POKARINĖ ISPANŲ POEZIJA Spausdinti
Kalbant apie ispanų literatūrą dvidešimtam šimtmetyje, įprasta ją dalyti į du pagrindinius laikotarpius — prieš ir po pilietinio karo. 1936-39 m. labai reikšmingi visuose žanruose. Ypatingai aiškiai karo pasėkos pasimato vadinamoj 1927 m. poetų generacijoj, kurios atstovai 1920-30 m. buvo pilnai atsidavę estetinėms teorijoms bei kūrybai, neturinčiai jokio konkretaus ryšio su savo laiku ar šalimi. Karas staiga juos sugrąžino realybėn. Užuot iliuzijų bei abstrakcijų, jų eilėsna sugrįžo tikrovė; užuot individualaus originalumo, pradėjo ieškoti bendravimo su vienmin-minčiais ir visiems prieinamų žodžių bei formų, šis perversmas — galima būtų jį pavadinti ir evoliucija — aiškiai atsispindi tremtyje gyvenančio Jorge Guillen bei Ispanijoje likusiųjų Dámaso Alonso ir Vicente Aleixandre kūryboje. Dámaso Alonso rinkinys "Hijos de la ira" (Įtūžimo sūnūs), pasirodęs 1944 m., laikomas kertiniu akmeniu naujųjų poetų raidoje. Pirmą kartą ten su tokiu stiprumu pasirodo vulgarūs, kasdieniniai žodžiai, nemeniški, bet pilni jėgos išsireiškimai, vartojami bet kurio gatvėje sutinkamo ispano, ir nauja tematika — susirūpinimas dabar išgyvenamąja buitimi.

Pirmųjų pokarinių metų bėgyje, norint užmiršti karo žiaurumus, buvo   bandyta   atgaivinti   klasinę tradiciją su kruopščiai išdailinta forma ir pastoralinių scenų iliuzija. Tos tendencijos poetai susispietė apie 1942 m. pradėtą leisti poezijos žurnalą "Garcilaso". Jų pastangos betgi nuėjo veltui. Jaunieji poetai nenorėjo bėgti nuo tikrovės, nenorėjo užmiršti savo kančių, nes tik tokiu būdu tikėjosi galėsią paimti likimą į savo rankas. Taigi, jų kūryboj iš karto užakcentuojamos dvi temos: Ispanija ir kasdieninė tikrovė. Įdomu pastebėti, kad jų "patriotizmas" labai skirtingas nuo romantizmo laikais vyravusių apraiškų: tai ne besąlyginis savo krašto gyrimas, o kartu ir jo kritika, ir jo liūdnos padėties konstatavimas. Tai jau nebe didžių protėvių, o skurdžios dabarties šalis, ką tik besistiebianti iš griuvėsių. Dėl didelio realizmo kiekio juos iš karto imta vadinti "neorealistais". Vėliau, pamačius, kad šie motyvai ne kartą susiję su protestu prieš skriaudas bei nelygybę, epitetas pakeistas į "socialinius". Jie patys gi mieliausiai apie save kalba kaip apie poetus - liudininkus — bylojančius apie tai, ką mato ir išgyvena.

Ryškiausios šios grupės figūros: Gabriel Celaya, iki šių dienų neatsisakęs komunistinės ideologijos, tačiau toleruojamas, nors ir labai "prižiūrimas" Ispanijoj, — plačios kultūros, nenuilstančiai rašąs prozos veikalus savo generacijos "teoretikas"; Blas de Otero, užgimęs su Dievo duotu gabumu valdyti žodį ir net politiniams eilėraščiams suteikiąs lyrinio švelnumo; Jose Hierro, gal daugiausia tiesiog nuo karo nukentėjęs, eilę metų kalintas ir tuo pačiu prieš laiką subrendęs poetas, išlaikąs stebėtiną pusiausvyrą tarp tikrovės ir sapno; ir dvi moterys: Angelą Figuera Ay-merich, nuolat protestuojanti, ryžtingu ir gerai išlavintu balsu prabylanti kovotoja už lygybę bei teisybę, ir Gloria Fuertes, iš liaudies kilusi ir ją labiau už visa kita my linti, jos žodžiais kalbanti, tačiau niekad lyrizmo neprarandanti poetė. Kiekvieno iš jų kūrybos paskirai aptarti trumpoje apžvalgoje neįmanoma, šį kartą pasitenkinsime apžvelgdami visiems bendras temas bei techniką.

Ryškiausiai pas visus atsispindi noras būti ne individu, ne originaliu poetu, subjektyviai pristatančiu savo idealų pasaulį, o "vienu iš daugelio", objektyviai stebinčiu ir aprašančiu visų matomą ir išgyvenamą tikrovę. Aukščiausia vertybė jų skalė j e — būti žmogumi. Kai kurie iš jų (Angelą Figuera, Gloria Fuertes) net aiškina, kodėl rašą žmogui ir apie žmogų, o ne Dievui: šis buvęs garbinamas jau per amžius, o artimo skurdas bei nelaimės dar retai teįėję poezijon. Kiekvieno asmeniška kova už savo paties sielą ir nemirtingumą pakeičiama bendra kova už geresnį būvį gyvenamu momentu. Dėl to viena iš didžiųjų dorybių laikoma užuojauta, įsijautimas į kito dalią, bendras slegiančios padėties išgyvenimas. Visi stato du pagrindinius reikalavimus poezijai: ji turinti būti savo laiko ir konkrečios tikrovės atspindžiu.

Jie nebenori net grynai lyrinės poezijos. Vis dažniau girdisi tvirtinimas, kad reikią grįžti į epiką, į pasakojamąjį žanrą, kuris būtų prieinamas ir suprantamas visiems, kurio galėtų klausytis ir paskui jį kartoti visi, kaip viduramžiuose. Monologui, vien tik savo paties jausmų išsiliejimui nebelieka vietos: kiekvienas iš šių poetų pasisako už dialogą. Labai įdomių minčių šiuo atžvilgiu prieš pora mėnesių išspausdintame straipsnyje pateikia Gabriel Celaya: tvirtina, kad reikią sugrįžti į žodinę, gyvu balsu perduodamą poeziją, nes ji giliau pagaunanti klausytoją ir niekad nemirštanti, nes niekad nėra pilnai užbaigiama. Labai palankias aplinkybes tokiai apraiškai sudarą radijas ir televizija ("La poesia orai", Revista de Occidente, nr. 23, 1965 m. vasario mėn.).

Kartu su tematika pagrindinai pakinta ir formaliniai reikalavimai: kadangi šių poetų pagrindinis troškimas yra perduoti tikrovę tokią, kokia ji yra, atsisakoma rimo bei reguliaraus skiemenų skaičiaus eilutėje, kurie varžo mintį, ir bandoma ir eilėse vartoti tik konver-sacinį toną bei kasdieninę kalbą. Kai kurie iš jų beveik metodiškai stengiasi "nupoetinti" savo kūrybą ir paskęsta prozaizme. Dažnai tai pasitaiko pas Gabriel Celaya, kurio mintys visad įdomesnės, negu jas gaubianti forma. Blas de Otero įgimtu meistriškumu išvengia tikro nusmukimo. O Josė Hierro niekad neprileistų, kad jo poezija būtų tik idėja, atsisakydamas ją apipavidalinančios formos. Kartoja ir jis kasdieninę kalbą, be jokio patoso, tačiau visad ji persigėrus poetiniu jausmu.

Kadangi šie poetai dažnai protestuoja ar ragina "susiprasti", tai neretai jie vartoja liepiamąją nuosaką, ir daugelis eilėraščių miškam' ba labai karingai. Dažnai įpinamos ir patarlės ar priežodžiai: tai vis noras "pasiekti liaudį". Dėl to jie visi nuolat tvirtina, kad poezija juo paprastesnė, juo geresnė. Daugelis vartoja tradicines liaudies dainų formas. Prisimindami, kad jų poezijos paskirtis yra būti savo laikų liudininke, kartais naudoja net tik teisiniuose dokumentuose užtinkamus išsireiškimus. Taip, pvz., eilėraštyje "Pasas" Josė Hierro pareiškia norįs rašyti "Dokumentą, ne poemą,/ Liudijimą, radiografiją,/ kuris būtų ne gražus, o naudingas".

Sekant šią ideologiją, metaforos ar bet kokios kitos stilistinės įmantrybės šių poetų nedomina. Daug dažniau užtinkame paprastus, visiems prieinamus palyginimus. Dar didesnės vertės jų akyse turi pats žodis. Nėra tur būt nė vieno tarp jų, kuris nebūtų jam skyręs nors vieno eilėraščio. Noras pasitenkinti grynu žodžiu priveda prie kito jiems visiems bendro stilistinio bruožo: enumeracijos. Visų kūryboje randamos ilgos virtinės daiktavardžių, dažnai net tiesioginio ryšio tarp savęs neturinčių, lyg juos rašąs darytų apyskaitą viso to, kas jį supa.

Suglaudžiant visas šias apraiškas, matosi, kad pokariniai poetai sąmoningai siekia savo tikslo: kurti poeziją, kuri juos suvienytų, kuri visus sujungtų ir įgalintų pilnutinį bendravimą. 1945-65 m. pasirodžiusiuose rinkiniuose komunikacijos tema yra labai ryški: poezija rašoma ne sukurti gražiems eilėraščiams ar sukelti estetiniam pasitenkinimui, o su troškimu suburti visus — o jei ne, tai bent vienos šalies žmones į draugę bendram darbui. Viename eilėraštyje Blas de Otero tvirtina: "Aš laimingas, jausdamasis žmogum, susivienijusiu su visais". Jo, o taip pat ir Gloria Fuertes kūryboje dažnai iškyla ir kitas, išplaukiąs iš šio pagrindinio, motyvas: taikos bei ramybės troškimas. Tuo pačiu visuose juose atsispindi politinė situacija. Metafizinės, filosofinės, religinės temos juos mažiau tedomina. Dėl to tik patys geriausi iš jų pajėgia išsilaikyti kaip poetai: kitų eilės nuskamba kaip prozaiška propaganda.

Paskutiniųjų penkių metų bėgyje vis dažniau imama prikaišioti, kad "socialinė" poezija visiškai nukrypstanti nuo poetinio kelio (panašių reakcijų buvo sukėlusi pokarinė realistinė poezija ir Prancūzijoj bei Italijoj), ir bandoma surasti kompromisą. Naujausios kartos atstovai, gimę tarp 1928-38 m., į poeto bei poezijos uždavinį žiūri jau kiek kitaip. 1963 m. pasirodė rinkinys, pavadintas Poesia ultima (Paskutinioji poezija), suburianti penkių jaunų autorių eiles bei "poetiką". Iš jų pasisakymų aiškiai matosi, kad taip, kaip pokarinė karta protestavo prieš gryną estetiką ir abstrakciją, šitie linkę kritikuoti pernelyg stiprų palinkimą į prozaiką bei epiką. Kai pas Celaya, Otero, Figuera pagrindinė tema buvo susivienijimas ir komunikacija, tai jaunieji tvirtina, jog yra, kas dar svarbiau: poezija turinti visų pirma vesti į savęs — o kartu ir viso pasaulio — pažinimą. Taigi, vėl sugrįžtama prie poezijos kaip "apreiškimo" vietoj poezijos kaip bendravimo.

Pati poezija — jos kūrimas — tampa keliu į pilnesnį pažinimą. To pasėkoje ne kartą pats kūrybinis aktas pasirenkamas kaip eilėraščio tema. Tik poetinė kūryba įgalina patį autorių pamatyti, ką jis nešioja savyje, ką jis sugeba. Tokiu būdu nuolatinis kūrimas yra kartu ir nesibaigiąs poeto — kaip poeto ir kaip asmens — brendimas. Kūrybinis aktas teikia poetui ir pasitikėjimo savimi: kaip menininkui ir kaip žmogui. Pasak José Angel Valente, poezija įgalina autorių trims pagrindiniams veiksmams: pažinti tikrovę, ją pavadinti tikru vardu ir ją pateisinti (intelektualinis, estetinis ir moralinis priėjimas prie to pačio fenomeno).

Neneigia jie būtinybės likti prieinamais visiems, tačiau stengiasi išvengti monotoniško tų pačių temų ar žodžių kartojimo. Pasak jų, tvirtinti, kad tik prozaiškuose išsireiškimuose glūdi poezijos jėga, yra absurdas, o apsiribojimas vien tik socialinėm, visus liečiančiom temom lygiai taip pat susiaurina akiratį, kaip perdėtas estetizmas.

šie penki poetai: Eladio Cabañero, Ángel Gonzalez, Claudio Rodríguez, Carlos Sahagún ir José Valente prabyla ir vėl daug intymesniu, daug asmeniškesniu, lyriškesniu balsu. Daugiau dėmesio jie kreipia ir į formą. Sugrįžta mažiau girdėti, mažiau vartojami žodžiai, pasirodo ir vėl metaforos, tačiau ir toliau vengiama retorikos ar patoso. Pas kai kuriuos, ypač pas José Ángel Valente—kuris nemažai panašumo turi su tarp abiejų kartų susiformavusiu ir kiek atokiau stovinčiu, katalikiškai filosofijai atstovaujančiu José Maria Valverde — aiškiai jaučiasi filosofinis priėjimas prie gyvenimo ir prie poezijos. Visi jie dar labai jauni, vos tik po keletą plonyčių rinkinių davę autoriai, tačiau tiek kritikai, tiek skaitytojai jų eiles sutinka labai šiltai: jomis įrodoma, kad nuo amžių Ispanijoje glūdėjusi gyslelė lyrinei poezijai nėra išsekusi, ir kad šių dienų jaunimas neatsisako tikrovės, tačiau nori ir sugeba ją perduoti poetiškai.