N. NARUTĖS "RELIKVIJŲ" POEZIJA Spausdinti
Nerimą Narutė: RELIKVIJOS. Lyriniai natiurmortai. Išleido Lietuvių Dienos. Los Angeles, 1964. 71 psl. Kaina 2 dol.

Skaitydamas mūsų periodinę spaudą, randi poetų, kurie rodosi tik laikraščiuose, vengdami savo kūrybą išleisti į pasaulį atskira knyga. O jie turėtų išeiti į žmones su savo rinkiniais, nes gali pridėti naują balsą ir spalvą prie mūsų lyrikos. Kaip teko pastebėti, daugumas iš jų turi tikrą išgyvenimą ir nuosavą akiratį, nors didžioji jų dalis turi ir tą pačią silpnybę: neištesi formoje, ar ji būtų moderni ar tradicinė. Daugiau paskyrę dėmesio techniniam apkuopimui, architektūriniam kūrinio išvedimui ir melodijos nubangavimui, tokie poetai galėtų visai pagrįstai šlietis prie tų, kurie išeina su savo knygomis. Net ir kuklesni, jie būtų reikšmingi mūsų dainininkai — reikalingas atsigaivinimas. Iš viso to peršasi mintis: stipresnieji neturėtų tenkintis savo poeziją siuntinėje vien į laikraščius, o iš jos sudaryti knygą. Vieniems iš jų pavyks, kiti suklups ir neištesės, bet juk visados tokiu keliu ateina rašytojų prieauglis. Niekam nepaslaptis, kad jau labai aktualu papildyti mūsų rašto žmonių gretas. Dalis prieauglio galėtų ateiti iš tų, kurie su savo menais lyg slapstosi ar neišdrįsta.

Nerimą Narutė, prieš tai savo eilėraščių davusi laikraščiams, išdrįso. Reikia pasakyti, kad ji turi savo nuotaiką ir savo tembrą. Pirmiausia yra tai savaip archaiška, tartum net archeologinė ir priešistorinė dvasia, vedanti į "sanskrito moteris", tūkstantmečius ąžuolus. Pagauta pirmykščių laikų regėjimo, autorė dainuoja —

Ledynų eros ilgame sapne išbūriau Sanskrito pratarmėj Aisčių Naujagimį ((p. 9)

Nerimos Narutės "Relikvijose" pirmykštė nuotaika gaubia namų apydarbus, gamtą, piemenėlį, artoją ir net dabarties partizaną, apie kurį ji taip prabyla:

Iškirsti šventieji ąžuolynai,
Išgriuvę alkų akmenys,
šventieji aukurai užgesę,
Tyli vaidilų kanklės, (p. 13).


Pirmykštį įspūdį stiprina folklorinės užuominos. Prie to gražiai pinasi moterų apyvokos motyvai: "ploniausia lino gija", "baltų drobių rietimai".

Bene pats originaliausias Nerimos Narutės bruožas yra bažnytinisapeiginis. Vargiai rastum eilėraštį, kur nebūtų tokių religinės tradicijos ženklų, kaip kryžiai, žegnojimai, koplyčios, šventieji smilkalai, malda, "kantičkų graudulių giedotojos", monstrancija, "aukso baldakimas", mišios ir "šventųjų arimų kunigai  artojai", arba:

šiaudinėj kraitėj peržegnoję, aukso
grūdą
Įberkite į žemės delną,
Kad saulės Ostiją atnešęs
Vyskupas — pavasaris
žegnotų laukus nuo ryto iki vakaro.
(p. 47)


Nenuostabu, kad žodis "šventas" autorės kartojamas puslapis iš puslapio. Kaip matyti iš citatos, Nerimą Narutė šventumo skraiste apsupa ir gamtą. Tad jos knygoje rasime "miškų šventus aruodus", šventuosius kaimus, šventus ąžuolynus, šventuosius miškus, "auksinę derliaus šventę", šventąją aisčių žemę ir šventus galulaukių takus. Visa tai knygai teikia šventiškai intymaus, senoviškai tradicinio, lyg kažkur tolybėje, ilgesyje, gėloje ir giedroje spinduliuojančio jausmo. Tokį įspūdį stiprina autorės palinkimas kalbėti pirminiais terminais, kaip — srovė, šaltinis, žaibas, audra, malda, grūdas, duona, derlius, stalas, lietus ar gentis.
 
Iš šių archaiškų, pirminių, artojiškų, gamtinių ir šventiškai apeiginių vaizdų atidvelkia autorėsmoters ilgesiai, mąstymai, sielvartai ir troškimai. Tai knyga, kur moteris poete dainuoja ne apie save: jos dvasia atsiskleidžia iš jos žodžių apie kitus — apie apeigas, miškus, senovines gadynes, piemenėlį, žemdirbį, pavasarį, žydinčias vyšnias, baltų drobių rietimus, atlaidus, mergautinių dienų džiaugsmą.

Nerimą Narutė turi sugestyvaus vaizdo dovaną. Vienur jis gali būti plataus mosto, kaip — "aš jums nupyniau upelius", "raikykite sidabro žagrėmis laukus", kitur jis esti artimesnis ir detalesnis. Tačiau bene būdingiausias jai kiek iškilmingas mostas, neatskiriamai supintas su mūsų žemės tradicija ir peizažu. Ieškant eilėraščio, kur geriausiai šios savybės susibėga, būtų galima nurodyti "Šaltinį":

šalta, judri ir neišsenkanti žemės arterija.
žalioje miško prietemoj sustojusi
Po alksnių šaknim, po
Ąžuolais gyva gyvybė.
Pavasario žaliais
Apkritusi berželių žirginiais,
Kvapi konvalijų ir šalavijų
Mėlynais žiedais.
Skaidri ir kristalinė,
Perkošta smiltim, akmenėliais,
Saldi sula — troškulį raminanti.
Ištryškusi sidabro ašara,
šventosios aisčių žemės stigma
žaliam pievų delne.
žemės rieškučiosna subėgęs
Miško žvėrelių šulinys,
Mažos vaikystės atsiminimuose išlikęs
Skaidrios versmės palaimintas šaltinis.
(p. 44)


Nerimą Narutė, išsaugojusi raiškų savo pasaulį, nuotaikingą ir sugestyvų, tiesa, vienur kitur atliepiantį kitus mūsų archaiškus ir kaimietiškus poetus, turėtų susitelkti prie formos meno, nes tai yra rėmai paveikslui. Tektų pasakyti, kad jos eilėraščiams gan dažnai trūksta ritminio ėjimo, struktūrinio išvedimo ir atbaigtumo. Kaip iš šio rinkinio atrodo, jai būtų geriausiai išsiversti be rimų, nes šioje knygoje, kur jų pasitaiko, neretai jie pakenkia eilėraščiui. "Relikvijose" aptinkame pasikartojančių vaizdų, o vietomis ir pertemptų apeiginių momentų. Iš viso to bendra išvada galėtų būti trumpa: daugiau disciplinos, kokia ji bebūtų, — moderni ar tradicinė, arba abiejų lydinys. O kad kas neapkaltintų formalizmo piršimu, iš anksto pasakome: pirmoje vietoje — dovana. Kas ją turi tikrą, to ir daina bus tikra.