DIALOGAS TARP KATALIKŲ STAČIATIKIŲ BAŽNYČIOS Spausdinti
Antrame Vatikano susirinkime pakvietus stačiatikių (ortodoksų) Bažnyčios atstovus stebėtojais ir iškėlus stačiatikių ir katalikų Bažnyčios vienybės klausimą, stačiatikiai j tai atsiliepė savo ruožtu sušaukdami dvi konferencijas. Abi konferencijos vyko Rodo saloje: pirmoji 1963, antroji 1964 metais. Jose dalyvavo keturiolikos stačiatikių bažnyčių reprezentantai : Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, Maskvos, Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos patriarchai ir Kipro, Graikijos, Lenkijos, Gruzijos, Suomijos ir Čekoslovakijos bažnyčių atstovai.

Pirmoje konferencijoje, įvykusioje 1963 rugsėjo mėn. ir pavadintoje "Panortodoksijos" konferencija, vienbalsiai paskelbė: "Mūsų Rytų Stačiatikių Bažnyčia siūlo Garbingajai Romos Katalikų Bažnyčiai pradėti dialogą tarp abiejų Bažnyčių lygiomis sąlygomis". Tuo būdu principe sutinkama tartis su katalikų Bažnyčia. Reikia nustatyti tik laiką, vietą ir pokalbio būdą. Po ilgesnių diskusijų pasiūlyta išrinkti specialią žymesnių teologų  komisiją, kuri  kontaktuotų Romos Bažnyčią. Komisijon pateko šie teologai: Konstantinopolio Bažnyčios prof. Anagrostopolos ir Hristou, Aleksandrijos — Koniradis ir Moraitis, Antiochijos — Michailidis, Jeruzalės — Trembelas ir Velias, Graikijos — Alivisatos, Bratsiotis ir Karmiris. Į komisiją nesutiko įeiti Rusijos ir Rumunijos Bažnyčių atstovai. Konferencija vyko uždarai švenčiausios Trejybes bažnyčioje. Stebėtojų nebuvo įsileista, išskyrus keletą specialiai kviestų svečių: dr. Nissiotis— vertėjas Suomijos Bažnyčios delegacijai, trys katalikai: C. Dumont, O. P., A. Wegner ("La Croix" redaktorius) ir G. Dejaifve, S. J. (Louvaino universiteto profesorius).

Rodo salos stačiatikių konferenciją pasveikino katalikų Bažnyčios vardu popiežius Povilas VI, pavadindamas konferencijos dalyvius "mylimiausiais broliais Kristuje". Jis džiaugėsi, kad Rodo konferencija yra pirmasis ženklas į pasiūlytą Rytų ir Vakarų Bažnyčios vienybę. Toliau jis primine šv. Povilo apaštalo posakį: "vienas kitam turime padėti nešti naštą" ir reiškė viltį, kad šventoji Dvasia lydės abiejų Bažnyčių darbus. Savo sveikinimą baigė kreipiniu į Dievo Motiną Mariją, kurią abi Bažnyčios garbina lygiu dvasios uolumu. Pasirašė: "Romos Vyskupas".

Ši Bažnyčių vienybės graži pradžia buvo tęsiama ir kitų metų (1964) ten pat, Rodo saloje, sušauktoje konferencijoje, kurioj dalyvavo ankstesnės konferencijos stačiatikių Bažnyčios atstovai. Antroje konferencijoje tikėtasi daugiau pažengti vienybės kryptimi. Tačiau viltys nesirealizavo. Dėl įvairių ne tiek dogmatinių, kiek išviršinių religijos praktikos skirtumų iškilusiose diskusijose pasidalyta į daugelį nuomonių ir nesurasta pozicijos, iš kurios būtų galima artėti prie Bažnyčios vienybės. Bet pats šių konferencijų faktas rodo, kad yra gerų norų ir atviros širdies tartis. Laikas pamažu lygins skirtumus ir gydys praeities žaizdas. Rodo salos stačiatikių konferencijos vienybės reikalu yra atskleidusios pačią pradžią. Katalikų ir stačiatikių Bažnyčios atstovų rodoma savo tarpe pagarba yra geros valios ženklas. Tolesnių susitikimų ir pasitarimų uždavinys bus žengti toliau pradėtu keliu. Be abejo, šimtmečiais surandėjusios skilimo žaizdos gali būti išlyginamos labai atsargiai ir pamažu.

Pirmą žymų vienybės tarpsnio žingsnį padarė pop. Povilas VI., susitikdamas su stačiatikių Bažnyčios patriarchu Atenagoru I Jeruzalėje — istorinėje Bažnyčios širdyje — 1963 m. Tai Bažnyčios istorijoje labai svarbus įvykis, kuris iki šiol buvusias išsiskyrusias ir tolstančias Bažnyčias atkreipė veidais viena į kitą ir atvėrė joms tolimesnį kelią viena prie kitos artėti. Kiek tas suartėjimas ir susivienijimas pareikalaus laiko ir kokių kelių, tai ateities ir laiko sąlygų klausimas. Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I įgaliotinis prie Vatikano antrojo susirinkimo archimandritas Scrima mano, kad stačiatikių ir katalikų Bažnyčių susivienijimo pagrindinės kliūtys slypi ne tiek teologiniuose skirtumuose, kiek dabartinėse politinėse situacijose. Rusijos politinė galybė glaudžiai siejasi su Maskvos patriarchu ir pretenduoja pirmauti prieš Konstantinopolio politinę  bažnytinę įtaką. Jų pretenzijos dar labiau kryžiuojasi su katalikų Bažnyčios pirmavimu, ši politinė kliūtis yra dabar svarbesnė už teologines kliūtis susivienijimui realizuoti.