STASIO YLOS VEIKALAI Spausdinti

Pernai, 1964 metais, pasirodė net trys kun. Stasio Ylos veikalai: Moderni mergaitė, Dievas sutemose ir maldynas Tikiu Dievą (berods, tais pačiais metais pasirodė ir 47 puslapių brošiūra "Marija prabilo Lietuvai", kurioj nepažymėta išleidimo metai). Tai derlius, kuris liudija autoriaus išskirtinį darbštumą. Savo produktyvumu kun. St. Yla lygiuojasi su dr. A. Maceina. Kaip matyti iš "Dievo sutemose" paskelbto kun. St. Ylos veikalų sąrašo, jis yra ligi šiol išleidęs 17 veikalų, parūpinęs 9 didesnių straipsnių atspaudus, parengęs 8 maldaknyges, be to, ištisą eilę įvairių mažesnių brošiūrų. Ne visi tie veikalai yra didelės apimties, bet jų tarpe yra ir stambių (žmonės ir žvėrys dievų miške, Laisvės problema, Ateitininkų vadovas, Dievas sutemose, Tikiu Dievą).


Kiek gausus savo veikalais, tiek kun. St. Yla įvairus savo temomis. Vienais savo veikalais jis kreipėsi į jaunimą (Pasiryžėliai ir laimėtojai, 1932; Mergaičių pasaulis, 1933, 1935; Moderni mergaitė, 1964). Kituose savo veikaluose jis ėmėsi pasaulėžiūrinių, psichologinių ir filosofinių temų (Dabarties žmogus, 1940; Meilė, 1947, 1949; Laisvės problema, 1956; Dievas sutemose, 1964). Vienur jis dega dabarties rūpesčiais (Siauroji ar pilnutinė katalikybė, 1939; Nerami dabartis ir ateities perspektyvos, 1940; taip pat aukščiau minėti Dabarties žmogus, Dievas sutemose). Kitur jis leidžiasi į istorinius klausimus   (Krikščionybės įvedimas Lietuvoje, 1938; rengiama studija apie Šiluvą 500 metų būvyje). Vieni veikalai priklauso tų ar kitų teologinių klausimų sričiai (Lietuvių apologetinė literatūra 19041914, 1935; Marijos garbė, 1949, Liturginės terminijos klausimu, 1953), ypač pastoralinei teologijai (Kaimas ir miestas šių dienų pastoracijoje, 1938; Tautos pastoracijos klausimas, 1939; Dvasinė kaimo krizė ir kunigas, 1940). Kiti veikalai skirti antireliginių sąjūdžių analizei (Laisvamanybė Lietuvoje, 1936; Komunizmas Lietuvoje, 1937; straipsnių serijos apie ateistiškai nusiteikusį liberalizmą ir nacionalizmą "Drauge" 194445 ir "Aiduose" 195557). O nacių kacete iškentėti metai buvo pagrindu memuariniam veikalui (žmonės ir žvėrys dievų miške, 1951) ir poezijos knygai (Sutryptame kely, 1947).

Nors pirmam žvilgiui visi tie klausimai atrodo kilę iš skirtingų rūpesčių, tačiau iš tikro juos visus sieja vienas pagrindinis rūpestis, kuriam bene pats kun. St. Yla yra sukūręs ir lietuvišką sielovados žodį. Sielovada — tai pastoracija. Kaip žinome, kun. St. Yla Lietuvoje (Vytauto D. universitete) ir buvo pastoralinės teologijos katedros dėstytojas ir vėliau vedėjas. Iš visų teologijos sričių pastoralinė teologija savo laiku buvo bene mažiausiai svarbia laikoma kaip tik "praktinio pritaikymo" dalykas. Bet kokia didelė svarba priklauso "praktiniam pritaikymui", akivaizdžiai parodė dabartinis Vatikano susirinkimas, kurio dvasią kaip tik visų pirma sudaro ne kas kita, kaip "pastoralinis žvilgis". Svarbu yra tiesa, bet dėl to taip pat svarbu, kaip ją apaštalauti — kaip rasti jai kelią į žmones, kaip žmones pasiekti.

Šis rūpestis vedė ir kun. St. Ylą į visus tuos įvairius klausimus, kuriais jis domėjosi. Ar jis leidosi į tą ar kitą (istorinį ar aktualų, apologetinį ar poleminį, psichologinį ar filosofinį) klausimą, visur buvo būdingas sielovadinis rūpestis. Gal būt ryškiausiai šį savo rūpestį jis atskleidė Siaurojoje ar pilnutinėje katalikybėje (1939), kuri dokumentiškai liudija, jog ir pas mus brendo ta dvasia, kurią dabar vadiname ekumenine atvirosios katalikybės dvasia.

Žmonėms pasiekti reikia pažinti žmogų ir sugebėti jį veikti. Sielovadoje teologija susiliečia su psichologija ir pedagogika. Psichologinis ir pedagoginis žvilgsnis yra būdingas ir kun. St. Ylos teologiniam interesui. Iš čia galima suprasti ir tai, dėl ko galėjome pernai iš jo sulaukti tris veikalus, kurie iš karto atrodo priklausą skirtingoms sritims.

1. Moderni mergaitė (išleido Immaculata Press, Putnam, Conn., 1964; aplanką darė ir knygą iliustravo dail. N. Vedegytė  Palubinskienė; 289 psl., kaina 2,50 dol.) yra pedagoginė jaunimo moralinių problemų knyga. Joj svarstomi visi tie rūpesčiai, kurie kyla mergaitėms 1219 metų amžiuje: nesusipratimai su tėvais dėl tikro ar tariamo nesupratimo, besiveržiant iš namų į pasaulį; ieškojimas draugių svajonėms austi ir joms išlieti; domėjimasis berniukais kaip svajonių "karalaičiais" ir susirūpinimas savo grožiu bei pasisekimu; pirmieji kartūs nusivylimai ir "savęs ieškojimas"; gėrimo, rūkymo ir kitos pagundos, benorint pasirodyti moderniomis; amžinosios plepumo, smalsumo (ligi pornografinės skaitybos) ir kitos ydos; religinių abejonių iškilimas ("pradėjau mylėti — nustojau tikėti"); atsidūrimas prieš apsisprendimą: rinktis kolegiją ar tuoj pat ruoštis vedyboms, rinktis šeimos gyvenimą ar vienuolinį pašaukimą etc. Tai vis labai gyvenimiški klausimai, kurie atitinkamame amžiuje gana dažnai sudaro aštrias problemas, nors apskritai į tuos klausimus atsakymai yra paprasti. Bet kaip tik čia ir yra sunkenybė   paprastus   dalykus   perteikti, kad jie būtų priimti kaip tikri sprendimai, o ne kaip tik "pamokslai". Moralėj išsiskleidžia žmogiškasis skaidrumas, apeliuojąs į juo kilnesnį savęs realizavimą. Bet nėra nieko nelemčiau, kaip vertybių atskleidimą paversti tik negatyviais draudimais. Todėl, imantis moralinių klausimų, paradoksiškai tenka neprabilti tik "moralistu" (peikiamąja "pamokslininko" reikšme), čia tikrųjų moralistų paslaptis — kalbėti kaip žmogui su žmogumi, o ne iš aukšto sakyti "pamokslus", šia prasme pačios šios St. Ylos knygos aplanke ir pasisakoma, kad "autorius pasirinko ne moralisto, o psichologo kelią". Tai kiekvieno pedagogo natūralus kelias. Juo ir eina St. Yla, turėdamas ilgą mergaičių bendrabučio kapeliono patirtį. Užuot abstrakčiai teikęs sprendimus, autorius visus keliamus klausimus svarsto lyg pašnekesyje, klausydamas, prieš kokius rūpesčius atsiduria jo skaitytoja — "moderni mergaitė", ir kalbėdamasis drauge su ja ieško, koks sprendimas yra realus ir išmintingas. Kiek iš tikro autorius randa kalbą su šio meto "modernia mergaite", tik ji pati gali atsakyti. Noriu pasakyti, kad plačiau į šį klausimą leistis yra nebe šio žurnalo, o paties jaunimo spaudos uždavinys.

2. Dievas sutemose (Tėviškės Žiburių leidinys, Toronto, 1964; aplanką piešė dail. T. Valius; 391 psl., kaina 3 dol.), kaip nurodo antrinė antraštė, liečia "religinius lūžius lietuvių gyvenime". Tai bandymas mesti žvilgį į lietuvių religinę psichologiją iš pasirinktų nuo Dievo nutolimo ir i jį grįžimo pavyzdžių. Buvo galima ir šiuo keliu klausimą labiau teoriškai studijuoti (kaip, pavyzdžiui, W. James savo studijoj The Varieties of Religious Experience, 1902). Bet autorius pasirinko leisti kalbėti daugiau mažiau patiems pavyzdžiams, tik užtikrindamas, kad "visa ši medžiaga — tikri faktai, nors nevisur buvo galima minėti vardus ir pavardes". Tuo būdu knygą sudaro arba perteikiami įvairūs autobiografiniai išpažinimai, arba iš įvairių liudijimų atkūrimas religinių lūžių, vykusių viena ar antra kryptimi. Toks ribojimasis tik konkrečia medžiaga padaro knygą lengvai prieinamą visiems skaitytojams (knyga sudaryta iš "Tėviškės žiburių" atkarpoje ėjusių straipsnių). O kadangi St. Yla moka gyvai ir sklandžiai rašyti, tai knyga skaitosi ne tik lengvai, bet ir įdomiai. Tačiau, antra vertus, tas pats ribojimasis tik konkrečiais pavyzdžiais savaime riboja ir knygos reikšmę, paties autoriaus žodžiais, "suvokti mūsų tautos, ypač mūsų šviesuomenės religinei psichologijai". Žinoma, galima sakyti, jog pavyzdžiai patys kalba. Tai tam tikra prasme yra tiesa. Bet atskiri pavyzdžiai kiekvienas kalba tik už save. Jų kalba įvairuoja, einant nuo vieno prie kito. Yra skirtumas atsisakyti tikėjimo tik dėl to, kad zakristijonas bažnyčioj užsidegė cigaretę, ir palikti tikėjimą dėl neišklausytos maldos, kad motina pagytų. Todėl galutinai pavyzdžių kalba lieka taip pat daugiaprasmiška, kaip ir pats tikėjimas į Dievą ar netikėjimas nėra tolygūs (visada tenka klausti, kas iš tiesų tikima, kalbant apie Dievą, ir ko iš tiesų netikima, jį neigiant). Kaip kitur, taip ir religijos psichologijoj nepakanka atskirų pavyzdžių — reikia ir atitinkamos bendros jų analizes, kad būtų pasiekta dalyko įžvalga. Be abejo, tai pasunkintų ir autoriui rašymą, ir skaitytojui skaitymą, Bet tai taip pat padidintų knygos reikšmę.

Savo nemažoj knygoj St. Yla pateikia nemaža pavyzdžių. Vieni jų vaizduoja, kaip nutolstama nuo Dievo apskritai ar tik nuo religinės praktikos, antri — kaip grįžtama į Dievą ir religinę bendruomenę. Autorius nedaro griežtesnės distinkcijos tarp nutolimo nuo Dievo (tikro ateizmo) ir religinio atšalimo (religinės praktikos metimo ar tik joj apsileidimo). Jo įsitikinimu, "nėra netikinčių". Tam tikra prasme iš tikro galima sakyti, kad niekas nėra "bedievis" dėl to, jog kiekvienas savo dvasine prigimtimi atspindi Dievo "paveikslą" (imgo Dei). Vėl kita prasme galima sakyti, kad niekas nėra be tikėjimo, nes kiekvienas į ką nors tiki — jei ne į Dievą, tai į žmogų, žmoniją ar tautą, laisvę ar tiesą, mokslą ar meną. Bet tai dar nereiškia autoriaus išvados, kad tėra "nepilnai tikinčių ar iškreiptai". Mūsų amžiuje ateizmas yra nepaneigiama tikrove, žinoma, ir dabar gali būti "bedieviais" apšaukiami ir tie, kurie tik skirtingai Dievą suvokia ar tik religijos nepraktikuoja. Deja, yra ir tikrai bei pilnai netikinčiųjų į Dievą, nors ir mažiau negu agnostikų ar šiaip paprastų indiferentų. St. Ylos sutelktuose žmonėse tikrų ateistų beveik ir nėra. Daugiau tai vis žmonės, kurie tik "nėjo bažnyčion" ("Aš niekad nebuvau netikintis ... Aš tik bažnyčion nėjau", psl. 261; "Netikinčiųjų nėra. Yra tik neinančių bažnyčion arba, tiksliau kalbant, neinančių pastoviai", 298 psl. — prof. J. Bagdono ir M. Sleževičiaus liudijami pasisakymai). Be abejo, tokiais atvejais galima kalbėti apie religinius lūžius tik reliatyvia prasme, nes ne iš netikėjimo atsiverčiama į tikėjimą,  o greičiau išsijudinama iš įsisenėjusio apsileidimo. Todėl šie "lūžiai" ir yra daugiau būdingi senatvės amžiui. Tikrų konvertitų (iš ateizmo) senatvėj rečiau pasitaiko, išskyrus vėl pačią mirties valandą.

Teoriškai būtų reikšmingesni tikrų konvertitų (Dievą radusių ateistų) atvejai, nes jie tiesiog parodytų tikrą persilaužimą iš netikėjimo į tikėjimą. Bet praktiškai taip pat yra reikšmingi ir tie atvejai, kur ne tiek pats Dievas buvo paneigiamas, kiek buvo nutrauktas religinis su juo santykiavimas.

St. Yla savo planingai sutelktais pavyzdžiais vaizdžiai nušviečia tipingus religinio atšalimo atvejus. Kadangi religinėj praktikoj tenka turėti reikalo su kunigais, tai šie dažnai ir turi lemiamo poveikio žmogui nuo bažnyčios atstumti ar vėl patraukti (knygos II ir III skyriai). Taip pat daug lemia artimiausio žmogaus — vyro ar žmonos — vienoks ar kitoks religinis nusistatymas (V skyrius). Toliau svarstomi kiti nureligėjimo veiksniai: nusivylimas žmonėmis ir Dievu, nesugebėjimas išspręsti kurio nors religinio klausimo ir ypač iškilimas konflikto su religijos reikalavimais (IV ir VI skyriai, taip pat palaidai visur kitur). Atskirai paliečiamas krikščionybės atmetimas, tautos kultą paverčiant pagonybės nostalgija (VII skyrius). Dažnai į nureligėjimą pastumia visiškai maži dalykai (zakristijono cigaretė bažnyčioje ar kunigo netaktiškas mostas). Žinoma, kur pakanka tokių smulkmenų tikėjimui susvyruoti, ten jis seklus ir buvo. Bet kiek lengva nuo religinės praktikos nusisukti, tiek sunku jon rasti atgal kelią. Turėdami neramią sąžinę, nutolėliai nuo religijos ima užsikirsti ir erzintis dėl visko, kas primena jų padėtį. "Religija tebėra jų vidaus balsas, ir tai labai jautrus. Jie norėtų, kad to balso nieks jiems nebepažadintų, nebeprimintų. O čia jie sutinka kunigą ar šiaip tikinčius žmones, girdi juos kalbant apie Dievą, mato darant kryžiaus ženklą ir pan. Tokiais atvejais jie ima erzintis ir 'sugadina sau dieną'. Tada ir žodis nereikalingas išsprūsta, ir pašaipa atsiranda! Ar nuo to geriau? Priešingai — tik dar labiau degina ir graužia" (182 psl.).

Tai visa, lengvą nureligėjimą ir sunkų atgal grįžimą, St. Yla įžvalgiai nupiešia. Bet ar ne visur toks pat žmogus? Kiek čia lietuvis yra skirtingas ?

Kaip anksčiau citavau, autorius pirmiausia savo veikalu tikisi padėsiąs suvokti mūsų tautos, ypač mūsų šviesuomenės religinę psichologiją. Tačiau, kadangi autorius palieka už jį kalbėti patiems pavyzdžiams, tai ir išvados yra paliktos patiems skaitytojams. Pats autorius tik labai trumpai savo keturių puslapių įžangos žodyje bendriau pasisako. Būtent, pagal autorių, lietuviai yra individualistai, kurie "nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina", ir dėl to linksta neskirti reikšmės nei dogmoms, nei Bažnyčiai. Lyg nebūtume katalikų daugumos tauta! Lyg būtume liuteroniškesni už patį Liuterį! Iš tolimesnių puslapių atrodo, kad autorius tokį individualizmą greičiausia priskiria šviesuomenei, kurią lyg gėdija liaudies pavyzdžiu: "Kodėl mūsų liaudies tikėjimas išsiskleidė tokiu žaviu gilumu, o inteligentijos — sunyko arba susvyravo? Atvirumas malonei padarė juos pranašesnius už šviesuolius, kurie didžiavosi savo rasta tiesa". Todėl atrodo, kad šviesuomenei taikomi ir šie ankstesni žodžiai: "Natūralistinis tikėjimas — be malonės, bet tikėjimas" (visos citatos iš "Autoriaus žodžio", 9-12 p.).

Šis St. Ylos žvilgis kelia pora klausimų. Ar iš tiesų galima taip priešpastatyti mūsų liaudį ir šviesuomenę ? Ar iš tiesų individualizmas yra kaltas dėl mūsų šviesuomenės tam tikro nureligėjimo ?

Nėra ko neigti, kad buvo mūsų liaudies tikėjime tikrai "žavaus gilumo". Religinis dvasios gilumas iš tiesų nepriklauso nuo intelektualinio išsilavinimo lygio, širdies didžiadvasystė gali išsiskleisti ir paprastuose žmonėse. Ir mūsų liaudies tikėjime daug buvo tauraus dvasingumo. Bet dėl to dar netenka liaudies tikėjimą idealizuoti ir užmiršti, kad lygiai daug jame buvo ir primityvumo. O šis primityvumas ir žadino religinę krizę, pradėjus vaikams eiti į mokslus. Norint išskleisti mūsų šviesuomenės religinę psichologiją, buvo reikalinga ne tik šviesuomenę "sugėdinti", bet ir principiškiau išplėtoti liaudies ir šviesuomenės tikėjimo klausimą. Ne visa ir liaudyje buvo "žaviai gilu" (kiek prietarų gožė tikėjimą!). Daug "žavaus gilumo" išskleidė ir šviesuomenė, kai įstengė ne nusigręžti nuo tėvų tikėjimo, o jį suderinti su savo skirtingu intelektualiniu lygiu. Galima cituoti L. Pasteuro (ar kurio kito mokslininko) savo tikėjimo lyginimą su angliakasio tikėjimu, bet tokia lygybė gali būti tik nuoširdumu, o ne pačiu visu tikėjimu.

Šiaip ar taip, kelčiau klausimą, ar ne šis sunkumas iš tėvų diegto liaudies tikėjimo pereiti į šviesuomenės tikėjimą daugiau lėmė daugelio nureligėjimą negu St. Ylos nurodomas lietuvių individualizmas. Kiek ir kokio individualizmo slypi mumyse, yra nebe šios vietos klausimas. Dr. V. Kavolis kartą yra priešingai aimanavęs dėl lietuvių kolektyvizmo. Svarbiausia, man regis, tikėjimo ar netikėjimo netenka sieti nei su "individualizmu", nei su "kolektyvizmu". Kaip tam tikri psichologiniai nusiteikimai, individualizmas ar kolektyvizmas tik suteikia tam tikrą charakterį tikėjimui ar netikėjimui, o ne juos principiškai nulemia (lyg individualizmas vestų į netikėjimą, o kolektyvizmas — į tikėjimą!). Kiek iš tiesų esame individualistai ar kolektyvistai, tiek ir esame, tikėdami ar netikėdami. Pagaliau, man rodos, besibaiminant individualizmo, reikia nepamiršti, kad juo tikėjimas yra gilesnis, juo jis yra ir asmeniškesnis. Taip pat klausimas dėl cituojamo O. Milašiaus teigimo, kad šiauriečiai daugiau ieškome tiesos nei malonės. Gal būt, mes daugiau malonės ieškome ne išorinėse formose, o vidinėje dvasioje. Jei tai būtų norima vadinti individualizmu, nieku būdu tokio "individualizmo" nelaikyčiau netikėjimo žadintoju. Priešingai, be jo neįsivaizduočiau tikėjimo.

Daugiausia savo parinktų nureligėjimo ar grįžimo į religiją pavyzdžių St. Yla davė anonimiškai. Tik pirmame knygos skyriuje, kur autorius pasakoja apie savo tėviškėje ir vėliau mokykloje sutiktus netikinčiuosius, duodama pavardės. Taip pat ir paskutiniai trys knygos skyriai (VIII, IX ir X) atsisako anonimiškumo ir sudaro lyg antrą knygos dalį, skirtą atskleisti grįžimui į tikėjimą mūsų žymiųjų mokslo, visuomenės ir meno žmonių. Tai žvilgis į V. Čepinskį, M. Biržišką, J. Gravrogką, J. Bagdoną, V. Pūtvį, M. Sleževičių, J. Biliūną, V. Krėvę, J. Baltrušaitį, Ip. Nauragį ir kt. (kituose skyriuose dar mestas žvilgis į A. Smetoną, dr. V. Kuzmą, Venclauskius, Mantautus). Kaip autorius rašo, šie "pavyzdžiai apie žymiuosius kultūrininkus gal patarnaus ir mūsų kultūros istorijai" (antrasis knygos motyvas).

Be abejo, asmenų biografijai priklauso ir jų religiniai įsitikinimai. Paliekant nuošaliai patarnavimą kultūros istorijai, ir dabar skaitytojui daug vertingiau skaityti ne anonimines istorijas, o tokią autentišką išpažintį, kaip Nauragių. Tik bėda, kad dažnai apie kitų mūsų žinomųjų žmonių religinio grįžimo kelią autorius turi pasakoti nebe jų pačių lūpomis, o remdamasis įvairiais padaliniais liudijimais, šie liudijimai vebegali atskleisti pačios sielos, o tik išoriškai paliudija atsimintus prasitarimus ar matytus religinės praktikos aktus. Be to, pašalinių liudijimai nebeturi ir tos pirminės tikrybės, kuri priklauso pačių tų žmonių autorizuoam pasisakymui. Sakysime, nėra jokio klausimo dėl rektoriaus prof. J. Gravrogko grįžimo į katalikybę, nes jis pats savo straipsniuose tai išpažino. Bet dėl tų, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe ir kurie savo religinio persilaužimo patys tiesiog nepaliudijo raštu, visada liks atvira galimybė visokiam ginčijimui.

St. Ylos ši knyga jau atsidūrė aštrios kritikos ugnin. Socialistiniame "Keleivyje" ją pradėjo kedenti St. Michelsonas, o tautinėje "Dirvoje" aistringai pasipiktino prof. dr. A. J. Greimas, po kurio ten pat žodį perėmė šnekusis Bronys Raila.

Nematau pagrindo kalbėti apie sąžinės laisvės pažeidimą, kad imamasi atskleisti kieno nors religinių nusistatymų įvairavimą. Ar nuo seniai nebuvo J. Biliūno biografijoje konstatuojama jo posūkis nuo socializmo į religiją? Koks nusikaltimas, jei, remiantis jo laiškais ir jo artimų žmonių liudijimu, konstatuojamas ir V. Krėvės priartėjimas tėvų tikėjimui? Tas pats ir su kitais. Būtų galima piktintis, jei aplamai būtų norima netikėjimą laikyti lyg nusikaltimu. Tokio nusistatymo pas St. Ylą visiškai nematyti. Greičiau iš kai kurių St. Ylos kritikų atrodo, lyg to ar kito žmogaus religijon grįžimą jie laikytų tarsi kokiu gėdingu dalyku, netinkamu viešai kelti. Apie visus savo liečiamuosius asmenis St. Yla kalba su pagarba, o ne grubiai "sąžines čiupinėja". Todėl, užuot knygoj įžiūrėjus "mirusiųjų sielų" prekyvietę, greičiau tenka rūpintis iš tiesų nepradėti prekybinio varžymosi. Nera ko aplamai neigti teisę domėtis biografijose ir religiniais nusistatymais (tuo pačiu ir jų vienokiu ar kitokiu įvairavimu). Tik privalu lygiai visiems žiūrėti, kur tiesa.

Man pačiam šioje vietoje norisi suabejoti, ar autorius buvo pakankamai atsargus V. Čepinskio atveju. Kad šis ilgametis Vytauto D. universiteto rektorius buvo išsilaisvinęs iš materializmo (jei kada ir buvo jo šalininkas), jo paties tekstai nepalieka jokios abejonės. Taip pat nėra abejonės, kad V. Čepinskis išpažino Dievą kaip Didžiąją Realybę, nes tai irgi liudija jo paties tekstai. Tačiau, kiek galima remtis pačiais tekstais, V. Čepinskio Didžioji Realybė liko greičiau tik "filosofų Dievas". Todėl ir kelia abejonės St. Ylos perteikiamas liudijimas, kad 1929 m. V. Čepinskis grįžęs į katalikų Bažnyčią, prieidamas išpažinties. Tai būtų turėję atsispindėti V. Čepinskio kalbose ir raštuose. Kad V.  Čepinskis kėlė  religijos  reikšmę ar ateitininkus ragino uoliau laikytis Kristaus mokslo, tai dar nereiškia, kad ir jis pats "kristine religiją" išpažino. Jei V. Čepinskis tikrai būtų grįžęs į katalikybę, tai nebūtų galėjęs taip žvelgti į nemirtingumo klausimą, kaip jis išdėstė savo 60ties metų sukakties proga 1931 gegužės 3 (taigi jau du metai po ano išpažinties liudijimo). Cituoju: "Aš netikiu į asmenybės nemirtingumą taip, kaip tas nemirtingumas paprastai aiškinamas. Bet man nėra abejonės, kad kiekvienoje asmenybėje yra tam tikra dalis, mažesnė ar didesnė, kuri pasižymi tvarumu, kuri yra, pasakysime, nemirtinga ... Ką tik užgimęs žmogus jau turi tam tikrą paveldėtą turtą pavidale instinktų ir tradicijų, ir šita prasme kiekvienas gimęs žmogus yra tolimesnė gyvenimo tąsa, yra įrodymas nepertraukiamos tolydybės. Antra vertus, mirdamas žmogus palieka arba fizinį paveldėjimą savo vaikų pavidale arba dvasinį savo kūrybos pavidale. Tokiu būdu nė vienas žmogus neišnyksta iš pasaulio be pėdsakų ... Taip tik aš ir galiu suprasti nemirtingumą" (Vytauto D. Universitetas 193031 metais, Vytauto D. Universiteto leidinys, 1931, psl. 41). Taigi — po tokio paties V. Čepinskio pasisakymo, užuot patikėjus anuo išpažinties liudijimu, greičiau tenka prileisti, kad liudininkas buvo kitą asmenį palaikęs Vytauto D. universiteto rektoriumi. Tokią išvadą remiu ir vėlesniais V. Čepinskio straipsniais, spausdintais "židinyje". Kiek aiškus juose religijos vertinimas ir etinis rūpestis, tiek visiškai nematyti asmeninio lūžio į katalikybę. V. Čepinskio religiškumą tenka laikyti tik jo asmeniniu santykiu su Didžiąja Realybe.

Gal kas nors norės ką nors kita tikslinti iš St. Ylos knygos. Bet tai iš esmės nemažins knygos vertės. St. Yla šioj knygoj sutelkė daug medžiagos, kurią verta lygiai visiems ramiai permąstyti. Vienoks ar kitoks kieno nusistatymas Dievo atžvilgiu, dera šiuo klausimu kalbėtis ramiai, nei patiems kuriant poleminius laužus, nei kitus įtarinėjant tokių laužų kurstymu. Tiesa žėri sava, o ne laužų šviesa. Poleminis įkarštis yra svetimas tam, kam tiesos rūpestis yra savas.

3. Tikiu Dievą yra maldynas (išleido marijonai, Čikaga, 1964, 702 psl.; kalbinė pagalba prof. Pr. Skardžiaus, medžio graviūros dail. J. Tričio). Dėl šios maldų knygos nekils polemikos, nes ja ir nesusidomės tie, kurie religijai yra svetimi, šioje vietoje taip pat bus pasitenkinama tik informacinėmis eilutėmis   (be abejo, žurnalo skiltys lieka atviros, jei atsiras kas imtis šio maldyno esmingo aptarimo). Ir tačiau šis maldynas yra vertas išskirtinio dėmesio kaip pirmas tokio lygio mūsų kalba.

Sena mūsų maldynų istorija, bet drauge ji yra ir graudi. Kadangi šviesuomene nuo pat pradžios kultūriškai atsiskyrė nuo liaudies, tai per visus amžius lietuviška maldų knyga buvo skiriama tik liaudžiai. Todėl ir jos lygis noromis nenoromis turėjo likti pritaikytas skaitytojui, kuris kartais tik tą vieną knygą ir įstengė paskaityti. Lenkiškajai kultūrai gožiant lietuviškąją, turėjo tai atsispindėti ir pačioj lietuvių kalboj, kuri ypač religinėj literatūroj tiesiog knibždėjo svetimaisiais barbarizmais. Nuo jų naujesnieji maldynai apsivalė, bet aplamai vis tiek jie liko gerokai savo kalba sustingę. Tai ir sudaro St. Ylos naujojo maldyno vertę, kad 1. jis nebesikreipia tik į liaudį ir 2. yra parengtas nebesustingusla, gyva, turtinga ir sklandžia lietuvių kalba.

Drauge taip pat tenka akcentuoti šio maldyno originalumą abiem prasmėmis: ir nauju medžiagos sutelkimu, ir naujos medžiagos pateikimu. St. Yla išrinko, kas buvo geriausia senesniuose mūsų maldynuose, bet tuo visiškai nepasitenkino. Taip pat atrankiai jis sunaudojo ir kitų tautų maldynus. Pažymėtinas gana gausus maldoms panaudojimas ir mišiolinių bei breviorinių tekstų. O gal daugiausia laimėta, įtraukiant maldynan visų amžių didžiųjų šventųjų ir teologų atitinkamas maldas. Tuo būdu šiame maldyne sutinkame šv. Augustiną, šv. Anzelmą, šv. Pranciškų Asyžietį, šv. Tomą Akvinietį, Tomą Kempietį, šv. Ignotą Lojolą, kardinolą Nevvmaną ir kitus. Nepasitenkinant dvasiškiais, paieškota maldų ir pasauliečiuose. Tuo būdu po psalmų seka Francesco Petrarcos atgailos raudos; menininko maldų autoriai yra Michelangelo Buonarotti ir Ludwig van Beethoven; mokslininko — energijos pastovumo dėsnį suradęs vokiečių fizikas Julius Robert Mayer ir elektromagnetines teorijos kūrėjas anglų fizikas James Clerk Maxwell; taip pat yra duota maldų, kurių autoriai yra tokie pasauliečiai, kaip Dante Alighieri (malda į Mariją), Albrecht Duerer, Lope de Vega, Gertrud von Le Fort, Oskaras Milašius ir kiti. Ekumenišką dvasią liudija, kad tarp suminėtųjų vardų yra ir nekatalikų, o gydytojo maldai parinkta net ir nekrikščionys autoriai: graikų medicinos kūrėjas Hipokratas (gaila, korektūros klaidos paverstas Hipokritu) ir žydų gydyjas, filosofas ir teologas Maimonidas
(per apsirikimą priskirtas arabams). Tai visa ir suteikia naujajam maldynui daug tikro religinio gaivumo ir gelmingumo.

Lygiai didelę vertę St. Ylos naujajam maldynui teikia ir jo lietuviškasis originalumas. Ypač daug maldų yra sukūręs pats šio maldyno parengėjas (jo maldos yra pagaunančiai jautrios, tik gal būt kartais besiartinančios į sentimentalizmo pavojų — toks įspūdis bent sakesniam žmogui). Bet taip pat nemaža maldų St. Yla savo maldynui sutelkė ir iš kitų talkininkų: St. Šalkauskio (tarp kitų — malda susituokus), Julijos ir Antano Maceinų (Maceinienės — žmonos ir tėvų maldos, Maceinos — malda už kunigus ir viena malda už tėvynę), kaceto kalinių kun. A. Lipniūno ir kapitono J. Noreikos, P. Jurkaus, č. Grincevičiaus ir kt. Be prozinių maldų, nemaža duota ir giesmių bei aplamai religinės poezijos (prisipažįstu, jog neišmanau, ar kiekvienas religinės nuotaikos kūrinys jau tinka ir maldai). Sunaudoti ankstesnieji giesmynai, duota ir naujų giesmių. Ištisos eilės giesmių teksto autorius yra pats kun. St. Yla. Gausiai sutelkta mūsų poetų religinių kūrinių — nuo kun. A. Strazdo ar vyskupo A. Baranausko, nuo Maironio, kun. M. Gustaičio, kun. J. Tilvyčio  žalvarnio, nuo Jurgio Baltrušaičio ir Balio Sruogos ligi gyvųjų B. Brazdžionio, J. Aisčio, T. Leonardo Andriekaus, K. Bradūno (yra ir jo kartos jaunas miręs V. Mačernis), P. Jurkaus, Č. Grincevičiaus, Pr. Gudaičio, A. Tyruolio, J. Augustaitytės  Vaičiūnienės, D. Mickaitės  Mitkienės, žinoma, ne visi jie to paties lygio poetai. Bet kai kurie iš mažesniųjų poetų įdėtieji eilėraščiai yra įstengę išsakyti jų autorių religinius jausmus. Radusi vietos ir liaudies rauda, lydinti brolį į "vėlių suolelį". Imant visą originalų lietuviškąjį įnašą, galima St. Ylos naująjį maldyną laikyti tikru lietuvio religinės sielos dokumentu— tikra lietuvio religine psichologija in concreto.

Kun. Stasys Yla prie savo statomos Mindaugo pilaitės Putname

(V. Maželio nuotrauka)

Ilgai ir kruopščiai kun. St. Yla rengė savo šį maldyną. Bet užtat šio triūso vaisius ir yra vertingas įnašas į mūsų religinę kultūrą.

Tiesa, tam tikra prasme maldynui pasirodymo laikas nėra palankus, kada esame liturginių reformų sąjūdyje. Bet visos tos dalies, apie kurią ligi šiolei kalbėjau, liturginės reformos neliečia. Vienoki ar kitoki liturginiai pakeitimai privatinių maldų nepaneigia. Nors šiuo metu stengiamasi atgaivinti nuvertintą bendruomeninę maldą, būtų nesusipratimas dėl to imtis privatinės maldos nuvertinimo. Ir po visų liturginių reformų kun. St. Ylos maldynas savo vertės nepraras.

Pabaigai trumpai nurodome šio maldyno struktūrą. Pirmasis skyrius — laiko maldos. Jame duodama dieninės, savaitinės, mėnesinės ir liturginių metų kai kurių dienų maldos. Antrasis skyrius skirtas mišioms, kurių duotos trys: sekmadienio (lotyniškai ir lietuviškai), dialoginės, arba bendruomeninės (dabar įvedamos), ir privačios mišių maldos (sukurtos paties maldyno rengėjo). Be to, gausiai pridėta mišių giesmių ir mišparai (lotyniškai ir lietuviškai). Trečiasis skyrius — malonės šaltiniai, čia pateikiamos sakramentų apeigos su ritualinėmis ir kitomis maldomis; iškeliamos pagrindinės dorinės ir dieviškosios dorybės, pagaliau peržvel(ria.mi Dievo ir Bažnyčios įsakymai. Ketvirtasis skyrius — pamaldumo būdai, būtent atgailos psalmai (prie jų prijungti ir tremties psalmai, parašyti Č. Grincevičiaus ir F. Kiršos), graudūs verksmai, kryžiaus keliai (kun. St. Ylos tekstas), rožinis (jo maldos taip pat kun. St. Ylos), litanijos ir devindieniai (novenos). Penktasis skyrius — žmogus bendruomenėje. Tai įvairios . maldos: asmeninės, šeiminės, mokyklinės, parapinės, organizacijų, tėvynės ir žmonijos (pastarosiose — žmonijos — maldose taip pat yra skirsneliai, skirti Bažnyčiai tremtyje ir persekiojime). Dar tenka pažymėti, kad šiame maldyne yra įvadai į skyrius bei įvairūs kiti dalykiniai ar istoriniai paaiškinimai, kurie iš tiesų maldyną daro ir liturginio auklėjimosi priemone, ko siekė jo rengėjas.

Specialiai atkreipiame dėmesį į maldyno prieduose duotus kalendorinius vardus — krikščioniškuosius ir tautinius. Naujų vardų lietuviškąją formą, taip pat jų trumpinius peržiūrėjo ir patikslino prof. A. Salys. Jis pats naujai parinko ir kritiškai perrikiavo tautinius vardus. Todėl šį vardyną reikia laikyti autoritetingu šaltiniu mūsų tautiniams vardams. Visi kalendorių leidėjai gerai padarytų, jei prisitaikytų prie šio vardyno, nes anksčiau daug kur atsitiktinai buvo parinktos dienos ir tiems vardams, kuriems yra dalykinio pagrindo susieti su atitinkama diena. Pavyzdžiui, Vytautą mūsų kalendoriai dėjo į sausio 5 d., o iš tiesų Vytautui tinka skirti spalio 27 d., kurią jis mirė. Šia priedine maldyno dalimi pravartu susidomėti ir tiems, kurių pats maldynas nedomina.

Tenka   pagirti    "Draugo" spaustuvę už švarų darbą. O šio maldyno informacinį   apšnekėjimą   baigiu   jo dedikacija, skirta Mindaugui: Pirmas krikšto vandens lašas, nukritęs tau ant galvos, karaliau, tebevilgo tautos širdį.

Pirmas tavo kryžiaus ženklas,
pirmas "Tikiu Dievą"
buvo pradžia maldos,
kurią per amžius kalbės mūsų tauta.

Pirmas tavo kraujo lašas,
kritęs krikštyton žemėn,
ir tautos kankinių kraujas
liudija Dievą — karalių Karalių.