SOVIETINIO KOLONIALIZMO 25 METAI Spausdinti
Dvidešimt penkeri metai yra ilgas laiko tarpas ne tik žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Ypačiai ilgi tie dvidešimt penkeri metai buvo Lietuvai ir kitoms dviem Pabaltijo valstybėms nuo nepriklausomybės praradimo (194065). Buvo jie ilgi labiausiai dėl trijų priežasčių. Pirma, jie išsitempė toliau nei pats paskutinis nepriklausomybės laikotarpis. Antra, vienas tų metų dešimtmetis (194052) buvo tur būt pats kruviniausias visoje ilgoje Lietuvos istorijoje. Niekad, gal tik išskyrus gamtines nelaimes, mūsų tauta nebuvo taip nukentėjusi biologiškai, kaip šiuo metu. Pagaliau, tai buvo laikotarpis radikalių politinių, ekonominių, socialinių ir kt. pasikeitimų, kuriuos užmetė Lietuvai, Latvijai ir Estijai svetimšalis okupantas. Vargu kada tautos bendruomeninė sąranga, jos ekonominė sistema, jos kultūriniai ir ideologiniai įsitikinimai buvo taip radikaliai sunaikinti ir perorganizuoti. Niekad naujos institucijos nebuvo įvedamos su tokia brutalia ir aistringa prievarta, prievartos instrumentą vartojant taip rafinuotais būdais ir tiesiog su orgastišku, gelmišku įtikėjimu į prievartos išganomąsias savybes.

Permąstant šią dramatišką Pabaltijo valstybių patirtį, savaime kyla klausimas, kaip reikia charakterizuoti režimą, kuris siekė tokių rezultatų ir tiems rezultatams pasiekti nesigailėjo tiek žmonių aukų ir energijos. Žinoma, sovietinį režimą Pabaltijo valstybėse galima vertinti keleriopu būdu. Šį kartą gal būtų verta jį aptarti kaip moderniųjų laikų kolonialinį režimą. Šitokis priėjimas leidžia mums ne tik geriau suprasti režimo esmę, bet ir jį palyginti su tradicinio kolonializmo sistema. Tokiu būdu galime dar geriau išsiaiškinti Maskvos valdymą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

I.
Kolonialinis sovietų režimo Pabaltyje charakteris dar nėra visur pilnai suprastas. Tačiau ypačiai paskutiniojo dešimtmečio studijų dėka jį pradedama suprasti ir JAV, o taip pat šiek tiek ir Azijoje bei Afrikoje.1 Praeityje sovietinio kolonializmo supratimą kliudė trys reiškiniai. Visų pirma, dažnokai buvo atsisakoma pripažinti, kad Sovietų Sąjungoje aplamai egzistuoja tautybių problema. Harvardo istorijos profesorius Richard Pipes šitą dvejojimą aiškina kaip amerikietiško j o "tautų katilo" ideologijos padarą ir nacionalizmo neigiamo vertinimo rezultatą.2 Pagal Pipes, amerikiečiai nesuprato sovietinio kolonializmo, kadangi "mažiau ar daugiau sąmoningai prilygino Amerikos patirtį su tautinėmis mažumomis patirčiai, kurią turėjo rusai". Amerikiečiai prileidžia, profesoriaus žodžiais, kad "laipsninė tautybių asimiliacija yra ir neišvengiamas ir progresyvus veiksnys; progresyvus, kadangi siekia įgyvendinti tikrą lygybę, neišvengiamas, kadangi asimiliacija yra palaikoma grupės, kuri turi aukštesnę kultūrą ir ekonominę jėgą". Pipes nuomone, šitokių įsitikinimų stiprumą galima matyti iš šio pavyzdžio: vienas žymus amerikiečių teisininkas, lankydamas Vidurio Aziją, buvo pasipiktinęs ir priblokštas atradęs, kad čiabuvių vaikai lankė skirtingas nuo rusų mokyklas! Amerikoje dar netaip seniai, sako Pipes, Ukraina buvo lyginama su Pensilvanija, o gruzinai su velšais ar škotais.

Antroji sovietinio kolonializmo nesupratimo priežastis, pagal Pipes, glūdėjo "nenore prileisti, kad tautybių problema yra svarbi ir nenykstanti". Šios pažiūros šaknys, pagal Harvardo istoriką, randamos nacionalizmo pasmerkime. "Geros valios žmonės", Pipes sako, "smerkia nacionalizmą, kadangi nacionalizmas ugdė karus, skiepijo neapykantą ir pan." Kadangi geros valios žmonės, kaip ir piktos valios žmonės, dažniausiai leidžia savo norams (ar baimei) įtaigoti faktų įvertinimą, tie geros valios žmonės dažnai mano, kad pripažinti tikrovę reiškia ją aprobuoti; dėl to jie linksta tiesiog paneigti tikrovę, kurios jie negali aprobuoti. Todėl, nors ir prileisdami, kad tautybių problema egzistuoja, jie dar lengviau prileidžia, kad toji problema tuoj išnyks.

Azijoje ir Afrikoje, o taip pat ir JAV sovietinis kolonializmas neatpažįstamas dar ir dėl poros kitų priežasčių. Viena, sovietinis kolonializmas išrodo skirtingai nei tradicinis; antra, tąjį kolonializmą dažnai paslepia ideologinė sovietinės sistemos skraistė. Sovietinis kolonializmas iš tikrųjų gerokai skiriasi nuo tradicinio europietiškoje "Kapitalistiniai" kolonialistai nepripažino užimtų kraštų žmonėms lygybės, sąmoningai nedavė švietimo, sulaikė tų kraštų industrializacija. Sovietiniai kolonialistai visa tai ne tik pripažįsta, bet dargi skatina (žinoma, savo tikslams!). Dar daugiau: jie nepersekioja gimtosios kalbos ir, užuot ją draudę, net reikalauja masių dalyvavimo tam tikruose valdiniuosepolitiniuose ritualuose. Šie skirtumai padeda užmaskuoti Maskvos režimo arbitrariškumą (t. y. savivališkumą).

Pagaliau kolonialinį sovietinės tautybių politikos charakterį užslėpti padeda ideologinis komunistų sprendimų darymas ir ideologinis pačios sovietų sistemos charakteris. Sovietai skelbiasi, kad jų tikslas yra sukurti komunistinę visuomenę, kuri reprezentuosianti geriausiuosius žmonijos idealus. Tai reikalaują aukų ir kantrybės. Ar galima esą prileisti, kad didesnės ar mažesnės tautos nacionalizmas trukdytų šio visuotinio idealo atsiekimą? Tokiu būdu Maskva pateisina savo kolonialinę politiką kaip priemonę komunizmo idealui realizuoti. Tokis aiškinimas, sąmoningai ar nesąmoningai, užslepia pagrindinę sovietinio režimo charakteristiką, t. y. faktą, kad komunizmas yra kuriamas prievartos būdu, tąją prievartą vartojant iš krašto jėgos centro (Maskvos), ir kad tikslingu ir neatsiejamu būdu sovietinė sistema yra susieta su rusų dominavimu kitoms Sovietų Sąjungos tautinėms grupėms.

Mūsų trijų kraštų patirtis per paskutiniuosius dvidešimt penkeris metus padeda geriau suprasti tą kolonialinį sovietinės tautybių politikos charakterį.

II
Kolonialinį sovietinės tautybių politikos charakterį visų pirma pademonstruoja politinės jėgos organizacija ir administravimas Pabaltijo respublikose. Jau pati Pabaltijo kraštų okupacija 1940 birželio 1517 dienomis, įvykdyta sulaužant su tomis valstybėmis turėtas sutartis, buvo imperialistinis aktas. Teisė negalėjo mažų valstybių apginti nuo didžiosios valstybės grobuoniškumo. Raudonajai armijai okupavus Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijas, per šešias savaites šios trys valstybės buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Toks žaibiškas, John Foster Dulles žodžiu tariant, "priverstinis inkorporavimas", buvo užmaskuotas pseudodemokratinių "rinkimų" ritualu (užsienyje tie rinkimai buvo vadinami "plebiscitu") pasauliui suvedžioti ir uždokumentuoti, kad "įsijungimas" į Sovietų Sąjungą buvo savanoriškas ir todėl legalus. Estijos komunistų partijos sekretoriaus Kebino žodžiais, sovietinę valdžią į Pabaltijo kraštus atnešę ne Raudonosios armijos durtuvai, bet balsavimo lapeliai. Dabar sovietai skleidžia mitą, kad jie laimėję valdžią lietuvių, latvių ir estų tautoms sukilus prieš savo "buržuazines" valdžias. Tie sukilimai, esą, buvę vedami komunistų partijų. Tiems, kurie žino faktus, žinoma ir tiesa. Komunistų partijos mūsų kraštuose buvo per mažos, irjų infiltracija ne tiek toli siekė, kad jos būtų galėję įvykdyti tokius sukilimus. Patys sovietai, kad ir atpakaline ranka, pripažįsta, jog ne "sukilimai" ir partija "sukūrė" sovietinį režimą. Dabar jau labai retai becituojamose deklaracijose, kurias priėmė "liaudies seimai" sovietinę valdžią įsteigus, buvo aiškiai pabrėžta, kad Pabaltijo kraštų nepriklausomybė buvo likviduota Sovietų Sąjungai ir Raudonajai armijai padedant.3 Sovietų mito melagystė aiškiai buvo pademonstruota ir tolesniu Pabaltijo kraštų priešinimusi sovietų valdžiai, ypač Lietuvos 1941 m. sukilimu ir vėlesnėmis partizaninėmis kovomis prieš sovietus, kurios Lietuvoje užsitęsė net aštuonis metus (194452).4 Svarbu pažymėti, kad šitos kovos buvo masinės; jos vien Lietuvoje pareikalavo daug daugiau aukų negu Alžirijos sukilimas prieš Prancūziją; pastarasis atsiėjo "tik" 16.000 gyvybių. Latvijoje ir Estijoje partizanų judėjimas nebuvo tiek išplitęs, kiek Lietuvoje, bet ir ten ginkluotas pasipriešinimas vyko ilgą laiką.

Taigi, Pabaltijo kraštai buvo suredukuoti į sovietinių respublikų statusą prieš lietuvių, latvių ir estų valią. Sovietinės respublikos popieriuje turi nemažą autonomiją; ir mūsų kraštai ja tariamai gali naudotis. Respublikų konstitucinė autonomija apima teisę turėti ginkluotas pajėgas, palaikyti diplomatinius santykius ir vesti užsienio politiką, net atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau ta pati sovietinė konstitucija (1936), kuri suteikia šias teises, numato, kad visi svarbieji valstybiniai sprendimai būtų daromi Maskvoje, o respublikos tik administruotų tų sprendimų vykdymą. Taip yra todėl, kad nors konstitucija pripažįsta federalinę valstybės sistemą, drauge rezervuoja jėgos monopolį "visasąjunginei" komunistų partijai. O toji partija yra organizuota ne federatyviai, bet vienybiškai, centralizuotai. Lietuvos, Latvijos ar Estijos komunistų partijos tėra tik "visasąjunginės" Sovietų Sąjungos komunistų partijos padaliniai, turį paklusti visoms direktyvoms, išeinančioms iš partijos centro Maskvoje. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Estijos komunistų partija turi tik administruoti centro nustatytą politiką, nors pati estų partija su ta politika, prileiskime, ir nesutiktų. Antra, palikdama taip centralizuotą partijos valdymą, sovietų konstitucija taip pat palieka centrinei kontrolei ir planavimui finansus ir visą ekonominį gyvenimą. Tai reiškia, kad visi svarbieji biudžetiniai ir ekonominiai sprendimai daromi Maskvoje. Tik sovnarchozų (tarybų liaudies ekonomija) įsteigimu 1957 m. buvo respublikom grąžinta šiek tiek efektyvios sprendimų darymo galios. Tačiau ši reliatyvi laisvė vėl labai buvo susiaurinta regioninių ekonominių tarybų įsteigimu 1961 m. (Pabaltijo kraštų taryba vadinama Vakarų ekonomine taryba; jai priklauso ir Karaliaučiaus sritis).

Tokiu būdu sovietinio federalizmo negalima lyginti su amerikietiškuoju, kuris laikosi ne tik konstitucine valstijų autonomija, bet ypačiai federatyvine bendrųjų partijų organizacija. Sovietiškai organizuotas federalizmas palieka sovietinėms respublikoms mažiau autonomijos, negu jos turi nefederalistiškai organizuotos JAV apskritys (Cook County Čikagoje, Westchester — New Yorke ar pan.). Lietuvių komunistų patirtis šitai labai gerai pailiustruoja. Pavyzdžiui, 1957 m. Lietuvos komunistų partijos ir valdžios aparato vadovai norėjo tęsti hidroelektrinių statybą, naudodami Lietuvos upių jėgą, tačiau turėjo sutikti su didžiulės šiluminės stoties statyba, kuriai dujos vamzdžiais atvaromos iš Ukrainos, t. y. iš kelių šimtų mylių atstumo. Ir 1958 m. tie patys vadovai norėjo patys reformuoti respublikos švietimo organizaciją, bet turėjo priimti chruščiovinę reformą, dėl kurios nukentėjo gimtoji kalba ir t.t. Kiek vėliau, 1964 m. tie vadovai (M. Gedvilas tuo reikalu net atspausdino laišką Izvestijose) priešinosi vidurinio mokslo periodo suredukavimui j dešimtį metų (Lietuvoje būdavo vienuolika), tačiau gavo priimti 1964 rugpiūčio mėn. "visasąjunginį" perreformavimą. Tie patys vadovai 1961 m. buvo Chruščiovo išbarti net už tokį nesvarbiu atrodantį dalyką kaip pasirinkimą kokius meno paminklus (įvairius pastatus, varpines, bažnyčias, kai kuriuos didikų rūmus) restauruoti Lietuvoje. Po Chruščiovo kritikos visi restauracijos pareigūnai buvo išmesti iš savo vietų ar gavo kitus skyrimus. (Įdomu betgi, kad valymas ir politikos pakeitimas įvyko po Nikitos kritikos, ne pačių Lietuvos komunistų iniciatyva). Latvijos pavyzdys dar ryškesnis. 1959 m. latvių komunistų ir valdžios vadovai pareikalavo, kad patys latviai gautų daugiau pramoninių gėrybių, kurių Latvijoje gausiai pagaminama, kad latviams būtų teikiama pirmenybė stojant į komunistų partiją, kad nelatviai Latvijoje būtų liepiami išmokti latviškai. Tačiau Maskva pasipriešino, apkaltindama vietinius komunistų vadovus "lokalizmu" ir net "buržuaziniu nacionalizmu". Sekė valymas ir trėmimas. Jokiame kolonialiniame krašte Afrikoje tokie reikalavimai, kaip jie buvo kelti Latvijoje, nebūtų taip atšiauriai traktuojami, kaip "nekolonialinėje" Sovietų Sąjungoje.

Šitoks vietinių komunistų traktavimas parodo trečią sovietinės autonomijos ydą Pabaltijo kraštuose — partijos ir valdžios aparato rusifikaciją. Turime daug pavyzdžių, ne tik latviškąjį, rodančių, kad Maskva pilnai nepasitiki nerusais komunistais. Tas nepasitikėjimas buvo ypač didelis Stalino laikais, kai Pabaltijo respublikose beveik prie kiekvieno atsakingesnio valdžios ir partijos pareigūno buvo priskirtas iš Maskvos atsiųstas rusas "pavaduotojas". Po Stalino nepasikeitė kontrolės principas, tačiau reikia pasakyti, jog sumažėjo "kontrolierių" skaičius. Bet tai nesustiprino vietinių komunistų vadovų autoriteto.

Reikia taip pat pridėti, kad Pabaltijo komunistų partijose randame neproporcingai didelį nuošimtį rusų narių ir (kiek šykšti informaciia leidžia spręsti) tokį pat neproporcingai didelį nuošimtį rusų vadų vidurinio lygio vadovų pozicijose partijos aparate.5 Pavyzdžiui, 1961 m. Latvijos komunistų partijoje tebuvo tik 44 nuošimčiai latvių narių, nors latvių procentas krašte dar tebebuvo aukštesnis, t. y. 62 nuošimčiai. Lietuvoje rusai ir kiti nevietiniai sudaro apie 38 nuošimčius partijos narių skaičiaus, nors tokių žmonių nuošimtis krašte tėra 21, iš kurių tik 8.5 nuošimčiai tėra rusai. Estijoje tais pat metais komunistų partijoje buvo 60 nuošimčių estų, o visame krašte — 72 nuošimčiai.

III
Jeigu aplamai nesunku pamatyti, kad politiškai Pabaltijo "respublikas" kontroliuoja Maskva, kolonialinį Maskvos ekonominės politikos charakterį pastebėti yra kiek sunkiau. Sunkiau dėl to, kad ekonominė politika iš dalies yra diktuojama tik ekonominių motyvų; sunkiau taip pat ir todėl, kad Maskvos ekonominis kolonializmas nemažai skiriasi nuo įprastinio j o tradicinio.

Ekonominis gyvenimas, kaip ir politinis, yra reguliuojamas Maskvos ir kontroliuojamas rusų. Šitai nepalieka daug laisvės vietiniams komunistams. Pabaltijo ūkį kontroliuoja trilypė hierarchija. Visų pirma kiekviena "respublika" turi savo sovnarchozą (ekonominę tarybą). Lietuvos sovnarchozas apima ir Karaliaučiaus ekonominės sistemos didžiumą. Viršum šitų sovnarchozų veikia regioninis Vakarų sovnarchozas, kuris planuoja ir koordinuoja ūkį trijuose respublikų sovnarchozuose. Jis taip pat planuoja ir vykdo gamybos specializaciją. Maskvoje yra trečiasis žiedas — "visasąjunginis" sovnarchozas. Šalia jo, dar yra planavimo komisija (Gosplan) ir keli funkcionaliniai valstybiniai komitetai (pvz. Gosstroi, valstybinės kapitalinės statybos komitetas). Maskvoje ir regione (šiuo atveju — Rygoje) tarybos yra pilnai rusų rankose. Atsiųstiniai rusai taip pat vaidina didelį vaidmenį respublikiniuose sovnarchozuose.
Nepaisant šios centralizuotos kontrolės, kuri subordinuoja Pabaltijo kraštų ūkį Maskvai (kaip ir reguliariose kolonijose, kurių ūkis subordinuojamas centrui — "mother country"), Pabaltijo kraštų ekonominis gyvenimas nebuvo išvystytas tradiciškai kolonialiniu pavyzdžiu. Skirtumą čia sudarė ideologinis motyvas ir poreikiai. Tradicinio kolonializmo doktrina reikalavo, kad kolonijos būtų laikomos tik žaliavų šaltiniais, išvežamais apdirbimui į "motiniškąją" šalį. O komunistinė ideologija reikalauja industrializacijos ir kolektyvizacijos. Šie būtini "socialistinės" sistemos sukūrimui ir sovietinio režimo išsilaikymui. Todėl sovietai pirma nacionalizavo pramonę, paskui kolektyvizavo žemės ūkį, dar vėliau smarkiai išplėtojo nacionalizuotą pramonę. Pabaltijo kraštuose, kaip žinome, pramonė buvo nacionalizuota 1940 m. Kolektyvizacija buvo įvykdyta 1951 m. Tais pat metais Lietuvos ir Latvijos sovietinėse konstitucijose (Estijos konstitucija buvo pakeista 1953 m.) buvo pakeistos, eliminuojant dar 1940 m. padarytas nuolaidas privačiam ūkiui. 1951 ir 1953 metais Pabaltijo valstybės buvo deklaruotos "socialistinėmis nacijomis". Kolektyvizacija, kaip gerai žinome, sužlugdė gerai išvystytą Pabaltijo žemės ūkį. Maskva pakenkė ūkininkavimui ir liepdama atsisakyti nuo specializacijos pieno ir gyvulių ūky. Joks tikrai vietinis politikas nebūtų drįsęs tokį dalyką įsakyti ir tikėtis, kad bus perrenkamas valdžion. Tačiau sovietams rinkimų nereikėjo bijotis. Tačiau po beveik dvidešimties metų Maskva suprato savo klaidą. Vieną 1963 m. dieną visai staiga Chruščiovas ėmė skųstis ir dejuoti, kodėl Pabaltijo "respublikos" neugdo savo žemės ūkio Danijos pavyzdžiu, specializuodamosios pieno ir gyvulių srity. Pasakyta, padaryta. Tokio "ūkininkavimo" išlaidas reikėjo padengti, aišku, Pabaltijo kolchozininkui; galima suprasti, kodėl kolchozininko gyvenimas ir šiandien tebėra nepaprastai žemo lygio.

Per ilgus metus Pabaltijo kolchozininkas turėjo apmokėti ir Maskvos padiktuotas industrializacijos išlaidas. Pabaltijo pramonė, priešingai žemės ūkiui, yra stipriai išaugusi. Jos augimas prasidėjo tuojau po karo, pirma Latvijoje ir Estijoje, gi nuo penkiasdešimtųjų dekados pradžios ir Lietuvoje. Pagal sovietines statistikas, industrinė produkcija nuo 1940 m. Lietuvoje ir Latvijoje padidėjo dvylika kartų, Estijoje — trylika kartų.6 Pramoninio augimo indeksas buvo aukštesnis už visos Sovietų Sąjungos vidurkį. 1961 metais iš Pabaltijo valstybių sovietai gavo 65 nuošimčius visos sovietų iškasamos žibalinės skalos, 47 nuošimčius visų sovietuose pagaminamų automatinių telefono stočių, 22 nuošimčius visų keleivinių vagonų, 20 nuošimčių tramvajų, 18 nuošimčių visų elektrinių plaunamųjų mašinų, 15 nuošimčių dviračių ir motociklų, 9 nuošimčius popieriaus ir t.t. Pabaltijy taip pat gaminama žemės ūkio mašinos, IBM mašinos, televizijos, radijo aparatai, šaldytuvai, cementas, plastika, trąšos ir t.t.7 Nemaža tų dalykų gaminami Lietuvoje.

Nors šitoks pramonės augimas ir daro gerą įspūdį, jis nebuvo su labai tyru džiaugsmu sutiktas pačiuose Pabaltijo kraštuose. Pabaltiečiai visų pirma bijojosi, kad toks susikoncentravimas į industrializaciją pakenks žemės ūkiui, kuriame dar dirba 40 nuošimčių Estijos ir Latvijos gyventojų, 59 nuošimčiai — Lietuvos. Vietiniai komunistai taip pat susirūpino, kad maskviniu būdu ugdant pramonę bus pamirštami vietiniai industriniai poreikiai ir galimybės. Vienur ir kitur, ypač Latvijoje, kur padėtis pasiekė aliarmuojantį stovį, vietiniai komunistai ėmė bijotis ir politiniųsociologinių industrializacijos pasekmių, ypač krašto tautinio denacionalizavimo.

Tokioms baimėms buvo pakankamo pagrindo. Pabaltijo žemės ūkis, kaip visos Sovietų Sąjungos žemės ūkis, yra blogoje padėtyje. Iki šiol jokios reformos, apimant ir garantuotą atlyginimą kai kuriuose Estijos, o jau ir Latvijos kolchozuose, nepagelbėjo pakelti produkcijos lygio. Pramonės vystyme, ištikimai laikantis stalininės politikos ir maskvinės linijos, sovietai davė pirmenybę sunkiajai pramonei. Vartotojų pramonė, ypačiai pradžioje, buvo užmirštama. Tokiu būdu sovietai išvystė pramonę, priklausomą nuo iš toli importuojamų žaliavų ir gaminančią prekes, kurios tik iš dalies pareikalaujamos vietoje. Taip pat įdomu, kad Pabaltijo pramonė pirmoje eilėje funkcionuoja kaip žaliavų perdirbimo centras Rusijos respublikai. Pavyzdžiui, 1960 m. Lietuva importavo 71 nuošimtį visų žaliavų iš nerusiškųjų respublikų, o eksportavo daugiau kaip 51 nuošimtį visos gamybos — pirmoj eilėj pramoninės, bet taip pat procesuotos mėsos ir kito maisto — į Rusijos respubliką.8 Šis trikampiškas priklausomumas matomas ir Latvijos atvejy; mažiau — Estijos atvejy. Estija, mat, turi didesnius vietinius pramoninės energijos kiekius, ir todėl jai nereikalingi tokie dideli įvežimai.

Vietini nepasitenkinimą tokia Maskvos ekonomine politika didino ir keletą kitų sovietinės sistemos negerovių. Pabaltijo kraštai, pavyzdžiui, labai mažai tegali kontroliuoti savo gaminių paskirstymą; tokiu būdu Lietuvos cementas ar Latvijos šaldytuvai išvežami į sovietinę Rusiją ir kitas respublikas, o tuo tarpu tų gaminių trūksta vietoje. Vietiniai menedžeriai taip pat yra atsakingi už nuostolius, kuriuos dažnokai padaro vietoje nereikalingi ar nevietoje pastatyti fabrikai. Dar daugiau: tie menedžeriai skundžiasi aukšta vieneto gamybos kaina, kuri kyla dėl didelių importavimo išlaidų (pasitaiko, kad transportas kainuoja daugiau už pačią žaliavą). Vietinių vadovų pasitenkinimo tokia industrializacija nedidina nė kitas žinomas sovietinis faktas, būtent, kad visus apyvartos mokesčius už pagamintus išdirbinius surenka Maskva, kuri juos paskum skirsto respublikoms, kaip ji nori, nežiūrėdama, kiek mokesčių iš respublikų ji yra gavusi. Nors ir džiaugiamasi didėjančiu fabrikų skaičiumi, tačiau patylomis skundžiamasi, kad, pavyzdžiui, elektros gamyba Lietuvoje didžiausiu nuošimčiu priklauso nuo nelietuviškų šaltinių. Ankštai planuojamoje centralistinėje sistemoje šis ir kitoks priklausomumas sudaro galybę grynai ekonominių problemų, kurios turi neigiamos reikšmės produkcijos tęstinumui, kainai ir kokybei.

Pagaliau tokia maskvinė politika, iš vienos pusės sukurdama politinį ir ekonominį priklausomumą nuo Kremliaus ir nuo Rusijos industrinio komplekso, iš kitos pusės stipriai pakenkė tautinei Pabaltijo valstybių gyvybei. Tai ypač ryšku Estijoje ir Latvijoje, kur industrializavimas iki šiol buvo platesnės apimties. Industrializacija atnešė rusifikaciją. Nevietiniai, pirmoj eilėj rusai, buvo importuojami kuriamai pramonei sukti. Iki šiol, ir tai neslepiama, industrinis išsivystymas Pabaltijo valstybėse buvo priklausomas nuo darbo jėgos iš Rusijos ir Gudijos. Kodėl taip turi būti kraštuose, kur nuo dviejų iki trijų penktųjų visų gyventojų gamina maisto produktus likusiesiems? (JAV vienas farmeris maisto pagamina penkiolikai žmonių). Viena, neproduktinga kolektyvinio ūkio sistema reikalauja daugiau negu būtina darbo jėgos. Antra, Maskva niekada nekreipė dėmesio į pilnutinį vietinės darbo jėgos panaudojimą industrijoje, kadangi tai atitiko jos planus. Toks Maskvos nusistatymas yra davęs labai rimto pagrindo Maskvą kaltinti, kad per industrinę ekspansiją Kremlius nori įvesti į Pabaltijo valstybes vis didėjančias rusų kolonijas.9 Iš tikrųjų, jei Maskvos tikslai būtų kitoki, jinai labai lengvai galėtų perorientuoti kai kurį pramoninį augimą, tucm nepakenkdama nei Pabaltijo respublikų, nei visos Sovietų Sąjungos ūkiui, bet tuo būdu padėdama išsilaikyti Pabaltijo tautoms. Tačiau ne toks Kremliaus tikslas.

Šį tvirtinimą galima pagrįsti statistiškai. Rusų skaičius Pabaltijo kraštuose padidėjo kaip tiesioginė industrializacijos pasėka. 1959 m. tik 62 nuošimčius Latvijos gyventojų sudarė latviai, nors prieš karą latvių buvo 75 nuošimčiai. Praktiškai latvių nuošimtis yra dar labiau sumažėjęs, nes prieškariniai skaičiai apėmė apie 10 nuošimčių rusų, kurie gyveno Latvijoje, bet kurių apskritys beveik visos buvo nuo Latvijos atimtos, Latviją sovietams okupavus. Estijoje, užuot prieškarinių 88.1 nuošimčių estų bėra likę 72 nuošimčiai. Latvijoje rusų skaičius paaugo nuo 10.6 nuošimčių 1935 m. iki 26.6 nuošimčių penkiais metais vėliau (praktiškai šis paaugimas yra dar didesnis dėl aukščiau minėtos priežasties). Tik Lietuvoje lietuvių skaičius tesumažėjo vienu nuošimčiu, iš 80 nuošimčių į 79 nuošimčius. Tačiau rusų skaičius ir čia patrigubėjo, iš 2.3 nuošimčių į 8.5 nuošimčius. Šalia rusų, reikia dar pridėti kitus slavus, kurių Pabaltijo valstybėse arba visai nebuvo (išskyrus lenkus, kurių, pvz., Lietuvoje yra 8 nuošimčiai) arba tik trupiniai.

Nenuostabu, kad tokia Maskvos politika iššaukė, lietuviškai bolševikišku naujadaru tariant, atkirtį. Latvijoje reakcija buvo pati aštriausia.10 1959 m. Latvijos vicepremjeras Eduards Berklavs, senas priešrevoliucinis komunistas, kartu su eile jaunesnių komunistų funkcionierių pasipriešino Maskvos diktatui, pareikalaudami gana žymių reformų. "Sukilėliai" pareikalavo, kad Maskva sumažintų tokią pramoninę produkciją Latvijoj, kurios gaminiai beveik visiškai iš Latvijos išvežami. Toliau jie pareikalavo duoti pirmenybę tos pramonės kūrimui, kuri nereikalinga didelio žaliavų importo. Pagaliau tie latviai komunistai pareiškė, jog jie tol svetur neveš Latvijoj gaminamų šaldytuvų, kol nebus patenkinta vietinė rinka. Šitaip pasisakydami prieš Maskvos politiką, "sukilėliai" pasiūlė, kad sunkioji pramonė Latvijoje toliau nebūtų vystoma, bet pirmenybė teikiama lengvajai vartotojų pramonei. Svarbu taip pat pridėti, kaip anksčiau jau buvo minėta, kad latvių vadovai norėjo liepti nelatviams valdininkams išmokti latviškai, kad pirmenybė įstoti partijon būtų duodama latviams ir kad mokyklų programos duotų daugiau valandų latvių geografijos, istorijos, kalbos bei literatūros pamokoms.

1959 m. birželio 10 pats Nikita Chruščiovas atvyko į Rygą pasižiūrėti, kas čia darosi. Pora dienų trukę posėdžiai "išsprendė" latvių "sukilėlių" likimą. Berklavs buvo deportuotas, būrelis kitų pašalinti iš vietų, senas komunistų partijos ecntro komiteto sekretorius Janis Kalnberzinš išmestas ir "paspirtas" į ceremoninę Latvijos aukščiausios sovieto prezidiumo pirmininko (paleckinę) kėdę, Vilis Lacis, žymus latvių rašytojas ir stalininių premijų laureatas, pašalintas iš ministrų tarybos pirmininko vietos. Atrodo, kad toji istorija Latvijoje įvyko dėl Kalnberzinio per didelio pasitikėjimo savimi ar net per neapsižiūrėjimo persikrovus darbu. Jisai, mat, tuo metu, buvo visasąjunginės komunistų partijos centro komiteto prezidiumo antrininkas, taigi priklausė pačiai aukščiausiai valdžiai ir dėl to arba galėjo jaustis turįs autoriteto sulaikyti šaldytuvų siuntimą, arba tiesiog buvo perdaug užsiėmęs, kad pamatytų, kas darosi. Lietuvos Sniečkus, visada kiek netikras savo vieta, buvo atsargesnis ir stipriais įspėjimais sugebėjo sulaikyti lietuvius partiečius nuo panašaus ekonominio "sukilimo". Lietuvoje tuo metu vyko daugiau kultūrinių pozicijų valymai, nors dėl ekonominio "lokalizmo" iš partijos buvo išmesti (ir gal net suimti) du centrinio partijos komiteto nariai. Tačiau šis epizodas mažai žinomas ir Lietuvos spaudoje dabar visai neužsimenamas.

IV
Sovietinė sistema gerokai pakenkė ir Baltijos kraštų biologinei egzistencijai. Jean Jacques Rousseau savo laiku yra įdomiai rašęs, jog valstybės santvarkos gerumą galima matuoti matuoti šiuo standartu: jei gyventojų skaičius auga, valdžia gera, o jei ne, sistema bloga. Šį mastą pritaikius Pabaltijo kraštams, sovietinė sistema visai neišlaiko kritikos. Sovietinė tvarka kainavo tūkstančius gyvybių. Didelius demografinius nuostolius Pabaltijo kraštai patyrė per karą: nacių nužudytais, užmuštais, išvežtais į Vokietiją, masiškai iššaudytomis žydų bendruomenėmis. Panašių nuostolių karo metu turėjo ir kiti karo paliesti kraštai. Bet mūsų pakrašty tie nuostoliai buvo tokie dideli, kad, sakysim, Lietuva net 1959 m. dar nebuvo pasiekusi 1939 m. rudens gyventojų lygio. Skaičiuojama, kad sovietams valdant, t. y. pirmosios bolševikų okupacijos metais (194041) ir po karo (194452) Lietuva, Latvija ir Estija neteko apie 750,000 žmonių užmuštais, deportuotais, žuvusiais darbo stovyklose.11 Bolševikai dabar pripažįsta bent kai kuriuos tokios rūšies nuostolius, bet kaltina Staliną: jis pažeidęs "socialistinio legalumo normas". Tačiau tai negrąžins prarastų gyvybių. Žmonių ir dabar prarandama "taikiais" būdais: eksportuojant darbo jėgą į Kazachstano plėšinius, verčiant mokyklų absolventus svetur atitarnauti už gautas stioendijas ir pan. Dalis tokių nutrupa tautai, užsilikdami tose tolimose šalyse.

Biologiniai nuostoliai kol kas buvo dar ne vienintelis demografinis sovietinės okupacijos rezultatas. Antrasis buvo urbanizacija. Latvijos miestų gyventojų skaičius padidėjo nuo 34 prieškarinių nuošimčių iki 60 nuošimčių 1964 metais. Estiios nuošimtis paaugo iki tų pačių 60 nuošimčių, bet nuo žemesnio lygio, nuo 32 nuošimčių prieš karą. Lietuvoje 1964 m. daugiau kaip 41 nuošimtis gyventojų gyveno miestuose. Tai reiškė, jog urbanizacija buvo dvigubai spartesnė nei nepriklausomybės metais. 191840 m. laikotarpy apie 910 nuošimčių gyventojų persikėlė į miestus, o 194464 m. maždaug 20 nuošimčių gyventojų perėjo į miestiečių skaičių. Tačiau miestų prieauglį sudaro ne vien vietiniai kaimo žmonės, bet ypačiai imigrantai rusai ir kiti svetimtaučiai. Tokiu būdu Pabaltijo miestai ne tik išaugo dvigubai ir pan., bet kartu ir nežmoniškai surusėjo. Rusų nuošimtis miestuose labai primena caro laikų proporcijas.

Šioje vietoje galima jau pasakyti, kad tautiniam Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsilaikymui didžiausių sunkumų sudaro ne tiek kultūrinė sovietizacijarusifikacija (jos padarinius reikia pripažinti, ir rusifikacijos įtakos čia nenorima nuneigti), kiek biologinis silpnumas latvių ir estų atveju ir mūsų tautų mažumas visų trijų atveju. Latvių ir estų gimimų skaičius yra žymiai mažesnis už rusų (rusų — apie 20 vienam tūkstančiui, latvių apie 16, estų — apie 11). Lietuvių gimimų skaičius (skaičiuojant respublikos rėmu) yra panašus į rusiškąjį, kartais net gal kiek didesnis. Lietuvai tad kiek lengviau, o latviams ir estams gerokai sunkiau išsilaikyti prieš demografinį rusų spaudimą. Antra, dar didesnį pavojų sudaro fizinis Pabaltijo kraštų kolonizavimas, labiausiai per maskviškai vedamą industrializaciją. Tokios kolonizacijos būdu stengiamasi sudaryti "tautų katilą", kuriame (panašiai kaip JAV) nerusai patys sutirptų, ir tai "noromis", vedini ekonominių, socialinių, asmeninių motyvų. Šito "tautų katilo" pavojų galima matyti iš realios perspektyvos, kad Lietuvai, laikui bėgant, gali būti pridėta Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis, kuri ekonomiškai jau dabar beveik visai yra Lietuvos sovnarchozo kontrolėje. Pagal sovietų doktriną, ekonominius santykius turi sekti atitinkami politiniai santykiai. Naujoji sovietų konstitucija, kuri dabar rengiama, gali šitokią reformą įvesti. Tokiu atveju "visos Lietuvos žemės", populiariu Lietuvos komunistų posakiu, "būtų sujungtos po sovietinės Lietuvos" vėliava. Ko jau ko, tačiau šitų eilučių autoriaus tokis prospektas nedžiugina, kadangi kartu su teritorija Lietuva gautų ir apie 600,000 Karaliaučiaus srities rusų; tokiu būdu pačių lietuvių skaičius Lietuvoje sumažėtų iki maždaug 55 nuošimčių. Naujoji sovietinė konstitucija, sprendžiant iš įvairių sovietinių diskusijų, kartais gali visas tris Pabaltijo respublikas sujungti į vieną federaciją. Kad tokia federacija, su įjungtu Karaliaučiumi, būtų mūsų kraštam biologinė nelaimė, skaitytojas gali pats lengvai matyti.

V
Jeigu savo politiniais ir ypač ekonominiais sprendimais Kremlius siekia sukurti "tautų kaiil.i", kuris patsai savaime reikalautų asimiliacijos ir ją skatintų, tai savo kultūrine politika Kremlius nori iš vienos pusės pagreitinti "tautų katilo" susidarymą, o iš kitos pasinaudoti tuo katilu pabaltiečiams nutautinti, jiems neatimant tačiau jų tautinių vardų. Maskvai iki šiol nėra pasisekę paversti visos Sovietų Sąjungos "tautų Milu",12 nors nemaža tokių "katilų" yra sukurta miestuose; nėra pasisekę sukurti vieno didžiulio katilo, nes dar nevisai pasisekė sugriauti sienas, skiriančias vieną tautą nuo kitos. Šitą uždavinį partija sau pasistatė naujojoje 1961 m.

laidos partijos programoje, taip politinėje, taip ekonominėje, taip ir kultūrinėje srityje, kurią norime dabar paliesti. Naujoji programa skelbia, kad jau atėjęs laikas ne tik paskirų tautų kultūrų turinio suvienodinimui, bet taip pat tų kultūrų formų asimiliacijai per rusų kalbos instrumentą.

Koks tos asimiliacijos tikslas? Visų pirma, sukurti "tarptautinę kultūrą, bendrą visoms sovietų tautoms"; antra, išugdyti "sovietinį žmogų",13 išmokytą gyventi sovietinėje sistemoje. Jeigu anksčiau tos tarptautinės kultūros ir to žmogaus ugdymo reikalavimai buvo daugiau komunistiniai, šiandien jie ne tik ideologiniaikomunistiniai, bet ir rusiški. Pabaltijo kraštų in* teligentija tai yra gerai pastebėjusi, kaip matyti iš Vilniaus Pedagoginio Instituto pavyzdžio. Tame institute 1963 m. studentai apskelbė naująją partijos programą esant planu Lietuvai nutautinti.14 Tų pat metų spalių 912 dienomis Frunzėje įvairūs sovietų ekspertai studijavo asimiliacijos metodus. Tos Frunzės konferencijos raportai sugestionuoja, kad partija žino savo aukų baimę.
Naujosios "tarptautinės kultūros" ir naujojo "sovietinio žmogaus" charakteristikos mums yra pažįstamos iš senesnių laikų. Dabar jos gražiau ir tiesiau aprašytos. Trumpai apibendrinant, tarptautinė kultūra turėsianti atstovauti tik "progresyviosioms" paskirų tautų tradicijoms ir drąsinti "revoliucines komunizmo statytojų tradicijas". Tiesiai kalbant, tai reiškia, kad naujoji kultūra priims tik tas paskirų tautų tradicijas, kurios naudingos Maskvai; tokiu būdu naujos kultūros masteliu bus rusų revoliucinė (komunistinė) tradicija. Naujasis sovietinis žmogus turėsiąs būti "internacionalistas". Tai reiškia žmogų, kuris ištikimybę savai tautinei bendruomenei ir jos kultūrai yra pakeitęs į lojalumą didžiajai sovietinei, t. y. rusiškajai bendruomenei ir kultūrai. Tas "naujasis žmogus", aišku, būsiąs komunistas, kovojantis ateistas, kolektyvinis materialistas. Kultūriniais nusistatymais jis bus rusofilas, kuriam ne tik lietuvių ar estų, bet ir rusų kalba bus "gimtoji" ir kuris be rezervų palaikys "amžiną sąjungą" su Rusija. Tas naujasis žmogus pilnai priims rusų vadovavimą ir žiūrės į rusus kaip. į "vyresniuosius brolius". Dar daugiau: naujasis žmogus bus paklusnus "tautų draugystės" principui. Šį principą "Komuniste" yra vaizdžiai paaiškinę P. Giedraitis ir G. Matelskis. Pagal juos, geriausias "tautų draugystės" pavyzdys esąs "daugiatautė" Raudonoji Armija.15 Toji analogija pabrėžia "naujojo žmogaus" idealą: sovietų tautos turi būti disciplinuotai organizuotos tarnauti rusų vadovybėje rusų vadovų tikslams.

Sovietai ypač suintensyvino asimiliacijos pastangas Chruščiovui perėmus valdžią 1957 m. Iki šiol tas intensyvumas dar nėra sumažintas. Pagrindiniu asimiliacijos taikiniu tapo Pabaltijo jaunimas.18 Galima išskirti du tos sovietinės ofenzyvos aspektus. Viena, sovietai siekia nutolinti jaunimą nuo savos bendruomenės, jos elgesio normų ir tradicijų. Antra, tokiu būdu "apvalius" jauno žmogaus sąmonę, bandoma įugdyti "naujojo žmogaus" bruožus. Per nuolat besitęsiančią "apvalymo" fazę režimas kovoja prieš visas "buržuazinio" ir "kitokio (t. y. komunistinio)" nacionalizmo apraiškas: prieš "lokalizmą", t. y. savos respublikos ekonominių reikalų pastatymą aukščiau už Maskvos diktatus, prieš "tautinį izoliacionizmą", prieš "tautinių skirtybių" demonstravimą, prieš "buržuaziniai nacionalistines" istorijos ir literatūros interpretacijas, prieš atsisakymą priimti marksistinę teoriją, kad klasės, o ne tautos kuria istoriją. Režimas kovoja ir prieš kitokias tautiškumo apraiškas, prie kurių priskiriamas nepasitikėjimas rusais gyventojais, nenoras kalbėti rusiškai viešose vietose, rusų kalbos ir rusų imigrantų nemėgimas. Kovodami prieš šias apraiškas, sovietai kovoja ir prieš "socialines jėgas", kurios neva šias apraiškas palaikančios. Jų komunistai išskiria dvejopas: namines ir užsienines. Prie naminių priklauso buvę nepriklausomų Pabaltijo valstybių politiniai vadai, buvę partizanai, įvairių tikybų kunigai, aktyvūs tikintieji. Tarp "užsieninių" jėgų svarbiausiomis laikomi pabėgėliai nuo komunizmo (pirma tariamai tarnavę naciams, gi dabar JAV imperializmui), pačios Jungtinės Amerikos Valstybės ir, ypačiai katalikiškos Lietuvos atveju, Vatikanas. Nuolat vedamos įvairios propagandos ir net neapykantos (taip ir vadinamos!) kampanijos prieš tuos vietinius ir užsieninius nacionalizmo šulus.

Antroji sovietų "socialinio inžinieriavimo" fazė jaunimui perauklėti yra skirta pozityviam sovietinių bruožų įskiepijimui ir jaunimo integravimui į rusiškąjį pasaulį. Šitai prasideda jau vaikų daržely. Rusų kalbos dėstymas pradedamas antrame pradžios mokyklos skyriuje. Sava istorija atskirai nebedėstoma, bet tik kaip Sovietų Sąjungos istorijos dalis. Latvijoj ir Estijoj, o jau ir Lietuvoj įvestos mišrios mokyklos, t. y. mokyklos, kuriose yra dvi (vietinė ir rusų) dėstomosios kalbos. Mokiniai renkasi į atskiras klases, tačiau būna kartu per pertraukas ir, žinoma, yra raginami kalbėti rusiškai. Vidurio Azijoje tokių mokyklų jau yra tūkstančiai. 1960 m. Latvijoj jau buvo 250 tokių pradinių ir vidurinių mokyklų.17 Estijoj kiek vėliau buvo 24 tokios vidurinės mokyklos.18 Atrodo, yra jų ir Lietuvoje, tik sunku nustatyti kiek. Jaunimo mišrainė, "tautų katilas" kuriami ir kitokiais būdais, naudojant turizmą, sportą, "daugiataučius" statybos projektus, mišrias vedybas. Nuo 1957 m. komjaunimo skaičiai yra padvigubėię. Komjaunimas taip pat tarnauja ne tik ideologinei indoktrinacijai, bet ir jaunimo integravimui į naujos cilivizacijos aplinką. Ateistinė propaganda, šalia ideologinės reikšmės, taip pat tarnauja jaunimo perauklėjimo tikslui, konkrečiai — jo išrovimui iš tautinės tradicijos.

Tokios sovietų pastangos rodo, kad režimas žiūri į asimiliacijos klausimą labai rimtai. Prieš sovietų šioje srityje užsimojimus nublanksta ir carų ir kaizerių nutautinimo pastangos. Tačiau įdomu ir svarbu pastebėti, kad iš visų sovietinių atsiekimų mažiausi Maskvai laimėjimai yra atsiekti kaip tik šitoje asimiliacijos srityje. Tautinė dvasia Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tebėra labai stipri. Šios srities laimėjimų, žinoma, sovietai turi, bet tie laimėjimai nėra nei saugūs, nei dideli. (Šito, kas čia sakoma, nereikia tapatinti su faktu, kad šiandieninis jaunimas Pabaltijo kraštuose kultūriškai yra labai skirtingas nuo nepriklausomybės laikų generacijos). Kad ir skirtingas kultūriškai, jis tebėra ištikimas savo tautinei bendruomenei. Sovietams pasiseks labiau pagriauti šią ištikimybę, jei jiems pasiseks Pabaltijo erdvėje sukurti tikrą "tautų katilą". Svetimtaučių, ypač rusų kolonizavimas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje todėl ir yra pats didžiausiasis jų tautinei gyvybei pavojus.

VI
Anglų profesorius istorikas Seton Watson galvoja, kad tokiai sovietinei sistemai aptarti žodis "kolonialinis" netinka.19 Jis siūlo sovietinę tautybių politiką vadinti "imperialistine". Iš esmės vienas ir kitas žodis nusako labai panašų jėgos vartojimo būdą. Žodis "kolonialinis" yra betgi daugiau dabarties žodis, todėl labiau palyginamas ir dėl to lengviau suprantamas.

Sovietinis kolonializmas (kaip tikiuosi, išryškėjo) yra gerokai skirtingas nuo tradicinio europietiškojo. Kartu su totalitarine sistema, kurios nekenčia bet kokios tautybės žmonės (rusai čia ne išimtis), sovietai perša institucijas, pavyzdžiui, pramonę ir švietimą, kurių tradiciniai kolonialistai nenorėjo leisti kolonijoms ir kurių dabar Vakarams pavydi Afrikos ir Azijos tautos. Šis atrodantis skirtumas tačiau įgauna tikrą prasmę, kai pamatome ir suprantame, jog sovietai vartoja modernios civilizacijos institucijas, nekreipdami dėmesio į valdomųjų tautų norus ir valią; vartoja tas institucijas ne galutiniam tų tautų gerbūvio pakėlimui, bet tų tautų ištirpdinimui sovietiniame "tautų katile". Tokiam katilui, kuris paprastai veikia laisvanoriškai, pagaminti sovietai vartoja kolonialines, tai yra, arbitrarines priemones, tokiu būdu bandydami prievartą iškelti iki laisvės aukštumų ir tikėdami, kad prievartos būdu galima sukurti laisvą norą atsisakyti savo tapatybės. Nenuostabu, kad šitokių dimensijų civilizacija yra įkirtusi žmonijai į pačią širdį.



1. Šio strp. autorius yra paskelbęs du anglų kalba straipsnius apie sovietinį kolonializmą Baltijos kraštuose. Vienas buvo išspausdintas JAV, Lituanus, X, nr. 2 (vasara, 1964), p. 523, antrašte "Soviet Colonialism in the Baltic States: A Note on the Nature of Modern Colonialism". Kitas strp. buvo paskelbtas Indijoje, International Review of History and Political Science, I, nr. 3, (1964 m. gruodis), p. 119, antrašte "The Colonial Nature of Soviet Nationality Policy", šis lietuviškasis straipsnis artimai seka angliškuosius.

2.    žr. "Forces of Nationalism", Problems of Communism, XIII Nr. 1, 1964, p. 2 ff.

3.    Akademiia Nauk SSSR. Institut prava im. A. I. Višinskogo. Istoriia sovietskoi konstitucii. Sbornik dokumentov. Maskva, 1957, p. 389 ff.

4.    Mūsuose literatūra apie partizanus jau gausi. Be Daumanto Partizanai už geležines uždangos, žr. Sūduvio Vienų vieni; iš angliškųjų studijų žr. mano "The Partisan Movement in Postwar Lithuania", Slavic Review, XXII, 3 (1963), p. 499522.

5.    Duomenys apskaičiuoti pagal komunistų partijų konferencijų mandatų komisijų pranešimus apie delegatų etninę priklausomybę.

6. Sičikin (Vakarų ekonominio regiono tarybos pavaduotojas), Komunist Sovietskoi Latvii, 1963, nr. 4, p. 37.

7.    Ibid.

8.    Walter C. Banaitis, "Die Industrialisierung Sowjetlitauens", Acta Baltica, II, 1962, p. 228.

9.    Hellmuth Weiss, "Die baltischen Staaten", Ernst Birks ir Rudolf Neumann red. veikale Die Sowjetisierung OstMitteleuropas (Frankfurt  Berlin: Alfred Metzner, 1959), p. 62.

10.    žr. Alfreds   Berzins,   The   Unpunished   Crime
(New York: Robert Speller and Sons, 1963), p. 255 ff; taip pat Victor Zorza, Manchester Guardian, 1959.XII.3, p. 5.

11.    šiek tiek skirtingus skaičius duoda Weiss, op. cit., p. 30; šalia kelių kitų žr. Prano Zundšs "Lietuvos gyventojų dinamika ir struktūra", Aidai, 1964, nr. 10, p. 450455.

12.    Sovietinio "tautų katilo" idėją išvystyti šio strp. autoriui teko referate "Soviet Nationality Policy since the XXII Party Congress", skaitytame American Association for the Advancement of Slavic Studies regioninėje konferencijoje Kansas universitete, 1965 balandžio 910 d.

13.    Programme of the Communist Party of the Soviet Union (Moscow: Foreign Languages Publishing House 1961), p. 102105.

14.    Komjaunimo Tiesa, 1963 liepos 16, p. 2.

15.    Komunistas, 1962, nr. 11, p. 3033.

16.    žr. mano studiją "Recent Soviet Policy Toward Lithuanian Nationalism", Journal of Central European Affairs, XXIII, nr. 3 (1963), p. 313332.

17.    Latvijos švietimo ministras V. Samsons; žr. Andrivs Namsons, "Die Sowjetisierung des Schul und Bildungswesens in Lettland von 194060", Acta Baltica, I, (196061), p. 155.

18.    V. Vialias, Kommunist Estonii, 1964, nr. 3, p.21.

19.    Problems of Communism, XII, nr. 1 (1964), p.
16 ff.