Y. T. PASUTOS NAUJOVIŠKAS LIETUVOS VALSTYBES PRADŽIOS AIŠKINIMAS Spausdinti
1. V. T. Pašutos vieta rusiškoje Lietuvos istoriografijoje
"Tos žemės, kurios teko Lietuvai, atsidūrė kitokioje padėtyje. (Autorius kalba apie HaličoVolinijos kunigaikštijos žemes, tekusias Lenkijai ir Lietuvai, ir čia pat nurodo skirtingą tų žemių likimą kiekvienoje valstybėje). Nukariauta Rusia paėmė į nelaisvę nukariautoją Lietuvą — įveikė aukštesnė Rusios kultūra. Rusų kalba, rusų teisė rado sau vietą Lietuvoje. Lietuva ne tik nematė reikalo keisti rusišką senovę, bet demonstratyviškai ne kartą skelbė įstatymo žodžiu pageidavimą ją išlaikyti". (B. D. Grekov, Krestjane na Rusi do XVII v. 1946, 258 p.). Šiais žodžiais sovietinis istorikas B. D. Grekovas išreiškė, gali sakyti, tradicinę rusų istorikų pažiūrą į Lietuvos praeitį. Pagal juos Lietuvos istorija nebuvo savaimingas subjektas, ir lietuvių tauta ne pati praeityje sau gyvenimą kūrė. Ji kūrė jį, įsiterpdama į rusų tautą, ir ilgainiui liko šios pastarosios lyg nuslopinta. Lietuvių tauta pasidarė tarsi istorinis objektas rusų tautos dalies — vakarinės Rusijos, kaip rusiški Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kraštai imti vadinti.

Panašios patriotinės rusų pažiūros į Lietuvos praeitį kilo ryšium su Lietuvos  Lenkijos paskutiniu padalijimu, kuris, jų supratimu, buvęs atskirtųjų rusiškų žemių sugrąžinimas. Tuo būdu susidomėta Lietuvos praeitimi jos rusiškumui išryškinti. To ėmėsi pirmiausia Petrapilyje įsikūrusi (1834) archeografinė komisija.

Šios komisijos nariu buvo žinomas vilnietis profesorius J. Z. Onacevičius, Daukanto ir Narbuto mokytojas. Jis pirmą kartą nuvyko į Petrapilį grafo Rumiancevo, garsaus muziejaus savininko, pakviestas (1807) ir tarnavo jo muziejuje. Iš čia buvo parvykęs profesoriauti į Vilniaus universitetą (1811) ir po daugelio metų vėl grįžo į Rumiancevo muziejų (1835). Nuo šio meto įsijungė į archeografinės komisijos darbus ir ėmėsi rašyti jam jos patikėtą Lietuvos istoriją. Yra žinoma, kad Onacevičius rinko medžiagą iki gyvenimo pabaigos ir net kelis Lietuvos istorijos tomus buvo prirašęs. Po jo mirties rankraščiai dingo, ir jo istorijos pobūdis lieka paslaptis. Nuostabu, kad S. Daukantas, artimai bendravęs su Onacevičiumi ir jį nukaršinęs, savo paskelbtuose laiškuose Narbutui nė puse žodžio nepamini jo rašytos Lietuvos istorijos. Galimas daiktas, kad jam buvo ne prie .širdies Onacevičiaus pagal užsakymą rašoma istorija, todėl jis jos ir neminėjo.

Bet tuo pačiu metu Petrapilio universiteto profesorius N. G. Ustrialovas parašo specialią studiją: "Klausimo, kokią vietą Rusijos istorijoje turi turėti Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, tyrinėjimas". Jis plačiai įtraukė Lietuvos praeitį į Rusijos istoriją ir net pavertė jos dalimi. Pagal jį, Lietuvos D. Ktija išaugo iš Gedimino pajungtų rusiškų kraštų, ir į tą kunigaikštiją įsijungė ir Lietuva. Ši kunigaikštija turėjusi rusišką pobūdį ir buvusi Maskvos D. Ktijos antrininkė. Jos abi turi būti laikomos lyg dvi dalinės rusiškos kunigaikštijos. Gedimino dinastijos galas ir unija su Lenkija nustūmė Lietuvos D. Ktiją į antraeilę vietą. Tokia padėtis buvo iki to meto, kada Kotrynos II valstybinės išminties dėka vakarinės ir rytinės rusiškos žemės susiliejo į vieną imperiją. "Nuo to meto Lietuvos istorija turi nutilti".

Ustrialovo samprotavimuose apie Lietuvos D. K-tiją vaizdžiai atsispindi ta mikalojiška epocha su šovinistiniu imperializmu. Net ir patiems rusų istorikams Ustrialovo išvedžiojimai kraštutiniški pasirodė, ir jis buvo papeiktas, "kad įnešė Lietuvos ktiją į Rusų istoriją".

Klaidinga būtų sakyti, kad vėlesni rusų istorikai būtų ėję Ustrialovo keliu ir Lietuvos praeitį būtų sumaišę su Rusijos. Tačiau vyravusi maskvinių istorikų linkmė XIX a. menkino Lietuvos D. Ktijos vaidmenį. Šią linkmę gražiai apibūdino ir kritikavo labai žinomas ukrainiečių istorikas M. Hruševskis (M. Hrushevsky, The traditional scheme of "Russian" history and the problem of rational organization of the history of the eastern slavs, The New Review, 2 (9) nr. (1963). Tai vertimas seno dar 1904 m. rašyto straipsnio). Pagal Hruševskio nubrėžtą schemą, tos linkmės istorikai pirmiausia pradėdavo nuo rytų slavų praeities ir po to pereidavo prie Kijevo Rusios, kurios istoriją sekdavo iki antrosios XII a. pusės, t. y. iki totorių antplūdžio. Po to jie pasukdavo Rusijos istorijos ratą į šiaurę, į Vladimiro ktiją, vėliau į Maskvos ir sustodavo ties išaugimu Maskvos valstybės ir po jos sekusios imperijos. Žemės, likusios už Maskvos valstybių ribų, kaip HaličoVolinijos ir Lietuvos D. Ktijos, laikytos daugiau priedėliu prie jos. Kai HaličoVolinijos ktija išnyko, išmirus Riuriko dinastijai XIV a. pradžioje, ir liko pasidalyta tarp Lietuvos ir Lenkijos, šalia Maskvos tepaliko didelis slaviškas blokas — Lietuvos D. Ktija. Rusų istorikai, žinoma, telkė savo dėmesį Maskvos valstybei. Jiems rūpėjo jos iškilimas, jos žemių rinkimas ir santykiai su totoriais. Jau daugiau prabėgomis paliesdavo ir Lietuvos D. Ktiją ir tai daugiau susidūrimo su Maskva atveju. Bet netrūko ir rusų istorikų, dėsčiusių Lietuvos istoriją greta su Maskvos istorija ir net keitusių jos vardą į Vakarų Rusiją. Daug vietos, pvz., Lietuvos istorijai skiriama Ilovaiskio ir BestiuževoRiumino rusų istorijos veikaluose.

Gal uoliausiai stengėsi "surusinti" Lietuvos D. Ktijos praeitį Petrapilio profesorius M. Kojalovičius, paskelbęs "Paskaitas vakarų Rusijos istorijos klausimais" (1864). Pagal jį, Lietuvos valstybė susidarė pirmiausia po susikūrimo gretimų rusiškų valstybėlių ir po totorių antplūdžio. Tada rusiškos valstybėlės ieškojusios lietuvių apsaugos, ir abi tautos lengvai jungėsi į vakarinę rusišką valstybę. Lietuviai, pirmiausia rytų aukštaičiai, greitai užmiršo senas "sąskaitas" ir "pasikeitė į rusus". Jais vėliau pasekė ir žemaičiai, kuriems Kojalovičius priskyrė garbę davus būsimai vakarų Rusijai dinastiją (matyt, turėjo galvoje seną pasaką apie Gediminaičių kilimą iš žemaičių). Tuo būdu Kojalovičius yra aiškus reiškėjas muravjovinės epochos, kada buvusios Lietuvos D. Ktijos žemės buvo stengtasi suliedinti su Rusija, o bet koks Lietuvos savitumas turėjo būti ištrintas.

Ši kraštutinė Kojalovičiaus pažiūra, kaip ir ankstyvesnė Ustrialovo, nebuvo daugumos rusų istorikų pasekta. Tačiau jų veikaluose vis dėlto vyravo polinkis iškelti rusų didesnį ar mažesnį vaidmenį Lietuvos praeityje. Šis polinkis žymus net ir Kijevo istorikuose, kurių tarpe buvo ir ukrainiečių.

Ukrainietis V. B. Antonovičius (sakoma, kilęs iš lenkų bajorų) išleido (1878) pirmą aniems laikams tikrai mokslišką Lietuvos D. Ktijos istoriją iki Algirdo mirties. Jis mokėjo kritiškai išsijoti pirmoje eilėje rusiškus šaltinius ir pagrįsti teigimus tvirtais duomenimis. Tačiau ir jis neišvengė bendros anų laikų prorusiškos tendencijos (gal todėl, kad darbas buvo Kijevo universiteto disertacija) ir visur pabrėžė pirmaujančią rusų reikšmę senoje Lietuvos valstybėje. Panašiu būdu kalbėjo apie Lietuvos praeitį dar keli Kijevo  istorikai:  Daškevičius,  Leontovičius, Dovnar  Zapolskis ir kiti, vis pasižymėję reikšmingais tyrinėjimais.

Tyrinėjimų vertingumu Kijevo istorikams visai prilygo ir du rusų istorikai — M. Liubavskis ir Y. Y. Lappo ir gudas V. Y. Pičėta. Liubavskio veikalas "Lietuvos  Rusijos valstybės bruožai iki Liublino unijos" (1910), paremtas daugiausia nespausdintais Lietuvos metrikos šaltiniais, apsiribojo daugiau rusiškomis Lietuvos sritimis. Jis yra daugiau vakarinės Rusijos negu Lietuvos istorikas. Jam svetimas lietuvių tautos veiksnys jo vadinamojoje Lietuvos  Rusijos valstybėje. Jis laikė ją Kijevo Rusios tęsiniu. Į Liubavskį kiek panašėjo ir Y. Y. Lappo savo jau emigracijoje (1924) išleista knygute: "Vakarinė Rusija ir jos susijungimas su Lenkija jų istorinėje praeityje". Šis autorius taip pat duoda persvarą rusiškam veiksniui Lietuvos D. Ktijoje. Bet čia pat jis nurodo, kad tas rusiškumas, nusmelkęs Lietuvoje lenkiškumą, padėjo lietuvių tautai atbusti.

Gudui Pičėtai, tyrinėjusiam daugiau ūkinius  visuomeninius santykius XV  XVI a. Lietuvos D. Ktijoje, tiesa, svetima buvo rusiška tendencija. Tačiau ir jis negalėjo visai atsiriboti nuo rusiško įpročio matyti Lietuvos praeityje slaviško (gudiško) veiksnio persvarą. Dar vis išlaikytame rusų istorikų poveikyje Pičėta net 1928 m. Berlyne skaitytoje paskaitoje kalbėjo apie Lietuvos  Rusijos valstybę, o ne apie Lietuvos D. K-tiją.

Čia trumpai nubrėžtuose rusų istorikų Lietuvos praeities svarstymuose brendo istorikas V. T. Pašuto. Jis sakosi buvęs mokinys Grekovo ir Pičėtos ir pagal juos bus atsidėjęs pirmiausia visuomenės bei ūkio klausimams. Bendradarbiaudamas žurnale "Voprosy Istorii" skelbė studijas rusiško feodalizmo bei periodizacijos klausimais (Rewriting of Russian history (1962), antras leidimas, ed. C. E. Black, p. 71 ir 75). Greičiausiai II pasaulinio karo ir po jo sekusių įvykių paveiktas palinko į Lietuvos praeitį. Jau 1947 m. Pašuto "Voprosy Istorii" paskelbė straipsnį apie viduramžio Lietuvos ūkį ir techniką. Atrodo, jis priartėjo prie Lietuvos istorijos per senuosius prūsus, kurių praeitis pasidarė artima rusams, kai jie sau pasiglemžė jų gyventų kraštų žymią dalį. Štai mes randame jo straipsnį žurnale "Istoria SSSR" (1958) apie prūsų kovas dėl laisvės. Jis taip pat tyrinėjo specialioje studijoje prūsų giminės, Pamedės, praeitį, ypač jos teisyną. Gal būt, atsidėdamas prūsų praeičiai, Pašuto jautėsi atliekąs pareigą savo tautiečiams pergalėtojams, sutriuškinusiems prūsų išnaikintojų palikuonis. Tokia išvada lyg prašytųsi iš jo pastabos veikalo "Obrazovanie Litovskago Gosudarstva" įžangoje: "Mums rodosi, jog atėjo laikas parašyti istoriją prūsų tautos, išnaikintos vokiškų feodalų. Tai tiesioginė pareiga istorikų kraštų, kurie dabar paveldėjo iš vokiečių nukariautojų jungo išlaisvintą prūsų žemę".

Nors Pašutos veikale negalima visai nuneigti prasikišančios rusiškos orientacijos, tačiau joje nebėra tos senų rusų patriotinės linkmės. Pašuto pakartotinai pasisako prieš rusus "tėvynininkus" (otečestvenniki), temačiusius Lietuvos D. Ktiją rusiškumo pranoktą. Pašuto lyg grąžina jai lietuvišką pobūdį. Tačiau, iš kitos pusės, jis drumsčia mūsų tautos savaimingo vystymosi vaizdą, kai dengia jį marksizmo  leninizmo teorijos šydu.

2. Pozityvistinis žvilgsnis į Lietuvos valstybės pradžią
V. T. Pašutos veikalas "Obrazovanie Litovskago Gosudarstva" (1959) yra didžiai vertingas kūrinys ne vien Lietuvos, bet ir bendro istorijos mokslo požiūriu. Pirmiausia veikalas patrauklus ir įdomus Lietuvos istorikui sukauptąja gausia medžiaga. Iš daugybės tiek vakarietiškų, tiek rusiškų šaltinių duodamų ištraukų ir labai gausios literatūros panaudojimo šis veikalas virsta tikra senosios Lietuvos istorijos enciklopedija. Pašutos knyga kiek primena H. Lowmianskio "Studia nad początkami spoleczehstwa i pahstwa litewskiego", 2 tomai (193 - 132). Jos abi panašios sukauptos medžiagos gausa. Tačiau Pašutos veikalas kur kas pranašesnis už Lowmiahskio šaltinių ir literatūros analizės gilumu. Autorius — kritiškos galvos vyras, sugebąs pagrindinai lukštenti šaltinius ir literatūrą ir viską persunkti marksizmo leninizmo doktrina. Tai pirmas giliai moksliškas, didelės erudicijos veikalas Lietuvos istoriografijoje parašytas pagal marksizmoleninizmo teoriją. Lietuvos istorikui, pažįstančiam tą ankstyviausią laikmetį (Pašutos veikalas siekia 1341 m., nors vietomis užgriebia net iki XVI a.), itin įdomu sekti, kaip autoriaus su nuostabiu kruopštumu iš daugelio šaltinių sulesinėti ir įgudusiai išanalizuoti faktai tempiami ant vieno ir to paties kurpalio. Nors ir nesutinkant su Pašutos veikalą grindžiančia teorija, darbas vis dėlto laikytinas vertingu jau vien dėl sukauptos medžiagos ir daugelio originalių išvadų. O platesnei visuomenei veikalas gali dar būti įdomus plačia šaltinių ir ypač literatūros apžvalga. Gal būt, mūsų tautiečius ši paskutinė apžvalga kaip tik ir bus labiausiai sudominusi, kad veikalas, atvežtas į Vilnių, po kelių dienų buvo išpirktas. Juk tenykščiams lietuviams skaitytojams buvo įdomu kai ką patirti apie nepriklausomos Lietuvos istorikų darbus, kurie daugumai ten nežinomi. Bet apskritai Pašutos darbas, matyti, patraukė dėmesį tiek sovietinių, tiek užsienio istorikų, kad jo leidiniai po kelių mėnesių išsibaigė. Ypatingą dėmesį veikalui rodo ir užsieniniuose žurnaluose pasirodžiusios recenzijos, kur, nors ir pabrėžiama veikalo tendencija, vis dėlto pripažįstama jo teigiama vertė.

Nesiimdamas rašyti Pašutos veikalo apžvalgos, kuri jau ir mūsų spaudoje daryta (J. Dainauskas, A study on the formation of the Lithuanian statė, Lituanus, IX:2 (1963); to paties autoriaus V. T. Pašutos Lietuvos valstybės susidarymas, Tautos Praeitis, II : 1 1964), užsibrėžiau vien paryškinti, kaip marksistinė istorijos mokslo samprata jame taikoma ir kaip pagal ją aiškinama Lietuvos valstybės pradžia.

Pirmiausia paseksime, kaip autorius nubrėžė pasirinktojo darbo tikslą, kai jis savotiškai įdomioje prakalboje sako: "Iš pagrindų pakito pažiūros į problemą (atseit, Lietuvos valstybės pradžios problemą) sovietinėje ir liaudies demokratinėje istoriografijoje . . . Bet iki šiol mūsų moksle nėra tyrinėjimo, kur Lietuvos valstybės kūrimesi būtų įžvelgtas imanentinis procesas, reiškęs visuomeniniu bei ekonominiu požiūriu dalies laisvųjų žemdirbių bendruomenininkų pavertimą privilegiuotais žemės savininkais — feodalais, o didžiausios jų daugumos — priklausomais žemdirbiais-valstiečiais.

Mums Lietuvos valstybės įsikūrimas nėra istorinė atsitiktinybė, kilusi dėl Mindaugo gimimo, bet įstatyminė išdava ūkinio ir visuomeninio šalies vystymosi, o taip pat ir permainų tarptautiniuose santykiuose" (5 p.). Kaip matome, autorius pirmiausia užsibrėžė aiškinti socialinius ir ekonominius dalykus ir, rodydamas jų vystymąsi, sekti drauge imanentinį valstybės kūrimosi vyksmą. Ir šis vyksmas ėjęs pagal tam tikrus įstatymus.

Ši veikalo pagrindan padėtoji tezė pakartoja Sovietuose, gali sakyti, dogmatizuotą doktriną, kuriai duotas marksizmoleninizmo vardas. Teigimui patvirtinti bent trumpai priminsime šią doktriną, kaip ją nusako G. G. Diligenskis straipsnyje "Marksistinėleninistinė teorija ir konkretūs istoriniai tyrinėjimai", išspausdintame "Voprosy Istorii", 38 t. (1963).

Straipsnis yra atsakymas dviem italų istorikams, truputį užkabinusiems sovietinę istorijos pakraipą. Pirmiausia Diligenskis pasipriešina italui (P. Rossi), tvirtinusiam, kad marksizmo  leninizmo teorija tetinka būti vien darbo hipoteze tyrinėjimuose, bet pagal ją negalima aiškinti viso istorinio proceso. Pasipriešinęs italui, Diligenskis cituoja tokius autoritetus, kaip Engelsą, Marksą ir Leniną, ir veda, kad marksistinėleninistinė istorijos samprata išaugusi iš istorinių reiškinių studijų ir glūdinti jų pagrinduose. Pasak Diligenskį, Markso esąs surastas universalinis istorijos įstatymas, kad ekonominė visuomenės struktūra apsprendžia jos politinę struktūrą. Šiaip nusakytas istorinis materializmas dar ryškiau paaiškinamas kitu teigimu: "Vienas istorinio materializmo metodologijos pagrindinių principų yra, pvz., pažiūra, kad politiniai ir ideologiniai reiškiniai yra atspindys interesų ir siekimų tam tikrų socialinių grupių, kurios skiriasi pagrinde viena nuo kitos savo padėtimi ekonomikoje". Vadinasi, istorija, dėstoma pagal marksistinįleninistinį metodą, turi būti pirmoje eilėje istorija ekonominių grupių ir jų savitarpio santykių. O jų santykius lemia ūkinio gyvenimo sąlygos. Žodžiu sakant, ekonominės grupės bei jų ūkininkavimo sąlygos yra istoriniai varikliai. Tad sovietinės istorijos virsta iš esmės ūkio istorijomis, kurių grupei ir Pašutos veikalas labai artimas yra.



Tačiau Pašuto, nors ir duoda pirmenybę ekonominiams bei socialiniams reiškiniams, vis dėlto nepaneigia ir politinių bei ideologinių aspektų Lietuvos valstybės kūrimesi. Jam, gilaus ir aštraus proto tyrinėtojui, buvo aišku, kad Lietuva kūrėsi kovodama su ordinu ir plėsdamasi į rytus, t. y. išlaukinių santykių poveikyje. Juk jau cituotoje įžangoje pasisakė paisysiąs pakitimų tarptautinėje padėtyje.

Tačiau įėjęs į politinę ir ideologinę sritį, autorius dokumentuoja sovietiškos mokyklos liniją, nubrėžtą pagal seną pozityvistinę ir marksizmo pasisavintą mokyklą. O ši mokykla, turinti šaknis dar XVIII a. racionalizme, žiūrėjo į anuos viduramžių laikus — Lietuvos valstybės kūrimosi atveju į XIIIXIV a. — su panieka ir laikė juos lyg žmonijos dvasiniu paklydimu. Pašuto yra aiškus šios pažiūros liudininkas, kai kalba apie vokiečių ordiną ir jo kovas su lietuviais, apie popiežius, apie misijas, kryžiaus karus ir kitus panašius dalykus. Jo nesugebėjimą suprasti dvasinio momento anų laikų bažnyčios misinėje politikoje ir kryžiaus karuose rodo išskirtinai aštri kritika mūsų istoriko J. Stakausko veikalo "Lietuva ir vakarų Europa XIII a." ir E. Maschkes disertacijos "Der Deutsche Orden und die Preussen". Mat, abiejuose veikaluose vaizduojamos misijos ir kryžiaus karai anų laikų vyravusių idėjų prasme, o tai mūsų autoriui nesuprantama. Nesuprasdamas ar nenorėdamas suprasti anų laikų vadovaujančių idėjų, Pašuto kreivai dėsto vokiečių ordino įsikūrimą Prūsijoje. Tikrai nesuderinamai su dabartiniu istorijos mokslu skamba Pašutos sakinys (145 p.): "Krachas paversti arabų rytus feodaline kelių Europos valstybių kolcnija paskatino vykdyti panašią agresyvinę politiką Pabaltyjyje, ir su tuo sujungtas Ordino sostinės perkėlimas iš Venecijos į Marienburgą". Jei kryžiuočių nukariauti islamiški rytai būtų galima laikyti kolonija, tai ji buvo ne "kelių Europos valstybių", bet Prancūzijos kolonija. Mat, ten įsikūrusias valstybes valdė prancūzai kunigaikščiai bei fecdalai. Bet aplamai negalima kryžiaus karų laikyti paskirų Europos valstybių žygiu, nes tuomet tautinių valstybių moderniška prasme nebuvo. Vyravo visą vakarietišką pasaulį aprėpusi krikščioniška bendruomenė, ir kryžiaus karai buvo jos pradėti ir skatinti. Tad ir ten įkurtos valstybės buvo jos laimikiai. Pašuto teisingai įžiūri sąryšį tarp kryžiaus karų ir Ordino įsikūrimo Prūsuose. Tačiau jis kreivai vaizduoja tikrovę, kai visai ignoruoja Ordino politikoje Pabaltijyje tos pačios vakarietiškos krikščionybės misijinius tikslus, siektus tiek kryžiaus karais, tiek taikiomis priemonėmis. Tiesiog nedovanotinas rimtam istorikui toks nuo tikrovės atsiknojęs posakis apie pirmą Prūsijos vyskupą cistersą iš lenkiško Lekno vienuolyno: "Prūsai greitai suprato, kad Kristijonas — ne apaštalas, bet grobikas" (94 p.). Iš tikrųjų, Kristijonas, neturėdamas jokios pajėgos pasiremti, negalėjo būti grobiku, kaip jis negalėjo vėliau pasipriešinti ir jį išstūmusiam Ordinui. Panašiai paniekinamai Pašuto dažnai atsiliepia ir apie popiežių politiką. Beveik visur jis mato agresiją ir savanaudiškus kurijos tikslus. Žodžiu sakant, kas susieta su krikščioniškąja viduramžių ideologija, mūsų autoriui smerktina. Ko verta, pvz., tokia lengvapėdiška frazė apie Ordino įsikūrimą Prūsijoje? "Šiuo atveju (Pašuto čia turi galvoje prūsų susiskaldymą) reikia vertinti kurijos emisarus: jie parinko visai tinkamą momentą riteriams įsibrauti" (338 p.). Kokius čia kurijos emisarus autorius turėjo galvoje, taip ir nepasako. O juk žinoma, kad   Ordinas atvyko į Prūsiją Konrado,  Mozūrų kunigaikščio, kviečiamas ir gavęs iš imperatoriaus Friedricho II žinomą auksinę bulę (1226), pagal kurią jis ėmė į savo globą Ordinui dovanotą Kulmijos kraštą su užkariausimomis Prūsijos sritimis. Tuo tarpu kurija įsikišo į Ordino reikalus vos 1234 m., kada jo magistrui Hermanui Salzai davė tam tikrą privilegiją. Bet šiuo metu Ordinas jau prieš 4 metus buvo įsikūręs Prūsuose.

Lietuvos istorikas labiausiai pasigenda Pašutos knygoje išsamesnio politinioideologinio atžvilgio dėstymo lietuvių ir Ordino santykiuose. Tarp trumpai suregistruotų trumpų žinučių apie kovas, derybas, sutartis, Mindaugo krikštas ir vainikavimasis vos trumpai paminėtas sakant: "Tuojau magistras su Kulmijos vyskupo pagalba vainikavo Mindaugą Rygoje pagaminta karūna" (379 p.). Tenka abejoti, turint galvoje anuometinius Ordino ir Rygos santykius, ar Mindaugo karūna galėjo būti ten pagaminta. Neužsiminta apie vyskupo išrinkimą, Lietuvos vyskupijos įkūrimą ir, svarbiausia, nieko nepasakoma apie Livonijos ordino ir arkivyskupo politinius kėslus Lietuvos atžvilgiu. Jam visai nerūpi įdomios popiežių bulės, Mindaugo dovanojimai ordinui (atrodo, autorius laiko šiuos visus dokumentus falsifikatais), vyskupo Kristijono konsekravimo istorija, kuri būtų įdomi Mindaugo konversijos aplinkybėms paryškinti. Taip pat perdėm bendrai ir neesmingai pavaizduoti Gedimino bandymai krikščioninti Lietuvą ir su tuo susieta Ordino, Rygos miesto ir arkivyskupo veikla. Autorius visai nesigilina į garsiuosius Gedimino laiškus, nurodęs skaitytojui tik senesnę ir naujesnę tuo klausimu literatūrą (tarp jos ir seną, tendencingą rusišką Vasilevskio studiją). Tokios erudicijos vyras, koks Pašuto yra, be abejo būtų galėjęs nemaža savo minčių tuo klausimu paberti, jei pagal išsimokslinimą būtų tam pasiruošęs. Bet jo išeitoji mokykla tos paruošos nedavė.

3. Lietuvos valstybės pradžia marksizmoleninizmo šviesoje
Pašutos Veikalo esmė, kaip minėta, yra valstybės kilmės aiškinimas imanentiniais socialiniais ir ekonominiais veiksniais pagal marksizmoleninizmo doktriną. Šį dalyką autorius dėsto specialiame skyriuje, pavadintame: "Feodalinių visuomeninių santykių susiklostymas" (284 - 325 psl.).

Pašutai valstybė iš pat pradžių buvusi klasinė organizacija ir išsivysčiusi iš "proklasinių" bendruomenių. Šiosios buvusios "patriarchalinės namų ir kaimų bendruomenės, atseit, buvusi bendruomeniška santvarka" (284 p.). Negalėdamas tiesiog iš šaltinių tokios bendruomenės išskaityti, jis griebiasi visokių netiesioginių įrodymų, kai kurių užuominų, randamų vėlesniuose šaltiniuose. Pvz., tam reikalui jam tinkamu įrodymu dera ir Henriko Latvio užrašyta žinia, jog nusižudė 50 lietuvių žmonų, patyrusių apie savo vyrų žuvimą. Kaip šis faktas sietinas Su patriarchaline bendruomene, autorius nesiteikia paaiškinti. Jeigu lietuvių žmonų savižudybė reiškė patriarchalinės santvarkos "atgyveną", tai kaip tada žiūrėti į Britų Indijoje net iki XIX a. pradžios buvusį paprotį (suti) degintis moterims po vyrų mirties. Ar ir c a patriarchalinės santvarkos palikimas? Istorijos mokslas to, rodos, nepripažįsta. Taip pat abejotinas jo bičiulio ir talkos žodžio panaudojimas patriarchalinei bendruomenei įrodyti.

Pašutos iš komunistinės doktrinos išlaužtos patriarchalinės bendruomenės buvę laisvųjų ir lygitjjų žemdirbių sambūriai su bendrąja žemės nuosavybe. Vėliau vykusi diferenciacija, pradžioje dalijantis žemę burtais naudotis iki gyvos galvos ir paskui paverčiant ją privatine giminės nuosavybe (alodu). Tiesa, privatine nuosavybe tapo vien ariama žemė, o miškai, pievos, ganyklos ir kita dar vis bendrai naudota. Atsiradus privatinei ariamos žemės nuosavybei, pirmykštė lygiųjų patriarchalinė bendruomenė ėmusi skaidytis pagal turtą. Skaidantis išsiskyrę labiau pasiturintieji ir iš jų susidariusi diduomenė, nobilitetas. Tuo būdu buvusi "proklasinė epocha" (doklasovaja epocha) virto klasinė, arba feodalinės nuosavybės, epocha. Šiuo metu jau galutinai įsivyravusi privatinė nuosavybė (alodas) ir tik kai kurios liekanos primenančios buvusią kadaise bendruomenišką žemės nuosavybę. Pašutai klasišku feodalinio laikmečio pavyzdžiu yra prūsai, kadangi jie dar nebuvo pasiekę valstybinės santvarkos. Tad jų šaltinius, ypač Christburgo (Kišporo) sutartį 1249 m. ir vad. Pamedės teisę jis nuodugniausiai išnagrinėjo. (Priedu duoda abu šaltinius originalius ir rusišką Christburgo sutarties vertimą).

Feodalinėje bendruomenėje atsirado stambieji žemės savininkai ir smulkieji. Šiųjų buvo masės, ir stambūs žemvaldžiai feodalai joms priklausomoms išlaikyti susikūrė valstybę. Vadinasi, valstybė — tai feodalų instrumentas masėms engti. Šią vedamąją mintį autorius nusako gan įspūdinga fraze, kurią verta pacituoti: "Šiose sąlygose palaipsniui susidarė feodalų ir valstiečių luomai. Pirmųjų valdžios tvirtėjimas reiškė paskutiniųjų laisvės sutemas. Išlaikyti šią valdžią ir buvo iš kovos ugnies kilusios Lietuvos valstybės galutinė prasmė" (324 p.).

Šis keistai skambantis posakis — tai marksizmoleninizmo doktrina, dabar Sovietuose dogma tizuota ir padėta į istorinių tyrinėjimų pagrindus. Ta pati vedamoji mintis, pvz., vystoma minėto istoriko B. D. Grekovo (m. 1953), vieno Pašutos vadovo jam veikalą rašant, jo įžymioje knygoje — Krestjane na Rusi s drevnelšich vremen do XVII v. (1946). Svarbu čia pažymėti, kad, pasak Grekovą, panašią teoriją be Engelso dar skelbė amerikietis Liudvikas Morganas ir rusas Maksimas Kovalevskis. Vadinasi, ji nėra vien marksizmo išradimas.

Iš tikrųjų, vadovaujančių paskutinių laikų istorikų, ypač Vienos profesoriaus A. Dopscho (m. 1953) įtikinamai išaiškinta, kad dogmatinė, iš istorinių dokumentų neišvedama teorija apie pirmykščių žemdirbių laisvųjų bendruomenes ir jų vėlesnę klasinę diferenciaciją turi šaknis vad. Švietimo laikmečio ir Didžiosios prancūzų revoliucijos doktrinose. Daugiausia svėrė šiuo atveju J. J. Rousseau įspūdingai pieštas vaizdas pirmykščių laisvųjų, laimingųjų ir gerųjų žmonių, gyvenusių provalstybiniame ir prokultūriniame laikotarpyje. Baudžiavos naikinimas įvairiuose kraštuose ryšium su Prancūzų revoliucijos idėjomis dar pagilino ir išplatino šią pažiūrą. Tad ir kilo pirmiausia vokiečių istorikų tarpe teorija apie senųjų germanų laisvę. Laisvieji germanai žemdirbiai gyvenę markų bendruomenėse (Markgenossenschaften), buvę visi lygūs ir bendrai žemę valdę. Jos savaimingai tvarkiusiosios ir sudariusios lyg ir patriarchalinę visuomenę, apie kurią ir Pašuto kalba.

Su markos teorijos mokslu siejasi vardai didelių XIX a. mokslininkų, kaip J. Moserio, K. Eichhorno, L. Maurerio, Zeusso (filologo, rodos, mūsų Būgos mėgto), A. Meitzeno ir kitų. Iš vokiečių pasiskolinta teorija imta skelbti ir kituose kraštuose, jų tarpe ir Rusijoje. Čia senovės markomis pradėtos laikyti išlikusios ūkio bendruomenės — mir. To krašto revoliuciniai veikėjai, kaip pvz., Hercenas, piršo apjungti tomis miro bendruomenėmis iš baudžiavos jungo išlaisvintus valstiečius.

Ši germanistų sukurta teorija apie pirmykščių žemdirbių laisvas bendruomenes, matyti, nebuvo svetima ir Lietuvoje. Galimas daiktas, kad ji skelbta ir tuomet naujai įkurtame Vilniaus universitete. Mūsų istorikas S. Daukantas apie ją galėjo čia išgirsti ir, jos paveiktas, savo istorijose net jausmingai kalbėti apie senųjų lietuvių "aukso liuosybę". Jam ji buvo visiška priešybė jo laiko baudžiavai. Ta pati mintis suskamba A. Strazdelio žinomame posme:

Kaip tik svietas prasidėjo,
Dievas lygumą padėjo.
Žmonės, kai Dievą užmiršo
Ir velnią sau įpiršo,
Liepė garbinti šėtonus
Ir tada uždėjo ponus.



Ji šmėkčiojo ir A. Baranauskui, kai jis savo nuoširdžioje ir paprastutėje "Dainų dainelėje" eiliavo apie senąją Lietuvą:

Žmonės laimingi buvo turtingi,
Niekur nebuvo vergijos.
Vieni didžiūnai buvo galiūnai
Ant vyresnybės išrinkti,
O kiti saldžios klausė jų valdžios.
Visi mažiukais vadinti.

Kaip matome, šiose eilėse suskamba ta pati
pirmykščių lygiųjų ir laimingųjų žmonių bui
ties idėja, kurią nupiešė J. J. Rousseau ir kar
tojo jo mokiniai. Tai ne kas kita, kaip pašutiš
ka patriarchalinė bendruomeniška santvarka
(obščinnyj stroj). Bet "Anykščių Šilelio" dai
nius čia pat priduria kitą posmą, kur jau pasi
girsta skirtinga gaida:

Amžiai sukako, kaip seniai sako,
Ir kitaip virto Lietuva:
Augo galiūnai, augo didžiūnai,
Žmonės vergijon pakliuvo.

Šiose eilėse lyg turime jau antrą stadiją pašutiškos visuomeninės santvarkos, būtent, feodalinę, arba luominę, visuomenę.

Kaip matome, Pašutos į Lietuvos istorijos pagrindą padėta marksizmoleninizmo teorija turi gilias šaknis istorijoje ir kilusi iš XVIIIXIX a. politinių ir socialinių teorijų. Bet jokiuose bendralaikiuose šaltiniuose ji neturi įrodymų. Ji taip pat nesiderina su primityvių tautų būsena, kur kiekvienam terūpėjo pragyvenimui turėti savas namas, daržas, prasimaitinti reikalingas žemės sklypas. Bendruomeniška santvarka su bendra žemės nuosavybe jau būtų reikalavusi daugiau racionalaus, planingo ūkininkavimo, kurio pirmykščiams žmonėms trūko. Tad nenuostabu, kad tos bendruomeniškos santvarkos jokių pėdsakų ir neužtinkame. Tačiau jos šalininkai stengiasi iš vėlyvesnių šaltinių, juos savaip aiškindami ar į juos ką įaiškindami, įrodyti kadaise buvus markos bendruomenę. Jų įrodinėjimai jau nuo pat pradžių nesulaukė visuotinio pripažinimo, ir prieš juos pasisakė tokie žymūs autoritetai, kaip G. Waitz, Fustel de Coulanges (rodos, pirmas ir didžiausias markos teorijos kritikas) ir paskutiniais metais jau minėtas A. Dopschas. Dabartiniais laikais kritišką markos teorijos apžvalgą davė vokiečių mokslininkas S. Baderis įžymiame dviejų tomų veikale: Dorfgenossenschaft und Dorfgemeinde (1962).

Pašutai gerai žinomos šių mokslininkų pažiūros, įsiskverbusios ir į lietuvišką nepriklausomos Lietuvos istoriografiją, ir jis ją kritikuoja. Jo kritika kreipiasi šiek tiek prieš A. Šapokos istorijoje tuo klausimu išvedžiojimus (217 p.) ir yra prieš K. Avižonio disertaciją apie lietuvių diduomenės kilmę. Šio paskutinio veikalo kritikos proga jis pastebi: "Principe K. Avižonis laikosi įprastos buržuazinės istoriografijos prielaidos, kad socialinius ir nuosavybinius skirtumus lietuviuose mes randame nuo pat pradžių" (222 p.).

Pašuto stengiasi sugriauti šią "buržuazinės istoriografijos" pažiūrą pirmiausia vertingiausiais, jo nuomone, tam reikalui prūsų šaltiniais, ypač Christburgo sutartimi ir vad. Pamedės teise. Bet abu šie šaltiniai, kaip ir kiti Ordino didikams dovanojimo aktai rodo tada buvus aiškiai socialiniu ir ekonominiu požiūriu diferenciuotą visuomenę. Čia sutinkami visokio laipsnio didikai įvairiai vadinami, laisvieji žemdirbiai ir nelaisvieji, lyg vergai. Visiškai išsiplėtojusi nuosavybė su neribota įpėdinių paveldėjimo teise. Šio fakto akivaizdoje Pašuto neriasi iš kailio įrodinėdamas, jog šaltiniai dokumentuoja jau peraugusią patriarchalinę bendruomenę į feodalinę, ir jam itin rūpi tai įrodyti iš įvairių šaltinių užuominų. Jis stengiasi įtikinti skaitytoją, kad kilmingieji yra išėję iš žemdirbių luomo ir praturtėję juos pasivergdami. Jis suranda jų tarpe kai kuriuos dar neseniai buvusius žemdirbius ir nuo to darbo dar visai neatsipalaidavusius. Štai jis cituoja (120 p.) prūsui Pamuseliui Ordino suteiktą dokumentą (1275), kur jam duodama ypatinga malonė, kad jis nuo ariamos žemės, apdirbamos jo paties su baudžiauninkais, neprivalės mokėti dešimtinės ir kitų pareigų eiti. Pasak Pašuto, Pamuselis esąs pavyzdys, kad buvo prūsų didikų, neišėjusių dar visai iš valstiečių baudžiauninkų tarpo ir gal dar pūslėtas rankas turėjusių, kaip jis kitoje vietoje sako. Tačiau istorikas medievistas, kuriam svetima patriarchalinės ar markos bendruomenės mintis, galėtų šiame šaltinyje išskaityti visai priešingą dalyką, būtent: jau sustiprėjusią manoralinę (dvarų) ūkio sistemą. Mat, prūsui Pamuseliui dovanota privilegija greičiausiai lietė jo sodybinį ūkį, kuriame jis pats gyveno ir su baudžiauninkais dirbo (pačių didikų gyvenami sodybiniai dvariai viduramžių šaltiniuose vadinami išskirtiniu vardu: curtis ar vilią dominica). Šalia jo paties gyvenamo ūkio ar dvaro tas Pamuselis galėjo turėti kitų ūkių, prižiūrimų patikėtinių ar kitiems didikams pavestų ir taip pat baudžiauninkų apdirbamų. Mūsų autoriui panaši prielaida svetima, ir jis iš paminėto dokumento daro išvadą, kad kiti prūsų didikai (ne Pamuselis) jau seniai paliko žemės darbą ir gyveno išnaudodami buvusius laisvuosius bendruomenininkus.

Apie lietuvius kalbėdamas, Pašuto taip pat primygtinai perša tą pačią mintį, nors iš dokumentų ji ir neišplaukia. Jis cituoja, pvz. (152 p.), 1268 m. dokumentą, kur iš Nalšios srities į Rygą pabėgęs didikas Suksė (gal lietuviškai vadinęsis Šiugžda) užrašė arkivyskupui iš protėvių paveldėtą žemę. Be jokių įkaltinių minčių tyrinėtojui tas dokumentas sako, kad Lietuvoje buvo didikai su iš tėvų protėvių paveldėta žemės nuosavybe. Tačiau Pašuto, darydamas tiesiog salto mortale, sako: "Pirmatakai Suksės, kaip ir pirmatakai kitų lietuvių didikų ir jo laiko kai kurie prūsų didikai, dar patys vaikščiojo paskui arklą ir glemžėsi turtus ne gretimas tautybes vergdami, o savus mažiau pasiturinčius žemdirbius". Pašutos vedamai minčiai suprasti gerai dera čia jo daromas skirtumas tarp lietuvių ir prūsų didikų, kai jis sako, jog paskui plūgą ar arklą vaikščiojo pirmatakai Suksės ir jo laiko didikų, tuo tarpu Prūsuose dar kai kurie Suksės meto didikai vaikščiojo paskui arklą. Šiame daromame skirtume glūdi Pašutos mintis, kad XIII a. Lietuva, jau virstanti valstybe, buvo toliau pažengusi feodalėjimo procese negu Prūsija, gyvenusi dar giminių santvarkos stadijoje.

Baigiant Pašutos patriarchalinės bendruomenės į feodalinę visuomenę vystymosi apžvalgą, pravartu priminti ir jo trumputę užuominą mūsų įdomaus žodžio viešpats. Štai jo pastaba: 'Pažymėtina, kad etimologija žodžio "viešpats" lyg rodo, kad jis kilo iš kaimo (vesi), stojęs jo priešakyje" (287 p.). Kad viešpats pradžioje reiškė viešės, t. y. kiemo ir jame gyvenančių valdovą, tai patvirtino ir kalbininkai Skardžius, Fraenkelis ir jais daugiausia sekdamas sovietinės Lietuvos istorikas J. Jurginis (J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, 1962, skyrius "Viešė ir viešpats"). Bet tas pats viešpaties žodis randamas ir senųjų indų kalboje, o taip pat ir iraniečių, kur jis reiškė žemvaldį (M. Ehtécham, L'Iran sous les Achéménides, 1946, 50 p.:L'autorité . . . des vithpaitiš est fondée sur l'importance de leurs propriétés terriennes et sur le nombre considérable des individus attachés à leurs). Ar šių senųjų tautų kalbose jis taip pat reiškė jo kaimišką kilmę? Pašuto turėtų tai įrodyti, jei jis linkęs aiškinti lietuvišką viešpaties žodį iš jo kaimiškos kilmės.

Ryškiausiai veikalo marksistinį pobūdį dokumentuoja į trečią dalį įterptas skyrius: Ankstyvosios klasių kovos formos. Lietuvių visuomenė, pasak jį, buvusi dviejų klasių: bajorijos ir liaudies. Prūsų bajorijos tarpe Pašuto suranda savos tautos išdavikus, pabėgusius į Ordino pusę ir ėjusius prieš savuosius. Tikriausiais kovotojais dėl laisvės buvę vien prūsai valstiečiai, sukilę prieš Ordiną 1295 ir 1525 m. Net ir žemaičių sukilimas 1418 m. buvęs valstiečių sukilimas prieš savus bajorus, atseit, klasinė kova. Kodėl bajorai turėjo būti išdavikai, o valstiečiai ištikimi savo tautai, autorius taip ir nesiteikia paaiškinti. Jis tik samprotauja pagal savo teoriją.

P r. Domšaitis Afrikietė motina

Pašuto nepaiso ano meto labai aštrių luominių skirtumų, surizgusių ekonominių santykių ir iš jų plaukusios priklausomybės žmogaus žmogui. Žinoma visuotinė ir įprastinė viduramžinė pažiūra, pagal kurią nelaisvas žmogus (vergas) laikytas lyg daiktine nucsavybe, ir savininkas visai teisėtai reikalaudavo ją grąžinti, jei ji jam ištrūkdavo. Iš čia visai suprantamas Gedimino sutartyje su Ordinu (1323 m.) punktas, kur sakoma išduoti  kiekvienai  pusei pabėgusius nelaisvuosius. Pašuto šiuo atveju jau ne tiek istoriškai, kiek propagandiškai samprotauja: "Viešpataujantieji luomai dviejų valstybių tvirtino savo valdžią valdiniams" (nad poddanymi). Kad šis punktas neturi nieko bendra su politika dviejų valstybių, rodo čia pat pridurtas kitas punktas, kur laisviesiems leidžiama keltis iš vieno krašto į kitą. O jie taip pat buvo valdiniai ir vis dėlto iš priverstinės repatriacijos išimti. Aplamai, skyrius apie klasinę kovą — grynai propagandinis, skirtas pasirinktai teorijai papildyti.

4. Prorusiška tendencija
Be visą veikalo persunkiančios marksistinės tendencijos, jame prasikiša dar kita, būtent, prorusiška, kaip jau pastebėjo ir amerikietis recenzentas W. S. Hanchett "American Hist. Rev.", (67 t.   (1962),  764 p.,  sakydamas, jog  studija
parašyta "plačiuose marksistiškos ir prorusiškos interpretacijos rėmuose". Recenzento vos užsiminta, bet neparyškinta nė vienu sakiniu prorusiška interpretacija ar tendencija autoriaus išlašama dviem atvejais. Pirma, jis rodo prijungtos prie Lietuvos "Bielorusijos" reikšmę. Ji pagreitinusi Lietuvos ūkišką vystymąsi, sustiprinusi ją kovoje su "popiežiaus kurijos paskelbtąja blokada ir lengvinusi lietuvių tautai kovoti dėl laisvės" (284 p.). Gudiškojo elemento reikšmė ypač iškeliama kalbant apie lietuvių politiką Dauguvos aukštupyje ir apie šios srities valdovų ryšius su Livonija. Čia jo tezei naudinga darosi ir žinoma Gedimino sutartis su Livonijos ordinu 1338 m., kur kalbėta apie prekybą padauguvyje. Tai vis sena rusų istorikų dainelė, kuri jau senoje V. B. Antonovičiaus monografijoje (1878) apie Lietuvos D. Ktiją dainuota. Pašuto kartoja tą rusišką interpretaciją, tik jau aptrauktą komunistinės doktrinos skraiste.

Antra Pašutos prorusiška tendencija, mesta net peržengus veikalo chronologinius rėmus, yra jo iškeliamos Maskvos tautinės aspiracijos pasijungiant Lietuvos D. Ktijos žemes. "Nedidelė Maskvos kunigaikštija tapo branduoliu Rusijos, kuri . . . pajėgė paremti broliškų gudų ir ukrainiečių tautų išsilaisvinimą" (397 p.). Nors autorius aiškiai ir nepasako, kokį laiką jis čia turi galvoje, bet iš jo užuominos apie rusų nusikratymą totorių jungu sektų išvada, jog jis kalba apie caro Jono III (14621505) laikus. Sis Maskvos valdovas pirmas pradėjo platesniu mastu brautis į Lietuvos D. Ktiją, atseit "remti broliškų gudų ir ukrainiečių tautų laisvinimąsi", kalbant Pašutos žodžiais. Tačiau autentiški Jono III žodžiai — jo atsakymas popiežiui, kai jis, matyti, intervenavo Lenkijos ir Vengrijos karalių naudai, tikrai nepatvirtina to Pašutos teiginio. Stai caro žodžiai: "Pravartu būtų popiežiui suprasti, kad nei Vengrijos, nei Lenkijos karaliai neturi teisės į jokius Rusijos kraštus — į Kijevą, į Smolenską, į Černigovą ir į kitus miestus, į daug miestų ir kraštų.Jie yra paveldimi (patrimoniški) rusiški kraštai, ir žmonės, kurie čia gyvena, yra rusai, ir Jonas yra jų paveldėtojas, viešpats (hospodar) visų tų rusiškų kraštų". Kur čia ukrainiečiai, kur "bielorusai"? Jų carui Jonui tikrai nebuvo. Jis laikė save viešpačiu "visos Rusijos" — vseja Rusi (Plg. Jablonovski, Westrussland zwischen Wilna und Moskau, 1955, 125 p.), perėmęs šį terminą iš Maskvos metropolito titulatūros. Kaip metropolitui "vseja Rus" buvo visi stačiatikiai tikintieji, net gyvenantieji Lietuvoje  Lenkijoje ir Vengrijoje, taip carui jie buvo bent potencialūs valdiniai. Jis tarėsi esąs jų pasaulinis viršininkas, kaip metropolitas bažnytinis. Čia turime visišką atitikmenį tam viduramžių Vakaruose žinomam dvejetukui: Regnum ir Sacerdotium.

Rusų ir stačiatikių tapatybė, ženklinusi imperialistinės Maskvos kunigaikštijos politiką jau "XV a. paliko vedamuoju akstinu ir vėlyvesnių carų politikoje LietuvosLenkijos atžvilgiu iki galutinio pasijungimo. Šios vienlypės laikomos caristinės stačiatikinės Rusijos agresija, o ne kokių rusų autokratams nebuvėlių ukrainiečių ar gudų laisvinimas, ryški ir tame garsiame Kotrynos II šūkyje, kuris buvo iškaltas jos paminkle Vilniuje: Ottoržennaja vozvratich — Kas buvo atplėšta — grąžinta. (Paminint su istorijos mokslu nesiderinantį Pašutos teiginį apie gudus ir ukrainiečius, nenuneigiamas šių tautų dabartinis buvimas. Jų susidarymas vėlesniais laikais yra gan surizgęs klausimas, kaip rodo paskutinis jį visašališkai nagrinėjęs autorius H. Paszkiewicz veikale: The making of the Russian nation (1963), ypač žr. penktą skyrių, pavadintą: The three Russian nations).

Tad Pašutos "broliškų" "bielorusų" ir ukrainiečių tautų priminimas yra grynai politiška iš šių dienų aplinkybių kilusi frazė ir žiauriai prasilenkianti su istorine tikrove. Kita taip pat ne istoriška ir daugiau rusišku nacionalizmu dvelkianti frazė skamba šiaip: "Rusų tauta, Maskvos vyriausybės vadovaujama, padarė galą ir lietuvių ir lenkų feodalų ekspansijai į rytus" (207 p.). Vadinasi, ekspansija į rytus buvo lietuvių ir lenkų feodalų darbas, ir jiems pasipriešino jau ne Maskvos feodalai, o rusų tauta. Lyg Maskvoje nebūtų buvę feodalų, o vien tauta, ir lyg Lietuvoje ir Lenkijoje būtų buvę vien feodalai be tautos. Matome, prie kokios nesąmonės prieina istorikas, kai pasitraukia iš savo tyrinėjimo lauko ir pasineša tarnauti dienos politikai.

Išvada
Pašutos veikalas — gilių ir plačių tyrinėjimų vaisius, didelis įnašas į seniausių Lietuvos valstybės laikų nagrinėjimus. Jis yra perdėm, sakysim, autoriaus personalistinis kūrinys, kuriame atsispindi jo politinis ir ideologinis nusiteikimas. Dėl to veikalas įgyja ypatingos istoriografinės reikšmės ir paliks paminklu mūsų tautos dabartinės padėties. Jei kalbant poeto žodžiais, po amžių kada šie pančiai nukris, Pašutos kūrinys visados primins, kad mūsų tauta kadaise gyveno su jai marksizmoleninizmo brukamu mokslu ir po jai uždėta rusiško "vyresnio brolio" "globa". Pabaigai teleista bus pacituoti žinomi B. Croces žodžiai apie istorijos mokslą: "Kiekviena istorija yra šiuolaikinė". Pašutos istorija gražiai patvirtina šiuos žodžius.