m ir aukštis apie 2,5 m. 1938 m. ištirtas vienas pilkapis, o 1960 m. — dar du. Geriausiai buvo išlikęs 1938 m. K. Jaždžewskio tyrinėtas pilkapis. Pilkapio struktūra buvo labai įdomi. Numatyto pilti pilkapio viduryje buvo iškasta 5 m ilgio, 3 m pločio ir 2,35 m gylio duobė kiek siaurėjančiu dugnu. Duobės viršus buvo uždengtas mediniu grindiniu ir moliu. Po to iš lauko akmenų sukrautas 16 m skermens ir 1,4 m aukščio pilkapio branduolys, kuris viršuje dar užpiltas 1,1 m storio smėlio sluoksniu. Pats pilkapio paviršius išgrįstas akmenų grindiniu, kurio kraštai dar buvo apdėti stambesnių akmenų vainiku. Vėliau, supuvus medinei konstrukcijai, duobė užgriuvo pilkapio akmenimis, ir pilkapio viršuje atsirado didelis įdubimas. Apskaičiuota, kad visas pilkapis buvo supiltas iš 400 kub. metrų smėlio ir 200 kub. metrų akmenų. Tokiam pilkapiui supilti anų laikų priemonėmis reikėjo 50 žmonių, dirbusių 1014 dienų. Griaučiai duobės dugne jau nebebuvo išlikę, bet kape susidurta su įdomiomis III amž. įkapėmis: gražaus romėniško darbo žalvarinis koštuvis, stiklinė taurė, kaulinės akutėmis pagražintos šukos, dvigubo kūgio varpstelis ir geležinis peilis. Koštuvis ir stiklinė taurė įvežti iš Romos imperijos, greičiausiai iš Kapuvos, kur yra buvęs šio tipo dirbinių gamybos centras. Čia turėjo būti palaidota turtinga moteris, sūduvė (K. Jaždžewski, O kurhanach nad gorną Narwą i o hutnikach z przed 17 wiekow. Z otchlani wiekow, XIV: 12, 1939, psl. 122). 1960 m. J. Jaskanis Rostautuose dar yra ištyręs du labai apardytus pilkapius. Ir juose susidurta su romėniškais importuotais dirbiniais. Pilkapyje nr. 2, medinės kapo kameros dugne, surastas žalvarinis semtukas, kurio aukštis siekia 4,6 cm, o ilgis 22,1 cm (kartu su 12,5 cm ilgio rankena). Semtukas gamintas Kampanijoje, Italijoje (J. Jaskanis, Nowy import rzymski na Podlasiu. Rocznik Bialostocki, II, 1961, psl. 393399). Panašių pilkapių žinoma ir Bielsko aps., Palenkėję.

Sūduviai V  VIII amžiuje
Sūduvių kultūros tęstinumą galima sekti ir viduriniame geležies amžiuje (400  800 po Kr.). Lietuviškoji Sūduva ligi šiol maža tetyrinėta. Žemojoje Panemunėje, Šakių aps., kairiajame Nemuno krante yra buvęs plokštinis griautinis kapinynas. Čia rasta V amž. žalvarinė puslankio pavidalo pakabėlė kapinyną sieja su vakarų ir vidurio Lietuva (J. Puzinas, Dvigubas IV amž. kapas, surastas Veršvuose. Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraštis, I, 1941, psl. 3840). Liepynuose, Marijampolės vis., 1938 m. tyrinėtas ardomas kapinynas, kur susidurta su VII VIII amž. krūsniniais griautiniais ir degintiniais kapais. Brančyznoje, Vilkaviškio aps. aptiktas VIVIII amž. plokštinis griautinis kapinynas. Bet Seirijų vis. turime reikalo su pilkapiais. Pvz. 1958 m. Krikštonyse, Seirijų vis., Alytaus aps., prie Nemuno, kairiajame Margoeio upelio krante, tyrinėtas ardomas VVII amž. pilkapynas. Čia mirusieji buvo laidojami nedeginti ir deginti. Yoač yra buvęs i domu s griautinis kapas nr. 1. Mirusvsis palaidotas akmenų vainiko viduryje ("vainikas yra buvęs 16x13,5 m skersmens). Prie cana gerai išlikusių griaučių rasta: geležinis dviašmenis apie 1 m ilsio kalavijas su medinės rankenos liekanomis; labai sunykęs geležinis ietigalis; prie dešiniosios kojos šlaunikaulio žalvariniai geriamojo rago apkalai (viršutiniosios rago angos lankelis ir rago galo žvakidės pavidalo apkalas); žalvariniai diržo liežuvėliai (vienas klotas sidabrine plokštele); paplokščias akmeninis galąstuvėlis; žalvarinė sagtelė. Šis žymesnio tos srities kario ar "kunigaikščio" kapas priskirtinas V amž. Netoli čia paminėto griautinio kapo, už kelių metrų nuo akmenų vainiko, susidurta su VIVII amž. degintiniu kapu. Iš laužo švariai išrinkti sudegusių kaulų likučiai buvo supilti į duobę. Sudegintų kaulų viršuje sudėtos įkapės: 26,7 cm ilgio geležinis ietigalis ilga įmova; geležinis antskydis aukšta kūgine iškyla (antskydžio skersmuo 15,5 cm, aukštis 12,5 cm); geležinė skydo rankena; geležinis 21,5 sm ilgio peilis (P. Kulikauskas, Naujas archeologinis paminklas Užnemunėje. VVII amžių jotvingių senkapis Krikštonyse, Lazdijų ra j. Lietuvos Mokslų Akademijos Darbai, serija A, 1(6), 1959, psl. 7188).

Žymiai geriau esame informuoti apie Suvalkkų  Juodosios Ančios srities to meto laidosena ir medžiaginę kultūrą, nes čia paskutiniuoju laiku atlikta visa eilė sistemingų kasinėjimų. Mirusieji Suvalkų srityje ir toliau tebelaidojami maždaug tokios pat struktūros pilkapiuose, bet nuo IVV amž. sąvartos įsigali kūnų deginimo paprotys. Perėjimas i naują laidosenos būdą vyko pamažu, todėl pačioje pradžioje ir degintų kūnų pelenams supilti tebebuvo naudojamos toki pat dydžio duobės, ir senu papročiu tebelaidota po vieną žmogų duobėje. Su tokia pereigine laidosena susiduriame Osovoje, Šveicarijoje (J. Jaskanis, Sprawozdanie z badán w 1956 r. na cmentarzysku   kurhanowym   w   miejscowosci Osowa, pow. Suwalki. Wiadomošci Archeologiczne, XXV: 12, 1958, psl. 9495; J. Antonieivicz, Badania kurhanow z okresu rzymskiego dokonane w 1957 r. w miejscowošci Szwajcaria pow. Suwalki. Wiadomošci Archeologiczne, XXV: 12, 1958, psl. 9495; J. Antonieivicz, Badania kurhanow z okresu rzymskiego dokonane w 1957 r. w miejscowošci Swajcaria pow. Suwalki. Wiadomosci Archeologiczne, XXVII: 1, 1961, psl. 5). Galutinai įsigalint kūnų deginimo papročiui, duobės darėsi mažesnės ir viename pilkapyje aptinkame 23, kartais net 5 degintinius kapus. Kai kuriuose kapinynuose nuo V amž. sudegintų kūnų pelenai pilami į molines urnas ir laidojami šeimos pilkapiuose. Viename pilkapyje būna nuo kelių iki keliolikos urninių kapų, pvz. Prūdiškėse, Bilvinavoje ir kitur (M. Kaczynski, Dwa cmentarzyska kurhanowe z VVI wieku we wsi Prudziszki, pow. Suwalki. Materialy Starožytne, III, 1958, psl. 115153; tas pats, Sprawozdanie z badah wykopaliskowych w 1957 r. na cmentarzysku kurhanowym we wsi Bildwinowo pow. Suwalki. Wiadomoáci Archeologiczne, XXVII: 1, 1961, psl. 9099). Šiurpilyje sudeginti kaulai laidojami ir urnose, ir duobėse (T. Zurowski, Sprawozdanie z badán cmentarzysk kurhanowych we wsi Szurpily, pow. Suwalki. Wiadomosci Archeologiczne, XXV:l2, 1958, 107130; tas pats, Sprawozdanie z badán w 1957 r. cmentarzyska kurhanowego na stanowisku 2 we wsi Szurpily pow. Suwalki. L. c. XXVII: 1, 1961, psl. 5881; tas pats, Cmentarzysko cialopalne na stanowisku 2 we wsi Szurpily, pow. Suwalki, na podstawie wykopalisk w latach 19581960. L. c. XXIX:3, 1963, psl. 250288).

Įkapių degintiniuose kapuose daug mažiau negu ankstyvesniuose griautiniuose. Be to, daugelis jų laužo ugnyie susilieję. Kai kuriuose kapuose aptinkama ir ugnies nepaliestų įkapių. Ankstyvesniuose kapuose įkapių daugiau, vėlyvesniuose — tolydžio jų skaičius mažėja.

Galdapės, Luko ir Unguros srityje taip pat vyrauja degintiniai kapai pilkapiuose, bet įkapių skaičius juose taip pat labai sumažėjęs. Nedaug medžiagos teturime sūduvių kultūrai pažinti pietinėse Sūduvos srityse.

Sūduviai IX  XIII amžiuje
Naujasis geležies amžius (800  1200 m. po Kr.) visoje Sūduvoje labai mažai ištirtas. Teturime visą eilę atsitiktinių radinių ir tik vieną kitą tyrinėtą vietovę. Beveik visai netyrinėta lietuviškoji Sūduvos dalis. Žemojoje Panemunėje, Šakių vis., susidurta su IXXII amž. degintiniais ir griautiniais kapais. Mikytuose, Šakių aps., aptiktas X  XII amž. plokštinis griautinis žirgų kapinynas. Mozūruose, A. Panemunės vis., 1932 m. E. Volteris kasinėjęs XXII amž. degintinį kapinyną, kur mirusiųjų pelenai būdavo supilami į molines urnas, ornamentuotas vinginiu, linijiniu ir kitokiu raštu. Ožkabaliuose, Vilkaviškio aps., dr. J. Basanavičius 1911 m. buvo kasinėjęs degintinius kapus, apdėtus akmenimis (Lietuvių Tauta, V, 1936, psl. 123124). Suvalkų  Juodosios Ančios srityje naujojo geležies amžiaus sūduvių archeologiniai paminklai taip pat dar beveik visai netyrinėti. Augustavo srityje iš daugiau tyrinėtų pilkapynų paminėtinas Jasudavo, prie Sapackinės, į šiaurės vakarus nuo Gardino. Čia yra buvęs didelis pilkapynas, susidedąs iš daugiau kaip 100 pilkapių. St. Krukowskis 1908 m. ištyrė 15 pilkapių. Jų aukštis svyravo tarp 1,08 ir 2,30 m, o skersmuo — tarp 5,5 iki 14 m. Pilkapiai kai kada viršuje apkrauti akmenimis, o kai kuriuose akmenys sukrauti ant buvusio žemės paviršiaus, po pilka pio sampilu. Degintų kūnų likučiai laidota sampile iškastose duobutėse arba urnose. Pilkapiuose aptikta gana daug įkapių: žalvarinių pasaginių segių, apyrankių, geležinių peiliukų ir kt. (St. Krukowski, Cmentarzysko mogil cialopalnych w Jasudowie pod Sopočkiniami. Šwiatowit, IX 1911, psl. 121). Galdapės, Unguros, Lėciaus, Alėckos ir Luko srityje daugiausia turime atsitiktinių radinių, todėl sunku susidaryti bent apytikrį sūduvių kultūros vaizdą. Savo svarba išsiskiria Skomantai, Luko aps., prie Skomantų ežero. Prie Skomantų ežero ir klampių pelkių yra piliakalnis, vietos žmonių vadinamas Skomanto pilimi. Rytiniame ežero krante yra Skomanto kalnas, kur taip pat galėjo būti piliakalnis. Labai galimas daiktas, kad viena iš tų vietovių buvo sūduvių vado Skomanto būstinė. Šiauriniame Skomantų ežero krante 1927 m. surastas sidabrinių papuošalų lobis, svėręs 674,8 g. Į žalvarinį indą buvo sudėta: sidabrinis kaklo papuošalas, sudarytas iš 17 tuščiavidurių statinėlės formos karolių; dvi įvijinės apyrankės;dvi pintinės pasaginės segės gyvulinėmis galvutėmis. Lobis priskirtinas XIII  XIV amž. Vienas lelijos formos kabutis turi atitikmenų Kijevo lobyje (C. Engel, Zwei spaetheidnische Silberfunde. Prussia, 29, 1930, psl. 68 tt; J. Antonieivicz, Niektöre dowody kontaktöw slowiahsko  pruskich w okresie wczesnosredniowiecznym w swietle žrodel archeologicznych. Wiadomosci Archeologiczne, XXIL34, 1955, psl. 267).

Baigiamosios išvados
Ir, šios trumpos apžvalgos matome, kad tik dalis Sūduvos ir sūduvių praeities atskleista, kad dar daugybė klausimų palieka neišaiškintų. Reikia tikėtis, kad sutartinai dirbant proistorikams tų kraštų, į kurių ribas dabartiniu metu įeina senosios sūduvių žemės, ilgainiui pavyks nustatyti tos karingos kilties medžiaginę ir dvasinę kultūrą, sūduvių gyvenseną ir bent apytikres gyvenamąsias ribas atskirais proistoriniais laikotarpiais.