EILĖRAŠČIAI Spausdinti
APIE POETUS
Kaip daug poezijos prirašyta šitam pasaulyje
apie žemišką,
greit praeinančią meilę,
tai yra,
apie meilę,
kuri remias tiktai į kūną,
kūną
ir kūną.
Ir kai kūnai pasensta, tada tie,
kurie rašė poeziją apie meilę,
jau poezijos apie meilę daugiau neberašo,
nes jiems nieko daugiau nebelieka,
kaip tik senatvėje
nusiskųsti drauge su Turgenevu,
girdi,
nerašom,
nes daugiau nebemylim.


ŠIRDIES PAVEIKSLAS
Medžio žievėj dvi raidės. Įsimylėjėlių.
Taipgi širdis. Ir strėlė, kuri eina per širdį.
Visa tai ženklina amžiną meilę ir norą
amžinai pasilikti.

Lyjant graudu žiūrėt į širdies paveikslą.
Taipgi į strėlę. Ir raidę (tavo ir mano).
Visa tai tėr tik nekaltas jaunystės pokštas.

"Pokštas" sakau. Ir stebiuos, kad nemoku
juoktis.

AVIETĖS
Aš negaliu kalbėti už kitus,
bet kiek tai liečia mane,
tai man visi aviečių krūmai reprezentuoja
liūdesį,

taipgi visi namai,
kurių langai išeina į pakalnę,
man amžinai reprezentuoja liūdesį,
nes visa tai man primena namus,
kuriuose kartą apsilankė pamišimas.
O!
Ukmergės mažyte gatveliūkšte, pusiau palaidota
bei paskandinta upeliūkščio vandeniu.
Kaip baisiai
savo metu tave mylėjau
ir kaip baisiai
savo metu tavęs bijojau
(aš kalbu

apie mažytę Daržų gatvę Ukmergėj,
kurioj ištiko mano tėvą pamišimas).
Taip kad šiandieną kur aš neičiau, kur nebūčiau,
mane vis lydi avietynų liūdesys.
 
PASKUTINIS SUDIEVU
Pasirodo,
po trupučiuką senstu.
Juo ilgiau gyvenu,
tuo labiau įsitikinu,
kad aš iš tikrųjų negyvenu,
o tik užimu vietą kaip daiktas.
Visa tai,
dėl ko savo metu aš jaudinaus,
jau šiandieną manęs iš tikrųjų daugiau nebejaudina,

nes juo ilgiau gyvenu,
tuo labiau įsitikinu,
jog nėr nieko šitam pasauly, prie ko galėčiau
amžinai prisirišti
(pasirodo šešėlis sienoje ir praeina,

ir nelieka žymės nei ženklo akmenio sienoje).
O,
tolimų atminimų graudūs paveikslai!
Medžiai ant vėjo
ir mirusių saulių gaisras!
Viskas šiandieną man primena mudviejų meilės
paskutinį sudievu.

KAIP GALĖČIAU TAVE PAMIRŠTI
Karo metu svajojom,
girdi,
po karo
grįšim namo
ir gyvensim visi kaip žmonės.
Karas seniai praėjo, bet mes negrįžom.
Ir tiktai Dievas žino, ar besugrįšim.
Mes tik labiau dar nutolom nuo gimto krašto,
sukapoto nagaikomis.
Ir savaime širdin ateina Miškinio žodžiai:
Mano kaime, kaime žaliasai,
kaip galėčiau tave pamiršti.

NORS JAU RUDUO
Jie iš tikrųjų kaip žiogai:
atčirpina
savo dainelę ir uždaro
futliaro viršų.
Tai poetai,
apie kuriuos kiti poetai yra rašę.
Nors jau ruduo,
tačiau jų vasaros dainelė
lig šiol kartojasi ir virpa
mano širdy,
kaip pavėlavusi dainelė.
Nors jau ruduo,
bet aš vis sėdžiu ir smuikuoju,
kaip pavėlavęs vasaros žiogelis.
Ir jeigu kartais nusmuikuoju ne į taktą,
tai ką gi?
Reiškia, jau ruduo. Vadinas, laikas
ir man padėti smuiką į futliarą,
bet aš lig šiol vis sėdžiu ir smuikuoju,
kaip pavėlavęs vasaros žiogelis.


DĖL BŪSIMO GYVENIMO
Visas gyvenimas yra ne kas kita,
kaip tiktai vientisas pasiruošimas būsimai
senatvei,

gi senatvė
tėra tik lėtas ir mieguistas
pasiruošimas miegui arba mirčiai, taip kad tenka
kiekvieną dieną grumtis ir kovoti
su šiuo gyvenimu dėl būsimo gyvenimo.