EILĖRAŠČIAI |
APIE POETUS Kaip daug poezijos prirašyta šitam pasaulyje apie žemišką, greit praeinančią meilę, tai yra, apie meilę, kuri remias tiktai į kūną, kūną ir kūną. Ir kai kūnai pasensta, tada tie, kurie rašė poeziją apie meilę, jau poezijos apie meilę daugiau neberašo, nes jiems nieko daugiau nebelieka, kaip tik senatvėje nusiskųsti drauge su Turgenevu, girdi, nerašom, nes daugiau nebemylim. ŠIRDIES PAVEIKSLAS Medžio žievėj dvi raidės. Įsimylėjėlių. Taipgi širdis. Ir strėlė, kuri eina per širdį. Visa tai ženklina amžiną meilę ir norą amžinai pasilikti. Lyjant graudu žiūrėt į širdies paveikslą. Taipgi į strėlę. Ir raidę (tavo ir mano). Visa tai tėr tik nekaltas jaunystės pokštas. "Pokštas" sakau. Ir stebiuos, kad nemoku juoktis. AVIETĖS Aš negaliu kalbėti už kitus, bet kiek tai liečia mane, tai man visi aviečių krūmai reprezentuoja liūdesį, taipgi visi namai, kurių langai išeina į pakalnę, man amžinai reprezentuoja liūdesį, nes visa tai man primena namus, kuriuose kartą apsilankė pamišimas. O! Ukmergės mažyte gatveliūkšte, pusiau palaidota bei paskandinta upeliūkščio vandeniu. Kaip baisiai savo metu tave mylėjau ir kaip baisiai savo metu tavęs bijojau (aš kalbu apie mažytę Daržų gatvę Ukmergėj, kurioj ištiko mano tėvą pamišimas). Taip kad šiandieną kur aš neičiau, kur nebūčiau, mane vis lydi avietynų liūdesys. PASKUTINIS SUDIEVU Pasirodo, po trupučiuką senstu. Juo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad aš iš tikrųjų negyvenu, o tik užimu vietą kaip daiktas. Visa tai, dėl ko savo metu aš jaudinaus, jau šiandieną manęs iš tikrųjų daugiau nebejaudina, nes juo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, jog nėr nieko šitam pasauly, prie ko galėčiau amžinai prisirišti (pasirodo šešėlis sienoje ir praeina, ir nelieka žymės nei ženklo akmenio sienoje). O, tolimų atminimų graudūs paveikslai! Medžiai ant vėjo ir mirusių saulių gaisras! Viskas šiandieną man primena mudviejų meilės paskutinį sudievu. KAIP GALĖČIAU TAVE PAMIRŠTI Karo metu svajojom, girdi, po karo grįšim namo ir gyvensim visi kaip žmonės. Karas seniai praėjo, bet mes negrįžom. Ir tiktai Dievas žino, ar besugrįšim. Mes tik labiau dar nutolom nuo gimto krašto, sukapoto nagaikomis. Ir savaime širdin ateina Miškinio žodžiai: Mano kaime, kaime žaliasai, kaip galėčiau tave pamiršti. NORS JAU RUDUO Jie iš tikrųjų kaip žiogai: atčirpina savo dainelę ir uždaro futliaro viršų. Tai poetai, apie kuriuos kiti poetai yra rašę. Nors jau ruduo, tačiau jų vasaros dainelė lig šiol kartojasi ir virpa mano širdy, kaip pavėlavusi dainelė. Nors jau ruduo, bet aš vis sėdžiu ir smuikuoju, kaip pavėlavęs vasaros žiogelis. Ir jeigu kartais nusmuikuoju ne į taktą, tai ką gi? Reiškia, jau ruduo. Vadinas, laikas ir man padėti smuiką į futliarą, bet aš lig šiol vis sėdžiu ir smuikuoju, kaip pavėlavęs vasaros žiogelis. DĖL BŪSIMO GYVENIMO Visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip tiktai vientisas pasiruošimas būsimai senatvei, gi senatvė tėra tik lėtas ir mieguistas pasiruošimas miegui arba mirčiai, taip kad tenka kiekvieną dieną grumtis ir kovoti su šiuo gyvenimu dėl būsimo gyvenimo. |