DANTES RYŠYS SU ŠV. PRANCIŠKUMI |
Giovanni Papini, rašydamas apie šv. Pranciškų, sako: "Negirdėta "Saulės ir kūrinijos giesmės" autoriaus krikščioniška revoliucija, praslinkus vienam šimtmečiui, buvo tęsiama Giotto paveiksluose ir Dantės 'Dieviškojoj Komedijoj'". Dantė turi glaudų saitą su šv. Pranciškum. Gimė jis 1265 m., praslinkus 39 metams po šv. Pranciškaus mirties. Jis buvo išmokslintas pas pranciškonus Santa Croce vienuolyne. Kaip ir Pranciškus, Dantė rašė savo gimtąja kalba. Jis buvo šv. Pranciškaus III ordino narys. Dantė pasidarė tretininku, kai 1295 m. savo tautiečių iš gimtojo Florencijos miesto išguitas, keliavo pietų link. Vakarop priėjęs kalnuose mažą pranciškonų vienuolyną, išvydo žodžius, užrašytus ant vartų: Pax et Bonum. Jis pasibeldė ir paprašė, kad įleistų. Brolis durininkas užklausė: "Ko nori?" Dantė atsakė: "La pace!" — ramybės. Dantė vienuolyne buvo apvilktas šv. Pranciškaus III-jo ordino abitu. Kai jis mirė, buvo palaidotas su tuo pačiu tretininko abitu Ravenoje pas pranciškonus. Kaip tretininkas, Dantė suprato šv. Pranciškaus dvasią, jį mylėjo ir sekė jo gyvenimo kelią, štai paties Dantės žodžiai apie Asyžietį: "Iš krūtinės jis paleido sielą laisvam skrydžiui, kad sugrįžtų į savo karalystę" (Rojus, XI, 115-116). Tai įvyko 1226 m. spalio 3 d. vakarą, kai šv. Pranciškus "mirtį sutiko dainuodamas". Vienintelis šv. Pranciškaus troškimas buvo, kaip Dantė apgiedojo, išsprukti iš "valdovės beturtystės" rankų ir tiesiai "skristi į savo dangišką namą. Neturtas buvo jo vienintelis gedulingas vežimas — kapas" (Rojus, XI, 117). Dantė gerbė dėl šv. Pranciškaus ir jo gimtinę: "Kur kas bebūtų ar kalbėtų apie šią vietą, tegul jis nesako 'Asyžius'. Tai per menka. Geriau yra sakyti 'Rytai'" (Rojus, XI, 43-52). Iš Asyžiaus kilo šv. Pranciškus, kaip saulė nušvietęs pasaulį. Neatsitiktinai, kur minimas šv. Pranciškaus vardas, ten iškyla ir Dantės vardas. Pavyzdžiui, Pijus XI enciklikoj "Rite expiatis", skirtoje paminėti šv. Pranciškaus 700 metų sukakčiai ir išleistoj 1926.IV. 30, bent kelis kartus cituoja Dantės žodžius šv. Pranciškui nusakyti: Asyžiečio gyvenimas ir darbai, anot Dantės, privalo būti apgiedami ne žmogiškais, o dangiškais žodžiais; Asyžietis "tartum saulė suspindėjo" atvesti visuomenei į tyrą evangelijos išmintį. Dantė buvo tobulo teisingumo mokytojas. Pranciškus — tobulo neturto skelbėjas. Iš tikrųjų jis buvo "brolis Dantė" — pranciškoniškos dvasios dainius. Pats Dantė savo "Dieviškojoj Komedijoj" pasakoja šv. Pranciškaus gyvenimą "Rojaus" XI giesmėje, ypač iškeldamas šv. Pranciškaus bei jo pirmųjų sekėjų meilę neturtui. Idant čia nebūčiau aš per daug neaiškus, priimk mano kalbą aiškią išsamiai: Pranciškus ir neturtas, — šiem įsimylėjus, — jų sutartinė ir jų nudžiugę veidai, meilė, nuostabumas ir malonūs žvilgsniai, iš čia prasidėjo jo šventieji siekiai. Taip kad palaimintasis Bernardas išsižadėjo pirmas ir sekė tą ramybę, gi sekant jam rodės, būk sekt pavėlavęs. O nepažintoji brangenybė, o dosnusis gėris! Išsižada pasaulio Egidijus, išsižada Silvestras, nes už sužadėtinio žavi sužadėtinė. Tad vaikšto tasai tėvas ir mokytojas su savo sužadėtine — neturtu ir su savo broliais, kuriuos visus vienijo prastūnėlė juosta. (Rojus XI, 73-85) Taip pat Dantė yra gražiai iškėlęs šv. Pranciškaus garbingą vietą danguje, štai Rojaus XXXII giesmė: Iš šitos pusės, kur žiedas išsiskleidęs visais savo lapeliais, ten yra susėdę, kurie įtikėjo ateisiantį Kristų; iš kitos gi pusės, kur yra tie tarpai tuščiuos pusračiuos, ten sau buvoja tie, kurie išpažino jau atėjusį Kristų. Ir kaip iš šios pusės garbingasis sostas dangiškosios Ponios, o apačioj išsiskiria ryškiai kiti sostai prieš sostą Jono Krikštytojo, kurs buvo visad šventas ir tyruose ir kančioj, o po to jis buvojo du metu pomirtiniam limbe. Gi po jo turėjo laimę būti išrinktais Pranciškus, Benediktas ir Augustinas ir kiti šventi vienuolijų įkūrėjai čia aplinkui. (Rojus XXXII, 22-35) Vertimai iš italų kalbos Tėv. Tarcizijaus Garbuko, O.F.M. |